2017-11-28 Nr. AB-21992-3-64-3-02773-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1134-1062 /2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02773-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.18

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo V. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui V. A. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir sutvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (toliau tekste – ir pareiškėjas, VšĮ ŠRATC) su prašymu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo V. A. 128,66 Eur dydžio vietinę rinkliavą, priskaičiuotą nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d., už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (b. l. 2-4).

2. Prašyme nurodė, jog kad viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras yra Šiaulių miesto, Kelmės, Akmenės, Joniškio, Pakruojo, Radviliškio ir Šiaulių rajonų savivaldybių įsteigta įstaiga, kuriai pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Radviliškio rajone iki 2007 m. rugsėjo 30 d. mokestis už komunalinių atliekų tvarkymą buvo mokamas kaip sutartinė prievolė už paslaugą ir buvo mokamas po paslaugos suteikimo, o jo dydis priklausė nuo suteiktos paslaugos apimties, tačiau nuo 2007 m. spalio 1 d. pradėjo veikti iš esmės kita komunalinių atliekų sistema, kurioje minėtas mokestis nebepriklauso nuo teršėjo perduotų atliekų kiekio ir net paties perdavimo fakto, tokiu būdu atliekų turėtojui nebenaudinga slėpti savo atliekų, t. y. teršti aplinką, kuri priklauso visiems. Mokestis buvo pakeistas vietine rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri yra įskaitoma į savivaldybės biudžetą ir yra privaloma įmoka. Įvedant rinkliavą preziumuota, kad visi gyventojai ir veikiantys juridiniai asmenys turi komunalinių atliekų, kurias jie deda į vieną ar kitą konteinerį, todėl apmokestinant juos rinkliava šios aplinkybės nebenustatinėjamos, tačiau siekiama užtikrinti, kad rinkliavą mokėtų jie visi. Rinkliavos dydis apskaičiuojamas, remiantis savivaldybės nustatytu vienos komunalinių atliekų tonos surinkimo ir sutvarkymo rinkliavos dydžiu, dauginamu iš metinės rinkliavos mokėtojui nustatytos atliekų susikaupimo normos kiekinės išraiškos, kuri nebūtinai turi atitikti konkretaus rinkliavos mokėtojo faktišką atliekų kiekį, nes ji yra vidutinė visiems atliekų turėtojams.

3. Pareiškėjas nurodė, jog Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas nustato, kad vietinė rinkliava – tai savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje (2 straipsnio 3 dalis), savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (11 straipsnio l dalies 8 punktas), vietinės rinkliavos mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys (3 straipsnis). Pabrėžė, jog rinkliavos mokėjimo visuotinumo principo reikalavimas jiems nustatytas Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje „teršėjas moka“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 patvirtinto plano 204 punkte. Radviliškio rajono savivaldybės taryba 2007 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. T-160 nuo 2007 m. spalio 1 d. įvedė privalomą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri skaičiuojama, vadovaujantis Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. T-885 patvirtintais Radviliškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais. Pareiškėjas pažymėjo, jog Nuostatų 10 punktas pavesta VšĮ ŠRATC vykdyti rinkliavos administravimo procedūras: apskaičiuoti vietinę rinkliavą ir siųsti pranešimą mokėtojui, kontroliuoti jos mokėjimą.

4. Prašyme taip pat nurodė, jog rinkliava atsakovui skaičiuojama Radviliškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų 4.2 ir 9.1 punktuose nustatyta tvarka pagal atsakovo turimo būsto gyventojų skaičių. V. A. priskaičiuota suma už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d. sudaro 128,66 Eur, pastarasis gera valia skolos nemoka, todėl ji priteistina.

5. Atsakovas V. A. atsiliepimo į prašymą nepateikė, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad neturi pinigų mokėti rinkliavai, be to, neturi ir atliekų, todėl prašo pareiškėjo prašymo netenkinti.

II. 6. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies priteisdamas pareiškėjui iš V. A. 93,91 Eur vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d. (b. l. 27-31).

7. Teismas nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktą savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Teismas, cituodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinius sprendimus (2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2005 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11–1574/2005, 2008 m. liepos 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008, 2012 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012), pažymėjo, jog vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, kas leidžia daryti išvadą, kad Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme.

8. Pasirėmęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šio pobūdžio bylose, teismas konstatavo, jog iš Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje pateikiamo sąrašo matyti, kad vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Įstatymų leidėjas vietinės rinkliavos dydžio nesieja su vietos savivaldos patiriamomis ekonominėmis sąnaudomis, nenustato, kam turi būti panaudojama vietinė rinkliava. Tai savo ruožtu leidžia teigti, jog vietine rinkliava nėra siekiama atlyginti vietos savivaldos institucijų patirtas išlaidas.

9. Teismas nurodė, jog Radviliškio rajono savivaldybės taryba 2007 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. T-160 nuo 2007 m. spalio 1 d. įvedė privalomą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri skaičiuojama vadovaujantis Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. T-885 patvirtintais Radviliškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais, ir kurių 10 punktas pavedė rinkliavos administravimą pareiškėjui.

10. Teismas nustatė, jog V. A. gyvena Radviliškio rajono savivaldybės aptarnaujamoje teritorijoje, todėl yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kuriam yra susidaręs 128,66 Eur įsiskolinimas už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d. Teismas pabrėžė, jog minėta rinkliava yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą (Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 16 straipsnio 2 dalis), vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas, todėl atitinkamos sutarties su pareiškėju nebuvimas, atsakovo atsisakymas konteinerių bei V. A. argumentai, kad jis neturi pinigų mokėti rinkliavai ir neturi atliekų, pareigos mokėti minėtą rinkliavą atsiradimui įtakos neturi.

11. Dėl apskaičiuoto įsiskolinimo teismas pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatyme nuostatų dėl senaties terminų, per kuriuos gali būti išieškomos rinkliavos, nėra įtvirtinta, sprendžiant šį klausimą vadovaujamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata. Pastaroji skelbia, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.

12. Teismas pabrėžė, kad mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio, tad, įvertinęs minėtas nuostatas ir ginčo pobūdį, sprendė, jog Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto termino skaičiavimo pradžia nagrinėjamos bylos kontekste yra sietina su pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo diena. Pareiškėjas su prašymu dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo į teismą kreipėsi 2015 metais, todėl teismas priėjo išvados, jog pareiškėjui iš atsakovo priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d., kas sudaro 93,91 Eur. Teismas pažymėjo, jog skolos išieškojimui už laikotarpį iki 2009 m. gruodžio 31 d. yra pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas, todėl prašymas priteisti rinkliavą už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. atmestinas.

III. 13. Atsakovas V. A. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – administracinę teiseną pagal VšĮ ŠRATC prašymą nutraukti (b. l. 75-76). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) byla išspręsta netinkamai aiškinant ir taikant materialines teisės normas, o būtent pažeidžiant Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą, Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus principus ir reikalavimus, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatas;

2) byla išspręsta neteisingai ir dėl procesinių teisės normų pažeidimų bei netinkamo jų pritaikymo;

3) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtojai yra nekilnojamojo turto savininkai, o rinkliavos dydis siejamas ne su atliekų turėtojo faktiškai sukauptomis atliekomis, bet su turimu nekilnojamuoju turtu, jo dydžiu ir naudojimo paskirtimi. Pažymi, jog jis nėra objektų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkas, todėl ir pareigos mokėti rinkliavą neturi, be to, jokių sutarčių su VšĮ ŠRATC niekada nebuvo sudaręs, neturi nei šiukšlių konteinerio, nei sukauptų atliekų.

14. Pareiškėjas VšĮ ŠRATC atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti (b. l. 124-126).

15. Nurodo, kad apelianto teiginiai dėl materialinių ir procesinių teisės normų pažeidimų deklaratyvaus pobūdžio, todėl nenagrinėti.

16. Dėl apeliacinio skundo teiginio, jog rinkliava skaičiuotina tik būsto savininkams, pažymi, kad Šiaulių regione, priešingai nei Klaipėdos ir Alytaus regionuose, vadovaujantis Nuostatų 4.2. punktu rinkliava neapmokestinami pastatų savininkai, o asmenys, gyvenantys Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje, kai jie deklaravę savo nuolatinę gyvenamąją vietą nenurodo tikslaus adreso, kaip šiuo atveju V. A..

17. Pareiškėjas pažymi, kad bylos duomenys patvirtina, jog skolos skaičiavimo laikotarpiu V. A. deklaravo savo nuolatinę gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), o jo nurodomas įrašas apie gyvenimą (duomenys neskelbtini) atsirado vėliau.

18. Pareiškėjas, pasiremdamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tvirtina, jog konteinerio neturėjimas, sutarties nesudarymas neatleidžia nuo rinkliavos, nes ji yra nesutartinio pobūdžio mokėjimas, o galimybės atsisakyti atliekų tvarkymo sistemos teikiamų paslaugų Radviliškio rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklės nenumato.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d., kadangi byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

20.Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl atsakovo V. A. pareigos mokėti pareiškėjui VšĮ ŠRATC vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

21.Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nėra nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas, todėl neturi pareigos mokėti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Be to, jis nėra sudaręs sutarčių su VšĮ ŠRATC, neturi nei šiukšlių konteinerio, nei sukauptų atliekų.

Dėl taikytinų teisės aktų nagrinėjamoje byloje

22.Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas.

23.Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas). Pabrėžtina, kad ir tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymais. Nė viena iš šių funkcijų nereiškia, kad savivaldybės atitinkamoje srityje yra absoliučiai savarankiškos (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

24.Aiškinant paminėtas konstitucines nuostatas pažymėtina, kad savivaldybės, priimdamos taisykles, reglamentuojančias rinkliavų už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo santykius, yra saistomos įstatymų, t. y. nagrinėjamu atveju komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą reglamentuojančio Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo bei Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo nuostatų, principų, inter alia įstatyme nustatytų rinkliavos objekto, rinkliavos mokėtojų (subjektų), taip pat kitų kriterijų, įtvirtintų įstatymuose bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose. Vyriausybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 30-2 straipsnio 3 dalimi, 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtino Rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodiką. Savivaldybės negali pirmiau nurodytų aktų nepaisyti.

25.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą, ir kurią pareiga mokėti atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1335-575/2015). Tačiau tai kartu nereiškia, kad savivaldybės, priimdamos sprendimus, inter alia nustatydamos vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, gali nepaisyti konstitucinių nuostatų, Konstitucinio Teismo doktrinos, įstatymų ir jų pagrindu priimtų Vyriausybės nutarimų.

Dėl rinkliavos subjekto

26.Šioje byloje pareiškėjas atsakovo pareigą mokėti ginčo rinkliavą kildina inter alia iš Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. T-885 patvirtintų Radviliškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų (toliau tekste – Nuostatai). Pareiškėjas savo 2015 m. rugsėjo 21 d. prašyme pirmosios instancijos teismui nurodė, kad rinkliava atsakovui skaičiuojama Nuostatų 4.2 punkte ir 9.1 punkte nustatyta tvarka (b. l. 2-4).

27.Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad rinkliava skaičiuojama Nuostatų 4.2 ir 9.1 punktuose nustatyta tvarka pagal atsakovo turimo būsto gyventojų skaičių (b. l. 28).

28.Teisėjų kolegija pažymi, kad minėti Nuostatai ne kartą keisti, todėl byloje analizuotinos nuostatų normos, galiojusios vietinės rinkliavos atsakovui skaičiavimo metu.

29.Pažymėtina, kad pareiškėjo prašyto priteisti įsiskolinimo pradžioje, t. y. pirmuoju laikotarpiu - nuo 2010 m. sausio 1 d. iki įsigaliojusios naujos Nuostatų redakcijos 2013 m. rugsėjo 1 d., nei 4.2, nei 9.1 punktų Nuostatuose apskritai nebuvo. Todėl nėra aišku, kokiu konkrečiu teisės aktu ir jo punktu (punktais) pareiškėjas rėmėsi paskaičiuodamas atsakovui rinkliavą.

30.Antruoju laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. galiojo Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2013 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr.T-573 nauja redakcija išdėstyti Nuostatai. Šiuose Nuostatuose yra pirmosios instancijos teismo sprendime minimas 4.2 punktas, kuriame yra apibrėžti asmenys, kurie moka vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

31.Minėtas 4.2. punktas aiškintinas viso 4 punkto teisinio reguliavimo kontekste. Šios Nuostatų redakcijos 4 punkte nurodyta, kad vietinės rinkliavos mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, o 4.1. punkte įvardinti du gyvenamosios paskirties patalpų subjektai, kurie moka minėtą rinkliavą: 1) gyvenamosios paskirties patalpų savininkai ir 2) gyvenamosios paskirties patalpų nuomininkai:

„4.1. gyvenamosios paskirties patalpų (daugiabučio namo butų, individualių namų), esančių Radviliškio rajono savivaldybėje: savininkai (jei šioms patalpoms nustatyta tvarka yra suteiktas adresas, nurodant gatvę ir/arba namo numerį ir nustatyta tvarka yra įregistruota nuosavybės teisė), Savivaldybės gyvenamosios paskirties patalpų nuomininkai:

4.1.1. moka vietinę rinkliavą, apskaičiuotą priklausomai nuo gyventojų, kurių gyvenamoji vieta nustatyta tvarka deklaruota (toliau – gyventojai) šių asmenų gyvenamojoje patalpoje, skaičiaus;

4.1.2. turi teisę įstatymo nustatyta tvarka reikalauti iš asmenų, kurių gyvenamoji vieta nustatyta tvarka deklaruota šių asmenų gyvenamojoje patalpoje, atlyginti jam už minėtus asmenis patirtas vietinės rinkliavos išlaidas;

4.2. gyvenamosios paskirties patalpų (daugiabučio namo butų, individualių namų), esančių Radviliškio rajono savivaldybėje: vienas iš gyventojų (jei šioms patalpoms nustatyta tvarka nėra suteiktas adresas, nurodant gatvę ir/arba namo numerį arba nustatyta tvarka nėra įregistruota nuosavybės teisė):

4.2.1. moka vietinę rinkliavą apskaičiuotą priklausomai nuo gyventojų (toliau –gyventojai), kurių gyvenamoji vieta pagal viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro (toliau – Administratorius) turimus duomenis nustatyta šių asmenų gyvenamojoje patalpoje, skaičiaus;

4.2.2. turi teisę įstatymo nustatyta tvarka reikalauti iš asmenų, kurių gyvenamoji vieta pagal Administratoriaus turimus duomenis nustatyta jo gyvenamojoje patalpoje, atlyginti jam už minėtus asmenis patirtas vietinės rinkliavos išlaidas“.

32.Iš pacituoto teisinio reguliavimo matyti, kad vietinės rinkliavos mokėtojas visais atvejais siejamas su gyvenamąja patalpa. Pirmuoju atveju 4.1. punkte įvardinti du subjektai: gyvenamosios paskirties patalpų savininkai ir gyvenamosios paskirties patalpų nuomininkai, o 4.2. punkte rinkliavos subjektu yra nurodytas toks gyventojas, kuris gyvena patalpose, kurioms nustatyta tvarka 1) nėra suteiktas adresas, nurodant gatvę ir/arba namo numerį arba 2) nėra nustatyta tvarka įregistruota nuosavybės teisė.

33.Vadinasi, nagrinėjamos bylos atveju, jei atsakovas buvo namo, kuriame gyveno, savininkas, pareiga mokėti ginčijamą rinkliavą pareiškėjui turėjo kilti pagal 4.1.1.punktą, o ne 4.2 punktą. Tuo atveju, jei atsakovas buvo gyvenamosios patalpos nuomininkas, tuomet jis turėjo mokėti ginčijamą rinkliavą savininkui, o ne pareiškėjui. Byloje nėra jokių duomenų, ar namo, kuriame gyveno atsakovas, savininkas buvo būtent V. A., ar juo buvo kitas asmuo.

34.Nuostatų 4.2 punkte rinkliavos subjektas yra nurodytas kitoks asmuo (ne savininkas ir ne nuomininkas), t. y. asmuo, kuris gyvena tokiose gyvenamosios paskirties patalpose, kurios neturi adreso arba nėra įregistruota nuosavybės teisė. Vadinasi, nagrinėjamu atveju atsakovui kyla pareiga mokėti ginčijamą rinkliavą tuomet, kai nustatoma, jog jis gyveno 1) name, kuris neturi adreso arba 2) gyveno gyvenamojoje patalpoje, kuri neturi savininko (neįregistruota nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą).

35.Pirmosios pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad V. A. ginčo laikotarpiu gyveno Radviliškio rajono aptarnaujamoje teritorijoje ((duomenys neskelbtini)), padarė išvadą, kad pareiškėjas pagrįstai priskaičiavo atsakovui vietinę rinkliavą (b. l. 30) ir atsakovas privalo ją mokėti (b. l. 29). Teismas nevertino, ar atsakovas atitiko Nuostatų 4.2. punkte nurodytą vieną iš alternatyvių sąlygų (t. y. gyveno name, kuris neturi adreso arba gyveno gyvenamojoje patalpoje, kuri neturi savininko).

36.Teismas taip pat nesiaiškino, ar V. A. ginčo laikotarpiu tenkino pirmąją alternatyvią sąlygą – buvo pagal Nuostatų 4.2 punktą toks vienas iš gyventojų, kuris gyveno name, kuriam nebuvo suteiktas adresas. Byloje esanti medžiaga, gauta po kelių dienų pirmosios instancijos teismui 2015 m. lapkričio 6 d. priėmus sprendimą, patvirtina, kad atsakovas V. A. gyveno name, kuriam suteiktas adresas – (duomenys neskelbtini) (b. l. 34, 40, 42, 48, 49, 52). Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad namas, kuriame gyveno atsakovas, neturėjo savininko, t. y. kad atsakovas tenkino antrą iš dviejų 4.2 punkte nustatytų alternatyvių sąlygų, ir dėl to pagal šį punktą atsakovui kilo pareiga mokėti ginčo rinkliavą. Pažymėtina, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo metu patikrinus Registrų centro duomenis adresu (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad gyvenamasis pastatas (unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini)) kartu su 3 pagalbiniais pastatais ir kitais inžineriniais statiniais įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.

37.Pareiškėjo argumentas, nurodytas atsiliepime į apeliacinį skundą, kad vadovaujantis Nuostatų 4.2. punktu rinkliava neapmokestinami pastatų savininkai, o asmenys, gyvenantys Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje, kai jie deklaravę savo nuolatinę gyvenamąją vietą nenurodo tikslaus adreso, kaip šiuo atveju V. A., atmestinas, nes aptartas Nuostatų 4.2 punktas nėra susijęs su asmens gyvenamosios vietos deklaravimu. Šiame punkte, kaip minėta, yra tik dvi alternatyvios sąlygos, susijusios su adreso namui nustatytąja tvarka suteikimu arba nuosavybės teisės neįregistravimu. Gyventojai neturi įgaliojimų pagal Vyriausybės 2002 m gruodžio 23 d. nutarimu Nr 2092 patvirtintas taisykles suteikti adresus individualiam gyvenamajam namui.

38.Pažymėtina, kad Nuostatų 4.2 punkte yra išvardinta iš viso 10 subjektų grupių (įskaitant ir juridinius asmenis), kurie turi mokėti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Šiame kontekste paminėtina, kad subjektai, kurie turi mokėti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyti Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo įstatymo30-1 straipsnio (2012 m balandžio 19 d. redakcija) 1 dalyje: „organizuojant komunalinių atliekų tvarkymą, sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį arba mokant savivaldybės nustatytą rinkliavą, atliekų turėtojams atstovauja jų naudojamo nekilnojamojo turto objekto savininkas arba nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objekto savininko įgaliotas asmuo, arba daugiabučio namo savininkų bendrija, individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrija, garažų savininkų bendrija, sodininkų bendrija ar kita bendrija, arba bendrojo naudojimo objektų administratorius, arba asmenys, sudarę jungtinės veiklos sutartis bendrosios dalinės nuosavybės teisei įgyvendinti (toliau – įgalioti asmenys).“ Šis sąrašas yra baigtinis, jame nėra įtraukti nuomininkai.

39.Šios nutarties 24 punkte nurodyta, kad savivaldybės, priimdamos sprendimus, inter alia nustatydamos vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, turi paisyti konstitucinių nuostatų, Konstitucinio Teismo doktrinos, įstatymų ir jų pagrindu priimtų Vyriausybės nutarimų. Pažymėtina, kai nagrinėdamas individualiąją bylą administracinis teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu, teismas nutartimi sustabdo individualiosios bylos nagrinėjimą ir, jeigu tokio akto teisėtumo tyrimas priskirtas jo kompetencijai, nusprendžia pradėti tyrimą (ABTĮ 113 straipsnio 3 dalis). Savivaldos norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumo patikra priskirta apygardos administraciniams teismams (ABTĮ 20 straipsnio 1 d.).

Dėl pareigos mokėti vietinę rinkliavą apimties

40.Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad aptariama rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos teikimu (b. l. 29) nedera su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. 2014 m. sausio 28 d. nutartyje Nr.A556-334/2014 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme. Kartu šioje nutartyje teisėjų kolegija pabrėžė, kad pareiga mokėti rinkliavą atsiranda, kai ši pareiga atitinka įstatymuose ir kituose norminiuose teisės aktuose apibrėžtą jos apimtį. Šioje nutartyje buvo nurodyta, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 18 d. (kurią 2012 m. gegužės 18 d. nutartimi patvirtino LVAT) pripažino, kad Nuostatų 11 punktas ta apimtimi, kuria nenumatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui. 2010 m. kovo 29 d. LVAT nutartyje Nr.A556-471/2010 pripažinta, kad Klaipėdos miesto savivaldybės patvirtinti nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės kitiems, nei teikiantiems komercines paslaugas ir (ar) viešąsias paslaugas atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Kitoje 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartyje LVAT pripažino, kad Ukmergės rajono savivaldybės tarybos Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytam proporcingumo principui.

41.Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nenustačius faktinių aplinkybių, nurodytų šios nutarties 35-36 punktuose, negalima daryti išvados, jog atsakovas laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 12 d. sprendimu (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintų Nuostatų 4.2 punktą.

42.Kaip jau minėta šioje nutartyje, pirmuoju ginčo laikotarpiu - nuo 2010 m. sausio 1 d. iki įsigaliojusios naujos Nuostatų redakcijos 2013 m. rugsėjo 1 d., atsakovui pareiga kildinama iš Nuostatų 4.2 punkto, kurios apskritai nebuvo Nuostatuose. Antruoju ginčo laikotarpiu, pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir iš bylos medžiagos negalima nustatyti, ar atsakovas ginčo laikotarpiu tikrai gyveno (duomenys neskelbtini), ir jeigu gyveno šiuo adresu, ar jis buvo gyvenamosios patalpos savininkas. Tuo atveju, jeigu atsakovas nebuvo namo (duomenys neskelbtini) savininkas, iš bylos medžiagos nėra galimybės spręsti, kokia teise (nuomos, panaudos) atsakovas gyveno šiame ar kitame name ir kokius turėjo įsipareigojimus, inter alia įsipareigojimą mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą pagal sutartį su nuomotoju, panaudos davėju, ar atsakovas buvo gyvenamojo pastato savininko įgaliotas asmuo pagal Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 30-1 straipsnį, ar atsakovas laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal kitą Nuostatų 4 punkto papunktį (ne 4.2. punktą).

43.Pažymėtina, kad teismas, tik įvykdęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išanalizuoti visas bylai svarbias aplinkybes gali priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-728-492/2017).

44.Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas turėjo būti sprendžiamas sisteminiu aspektu, vadovaujantis ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ne tik aptartais Nuostatais, bet ir Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatomis.

45.Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnyje įtvirtinta, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Prireikus, kai įstatymo saugomi interesai negali būti apginti pareiškus skunde suformuluotus reikalavimus, teismas turi pasiūlyti pareiškėjui patikslinti skundo reikalavimą.

46. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnyje nurodyta, jog nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Be to, aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant administracines bylas suponuoja tai, kad byloje gali būti tiriamos ir vertinamos ne tik proceso šalių nurodytos bylos aplinkybės, bet ir (arba) tos aplinkybės, kurias svarbiomis laiko teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-88/2012, 2017 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-627-756/2017).

47.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

V. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Gintaras Kryževičius Ramutė Ruškytė