2013-09-02 Nr. AB-4485-3-61-3-02612-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Adm

Administracinė byla Nr. A575-1422/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02612-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 9.6; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo „Nidera B. V.“ (buvusi „Nidera Handelscompagnie B. V.“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo „Nidera Handelscompagnie B. V.“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas „Nidera Handelscompagnie B. V.“ (dabar „Nidera B. V.“) (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 1–7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 8 d. skundą dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) Nr. 258856 (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti iš VMI pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurių dydį patvirtinantys įrodymai bus pateikti vėliau.

Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su VMI pateiktu Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatų aiškinimu bei VMI pozicija, jog tarp pareiškėjo ir Vilniaus AVMI kilęs ginčas nėra mokestinis ginčas, todėl jam netaikoma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka. Teigė, kad toks MAĮ nuostatų aiškinimas ir VMI pozicija yra nepagrįsti bei prieštarauja teisės aktų nuostatoms ir teismų suformuotai teisės aiškinimo ir taikymo praktikai. Pažymėjo, jog vadovaujantis MAĮ 2 straipsnio 21 dalimi, mokestiniais ginčais laikytini ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl mokesčių administratoriaus sprendimo:

1) dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis;

2) dėl atsisakymo grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą). Analogiškas mokestinio ginčo sąvokos apibrėžimas yra įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 18 dalyje. Be to, akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pabrėžęs, jog ginčas dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką teisėtumo yra mokestinis ginčas, kuriam pagal MAĮ 145 straipsnio 1 dalį taikytina ikiteisminė ginčų nagrinėjimo procedūra (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. AS146-621/2009, Nr. A438-207/2008 ir Nr. AS858-217/2010).

Šiuo aspektu atkreipė dėmesį, kad ginčas tarp pareiškėjo ir Vilniaus AVMI yra kilęs dėl mokesčių administratoriaus prievolės sumokėti palūkanas už laiku negrąžintą pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) permoką, t. y. dėl Vilniaus AVMI pareigos priskaičiuoti palūkanas už visą laikotarpį (nuo pareiškėjo mokestinio patikrinimo pradžios iki mokestinės permokos grąžinimo datos), kurio metu buvo neteisėtai apribota pareiškėjo teisė į mokesčio permoką (11 743 259 Lt, t. y. 3 401 083 EUR), nes mokesčių administratoriaus veiksmų neteisėtumas buvo konstatuotas Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2010 m. lapkričio 24 d. sprendime Nr. S-316(7-255/2009).

Nurodė, jog pagal MAĮ 87 straipsnio 9 dalį mokesčių administratoriui tenka pareiga mokesčių mokėtojui mokėti palūkanas tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas turi tam tikrą mokesčio permoką ir mokesčių administratorius jos laiku negrąžina. Tvirtino, kad Vilniaus AVMI, sumokėdama pareiškėjui dalį prašomų palūkanų (214 902 Lt), pripažino, jog pavėluotai grąžino PVM permoką ir dėl to jai kilo pareiga sumokėti palūkanas, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad palūkanų mokėjimas už laiku negrąžintą mokesčio permoką yra neatsiejamas nuo mokesčio permokos ir yra sudėtinė mokesčių grąžinimo instituto dalis (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant mokesčių administravimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimo I dalimi).

Akcentavo, jog minėta nuostata yra įtvirtinta MAĮ straipsnyje, reglamentuojančiame mokesčių permokos įskaitymo bei grąžinimo institutą, taip pat VMI viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 patvirtintų Mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 64 ir 65 punktuose. Taigi, pasak pareiškėjo, ginčai tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl palūkanų už laiku negrąžintą mokesčių permoką sumokėjimo turi būti sprendžiami tokia pat tvarka, kaip ir ginčai dėl mokesčių permokos grąžinimo, ką patvirtina ir teismų praktika (rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. AS10-310/2004).

Pažymėjo, kad tai, jog Vilniaus AVMI savo sprendimą dėl palūkanų sumokėjimo įformino naudodama tokią pat formą, kaip ir įformindama sprendimus dėl mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) (forma FR0783), pagrindžia tai, kad palūkanų apskaičiavimas ir sumokėjimas yra sudėtinė mokesčių permokos grąžinimo instituto dalis, todėl akivaizdu, jog tarp pareiškėjo ir Vilniaus AVMI kilęs ginčas yra mokestinis ginčas ir Sprendimo apskundimui taikytina mokestiniams ginčams nagrinėti nustatyta tvarka. Teigė, kad VMI 2012 m. rugsėjo 11 d. rašte Nr. (24.6-31-5)-R-7652 (toliau – ir Raštas) pateiktas atsisakymas nagrinėti pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 8 d. skundą neatitinka teisės aktų nuostatų ir formuojamos teismų praktikos, todėl pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus.

Taip pat atkreipė dėmesį, jog nesutinka su VMI argumentu, kad šiuo metu pareiškėjo skunde išdėstytas reikalavimas yra nagrinėjamas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Paaiškino, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme, kurio sprendimą pareiškėjas apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, buvo nagrinėjimas ginčas pagal pareiškėjo skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai VMI, dėl žalos, kurią pareiškėjas patyrė dėl pavėluotai grąžintos PVM permokos, atlyginimo, t. y. skundas paduotas dėl kito dalyko ir kitu pagrindu, todėl minėto pareiškėjo skundo dėl žalos atlyginimo nagrinėjimas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme neeliminuoja VMI pareigos išnagrinėti pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 8 d. skundą privaloma ikiteismine tvarka.

Atsakovas VMI (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 128–130) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas teigė, kad nagrinėjamu atveju ginčas turėtų būti nagrinėjamas dviem aspektais: pirma – ar tai mokestinis ginčas; antra – palūkanų dydis už ne laiku grąžintą PVM permoką. Pasisakydama dėl to, ar Sprendimas laikytinas sprendimu dėl mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo), ir ar ginčas laikytinas mokestiniu ginču, VMI pažymėjo, kad vadovaujantis MAĮ 87 straipsniu ir Taisyklių 53 punktu, sprendimo FR0783 forma yra naudojama tik tais atvejais, kai yra keliamas klausimas dėl mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo), o šiuo atveju pareiškėjui buvo sumokėtos palūkanos už laiku negrąžintą PVM permoką.

Pažymėjo, kad MAĮ 150 straipsnio nuostata reiškia, jog ne kiekvienas ginčas, kylantis tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus, yra mokestinis ginčas. Mokestiniu ginču laikytinas tik toks ginčas, kuris kyla tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus, kai vietos mokesčių administratoriaus sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodomas sumokėti mokestis arba atsisakoma grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką, o šiuo atveju ginčas vyksta ne dėl mokesčio dydžio, bet dėl palūkanų dydžio. Pasisakydama dėl palūkanų skaičiavimo trukmės, VMI akcentavo, jog byloje nėra ginčo, kad palūkanų skaičiavimas siejamas su PVM permoka.

Nurodė, jog palūkanų grąžinimo terminas apibrėžtas MAĮ 87 straipsnio 7 dalyje, kuri numato, kad tuo atveju, jei atitinkamo mokesčio įstatyme nenustatyta kitaip, mokesčių administratorius privalo grąžinti mokesčių mokėtojui mokesčio permoką atitinkamai nustatyta tvarka. PVM įstatymo 91 straipsnio 1 dalyje pasisakoma apie PVM permokos grąžinimą MAĮ nustatyta tvarka ir terminais, kas reiškia, jog minėta taisyklė nukreipia atgal į MAĮ, kuriuo ir turi būti vadovaujamasi, sprendžiant mokestinės permokos grąžinimo klausimus, kylančius iš PVM.

Nurodė, kad mokesčio permokos grąžinimo tvarka priklauso nuo tam tikrų faktinių aplinkybių, kurios iš esmės ir sąlygoja atitinkamos taisyklės pritaikymą (pvz., MAĮ 87 straipsnio 7 dalies 2 punkte numatytas atvejis). Paprastai, turi būti paduotas mokesčių mokėtojo rašytinis prašymas dėl mokesčio permokos grąžinimo, o jos grąžinimas numatytas per 30 dienų, jei nėra kitų įstatymų leidėjo numatytų išimčių (MAĮ 87 str. 5 d., 87 str. 7 d. 1 p.). Taip pat atkreipė dėmesį, kad iš 2009 m. sausio 16 d. patikrinimo akto Nr. (21.26)-06-77-4 matyti, jog buvo atliktas pareiškėjo veiklos PVM patikrinimas.

Minėtame patikrinimo akte pažymėta apie atitinkamą grąžintiną ir negrąžintiną PVM iš biudžeto. Taigi mokestinis patikrinimas buvo susijęs ir su PVM permokos grąžinimu, o tokiu atveju taikytina norma, įtvirtinta MAĮ 87 straipsnio 7 dalies 2 punkte. Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju MGK 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. S-316(7-255/2009), vadovaudamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. C-385/09, panaikino VMI 2009 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 69-168, kuriuo buvo patvirtintas Vilniaus AVMI 2009 m. kovo 19 d. sprendimas Nr. (21.26)-265-129 dėl patikrinimo akto tvirtinimo, todėl mokesčių administratoriui pareigos grąžinti PVM mokesčio permoką pradžia, atsižvelgus į terminų skaičiavimo taisykles, sietina su 2010 m. lapkričio 25 d.

Tuo tarpu mokesčio permoka pareiškėjui grąžinta 2010 m. gruodžio 22 d. už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 21 d. iki 2010 m. gruodžio 22 d. Remdamasi minėtomis aplinkybėmis, VMI tvirtino, kad pareiškėjo teisė į palūkanų priteisimą nuo 2008 m. lapkričio 21 d. iki 2010 m. spalio 20 d. yra paneigta.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 126–127) su skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Pažymėjo, jog palaiko VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 11 d. sprendimu (II t., b. l. 83–89) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamos bylos dalykas yra ginčo dėl VMI atsisakymo sumokėti pareiškėjui jo prašomo dydžio palūkanas kvalifikacija, t. y. teismas turi nuspręsti, ar šis ginčas yra mokestinis, ar kitokio pobūdžio, nes nuo to priklauso sprendimo apskundimo tvarka bei terminai. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad šios rūšies teisinius santykius reglamentuoja MAĮ, kurio 2 straipsnio 21 dalyje nustatyta, jog mokestiniai ginčai yra ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą). Analogiškai mokestiniai ginčai apibrėžti ir ABTĮ 2 straipsnio 18 dalyje. Taigi MAĮ 2 straipsnio 21 dalyje yra trejopo pobūdžio teisės normų, kurios ginčą mokesčių teisės srityje apibūdina kaip mokestinį:

1) mokestinis ginčas yra ginčas dėl sprendimo, kuriuo patvirtinamas patikrinimo aktas;

2) mokestinis ginčas yra ginčas dėl sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis;

3) mokestinis ginčas yra ginčas dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą). Nurodė, jog supaprastinus šias teisės normas, galima daryti išvadą, kad mokestinio ginčo objektai yra patikrinimo aktas (1), naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis (2) bei mokesčio permoka (3). Šiuo aspektu akcentavo, jog matyti, kad palūkanos už laiku nesugrąžintą mokesčio permoką kaip mokestinio ginčo objektas tiesiogiai neminimos, todėl analizuotina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašiose bylose.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. birželio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS10-310/2004 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant mokesčių administravimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimo I dalimi (Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011), teismas akcentavo, kad mokesčio administratorius, per MAĮ nurodytą terminą negrąžinęs mokesčio permokos sumos, mokesčio mokėtojo naudai skaičiuoja palūkanas iki mokesčio permoka bus grąžinta. Tai numato galiojančio MAĮ 87 straipsnio 9 dalis.

Palūkanų mokėjimas už laiku negrąžintą mokesčio permoką yra neatsiejamas nuo mokesčio permokos ir yra sudėtinė MAĮ 38 straipsnyje numatyto mokesčių grąžinimo instituto dalis. Todėl ginčas tiek dėl palūkanų už mokesčio permokos negrąžinimą laiku, tiek dėl šios mokesčio permokos grąžinimo yra mokestinis ginčas (MAĮ 2 str.), o mokestiniams ginčams taikoma išankstinė neteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka (MAĮ 145 str. 1 d. ir iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusios šio įstatymo redakcijos 54 str. 2 d.). Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvados administracinėse bylose Nr. AS146-621/2009 ir Nr. AS858-217/2010 nagrinėjamam ginčui netaikytinos, nes jose buvo nagrinėjamas ginčas dėl mokesčio permokos negrąžinimo ir tai yra mokestinis ginčas, kuriam pagal MAĮ 145 straipsnio 1 dalį taikytina ikiteisminė ginčų nagrinėjimo procedūra ir dėl to ginčo nėra.

Pažymėjo, kad nagrinėjamam ginčui netaikytina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A438-207/2008, nes joje pareiškėjas kėlė ginčą dėl baudos dydžio bei VMI atsisakymo sustabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras iki bus atliktas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, o teismas pasisakė, jog MAĮ taikymo prasme antrasis reikalavimas yra nepriskiriamas mokestinių ginčų kategorijai. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas dėl ne laiku sugrąžintos permokos palūkanų sumokėjimo yra mokestinis ginčas MAĮ 145 straipsnio 1 dalies prasme, kuriam taikoma privaloma ikiteisminė tvarka, t. y. skundo išnagrinėjimas inter alia VMI.

Teismas papildomai nurodė, kad Vilniaus AVMI, pasibaigus pagrindiniam mokestiniam ginčui, 2010 m. gruodžio 22 d. grąžino pareiškėjui 11 743 259 Lt PVM permoką, o pareiškėjas 2011 m. gegužės 11 d. kreipėsi į Vilniaus AVMI, prašydamas 933 597 EUR palūkanų dėl neteisėto atsisakymo pripažinti 11 743 259 Lt PVM permoką, t. y. ginčas dėl palūkanų prasidėjo 2011 m. gegužės 11 d. Vilniaus AVMI 2011 m. birželio 15 d. raštu Nr. (17.2)-46-24118 „Dėl prašymo sumokėti delspinigius“ sutiko sumokėti 62 240 EUR palūkanų už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 21 d. iki 2010 m. gruodžio 22 d., t. y. pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies, o VMI Mokesčių apskaitos skyrius 2011 m. rugpjūčio 11 d. priėmė sprendimą Nr. 258856 grąžinti pareiškėjui neįskaitytą 214 902 Lt.

Nors šiame sprendime 214 902 Lt vadinami „permoka (skirtumu)“, tai yra tie patys 62 240 EUR palūkanų. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Vilniaus AVMI 2011 m. birželio 15 d. rašto Nr. (17.2)-46-24118 „Dėl prašymo sumokėti delspinigius“, kuriuo tik iš dalies buvo patenkintas reikalavimas sumokėti 933 597 EUR palūkanų, jokia tvarka neskundė, nors jame buvo išaiškinta apskundimo tvarka. Akcentavo, jog pareiškėjas minėtą raštą gavo, nes pridėjo prie skundo teismui, o dėl Vilniaus AVMI 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo Nr. 258856 skundą VMI padavė tik 2012 m. rugpjūčio 8 d.

Tačiau pažymėjo, jog Vilniaus AVMI Mokesčių apskaitos skyriaus 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas Nr. 258856 laikytinas sprendimu, kuriuo tik buvo realizuotas Vilniaus AVMI 2011 m. birželio 15 d. rašte Nr. (17.2)-46-24118 „Dėl prašymo sumokėti delspinigius“ suformuluotas sprendimas iš dalies patenkinti reikalavimą sumokėti 933 597 EUR palūkanų. Vadovaudamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjui teisines pasekmes sukėlė ne šioje byloje skundžiamas Vilniaus AVMI Mokesčių apskaitos skyriaus 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas Nr. 258856, o Vilniaus AVMI 2011 m. birželio 15 d. rašte Nr. (17.2)-46-24118 „Dėl prašymo sumokėti delspinigius“ suformuluotas sprendimas iš dalies patenkinti reikalavimą sumokėti 933 597 EUR palūkanų.

Įvertinęs tai, jog ginčas dėl ne laiku grąžintos mokesčio permokos palūkanų yra mokestinis ginčas ir todėl galėjo būti nagrinėjamas VMI, teismas papildomai pasisakė ir dėl skundo dėl Vilniaus AVMI Mokesčių apskaitos skyriaus 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo Nr. 258856 priėmimo. Šiuo aspektu atkreipė dėmesį, kad MAĮ 152 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog skundas centriniam mokesčių administratoriui turi būti paduodamas raštu ne vėliau kaip per 20 dienų po to, kai mokesčių mokėtojui buvo įteiktas vietos mokesčių administratoriaus sprendimas, kurį mokesčių mokėtojas skundžia.

Nurodė, jog šiuo atveju teismas negali tiksliai nustatyti, kada konkrečiai pareiškėjas gavo VMI 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 258856, tačiau, įvertinęs aplinkybę, kad skundą dėl šio sprendimo pareiškėjas padavė tik 2012 m. rugpjūčio 8 d., teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas akivaizdžiai esmingai praleido terminą skundui paduoti. Tuo tarpu MAĮ 152 straipsnio 3 dalis numato, kad mokesčių mokėtojui, praleidusiam skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija pripažįsta svarbiomis, šis terminas minėtos institucijos sprendimu gali būti atnaujintas; kartu su prašymu atnaujinti skundo padavimo terminą turi būti paduodamas ir skundas, kurio padavimo terminas yra praleistas.

Tačiau šiuo atveju pareiškėjas tokio prašymo VMI nepateikė, todėl atsakovas turėjo teisę atsisakyti skundą priimti, tik kitu teisiniu pagrindu – vadovaudamasis MAĮ 152 straipsnio 3 dalimi. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog vertinant ginčo esmę ne formaliai, bet iš esmės, atsakovas pagrįstai, nors ir klaidingu teisiniu pagrindu, atsisakė priimti pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 8 d. skundą dėl Vilniaus AVMI 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo Nr. 258856. Taip pat nurodė, kad nepatenkinus pareiškėjo skundo reikalavimų, negali būti patenkintas ir prašymas priteisti pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 44–45 str.).

III. Pareiškėjas „Nidera B. V.“ (buvusi „Nidera Handelscompagnie B. V.“) pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 97–104), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą ir įpareigoti VMI iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 8 d. skundą dėl Vilniaus AVMI 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) Nr. 258856 (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinka MAĮ 34 straipsnio, 152 straipsnio 1 dalies, 153 straipsnio 3 dalies ir 164 straipsnio bei ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies nuostatų ir iš esmės pažeidžia pareiškėjo teises bei teisėtus interesus. Pažymi, kad Vilniaus AVMI 2011 m. birželio 15 d. raštu Nr. (17.2)-46-24118 tik informavo pareiškėją, jog sutinka sumokėti palūkanas už laikotarpį nuo tada, kai buvo priimtas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas, t. y. nuo 2010 m. spalio 21 d., iki dienos, kai pareiškėjui buvo grąžinta PVM permokos suma, t. y. iki 2010 m. gruodžio 22 d. (iš viso 214 902,27 Lt, t. y. 62 240 EUR).

Tačiau sprendimas dėl palūkanų išmokėjimo pareiškėjui nebuvo priimtas ir tik 2012 m. liepos 19 d. vykusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdyje, kuriame buvo nagrinėjamas pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo, Vilniaus AVMI, vykdydama teismo reikalavimą, pateikė teismui ir pareiškėjui 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) Nr. 258856, kuriuo remiantis pareiškėjui buvo sumokėta 214 902 Lt palūkanų už pavėluotai grąžintą PVM permokos sumą. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 8 d. pateikė skundą VMI, tačiau VMI atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, motyvuodama tuo, jog kilęs ginčas nepriskirtinas nei mokestiniams, nei MAĮ nustatyta ikiteismine tvarka nagrinėjamiems ginčams.

Atsižvelgęs į tai, atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime konstatavo, jog nagrinėjamas ginčas dėl ne laiku sugrąžintos permokos palūkanų sumokėjimo yra mokestinis ginčas MAĮ 145 straipsnio 1 dalies prasme, kuriam taikoma privaloma ikiteisminė tvarka, t. y. skundo išnagrinėjimas inter alia VMI. Tačiau teismas nurodė, jog negali tiksliai nustatyti, kada konkrečiai pareiškėjas gavo 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) Nr. 258856, bet, įvertinęs aplinkybę, kad pareiškėjas skundą dėl šio sprendimo pateikė tik 2012 m. rugpjūčio 8 d., teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas akivaizdžiai praleido terminą skundui dėl minėto sprendimo paduoti, todėl VMI turėjo teisę atsisakyti priimti skundą MAĮ 152 straipsnio 3 dalies pagrindu, kadangi pareiškėjas nepateikė prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą.

Su tokia teismo išvada pareiškėjas nesutinka. Pažymi, kad teisines pasekmes pareiškėjui sukėlė ne Vilniaus AVMI 2011 m. birželio 15 d. raštas Nr. (17.2)-46-24118, kuris neatitinka centrinio mokesčių administratoriaus nustatytos formos ir negali būti laikomas oficialiu mokesčių administratoriaus sprendimu, o Vilniaus AVMI 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) Nr. 258856. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis praleido terminą skundui dėl Vilniaus AVMI 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo paduoti.

Nurodo, jog minėtą sprendimą gavo tik Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdyje, vykusiame 2012 m. liepos 19 d., o skundą dėl šio sprendimo VMI pateikė 2012 m. rugpjūčio 8 d., t. y. nepažeisdamas MAĮ 152 straipsnio 2 dalyje įtvirtino termino. Be to, atkreipia dėmesį, kad mokesčių administratorius minėtoje administracinėje byloje dėl žalos atlyginimo buvo įpareigotas pateikti duomenis apie tai, kada pareiškėjui buvo įteiktas Vilniaus AVMI 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių šio sprendimo įteikimą pareiškėjui, nepateikė.

Taigi, pareiškėjo teigimu, akivaizdu, kad minėtas sprendimas iki pat 2012 m. liepos 19 d. jam nebuvo įteiktas ir pareiškėjas apie jį nebuvo informuotas kitais MAĮ 164 straipsnyje nurodytais būdais. Prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad nagrinėjant šią bylą yra svarbu išaiškinti visas bylai reikšmingas aplinkybes.

Atsakovas VMI atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 144–146) su skundu nesutinka ir mano, kad jis yra netenkintinas.

Atsakovas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas. Pažymi, jog pareiškėjui 2012 m. liepos 19 d. vykusio Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdžio metu buvo įteiktas Vilniaus AVMI 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) Nr. 258856. Tačiau atkreipia dėmesį, kad nei MAĮ, nei kiti Lietuvos Respublikos teisės aktai imperatyviai neįpareigoja mokesčių administratoriaus sumokant palūkanas už ne laiku grąžintą mokesčio permoką priimti nustatytos formos sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjui teisines pasekmes sukėlė ne Vilniaus AVMI 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas, o Vilniaus AVMI 2011 m. birželio 15 d. raštas Nr. (17.2)-46-24118. Akcentuoja, kad apie Vilniaus AVMI sprendimą vietoj pareiškėjo prašomos 933 597 EUR palūkanų sumos sumokėti tik 214 902,27 Lt palūkanų už ne laiku grąžintą PVM permoką, pareiškėjui buvo žinoma gavus Vilniaus AVMI 2011 m. birželio 15 d. raštą Nr. (17.2)-46-24118, kurį pareiškėjas, kaip nurodo jis pats, gavo 2011 m. birželio 24 d. Taip pat pabrėžia, jog minėtame rašte buvo nurodyta jo apskundimo tvarka, todėl pareiškėjas galėjo jį skųsti ABTĮ numatyta tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 148) pažymi, jog palaiko VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniu skundu pareiškėjas, be kita ko, prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Šiuo atveju pareiškėjas prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės motyvuoja tuo, kad nagrinėjant šią bylą yra svarbu išaiškinti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl VMI atsisakymo iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 8 d. skundą (I t., b. l. 112–118, 134–140) dėl Vilniaus AVMI 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) Nr. 258856 (I t., b. l. 104, 141), teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog VMI 2012 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. (24.6-31-5)-R-7652 (I t., b. l. 119–120, 132–133) atsisakė nagrinėti minėtą pareiškėjo skundą, motyvuodama tuo, kad kilęs ginčas nepriskirtinas nei mokestiniams, nei MAĮ nustatyta ikiteismine tvarka nagrinėjamiems ginčams. Tačiau pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime konstatavo, jog nagrinėjamas ginčas dėl ne laiku sugrąžintos permokos palūkanų sumokėjimo yra mokestinis ginčas MAĮ 145 straipsnio 1 dalies prasme, kuriam taikoma privaloma ikiteisminė tvarka, t. y. skundo išnagrinėjimas inter alia VMI. Pabrėžtina, jog ginčo šioje dalyje nėra, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šioje dalyje atliktu faktinių bylos aplinkybių vertinimu ir teisės taikymu, dėl to papildomai nepasisako. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjui teisines pasekmes sukėlė ne šioje byloje skundžiamas Vilniaus AVMI 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas Nr. 258856, o Vilniaus AVMI 2011 m. birželio 15 d. rašte Nr. (17.2)-46-24118 „Dėl prašymo sumokėti delspinigius“ (I t., b. l. 96–97, 156) suformuluotas sprendimas iš dalies patenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl palūkanų sumokėjimo. Be to, pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nėra galimybės tiksliai nustatyti, kada konkrečiai pareiškėjas gavo Vilniaus AVMI 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) Nr. 258856, bet įvertinus tai, kad pareiškėjas skundą dėl šio sprendimo pateikė tik 2012 m. rugpjūčio 8 d., darytina išvada, jog pareiškėjas akivaizdžiai praleido terminą skundui dėl minėto sprendimo paduoti, todėl VMI turėjo teisę atsisakyti priimti skundą MAĮ 152 straipsnio 3 dalies pagrindu, kadangi pareiškėjas nepateikė prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą. Būtent nesutikdamas su tokiomis teismo išvadomis pareiškėjas ir pateikė apeliacinį skundą.

Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs dėmesį, kad vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, jog administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Be to, iš aktualios bei dominuojančios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 20 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, pažymėjo, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas (pvz., tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė išvada ar kt.). Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011, P. 360–378). Administracinių teismų praktikoje argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-555/2010 ir kt.). Kitaip tariant, administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir tarpinių (procedūrinių) aktų (sprendimų), kurie atskirai administraciniam teismui neskundžiami, teisėtumą ir pagrįstumą bei jų poveikį galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Šiuo aspektu akcentuotina, jog iš Vilniaus AVMI 2011 m. birželio 15 d. rašto Nr. (17.2)-46-24118 „Dėl prašymo sumokėti delspinigius“ akivaizdu, jog jis yra tik informacinio pobūdžio raštas, kuriame išdėstyta Vilniaus AVMI nuomonė dėl palūkanų už ne laiku grąžintą PVM permoką skaičiavimo laikotarpio. Pabrėžtina, kad minėtas raštas pats savaime nenustato pareiškėjui jokių teisių ar pareigų, t. y. objektyviai jokios įtakos pareiškėjo materialinių teisių bei pareigų apimčiai nedaro, todėl yra laikytinas tarpiniu (procedūriniu) dokumentu, priimtu administracinės procedūros eigoje, ir negali būti savarankišku skundo administraciniam teismui dalyku.

Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus AVMI 2011 m. birželio 15 d. rašte Nr. (17.2)-46-24118 „Dėl prašymo sumokėti delspinigius“ esantis įrašas, jog vadovaujantis atitinkamomis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo ir ABTĮ nuostatomis, „skundas dėl šio atsakymo gali būti paduotas pasirinktinai administracinių ginčų komisijai arba tiesiogiai administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo įteikimo dienos“, pats savaime nepatvirtina, kad šis raštas laikytinas pareiškėjui teisines pasekmes sukeliančiu individualiu teisės aktu, galinčiu būti atskiros administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjui teisines pasekmes sukėlė ne šioje byloje skundžiamas Vilniaus AVMI 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas Nr. 258856, o Vilniaus AVMI 2011 m. birželio 15 d. rašte Nr. (17.2)-46-24118 „Dėl prašymo sumokėti delspinigius“ suformuluotas sprendimas iš dalies patenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl palūkanų sumokėjimo.

Kaip minėta, šis Raštas laikytinas tik informacinio pobūdžio tarpiniu (procedūriniu) dokumentu, priimtu administracinės procedūros dėl palūkanų už ne laiku grąžintą PVM permoką eigoje. Tuo tarpu galutiniu šios administracinės procedūros sprendimu laikytinas Vilniaus AVMI 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas Nr. 258856 grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą), kuriuo buvo nuspręsta sumokėti pareiškėjui 214 902 Lt palūkanų už pavėluotai grąžintą PVM permokos sumą. Taigi šiuo atveju būtent Vilniaus AVMI 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas Nr. 258856, kaip administracinę procedūrą užbaigiantis sprendimas, sukeliantis pareiškėjui atitinkamas teisines pasekmes, gali būti skundžiamas ir vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. gali būti savarankišku administracinės bylos dalyku.

Pasisakydama dėl skundo dėl Vilniaus AVMI 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo Nr. 258856 padavimo termino, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal MAĮ 152 straipsnio 1 dalį skundas centriniam mokesčių administratoriui turi būti paduodamas raštu ne vėliau kaip per 20 dienų po to, kai mokesčių mokėtojui buvo įteiktas vietos mokesčių administratoriaus sprendimas, kurį mokesčių mokėtojas skundžia. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad, pareiškėjo teigimu, Vilniaus AVMI 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas Nr. 258856 jam buvo įteiktas tik 2012 m. liepos 19 d. vykusio Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdžio metu. Atkreiptinas dėmesys, jog šios aplinkybės iš esmės neginčija ir pats atsakovas, o duomenų, kad minėtas sprendimas pareiškėjui būtų įteiktas anksčiau, byloje nėra, todėl konstatuotina, jog skundas dėl šio sprendimo VMI galėjo būti paduotas iki 2012 m. rugpjūčio 8 d. Kaip minėta, pareiškėjas skundą dėl Vilniaus AVMI 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo Nr. 258856 VMI pateikė būtent 2012 m. rugpjūčio 8 d. (pagal gavimo spaudą ant skundo, gavimo registracijos Nr. 262-119) (I t., b. l. 112–118, 134–140), t. y. nepraleidęs įstatymo numatyto termino skundui dėl minėto sprendimo paduoti. Taigi, darytina išvada, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas akivaizdžiai praleido terminą skundui dėl minėto sprendimo paduoti, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad, pareiškėjui nepateikus prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą, VMI turėjo teisę atsisakyti priimti skundą MAĮ 152 straipsnio 3 dalies pagrindu. Kartu pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 8 d. skundo iš esmės nenagrinėjo, todėl yra pagrindas pareiškėjo skundą perduoti atsakovui nagrinėti iš naujo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl yra naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjo „Nidera B. V.“ (buvusi „Nidera Handelscompagnie B. V.“) skundą tenkinti ir perduoti jo 2012 m. rugpjūčio 8 d. skundą dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo Nr. 258856 atsakovui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo taip pat prašė priteisti iš VMI jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė šių išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, todėl teismas pagrįstai dėl to nepasisakė. Kita vertus, remiantis ABTĮ 45 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas prašymą dėl išlaidų atlyginimo kartu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu turi teisę paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo „Nidera B. V.“ (buvusi „Nidera Handelscompagnie B. V.“) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo „Nidera B. V.“ (buvusi „Nidera Handelscompagnie B. V.“) skundą tenkinti ir perduoti jo 2012 m. rugpjūčio 8 d. skundą dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo Nr. 258856 Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nagrinėti iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas