2017-06-20 Nr. AB-12355-3-64-3-03214-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1248-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03214-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) priteisti 30 000 Eur, o iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), – 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI ir Lukiškių TI-K jam teko per mažas kamerų plotas. Kamerų sienos buvo apipelijusios, tinkas nuo jų nutrupėjęs. Kamerose apšvietimas buvo nepakankamas. Pabrėžė, kad Šiaulių TI karantino kameros buvo įrengtos rūsyje, jose sanitarinis mazgas buvo neatskirtas nuo bendros kameros erdvės ir buvo šalta. Paskirstymo kamerose nebuvo langų, jos buvo nevėdinamos, todėl santykinė drėgmė viršijo leistinas normas. Minėtose kamerose buvo ir ankšta. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą. Prašė netaikyti ieškinio senaties jo reikalavimui nagrinėjamoje byloje.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius padavė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė skundą atmesti.

Šiaulių TI prašė taikyti ieškinio senatį, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje. Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas nuo 2011 m. vasario 8 d. iki 2015 m. lapkričio 12 d. Atsakovo atstovas pabrėžė, kad Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m minimalią kamerų ploto normą, bet tokia situacija nėra pastovi, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat pabrėžė, kad pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Šiaulių TI paaiškino, kad laisvės atėmimo įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Šiaulių TI teigimu, pareiškėjo nurodomos aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos padarymo jam fakto. Taip pat pabrėžė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinę, jog pažeidimo fakto pripažinimas irgi yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris gali būti pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas padavė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė skundą atmesti.

Lukiškių TI-K prašė taikyti ieškinio senatį, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje. Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas nuo 2011 m. balandžio 15 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Laisvės atėmimo įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad kamerose papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų įrengti ne visada įmanoma dėl mažo kamerų ploto. Kamerose langai pritaikyti vėdinimui. Asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl pelėsio plitimo ar per didelės drėgmės kamerose. Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjas neturtinės žalos nepatyrė.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos, kurią patyrė kalėdamas Šiaulių TI ir Lukiškių TI-K nuo 2011 m. vasario 8 d. iki 2012 m. gegužės 31 d., atlyginimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo, kadangi tik 2015 m. lapkričio 12 d. padavė teismui skundą nagrinėjamoje byloje. Teismas pabrėžė, kad atsakovo atstovai ieškinio senatį nagrinėjamu atveju prašė taikyti. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos priežastys nėra objektyvios ir negali būti pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą, vadovaujantis Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalimi. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas taikė ieškinio senatį reikalavimui atlyginti neturtinę žalą ir pareiškėjo skundą atmetė.

III. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas teigia, kad ieškinio senatis nagrinėjamoje byloje buvo taikyta neteisėtai. Pabrėžia, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Į teismas kreiptis ankščiau negalėjo dėl to, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą. Teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė priimdamas sprendimą vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pabrėžia, kad nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo motyvais, kurių pagrindų jo skundas buvo atmestas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius padavė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šiaulių TI nurodo, kad pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės buvo pažeistos, jų negynė nepagrįstai ilgai. Teigia, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kuriuos patvirtintų, jog jis patyrė neturtinę žalą. Pabrėžia, kad Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, jog pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų laisvės atėmimo įstaigoje laikomų asmenų. Jokių aplinkybių, kad kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai, nenustatyta. Šiaulių TI nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal proceso normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Pažymėtina, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis).

Pareiškėjo argumentas, kad nagrinėjamu atveju negalima taikyti ieškinio senaties, nes Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti nėra nustatytas ieškinio senaties terminas, yra nepagrįstas. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo, o šiam reikalavimui yra numatyta ieškinio senatis Lietuvos nacionalinėje teisėje. Todėl nacionaliniai teismai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikoje priimtais įstatymais, ieškinio senatį esant pagrindui gali taikyti. Pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje numatyta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 straipsnis), šis teismas pripažįsta tokios senaties nustatymo nacionalinėje teisėje galimumą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93; 22095/93)).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas nuo 2011 m. balandžio 15 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. (b. l. 127–128), o Šiaulių TI – nuo 2011 m. vasario 8 d. iki 2012 m. vasario 7 d. ir nuo 2015 m. spalio 13 d. iki 2015 m. lapkričio 12 d. (b. l. 17–18). Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu patvirtino, kad jis neturinės žalos atlyginimo reikalauja tik už kalinimą netinkamomis sąlygomis minėtose laisvės atėmimo įstaigose 2011–2012 metais, dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI 2015 metais pretenzijų neturi. Todėl dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų tinkamumo Šiaulių TI 2015 metais ginčo šioje byloje nėra.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2015 m. lapkričio12 d. (b. l. 5), t. y. pasibaigus Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam trejų metų ieškinio senaties terminui reikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. vasario 8 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senatį Lukiškių TI-K ir Šiaulių TI prašė taikyti.

Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės grindžia Lietuvos higienos normų ir kitų Lietuvos teisės aktų atitinkamais straipsniais, juose nustatytų reikalavimų nesilaikymu, todėl susipažinimas su Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika pareiškėjui paduodant skundą nagrinėjamoje byloje ir nebuvo būtinas, t. y. tai, kad, pasak pareiškėjo, Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą, negalėjo objektyviai sukliudyti pareiškėjui kreiptis į teismą dėl kalinimo sąlygų neatitikimo nacionalinės teisės aktų reikalavimams. Pažymėtina, kad Lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias kalinimo sąlygas, įskaitant ir teisės aktus, reglamentuojančius minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, taip pat viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika.

Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Tai reiškia, kad jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir galėjo kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo bei informacijos dėl teisminės gynybos gavimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą teigia patyręs 2011–2012 metais, tačiau iki kreipimosi su skundu į teismą dienos nesiėmė jokių veiksmų savo galimai pažeistoms teisėms ginti. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių, nuo jo paties valios nepriklausiusių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nagrinėjamoje byloje.

Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas padavė skundą ieškinio senaties terminui pasibaigus ir nėra svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti, pagrįstai taikė ieškinio senatį, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir dėl to atmetė pareiškėjo skundą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo M. L. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė