2018-10-03 Nr. AB-17558-3-64-3-00207-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1734-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00207-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą (b. l. 11–13), kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau ir – Šiaulių TI), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI nuo 2015 m. vasario 2 d. iki 2016 m. liepos 2 d. Pareiškėjo teigimu, jam teko per mažas kamerų plotas. Tokiomis sąlygomis jam teko visą laiką sėdėti ar gulėti. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu. Natūralus apšvietimas buvo nepakankamas, o tai kenkė akims. Rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Atvykstant ir išvykstant iš Šiaulių TI asmens kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, kratos atlikimo patalpose buvo šalta, purvina, dėžės, į kuria buvo dedami daiktai, buvo nešvarios. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, t. y. neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius pareiškėjo skundą (b. l. 72–80) prašė atmesti kaip nepagrįstą.

4. Šiaulių TI nurodė, kad laisvės atėmimo įstaigoje pareiškėjas periodiškai laikytas nuo 2015 m. vasario 5 d. iki 2016 m. rugpjūčio 5 d. kamerose Nr. 3, 11, 18, 32, 97, 101. Šiaulių TI kamerose pareiškėjui tekdavo nuo 3,65 kv. m iki 18,3 kv. m ploto. Atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų, prausimosi pirtyje, laisvalaikio užimtumo metu pareiškėjas nebūdavo kameroje. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI metu dalyje kamerų, kuriose jis buvo laikomas, atliktas sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams patikrinimas. Nustatyta, kad kameroje Nr. 101 dirbtinis apšvietimas yra tinkamas, tačiau kamerai reikalingas remontas. Taip pat nustatyta, kad kameroje Nr. 32 oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinis apšvietimas atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau reikalingas pagrindinis patalpų valymas. Šiaulių TI pabrėžė, kad dirbtinis apšvietimas kamerose įrengiamas pagal teisės aktų reikalavimus, tačiau patys suimtieji dažnai gadina inventorių. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Antisanitarinių sąlygų kratos atlikimo patalpose nenustatyta, dėžės patikrinimo metu buvo švarios. Šiaulių TI rūkantys asmenys buvo laikomi atskirai nuo nerūkančių asmenų.

5. Atsakovo atstovas pabrėžė, kad niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių kalinimo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti, kad jis patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais.

II. 6. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 30 d. sprendimu (b. l. 88–94) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

7. Įvertinęs bylos duomenis, t. y. kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotą ir jose laikytų asmenų skaičių, teismas konstatavo, kad pareiškėjas tik pusę dienos (pažeidimas užfiksuotas tik dienos ryte) buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktą, t. y. pareiškėjui teko mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas atkreipė dėmesį, kad net atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, kurio plotas, pareiškėjo teigimu, buvo 1 kv. m, pareiškėjui teko daugiau kaip 3 kv. m ploto.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus dėl sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams dalyje jo kalinimo kamerų. Nustatyta, kad kameroje Nr. 32 neatliktas pagrindinis valymas, vietomis byrantis tinkas, ant sienų ir lubų pajuodę plotai, santechnikos įrenginiai surūdiję, lubų danga nelygi, suskilusi, tačiau kameroje dėl mikroklimato ir apšvietimo nesiskųsta; kameroje Nr. 101 dirbtinis apšvietimas atitiko reikalavimus, kameroje vėdinimas galimas, reikalingas paprastasis remontas; kratų atlikimo patalpoje vonelės švarios ir išplautos; Šiaulių TI rūkantys asmenys laikomi atskirai nuo nerūkančių.

9. Teismas pabrėžė, kad, pildydamas pirmą kartą atvykusių į Šiaulių TI apklausos anketą, pareiškėjas nurodė, jog sutinka būti laikomas su rūkančiais asmenimis. Dėl to pareiškėjo argumentą, kad jis, kaip nerūkantis, buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, teismas vertino kaip nepagrįstą.

10. Įvertinęs, kad dėl pastato, kaip saugomos nekilnojamos kultūros vertybės, statuso Šiaulių TI kapitalinis remontas ar rekonstrukcija yra negalini, teismas nenustatė teisės aktų pažeidimų dėl to, kad buvo neįrengta vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas) tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose ar kitose patalpose.

11. Teismas pripažino, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų asmenų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos kalinimo sąlygos.

12. Atsižvelgęs į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (kalinimas perpildytose ar higienos normų neatitinkančiose kamerose) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai, padaryti pažeidimai yra nesunkūs, taip pat atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendė, kad yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija jo patirtai žalai kompensuoti.

III. 13. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą (b. l. 98–99), kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai.

14. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pripažįstama, jog asmuo, kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, už kurią kompensuojama priteisiant atlyginimą pinigais. Tai pripažįsta ir Europos Žmogaus Teisių Teismas. Pareiškėjas pabrėžia, kad nors Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, tačiau nustatė, kad jis buvo laikomas per mažo ploto sąlygomis, o tai yra pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas pažymi, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje.

15. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. Šiaulių TI nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Pažymi, kad tik pusę dienos pareiškėjui teko nežymiai mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Nėra duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinamojo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir vykdymu. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai, nenustatyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Pareiškėjas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad teismas netinkamai įvertino jam padarytos žalos dydį ir pobūdį bei prašo jam padarytą žalą kompensuoti pinigais. Teismo nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo kalinimo sąlygomis, neginčija.

18. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.“ Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad apeliaciniame skunde pareikštas materialinis – teisinis reikalavimas bei argumentai, kuriais jis yra grindžiamas, apsprendžia ir bylos nagrinėjimo, apeliacinės instancijos teisme, ribas.

19. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas nuo 2015 02 05 iki 2015 08 18, ir nuo 2016 08 03 iki 2016 08 05, t. y. 180 dienų, iš jų 179 dienas jam teko nuo 3,65 kv. m iki 18,25 kv. m kameros ploto. Ir tik vieną 1 nepilną dieną (ryte), buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą minimalų kameros plotą (3,6 kv. m.) vienam asmeniui. Kitų sanitarijos ir higienos reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Nekonstatuotas ir Konvencijos nuostatų pažeidimas.

20. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo subjektinių teisių – būti kalinamam ne mažesnio kaip 3,6 kv. m. kameroje, pažeidimas buvo vienkartinio pobūdžio ir truko neilgą laiką, skaičiuojamą valandomis.

21. Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

22. Sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, yra įvertinama, kokio pobūdžio buvo pažeistos asmens subjektinės teisės, kokio intensyvumo ir trukmės jos buvo ir kt. Paprastai asmens subjektinių teisių pažeidimai, kurie yra susiję su pagrindinių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje įtvirtintų teisės normų pažeidimu, gali būti pripažįstami esminiais, tačiau ir šie pažeidimai, turi būti neatsitiktiniai, nevienkartiniai, tęstis pakankamai ilgą laiką, kad būtų galima konstatuoti neturtinės žalos padarymo faktą, kuris turėtų būti kompensuotas pinigais. Nesant šių aplinkybių, padaryta neturtinė žala gali būti kompensuota pažeidimo faktą konstatuojant teismo sprendimu (žr. EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98).

23. Visa tai įvertinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui padarytą neturtinę žalą kompensuoti ne pinigais yra atitinkantis tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek nacionalinio teismo praktiką, o tuo pačiu pagrįstas ir teisingas.

24. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

25. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

26. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

27. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys