A-552-2748-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-2748/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00891-2010-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.4; 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės, Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjui O. Š., jo atstovui advokatui Tomui Bagdanskiui,

atsakovo atstovui Arūnui Sodoniui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. Š. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės tarnybos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą ir žalos atlyginimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas O. Š. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 1 – 19) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. kovo 9 d. įsakymą Nr. 1TE-58 „Dėl tarnybinės nuobaudos O. Š. paskyrimo ir atleidimo iš pareigų“; 2) grąžinti jį į jo buvusias pareigas; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija) negautą vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. kovo 10 d. iki teismo sprendimo įgyvendinimo dienos; 4) priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui; 5) priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu įsakymu nuo 2010 m. kovo 10 d. buvo atleistas iš Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus pareigų. Skundžiamas 2010 m. kovo 9 d. ministro įsakymas surašytas dviejų ministro sudarytos komisijos išvadų pagrindu: 2010 m. vasario 22 d. išvadoje Nr. 1VL-292 konstatuota, kad jo kaltė pasireiškė aplaidžiu pareigų vykdymu, tačiau materialių pasekmių nėra, tai formalus pažeidimas ir komisija pasiūlė skirti pastabą; 2010 m. vasario 22 d. priimtoje išvadoje Nr. 1VL-293 dėl viešųjų pirkimų vykdymo konstatuota, kad jo kaltė pasireiškė aplaidžiu pareigų vykdymu, tačiau materialių pasekmių nėra, tai formalus pažeidimas ir komisija pasiūlė skirti pastabą.

Pareiškėjas nesutiko, kad padarė tarnybinius nusižengimus. Jo teigimu, joks teisės aktas nenustato kada, kokiu periodiškumu, kokiu būdu ir kaip turi būti atliekami patikrinimai valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose, vykdant valstybės tarnautojų mokymo programų įgyvendinimo kokybės priežiūrą, kaip vertinti sąvoką „kokybė“ ir atlikti jos tikrinimą, kokie kokybės vertinamieji kriterijai, kaip teisingai įforminti patikrinimo medžiagą. Departamento valstybės tarnautojams net tvirtinant mokymo programas nėra suteikta teisė vertinti mokymo programų turinio, todėl ir atliekant mokymo programų įgyvendinimo kokybės patikrinimus valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose galima vertinti tik mokymo organizavimo procesą, mokymo metodikos taikymo bei mokymo sąlygų sudarymą valstybės tarnautojams kokybę, nevertinant dėstomos mokymo medžiagos turinio išsamumo, efektyvumo, konkretumo, teisingumo, aktualumo, praktiškumo, atitikimo teisės aktų nuostatoms kokybės. Pažymėjo, jog Ministerija aiškiai nesureglamentavo valstybės tarnautojų mokymo programų įgyvendinimo kokybės patikrinimo tvarkos nei Vidaus reikalų ministro 2005 m. gegužės 26 d.

įsakymu Nr. IV-166 patvirtintose Valstybės tarnautojų mokymo organizavimo taisyklėse, nei Vidaus reikalų ministro 2002 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 339 Valstybės tarnautojų mokymo programų turinio reikalavimuose. Taip pat Ministerija nesiėmė jokių veiksmų, kai Departamentas 2008 m. lapkričio 19 d. raštu Nr. 27D-1821 savo iniciatyva bandė taisyti susiklosčiusią padėtį, pateikdamas Valstybės tarnautojų mokymo organizavimo taisyklių pakeitimo projektą, kurį įvertinusi Ministerija atmetė, pagal kompetenciją nepašalindama minėtuose teisės aktuose nustatytų trūkumų.

Taip pat Ministerija nedavė papildomai jokių rašytinių nurodymų, paaiškinimų dėl valstybės tarnautojų mokymo programų įgyvendinimo kokybės priežiūros. Pareiškėjas pažymėjo, jog išvadoje Nr. 1VL-292 komisija tik konstatavo jo kaltę, įvardindama „aplaidžiu pareigų vykdymu“, tačiau neįrodė kaltės jokiais faktiniais įrodymais, tik pateikė teisės aktų interpretacijas. Išvadoje Nr. 1VL-293 nurodytų pažeidimų jis nepadarė. Ministerijos Vidaus audito skyriaus 2009 m. rugpjūčio 14 d. ataskaitoje Nr.23A-3683 yra minimi tik veiklos trūkumai, teisės aktų pažeidimų nenustatyta.

Tokios pat nuomonės laikosi ir Viešųjų pirkimų tarnyba, kuri 2009 m. spalio 27 d. raštu Nr. 4S‑3683 pateikė įvertinimą. Pareiškėjo teigimu, dėl viešųjų paslaugų pirkimo turi būti taikomas senaties terminas, todėl tarnybinė nuobauda negalėjo būti paskirta. Taip pat priimant įsakymą atleisti jį iš pareigų, nepagrįstai buvo taikomas subendrinimo institutas, nes Valstybės tarnybos įstatymas tokios sankcijos skyrimo tvarkos nenustatė. Nusižengimo, už kurį paskirta nuobauda atleidimas iš pareigų, metu griežto papeikimo nuobauda negaliojo – buvo pakeista į papeikimą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendimu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendimą paliko nepakeistą, todėl tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, jam paskirta nepagrįstai. Pažymėjo, jog atlikus jo tarnybinės veiklos vertinimą vertinimo komisijoje, į pareigas priimantis asmuo (Vidaus reikalų ministras) sprendimo dėl vertinimo komisijos siūlymo įgyvendinimo (neįgyvendinimo) per nustatytą terminą nepriėmė, tarnybinės veiklos vertinimo procedūra nebuvo užbaigta ir galutinis sprendimas dėl vertinimo komisijos siūlymo nepriimtas. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I‑736‑602/2010 panaikino Vidaus reikalų ministro 2009 m. lapkričio 26 d.

įsakymą Nr. 1T8-383, kuriuo jam buvo panaikinta kvalifikacinė klasė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 18 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą, rėmėsi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, 250 straipsnio 1 dalimi. Nurodė, kad per 2009 metų antrą pusmetį dėl jo buvo atlikti septyni tarnybiniai patikrinimai. Kryptingas nusistatymas prieš jį kaip asmenį parodo tokių tarnybinių patikrinimų neobjektyvumą ir tendencingumą.

Jis prarado galimybę tęsti valstybės tarnautojo karjerą, turėjo išvykti į Šilalę, sutriko jo sveikata, neteko draugų, prarado teisę gauti gerą valstybės tarnautojo atlyginimą, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų jam buvo padaryta žala.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į pareiškėjo O. Š. skundą (I t., b. l. 60–64) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad valstybės tarnautojų mokymo programų įgyvendinimo kokybės priežiūra yra nuolatinė funkcija, todėl patikrinimai valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose turi būti atliekami nuolat, kad būtų pasiektas šios funkcijos tikslas. Procedūrų nebuvimas neatleidžia įstaigos nuo teisės aktuose nustatytų funkcijų vykdymo. Valstybės tarnautojų mokymo organizavimo taisyklių, patvirtintų Vidaus reikalų ministro 2002 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 340 (toliau – ir Mokymo organizavimo taisyklės), 17 punktas nustato privalomas valstybės tarnautojų mokymo programų įgyvendinimo kokybės priežiūros formas, o nustatyti šios funkcijos vykdymo tvarką yra valstybės tarnybos tvarkymo įstaigos vadovo prerogatyva.

Manė, jog yra nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad Departamento valstybės tarnautojams net tvirtinant mokymo programas nėra suteikta teisė vertinti mokymo programų turinio, todėl ir atliekant mokymo programų įgyvendinimo kokybės patikrinimus valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose galima vertinti tik mokymo organizavimo procesą, mokymo metodikos taikymo bei mokymo sąlygų sudarymą valstybės tarnautojams kokybę, nevertinant dėstomos mokymo medžiagos turinio išsamumo, efektyvumo, konkretumo, teisingumo, aktualumo, praktiškumo, atitikimo teisės aktų nuostatoms kokybės. Rėmėsi Mokymo organizavimo taisyklių 5 ir 7 punktais ir pažymėjo, kad valstybės tarnybos tvarkymo įstaiga ir atlikdama patikrinimus gali vertinti, ar valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigos, įgyvendindamos valstybės tarnautojų mokymo programas, laikosi vidaus reikalų ministro nustatytų valstybės tarnautojų mokymo programų turinio reikalavimų.

Nesant reglamentuotų procedūrų, valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekanti įstaiga turi diskrecijos teisę pasirinkti, kokia tvarka atlikti patikrinimus valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose. Be to, Departamento 2008 m. lapkričio 19 d. raštu Nr. 27D-1821 pateiktų Vidaus reikalų ministerijai derinti Valstybės tarnautojų mokymo organizavimo taisyklių pakeitimo projektu nebuvo siūloma detalizuoti patikrinimų valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose atlikimo procedūrų ir pareiškėjas nekėlė šio klausimo vidaus reikalų ministrui kaip probleminio.

Teigė, jog pareiškėjo aplaidumą pagrindžia šios tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nustatytos faktinės aplinkybės:

1) Departamentas, vadovaujamas pareiškėjo, savo iniciatyva vykdydamas valstybės tarnautojų mokymo programų įgyvendinimo kokybės priežiūrą, valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose daugiau kaip metus, t. y. nuo 2008 m. birželio 12 d. iki 2009 m. rugsėjo 1 d., neatliko nei vieno patikrinimo;

2) pareiškėjas neinicijavo patikrinimų valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose, kai pagal Departamento ataskaitos apie valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimą 2008 m. duomenis paaiškėjo, kad 2008 m. veiklos ataskaitų nepateikė net 35 proc. visų valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigų sąraše esančių įstaigų, 18 kvalifikacijos tobulinimo įstaigų nevykdė valstybės tarnautojų mokymų arba nepateikė veiklos ataskaitų 3 metus iš eilės, 12 kvalifikacijos tobulinimo įstaigų nevykdė valstybės tarnautojų mokymų arba nepateikė veiklos ataskaitų 2 metus iš eilės;

3) pareiškėjas nesiėmė priemonių ir paaiškėjus Departamento užsakymu Finansų ministerijos mokymo centro vykdyto Valstybės tarnautojų įvadinio mokymo poreikio, apimties, kokybės ir efektyvumo tyrimo duomenims, kad net 62 proc. įvadinio mokymo dalyvių įvadinio mokymo kokybė tenkina tik iš dalies, 9 proc. mokymo dalyvių įvadinio mokymo kokybė netenkina, ir tik 29 proc. respondentų atsakė, kad įvadinis mokymas yra visiškai kokybiškas. Pažymėjo, jog šios aplinkybės pareiškėjui buvo žinomos, tačiau jis nurodytų duomenų tinkamai neįvertino ir neatliko patikrinimų valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose.

Laikė, kad jo kaltė, tinkamai nevykdžius mokymo programų įgyvendinimo kokybės priežiūros, yra įrodyta. 2010 m. vasario 22 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje yra konstatuoti pareiškėjo padaryti pažeidimai, jie pagrįsti patikrinimo metu surinktais įrodymais, patvirtinančiais jo kaltę, įvertinti ir paties pareiškėjo paaiškinimai dėl minėtų padarytų pažeidimų; padaryti pažeidimai yra teisiškai kvalifikuoti, nurodant konkrečius teisės aktus, nustatyta kaltės forma (aplaidumas), išvadoje yra aiškiai nustatytas pažeidimo padarymo laikas.

Atkreipė dėmesį, jog skunde teismui pareiškėjas patvirtina, kad pirkimo vykdytojas padarė išvados konstatuojamosios dalies 1 punkte nurodytus pažeidimus, nesant jo veiksmuose tyčios, tačiau nepaaiškina, kodėl, patvirtinęs ir pasirašęs išvadoje nurodytus pirkimo dokumentus, liudijančius apie procedūrų nesilaikymą, iš kurių akivaizdžiai buvo matyti daromi pažeidimai ir kurių jis negalėjo nepastebėti, nesiėmė priemonių jiems pašalinti. Manė, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad tarnybinė nuobauda dėl viešųjų paslaugų pirkimo negalėjo būti skirta dėl senaties termino.

Šie pažeidimai padaryti 2008 metų sausio–gegužės mėn., tačiau buvo konstatuoti Ministerijos Vidaus audito skyriaus 2009 m. rugpjūčio 14 d. ataskaitoje Nr. 23A1-15, todėl atsakomybei už juos taikytinas ne 6 mėnesių, bet 3 metų terminas (Valstybės tarnybos įstatymo 30 str. 1 d.). Pažymėjo, jog Vidaus reikalų ministras, vienu metu gavęs 2 tarnybinio patikrinimo išvadas su siūlymais skirti tarnybinę nuobaudą valstybės tarnautojui bei spręsdamas šį klausimą, vadovaujantis Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977, 11.1 punktu, turi paskirti jam tarnybines nuobaudas pagal gautas motyvuotas išvadas, o taip pat galutinai parinkti ir paskirti 1 tarnybinę nuobaudą, atitinkančią Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje numatytus nuobaudos skyrimo kriterijus.

Dėl pareiškėjo argumento, kad nusižengimo, už kurį paskirta nuobauda – atleidimas iš pareigų, metu turėjo galioti griežto papeikimo nuobauda, pažymėjo, jog jį paneigia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl nestatutinių valstybės tarnybos santykių (2009 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-62/2009). Pažymėjo, jog pareiškėjo tarnybinė veikla vertinta 2010 m. vasario 22 d., Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija pasiūlė tobulinti jo kvalifikaciją. Vertinimo komisijai surašius vertinimo išvadą, valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas laikytinas baigtu, net jei valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo nusprendžia neįgyvendinti vertinimo komisijos siūlymo.

Tačiau šiuo atveju vidaus reikalų ministras nusprendė įgyvendinti komisijos siūlymą, t. y. tobulinti pareiškėjo kvalifikaciją (Vidaus reikalų ministro 2010 m. vasario 26 d. pavedimas), todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909 patvirtintų Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo taisyklių 55 punktu, pasirašyti komisijos išvados jis neprivalėjo. Pažymėjo, jog dėl kvalifikacijos tobulinimo paslaugų pirkimo turi būti vykdomos viešųjų pirkimų procedūros, todėl priimti ministro įsakymą, nustatantį konkretų kvalifikacijos tobulinimo paslaugas teiksiantį subjektą ir kvalifikacijos tobulinimo seminaro pavadinimą, objektyviai neįmanoma.

Nurodė, jog Vidaus reikalų ministro 2009 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 1TE-253 (2009 m. spalio 14 d. įsakymo Nr. 1TE-262 redakcija) pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, Vidaus reikalų ministro 2009 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 1TE-263 ir 2009 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1TE-425 jam skirtos tarnybinės nuobaudos – papeikimai; pareiškėjo tarnybinė veikla 2009 m. tiesioginio vadovo 2010 m. vasario 2 d. tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo išvadoje Nr. 2VI-1 ir Ministerijos ir įstaigų prie ministerijos, apskričių viršininkų administracijų ir Vyriausybės atstovų apskrityse institucijų vadovų, vidaus audito tarnybų vadovų bei auditorių, vertinimo komisijos narių ir 18-20 kategorijų karjeros valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos 2010 m. vasario 22 d. išvadoje Nr. 4 įvertinta nepatenkinamai.

Teigė, jog Valstybės tarnybos įstatymas nenumato teisės į neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjo reikalaujamu atveju, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės tarnybos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo O. Š. skundą (I t., b. l. 68) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Departamentas nurodė, kad valstybės tarnautojų mokymo programų įgyvendinimo kokybės priežiūra yra nuolatinė Departamento funkcija, todėl patikrinimai valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose privalo būti atliekami nuolat, kad būtų pasiektas šios funkcijos tikslas. Nustatyti pastarosios funkcijos vykdymo tvarką yra Departamento vadovo prerogatyva. Nesant reglamentuotų procedūrų, Departamentas turi teisę pasirinkti, kokia tvarka atlikti patikrinimus valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose. Vadovavosi Mokymo organizavimo taisyklių 5 ir 7 punktais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 9 d. sprendimu (II t., b. l. 41 – 52) pareiškėjo O. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsniu, 44 straipsnio 1 dalies 18 punktu, 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, Departamento nuostatų, patvirtintų Vidaus reikalų ministro 2002 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 548 11.1, 11.2, 11.10 ir 11.11 punktais, Vidaus reikalų ministro 2002 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 547 patvirtinto Departamento direktoriaus pareigybės aprašymo 6.1, 6.2, 6.3 punktais. Pasisakydamas dėl 2010 m. vasario 22 d. tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje Nr. 1VL-292 nustatytų pažeidimų, teismas ištyrė pareiškėjo 2010 m. sausio 8 d. paaiškinime Nr. 27L-8 dėl galimo tarnybinio nusižengimo nurodytus argumentus, byloje esančius įrodymus, patvirtinančius, kad Departamentas 2008 metais savo iniciatyva atliko 3 valstybės tarnautojų mokymo programų įgyvendinimo kokybės patikrinimus valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose:

1) pagal Departamento direktoriaus 2008 m. kovo 3 d. įsakymą Nr. 27V-69 „Dėl pavedimo atlikti valstybės tarnautojų mokymo kokybės patikrinimą valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose“, 2008 m. kovo 6 d. Lietuvos „Žinijos“ draugijoje;

2) pagal Departamento direktoriaus 2008 m. gegužės 6 d. įsakymą Nr. 27V-94 „Dėl pavedimo atlikti valstybės tarnautojų mokymo kokybės patikrinimą valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose“, 2008 m. gegužės 12 d. UAB „NRD“;

3) pagal Departamento direktoriaus 2008 m. birželio 9 d. įsakymą Nr. 27V-123 „Dėl pavedimo atlikti valstybės tarnautojų mokymo kokybės patikrinimą valstybės tarnautoju kvalifikacijos tobulinimo įstaigose“, 2008 m. birželio 12 d. UAB „Mokesčių srautas“, o nuo 2008 m. birželio 12 d. iki 2009 m. rugsėjo 1 d. Departamentas savo iniciatyva neatliko patikrinimų valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose vykdant valstybės tarnautojų mokymo programų įgyvendinimo kokybės priežiūrą. Teismas taip pat nustatė, jog Departamento 2009 m. gruodžio 30 d. rašte Nr. 27D‑2452 yra nurodyta, kad Departamentas 2008 m.

IV ketvirtyje parengė Valstybės tarnautojų mokymo organizavimo taisyklių pakeitimo projektą, kuriame buvo numatyti šio teisės akto pakeitimai, kurie leistų pagerinti mokymo programų įgyvendinimo kokybę bei sugriežtintų jų įgyvendinimo kontrolę; Departamento Žmogiškųjų išteklių vystymo skyriaus 2009 m. gegužės mėn. parengtoje ataskaitoje apie valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimą 2008 m. analizuojami duomenys apie valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigų veiklos ataskaitų teikimą ir veiklos vykdymą bei padarytos atitinkamos išvados.

Įvertinęs šią informaciją, teismas laikė, kad valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigų veiklos ataskaitų vertinimas negali būti laikomas efektyvia mokymo programų įgyvendinimo kokybės priežiūros priemone, kai net 35 proc. valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigų nepateikė veiklos ataskaitų. Teismas taip pat įvertino Departamento 2010 m. vasario 1 d. raštą Nr. 27D-267, iš kurio matyti, kad 2008–2009 m. buvo atlikti 3 tyrimai dėl valstybės tarnautojų mokymo:

1) UAB „RAIT“ Departamento užsakymu 2009 m. atlikto valstybės tarnautojų mokymo poreikių tyrimo ataskaitoje nurodytas vienas iš tyrimo tikslų buvo „Ištirti 18–20 kategorijų valstybės tarnautojų ir žemesnės nei 18 kategorijos įstaigų vadovų mokymo poreikius. Išsiaiškinti Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslininkų, dirbančių viešojo administravimo srityje nuomonę dėl 18–20 kategorijų valstybės tarnautojų bei žemesnės nei 18 kategorijos įstaigų vadovų privalomų išklausyti mokymo programų turinio reikalavimų tobulinimo“. Šioje ataskaitoje pateikiami valstybės tarnautojų mokymo programų vertinimai ir rekomendacijos (išvados priedas Nr. 33);

2) Kauno technologijos universiteto Socialinių tyrimų laboratorijos Departamento užsakymu 2008 m. atlikto Valstybės tarnautojų mokymo poreikių tyrimo ataskaitos 114-116 puslapiuose pateikiamos išvados, vertinimai ir rekomendacijos dėl valstybės tarnautojų mokymo kokybės (išvados priedas Nr. 35);

3) Finansų ministerijos mokymo centro Departamento užsakymu 2008 m. atlikto valstybės tarnautojų įvadinio mokymo poreikio, apimties, kokybės ir efektyvumo tyrimo ataskaitoje išdėstyti valstybės tarnautojų įvadinio mokymo situacijos analizė, šio mokymo poreikio, kokybės ir veiksmingumo tyrimo rezultatai, įvadinio mokymo sistemos Lietuvos valstybės tarnyboje privalumai ir trūkumai bei siūlymai dėl įvadinio mokymo valstybės tarnyboje tobulinimo (išvados priedas Nr. 34).

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas, įvertinęs nurodytuose tyrimuose pateiktą informaciją, jog minėtame Finansų ministerijos mokymo centro Valstybės tarnautojų įvadinio mokymo poreikio, apimties, kokybės ir efektyvumo tyrime vykdyta tik apklausa, ir nurodyta, kad 62 proc. įvadinio mokymo dalyvių įvadinio mokymo kokybė tenkina tik iš dalies, 9 proc. mokymo dalyvių įvadinio mokymo kokybė netenkina, ir tik 29 proc. respondentų atsakė, kad įvadinis mokymas yra visiškai kokybiškas, padarė išvadą, kad tokia informacija laikytina realiu pagrindu Departamentui savo iniciatyva atlikti patikrinimus valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose, tačiau pareiškėjas atitinkamų patikrinimų neorganizavo ir kitų priemonių siekiant pagerinti įvadinio mokymo kokybę neįgyvendino.

Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju vien teisės aktų projektų rengimas, be kitų priemonių įgyvendinimo, negali užtikrinti ir neužtikrino tinkamos mokymo programų įgyvendinimo kokybės priežiūros. Pabrėžė, jog Departamentas, vykdydamas valstybės tarnautojų mokymo programų įgyvendinimo kokybės priežiūrą, 2008 metais visus tris patikrinimus valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose atliko per pirmąjį pusmetį. Nuo 2008 m. birželio 12 d. iki 2009 m. rugsėjo 1 d., t. y. daugiau kaip metus, Departamentas, vadovaujamas pareiškėjo, savo iniciatyva vykdant valstybės tarnautojų mokymo programų įgyvendinimo kokybės priežiūrą, valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose neatliko nei vieno patikrinimo.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Departamento direktorius, būdamas atsakingas už Valstybės tarnybos įstatymu valstybės tarnybos tvarkymo įstaigai priskirtų funkcijų vykdymą, Departamento nuostatuose nustatytų uždavinių įgyvendinimą ir funkcijų vykdymą (Departamento direktoriaus pareigybės aprašymas, patvirtintas LR vidaus reikalų ministro 2002 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 547, 6.1 p.), laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 12 d. iki 2009 m. rugsėjo 1 d. neinicijavo patikrinimų valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose pagal Mokymo organizavimo taisyklių 17 punktą, o kitos valstybės tarnautojų mokymo programų įgyvendinimo kokybės priežiūros priemonės, t. y. valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigų veiklos ataskaitų duomenų vertinimas bei valstybės tarnautojų mokymo kokybės tyrimų užsakymas, neužtikrino tinkamo valstybės tarnautojų mokymo programų įgyvendinimo kokybės priežiūros funkcijos vykdymo.

Todėl laikė, kad atsakovas pagrįstai padarė išvadą, jog šiais veiksmais (neveikimu) pareiškėjas pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 4 punktą, Departamento nuostatų 11.1, 11.2, 11.10 ir 11.11 punktus, Departamento direktoriaus pareigybės aprašymo 6.1, 6.2, 6.3 punktus.

Pasisakydamas dėl 2010 m. vasario 22 d. tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje Nr. 1VL-293 nustatytų pažeidimų, teismas vadovavosi Viešųjų pirkimų įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2007 m. lapkričio 8 d. iki 2008 m. rugsėjo 15 d.) 119 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, Departamento supaprastintų viešųjų pirkimų, atliekamų taikant įprastą komercinę praktiką, taisyklių, patvirtintų Departamento direktoriaus 2005 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. 27V-29 (2007 m. balandžio 16 d. įsakymo redakcija Nr. 27V-55) (toliau – ir Taisyklės) 55 punktu, 57 punktu.

Pastebėjo, jog Ministerijos Vidaus audito skyriaus 2009 m. rugpjūčio 14 d. ataskaitos Nr. 23Al-15 ir Viešųjų pirkimų tarnybos prie Vyriausybės 2009 m. spalio 27 d. rašto Nr.4S-3683 „Dėl viešųjų pirkimų dokumentų ir procedūrų įvertinimo“ duomenys patvirtina, kad Departamentas, vykdydamas pirkimą informacijos viešinimui žiniasklaidos priemonėse (toliau – ir Pirkimas Nr. 1): straipsnio apie Departamento įgyvendinamo projekto „Valstybės tarnautojų gebėjimų stiprinimas personalo valdymo srityje“ pagal Lietuvos 2004–2006 metų bendrojo programavimo dokumento 2.2 priemonę „Darbo jėgos kompetencijos ir gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių ugdymas“ ir užsakomojo informacinio straipsnio „Lietuvos žinios“ išspausdinimo paslauga, pažeidė:

Taisyklių 10 punktą, nes pirkimą atliko pirkimo organizatorius, o ne viešojo pirkimo komisija, nors pirkimo–pardavimo sutarties vertė viršijo 10 000 Lt; Taisyklių 27 punktą, nes vykdant minėtą pirkimą 3 dienraščių („Lietuvos žinios“, „Respublika“ ir „Lietuvos rytas“) apklausa atlikta žodžiu, o ne raštu; Viešųjų pirkimų įstatymo 119 straipsnio 4 dalį ir Taisyklių 55 punktą, nes vykdant minėtą pirkimą, sutartis buvo sudaryta žodžiu, o ne raštu, nors pirkimo vertė buvo didesnė kaip 10 000 Lt. Taip pat, vykdydamas periodinio leidinio „Valstybės tarnybos aktualijos“ rengimo ir publikavimo paslaugos pirkimą (toliau – ir Pirkimas Nr. 2), Departamentas pažeidė Taisyklių 57 punktą, nes sudarydamas sutartį Departamentas pakeitė perkamo objekto sąlygas.

Vykdydamas minėtus pirkimus ir nesivadovaudamas Taisyklių reikalavimais, Departamentas pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 119 straipsnio 1 dalį, nustatančią, jog perkančioji organizacija supaprastintus viešuosius pirkimus, taikant įprastą komercinę praktiką, vykdo pagal savo pasitvirtintas taisykles. Teismas akcentavo, jog Departamento nuostatuose ir Departamento direktoriaus pareigybės aprašyme įtvirtinta pareiga Departamento direktoriui užtikrinti, jog Departamente būtų laikomasi teisės aktų, tarp jų ir vidaus reikalų ministro įsakymų reikalavimų, vykdant viešuosius pirkimus.

Pastebėjo, jog tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjas žinojo apie minėtus Taisyklių 10, 27 ir 55 punktų ir Viešųjų pirkimų įstatymo 119 straipsnio 4 dalies pažeidimus, vykdant Pirkimą Nr. 1, duomenų, jog jis ėmėsi priemonių minėtiems pažeidimams pašalinti, nenustatyta. Taip pat, vykdant Pirkimą Nr. 2, pareiškėjas tvirtino 2008 m. vasario 29 d. pirkimo užduotį Nr. 27F14-19 („leisti pirkti periodinio leidinio „Valstybes tarnybos aktualijos“ renginio ir publikavimo paslaugą“), kuri atitiko pareiškėjo 2008 m. sausio 18 d.

įsakymu Nr. 27V-29 patvirtinto Departamento 2008 m. viešųjų pirkimų, finansuojamų ir biudžeto ir kitų lėšų, plano 1 punkte numatytą pirkimą, o taip pat 2008 m. kovo 7 d. pasirašė su pirkimo laimėtoju UAB „Praction“ „Leidinio „Valstybės tarnybos aktualijos“ leidybos ir platinimo sutartį“ Nr. F11-10, kurią sudarant padarytas Taisyklių 57 punkto pažeidimas, t. y. buvo pakeistos kvietime nustatytos pirkimo sąlygos, nors tai daryti draudžiama. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, ir į byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas vertino, kad atsakovas pagrįstai padarė išvadą, jog žinodamas apie minėtus pažeidimus ir nesiimdamas jokių priemonių jiems pašalinti, pareiškėjas netinkamai atliko savo pareigas, t. y. netinkamai kontroliavo darbuotojų, vykdžiusių Pirkimą Nr. 1 veiksmus ir neužtikrino tinkamo Taisyklių laikymosi Departamente.

Teismo nuomone, pasirašydamas kvietime nustatytų pirkimo sąlygų neatitinkančią sutartį, pareiškėjas netinkamai atliko savo pareigas bei neužtikrino tinkamo Taisyklių reikalavimų taikymo, šiais veiksmais pažeisdamas Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus, Departamento nuostatų 11.2 punktą ir pareigybės aprašymo 6.2 punkto reikalavimus, o 2008 m. kovo 7 d. pasirašydamas leidinio „Valstybės tarnybos aktualijos“ leidybos ir platinimo sutartį su UAB „Praction“ Nr. F11-10, joje esant pakeistoms kvietime nustatytoms perkamo objekto sąlygoms (sutarties 1.1 p.), pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 119 straipsnio 1 dalį, Taisyklių 57 punktą ir Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

Pažymėjo, jog tarnybinio patikrinimo išvadose konstatuoti pareiškėjo padaryti pažeidimai įrodyti patikrinimo metu surinktais įrodymais, patvirtinančiais jo kaltę. Laikė, jog yra nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad tarnybinė nuobauda dėl viešųjų paslaugų pirkimo negalėjo būti paskirta, suėjus senaties terminui. Nurodė, jog išvadoje Nr. 1VL-293 nustatyti pažeidimai padaryti 2008 metų sausio-gegužės mėn., konstatuoti Ministerijos Vidaus audito skyriaus 2009 m. rugpjūčio 14 d. ataskaitoje Nr. 23A1-15, o pagal Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, jei tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, <...>, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas, tarnybinė nuobauda turi būti skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos.

Pažymėjo, jog nepagrįstas ir pareiškėjo teiginys, kad priimant skundžiamą įsakymą dėl jo atleidimo iš pareigų, nepagrįstai buvo taikomas subendrinimo institutas, nes Valstybės tarnybos įstatymas nenustato tokios sankcijos skyrimo tvarkos. Nurodė, jog nagrinėjamu atveju vidaus reikalų ministras, gavęs 2 tarnybinio patikrinimo išvadas su siūlymais skirti tarnybinę nuobaudą, vadovaudamasis Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977, 11.1 punktu, turi paskirti tarnybines nuobaudas pagal gautas motyvuotas išvadas, o taip pat galutinai parinkti ir paskirti tarnybinę nuobaudą, atitinkančią Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje numatytus nuobaudos skyrimo kriterijus.

Atkreipė dėmesį, jog tokią nuobaudos skyrimo tvarką patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2009 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-164/2009). Teismas taip pat pažymėjo, jog tai, kad pareiškėjui 2009 m. spalio 2 d. paskirta nuobauda griežtas papeikimas panaikinta teismo tvarka, iš esmės nepaneigia šioje byloje skundžiamu įsakymu paskirtos nuobaudos pagrįstumo, nes pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalį tarnybinė nuobauda atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, taip pat už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

Pažymėjo, jog tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – pareiškėjui paskirta ir tuo pačiu, šioje byloje skundžiamu 2010 m. kovo 9 d. įsakymu – už 2010 m. vasario 22 d. išvadoje Nr. 1VL-292 nustatytą pažeidimą. Todėl, teismo vertinimu, atsakovas turėjo pagrindą taikyti Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalį ir už 2010 m. vasario 22 d. išvadoje Nr. 1VL-293 nustatytus pažeidimus skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų, ir vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 18 punktu, pareiškėją atleisti iš Departamento direktoriaus pareigų.

Pabrėžė, jog valstybės tarnautojui, ypač įstaigos vadovui, keliami kur kas didesni reikalavimai, nei darbuotojui, kuris nevykdo jokių viešojo administravimo funkcijų. Todėl, atsižvelgęs į visas byloje nustatytas aplinkybes, tarnybinių nusižengimų tyrimo 2010 m. vasario 22 d. išvadose Nr. 1VL-292 ir 1VL-293 nurodytus pažeidimus, pareiškėjui anksčiau paskirtas nuobaudas ir jo tarnybinės veiklos vertinimą, teismas konstatavo, kad skundžiamu įsakymu pareiškėjui pagrįstai paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų.

Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, taip pat padarė išvadą, kad tarnybinis patikrinimas atliktas ir įsakymas priimtas laikantis tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo reikalavimų ir nustatytos tvarkos ir terminų, patikrinimą atliko ir nuobaudą paskyrė tam įgalioti pareigūnai, remdamiesi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriuos patvirtina įrodymai surinkti tarnybinio patikrinimo metu. Atsakovas atlikdamas tarnybinį patikrinimą ir skirdamas pareiškėjui tarnybinę nuobaudą tarnybinių patikrinimų atlikimo ir nuobaudų skyrimo procedūrų nepažeidė. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinę žalą, teismas vadovavosi Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi, Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, Civilinio kodekso 6.250 straipsniu. Pažymėjo, jog Valstybės tarnybos įstatymas nenumato teisės į neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjo reikalaujamu atveju. Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

III. Pareiškėjas O. Š. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 57–62) prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas nevertino paskirtų tarnybinių nuobaudų jų griežtumo, adekvatumo ir proporcingumo padarytiems pažeidimams požiūriu. Nuodugniai ištyrusi nusižengimo aplinkybes, komisija, nenustačiusi realių pažeidimo pasekmių, 2010 m. vasario 22 d. išvados Nr. 1VL-292 konstatuojamosios dalies 2 punktu siūlė skirti švelniausią nuobaudą – pastabą. Tuo tarpu ministras, nedalyvavęs komisijos veikloje, tiesiogiai netyręs faktų, vienasmeniškai, neargumentuotai priėmė visiškai priešingą sprendimą – skirti griežčiausias galimas nuobaudas.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 18 d. nutartyje (administracinėje byloje Nr. A438-1018/2011), nagrinėdamas atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, nustatė: „Dėl Vidaus reikalų ministerijos Vidaus audito skyriaus 2009 m. rugpjūčio 14 d. audito ataskaitos bei Viešųjų pirkimų tarnybos 2009 m. spalio 27 d. rašto Nr. 4S-3683 konstatuotina, kad šie dokumentai yra susiję tik su bendru institucijos, kuriai vadovavo pareiškėjas, veiklos vertinimu, juose nėra konkrečių duomenų apie tai, kad pats pareiškėjas netinkamai atliko tam tikras veikas, susijusias su viešųjų pirkimų organizavimu“. Tokia teismo išvada turi prejudicinę reikšmę šioje byloje.

3. Byloje nenustatyta, kad nusižengimas būtų sukėlęs kokius nors neigiamus padarinius, kad dėl to būtų nukentėję kiti asmenys ar viešasis interesas. Į tai taip pat turi būti atsižvelgiama, parenkant atsakomybės mastą. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo atžvilgiu vykdyto tendencingo puolimo, kuris aiškiai matosi tarnybinių nusižengimų tyrimo skaičiuje, dalis iš kurių nepagrįsti arba veiksmai buvo vertinami aiškiai per griežtai. Tai įrodo ir teismų priimti sprendimai pagal jo skundus dėl neteisėtų Vidaus reikalų ministro įsakymų.

4. Įsakymo 2 punkte rašoma, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 1TE-253 pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Šis įsakymas buvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2010 m. sausio 25 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-591-426/2010 pakeisti tarnybinę nuobaudą griežtą papeikimą į kitą tarnybinę nuobaudą – papeikimą. Ši aplinkybė ministrui buvo puikiai žinoma, kadangi Ministerija kreipėsi su apeliaciniu skundu į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. 2011 m. sausio 17 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

5. Kitas griežtas papeikimas buvo kaip tarnybinė nuobauda skirtas tuo pačiu įsakymu (tik kitu punktu), kaip ir tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų. Tokiu būdu Vidaus reikalų ministras ignoruoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš pareigų srityje. Įsakyme nurodoma, kad skiriama tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, „subendrinus“ įsakyme nurodytus tarnybinius nusižengimus. Vidaus reikalų ministras skirdamas tarnybinę nuobaudą supainiojo baudžiamąjį ir administracinį procesus. Administraciniame procese nėra jokio teisinio pagrindo taikyti sankcijos subendrinimo instituto valstybės tarnybos santykiuose – šiuo atveju tarnybinių nuobaudų subendrinimo esant realiai tarnybinių nusižengimų sutapčiai. Įstatymų leidėjas priimdamas Valstybės tarnybos įstatymą – specialųjį įstatymą, reguliuojantį ir valstybės tarnautojų tarnybinę atsakomybę, tokios sankcijos skyrimo tvarkos nenustatė.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo O. Š. apeliacinį skundą (II t., b. l. 66–67) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1. Nepagrįstas skundo argumentas, kad Vidaus reikalų ministras parinko nuobaudas išsamiai nežinodamas nusižengimų aplinkybių (nedalyvavo komisijos veikloje, tiesiogiai netyrė faktų). Skirdamas nuobaudas ministras turėjo tuos pačius dokumentus, kuriuos turėjo nusižengimo tyrimo komisija, ir pačios komisijos išvadą. Prieš parinkdamas nuobaudas, išanalizavęs komisijų galimam tarnybiniam nusižengimui tirti abi išvadas ir pridėtus dokumentus, ministras žinojo komisijų nustatytus faktus ir atsakomybei reikšmingas aplinkybes. Komisijos siūloma nuobauda – pastaba buvo neadekvati, nes pareiškėjas turėjo tris galiojančias nuobaudas (papeikimus) ir jo 2009 metų veikla kasmetinio vertinimo metu įvertinta nepatenkinamai.

2. Ginčijamo įsakymo 2.2 punktu nuobauda paskirta vadovaujantis Tarnybinio nusižengimo tyrimo 2010 m. vasario 22 d. išvada Nr. 1VL-293, kuri nebuvo pareiškėjo nurodytos administracinės bylos Nr. A438-1018/2011 nagrinėjimo dalykas. Šioje išvadoje yra atliktas pareiškėjo veiksmų teisinis vertinimas, kuriame nurodyti pareiškėjo konkretūs veiksmai ir neveikimas.

3. Pareiškėjo argumentą, kad nusižengimo, už kurį paskirta nuobauda – atleidimas iš pareigų, metu turėjo galioti griežto papeikimo nuobauda, paneigia vėlesnė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl nestatutinių valstybės tarnybos santykių (2009 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-62/2009).

4. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2009 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-164/2009), Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalies nuostata, jog skiriant tarnybinę nuobaudą atsižvelgiama į nusižengimo „aplinkybes ir padarinius“ apima nusižengimų daugetą bei jais sukeltų padarinių vertinimą, t. y. vienu metu paaiškėjus, kad buvo padaryta daugetas nusižengimų ir esant šių nusižengimų realiai sutapčiai, turi būti skiriama viena tarnybinė nuobauda. Nagrinėjamu atveju Vidaus reikalų ministras, vienu metu gavęs 2 tarnybinio patikrinimo išvadas su siūlymais skirti tarnybinę nuobaudą valstybės tarnautojui bei spręsdamas šį klausimą, vadovaudamasis Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių 11.1 punktu paskyrė tarnybinę nuobaudą pagal gautas motyvuotas išvadas, o taip pat galutinai parinko ir paskyrė vieną tarnybinę nuobaudą, atitinkančią Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje numatytus nuobaudos skyrimo kriterijus.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartimi (II t., b. l. 77–88) pareiškėjo O. Š. apeliacinį skundą patenkino, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – panaikino Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro 2010 m. kovo 9 d. įsakymą Nr. 1TE-58, grąžino pareiškėją O. Š. į jo buvusias pareigas, priteisė iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos negautą vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, priteisė iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 000 litų neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo O. Š. skundą dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 1TE-58 O. Š. vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi, 3 dalies 4 punktu ir 4 dalimi, Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 11.1 punktu bei atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1V-685 ir ministro 2009 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-706 sudarytų komisijų galimam tarnybiniam nusižengimui tirti 2010 m. vasario 22 d. išvadose Nr. 1VL-292 ir 1VL-293 nurodytus pažeidimus, kurie padaryti nesant svarbių priežasčių (tokiais veiksmais neužtikrinta tinkama Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos veikla, diskredituota pati valstybės tarnyba), realią padarytų tarnybinių nusižengimų sutaptį, taip pat į teisingumo ir protingumo kriterijus bei į tai, kad Vidaus reikalų ministro 2009 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 1TE‑253 (2009 m. spalio 14 d. įsakymo Nr. 1TE-262 redakcija) paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, Vidaus reikalų ministras už pažeidimus, nurodytus tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr.1VL-292 skyrė – griežtą papeikimą, o už tarnybinio patikrinimo išvadoje 1VL-293 nustatytus pažeidimus – atleidimą iš pareigų. Minėto įsakymo 2.3 punktu už šio įsakymo 1.1 ir 1.2 punktuose nurodytus tarnybinius nusižengimus paskirta subendrinta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 1TE-253 pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda griežtas papeikimas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendimu pakeista, paskiriant tarnybinę nuobaudą – papeikimą. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 17 d. nutartimi minėtas sprendimas paliktas galioti.

Remdamasis valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalimi, teismas padarė išvadą, kad panaikinus tarnybinę nuobaudą Vidaus reikalų ministro 2009 m. spalio 2 d. įsakymu paskirtą griežtą papeikimą – išnyko sąlyga, leidžianti taikyti nuobaudą – atleidimą iš tarnybos už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Apie tai, kad pareiškėjo tarnybinis nusižengimas atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies nuostatas ir vertintinas šiurkščiu nusižengimu, nei ginčijamame įsakyme, nei tarnybinio patikrinimo išvadose duomenų nėra.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad teisės aktai, reglamentuojantys tarnybinių nuobaudų skyrimą, nenumato ir nėra teisinio reguliavimo, kaip turėtų būti skiriamos nuobaudos, nustačius pažeidimų daugėtą. Teisės teorijoje teisės pažeidimų sutaptis traktuojama kaip teisės pažeidimų daugėto forma, kada vienas asmuo padaro du ar daugiau pažeidimų ir už juos asmuo nebuvo patrauktas atsakomybėn. Sutapties atveju kiekvienas iš pažeidimų yra savarankiškas pažeidimas už kurio padarymą formaliai gali būti skiriama tarnybinė nuobauda. Tačiau toks teorinis pažeidimų daugėto suvokimas teisės taikymo atveju turi būti aiškinamas įvertinus teisinio reguliavimo tikslą bei bendruosius drausminės atsakomybės principus, tai yra atsakomybės teisėtumo, pagrįstumo, neišvengiamumo, tikslingumo, veiksmingumo principą. Drausminėje atsakomybėje nėra kvalifikuojančio požymio nusižengimo pakartotinumo, nėra nuobaudų subendrinimo instituto. Todėl pažeidimų daugėtas nesant šių institutų ir siekiant įgyvendinti atsakomybės principus turi būti vertinamas vadovaujantis teisės normomis, kurios nustato tarnybinio nusižengimo tyrimą bei nuobaudos skyrimo tvarką.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad Įstatymo 29 straipsnio 2 dalies nuostata, jog skiriant tarnybinę nuobaudą atsižvelgiama į nusižengimo „aplinkybes ir padarinius“ apima pažeidimų daugėtą bei jais sukeltų padarinių vertinimą. Kitaip aiškinant teisinį reguliavimą, skiriant tarnybines nuobaudas atskirai už kiekvieną iš nusižengimų, paaiškėjusių vienu metu, nebūtų galimybės pilna apimti įvertinti visų nusižengimo aplinkybių ir padarinių, individualizuoti nuobaudos, suderinti teisės pažeidėjui taikomos poveikio priemonės griežtumo ir teisinės atsakomybės tikslų.

Pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 3 dalimi nustatytos nuobaudos pagal jų griežtumo hierarchiją. Už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojui gali būti skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas;4) atleidimas iš pareigų. Teismas padarė išvadą, kad vienu metu paaiškėjus, kad buvo padaryta daugėtas nusižengimų ir esant šių nusižengimų realiai sutapčiai turi būti parinkta ir skiriama viena tarnybinė nuobauda, atitinkanti Įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje numatytus kriterijus bei 29 straipsnio 3 dalimi nustatytą griežtumo hierarchiją. Pareiškėjui Vidaus reikalų ministro 2010 m. kovo 9 įsakymu Nr. 1TE-58 paskirta viena tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų. Panaikinus anksčiau paskirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą, išnyko sąlyga, leidžianti taikyti nuobaudą – atleidimą iš tarnybos už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad Valstybės tarnybos įstatymas nenumato neturtinės žalos atlyginimo, tačiau Darbo kodekso 250 straipsnyje tokia galimybė numatyta. Teismas nurodė, kad remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, tokios žalos atlyginimui taikomi kiti darbo santykius reglamentuojantys įstatymai, todėl šioje dalyje pareiškėjo skundas atmestas nepagrįstai. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neteisėtų atsakovo veiksmų priimant sprendimą atleisti jį iš tarnybos. Atsakovo veiksmų neteisėtumas yra nustatytas. Teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į apelianto nurodytas aplinkybes, į tai, kad priverstinė pravaikšta tęsėsi ilgiau nei metus, pareiškėjas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų prarado galimybę tęsti darbą valstybės tarnyboje, tačiau atsižvelgia į tai, kad grąžinimas į tarnybą taip pat yra satisfakcija iš dalies atlyginanti neturtinę žalą. Įvertinęs bylos įrodymus teismas priteisė 1 000 litų dydžio neturtinę žalą.

Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad iš šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatytų asignavimų neatlyginama žala, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padaryta šių valdžios institucijų darbuotojams, valstybės tarnautojams, taip pat valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams tais atvejais, jei buvo taikomi darbo santykius, valstybės tarnybą ar specialūs jų statutą reglamentuojantys teisės aktai; ši žala atlyginama iš žalą padariusiai institucijai skiriamų valstybės biudžeto asignavimų. Todėl teismas konstatavo, kad neturtinė žala priteisiama iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, o pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą iš atsakovo Lietuvos valstybės – atmetamas.

V. 2011 m. gruodžio 15 d. atsakovas Vidaus reikalų ministerija Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63‑3535/2011, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.

2012 m. gegužės 11 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patenkino atsakovo Vidaus reikalų ministerijos prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu.

Teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamu atveju teismas, nustatęs, jog panaikinus pareiškėjui anksčiau paskirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą, padarė išvadą, kad išnyko sąlyga, leidžianti taikyti nuobaudą – atleidimą iš tarnybos už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda griežtas papeikimas. Atkreipė dėmesį, kad teismas, panaikinęs pareiškėjui paskirtą griežčiausią nuobaudą, nesprendė klausimo dėl griežčiausios tarnybinės nuobaudos pakeitimo švelnesne. Kai tuo tarpu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas iš esmės analogišką situaciją, 2011 m. rugsėjo 11 d. nutartyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A756-2051/2011), nurodė, kad teismas pats neskiria tarnybinių nuobaudų valstybės tarnautojams, o tik patikrina jų paskyrimo teisėtumą ir pagrįstumą, bei gali pakeisti paskirtą tarnybinę nuobaudą švelnesne. Minėtoje byloje teismas, panaikinęs pareiškėjui paskirtą tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų, pakeitė ją švelnesne tarnybine nuobauda. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamoje byloje, kurioje sprendžiamas proceso atnaujinimo klausimas, teismas tokios galimybės nevertino ir įvertinusi nurodytoje administracinių teismų praktikoje pateiktą aiškinimą, sutiko su atsakovo prašyme pateiktu argumentu, jog, nagrinėjant administracinę bylą Nr. A63‑3535/2011, galimai buvo nukrypta nuo atsakovo nurodytos administracinio teismo praktikos. Todėl atsakovo Vidaus reikalų ministerijos prašymą šioje dalyje tenkino ir procesą administracinėje byloje atnaujino.

Atsakovas prašymą atnaujinti procesą taip pat grindė tuo, kad teismas, priteisdamas pareiškėjui visą darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, jos metu kitą darbą dirbusiam pareiškėjui, netinkamai aiškino Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės kolegijos 2007 m. spalio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-281-07, paskelbtai „Administracinė jurisprudencija Nr. 13, suformuotai praktikai.

Teisėjų kolegija nurodė, kad administracinėje byloje Nr. A438-281-07 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atkreipė dėmesį, jog būtina vertinti aplinkybę, kad pareiškėjas po atleidimo iš tarnybos yra pradėjęs dirbti kitą darbą, todėl turėjo būti vertinama, ar jis gavo pajamų iš šios veiklos. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas minėtoje nutartyje nesuformulavo konkrečios teisės aiškinimo taisyklės, kuri įpareigotų teismus priteisiant darbo užmokestį už pravaikštos laiką, jį mažinti atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas turėjo kitų pajamų, tačiau tokia aplinkybė turi būti vertinama. Atsižvelgiant į tai, proceso atnaujinimo klausimą sprendusi teisėjų kolegija pripažino, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo atsižvelgta į tai, kad po atleidimo pareiškėjas dirbo ir gavo pajamų iš kitos veiklos, nors formuojant administracinių teismų praktiką dėl Darbo kodekso 297 straipsnio taikymo ginčams, kylantiems valstybės tarnyboje, tokios aplinkybės vertinimas yra reikšmingas. Todėl teisėjų kolegija padarė išvadą, kad tai yra pagrindas atnaujinti procesą ir užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Atsakovo prašymas netenkintinas.

Procesą šioje administracinėje byloje atnaujinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį, tai iš esmės reiškia, kad bylą iš naujo apeliacine tvarka nagrinėjanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija turėtų atlikti visapusišką pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (šiuo klausimu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A556-393/2010 (Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010) ir joje nurodytą teismų praktiką).

Remdamasi paminėtomis procesinėmis taisyklėmis, taip pat atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P261-65/2012 pateiktus proceso atnaujinimo pagrindus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje spręstini tik (1) pareiškėjui paskirtos griežčiausios tarnybinės nuobaudos pakeitimo švelnesne būtinumo ir (2) galimybės sumažinti priteisiamo vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą dydį, atsižvelgiant į pareiškėjo šiuo laikotarpiu gautas pajamas, klausimai.

Dėl teismo teisės ir pareigos pakeisti skundžiamą griežtesnę tarnybinę nuobaudą švelnesne

Pasisakant pirmuoju šios administracinės bylos ribas apibrėžiančiu klausimu, pirmiausia paminėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimu vidaus reikalų ministro 2010 m. kovo 9 d. įsakymą Nr. 1TE‑58 „Dėl tarnybinės nuobaudos O. Š. paskurimo ir atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo pareiškėjui buvo skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, panaikino visa apimtimi. Tokį sprendimą apeliacinės instancijos teismas iš esmės priėmė konstatavęs, jog Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2010 m. sausio 25 d. sprendimu pakeitus vidaus reikalų ministro 2009 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 1TE-253 (2009 m. spalio 14 d. įsakymo Nr. 1TE‑262 redakcija) paskirtą tarnybinę nuobaudą iš griežto papeikimo į papeikimą (apeliacinės instancijos teismas šį sprendimą paliko galioti), taip pat nenustačius šiurkštaus tarnybinio nusižengimo požymių, nebeliko Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX‑1694 redakcija) 4 dalyje numatytų pagrindų to paties straipsnio 3 dalies 4 punkte numatytai tarnybinei nuobaudai – atleidimui iš pareigų – skirti. Tačiau teismas šioje 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartyje visiškai nepasisakė dėl to, ar pareiškėjas apskritai padarė tarnybinį nusižengimą, bei visiškai nevertino galimybės pakeisti atsakovo pareiškėjui skirtą griežčiausią tarnybinę nuobaudą viena iš numatytų Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX‑1694 redakcija) 3 dalies 1–3 punktuose – pastaba, papeikimu ar griežtu papeikimu.

Šiuo aspektu pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-2051/2011, kuria remiasi atsakovas, yra konstatavęs, kad „<...> teismas neskiria tarnybinių nuobaudų valstybės tarnautojams, o tik patikrina jų paskyrimo teisėtumą ir pagrįstumą, bei gali pakeisti paskirtą tarnybinę nuobaudą švelnesne“. Cituota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė, atsižvelgiant į pačios nutarties turinį, nėra skirta apibrėžti administracinio teismo diskrecijos, susijusios su galimybės spręsti klausimą dėl skirtos tarnybinės (drausminės) nuobaudos pakeitimo, apimties. Kita vertus, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, cituotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, kuria, be kita ko, buvo remiamasi priimant sprendimą atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje, iš esmės aiškiai atsispindi susiklosčiusioje administracinių teismų praktikoje dominuojanti pozicija, kad teismui konstatavus, jog valstybės tarnautojas (pareigūnas) padarė tarnybinį nusižengimą, tačiau jam paskirta nuobauda yra per griežta, ši nuobauda, nesant aplinkybių, kurios eliminuotų galimybę šiems asmenims iš viso taikyti šią tarnybinės (drausminės) atsakomybės priemonę, turėtų būti keičiama į švelnesnę (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7‑162/2007; 2007 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14‑945/2007; 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442‑284/2008; 2008 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442‑2681/2008; 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146‑3235/2011; 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520‑1838/2012 ir kt.).

Toks vertinimas pirmiausia yra susijęs su aplinkybe, jog valstybės ir savivaldybių institucijos viešąjį administravimą vykdo ir (arba) viešąsias paslaugas teikia per šiose institucijose dirbančius žmones, priimančius atitinkamus sprendimus. Iš valstybės tarnybos kylantys teisiniai santykiai yra susiję su valstybės tarnautojo viešojo administravimo veikla valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje įgyvendinant tam tikros valstybės valdymo srities politiką ar užtikrinant jos įgyvendinimo koordinavimą, koordinuojant tam tikros valstybės valdymo srities įstaigų veiklą, valdant, paskirstant finansinius išteklius ir kontroliuojant jų panaudojimą, atliekant auditą, priimant ir įgyvendinant teisės aktus, valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų sprendimus viešojo administravimo srityje, rengiant ar koordinuojant teisės aktų, sutarčių ar programų projektus ir teikiant dėl jų išvadas, valdant personalą arba turint viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu (Valstybės tarnybos įstatymo 2 str. 1 d. (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija). Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime, valstybės tarnyba yra valstybės tarnautojų profesinė veikla, susijusi su viešojo intereso garantavimu, o Konstitucijoje įtvirtinta tokia valstybės tarnybos samprata, kuri yra neatskiriamai susijusi su valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, paskirtimi užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą. Profesionalūs valstybės tarnautojai priima sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir (arba) teikiant viešąsias paslaugas (arba dalyvauja tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vykdymą ir kt.).

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalimi (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija), tarnybinis nusižengimas, už kurį valstybės tarnautojui yra skiriama tarnybinė nuobauda, yra apibrėžiamas, kaip „valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės“. Kitaip tariant, atsižvelgiant į prieš tai paminėtą valstybės tarnautojų veiklą ir jos ryšį su valdžios institucijų veikla bei, atitinkamai, viešuoju interesu, akivaizdu, jog šių asmenų tarnybiniai nusižengimai, kaip jie apibrėžiami minėtoje Valstybės tarnybos įstatymo nuostatoje, daro tiesioginę įtaką šių institucijų ir valstybės tarnybos sistemos tinkamam funkcionavimui. Neabejotina ir tai, kad valstybė, kaip visos visuomenės organizacija, turi priedermę imtis įvairių teisėtų ir veiksmingų priemonių, užkertančių kelią valstybės tarnautojų (pareigūnų) pažeidimams bei mažinančių jų skaičių. Atitinkamai, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad viena veiksmingiausių priemonių, užtikrinančių šių tikslų pasiekimą, yra atsakomybės neišvengiamumas.

Tarnybinės (drausminės) nuobaudos skyrimas yra pirmiausia teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad negali būti išvengiama teisinės atsakomybės už padarytą pažeidimą, o iš administracinių teismų praktikos išplaukianti minėta teismo pareiga, be kita ko, yra tiesiogiai ir betarpiškai susijusi su siekiu užtikrinti šį – atsakomybės neišvengiamumo – principą. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad nepaisant aptariamo principo, būtų paneigta pati tarnybinių (drausminių) nuobaudų paskirtis, jų esmė ir tikslai (įskaitant tikslus, susijusius su tarnybinių nusižengimų prevencija, valstybės tarnautojų karjeros galimybėmis ir pan.), o šis tarnybos teisinių santykių institutas (tarnybinės (drausminės) atsakomybės) taptų beprasmis.

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog tais atvejais, kai yra pripažįstama, kad valstybės tarnautojas (pareigūnas) yra padaręs tarnybinį nusižengimą, tačiau jam paskirta tarnybinė (drausminė) nuobauda yra neadekvati padarytam pažeidimui (per griežta) arba, kaip yra nagrinėjamu atveju, nėra tenkinamos įsakymuose ir (ar) kituose norminiuose aktuose nustatytos konkrečios tarnybinės nuobaudos rūšies skyrimo privalomosios sąlygos, teismas privalo spręsti klausimą dėl paskirtos nuobaudos pakeitimo švelnesne. Priešingas vertinimas, t. y., kad teismui panaikinus, o ne pakeitus paskirtą tarnybinę nuobaudą vien dėl to, jog ji nėra adekvati padarytam pažeidimui ar nėra kitų privalomų sąlygų atitinkamai nuobaudai skirti, kai tarnybinisnusižengimas buvo padarytas ir egzistuoja kitos sąlygos švelnesnei tarnybinei nuobaudai skirti, leistų tarnybinį nusižengimą padariusiems valstybės tarnautojams (pareigūnams) nepagrįstai išvengti teisinės atsakomybės už savo pareigų neatlikimą ar netinkamą jų atlikimą, t. y. valstybės tarnautojui (pareigūnui) neatsirastų jokių neigiamų pasekmių. Todėl sutiktina su atsakovo prašyme atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje išdėstytais teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismas 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimu nepagrįstai nevertino aplinkybių, susijusių su galimybe pakeisti pareiškėjui skirtą tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų – kita nuobauda.

Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija taip pat primena, kad nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių (drausminių) nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11‑319/2007; 2012 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520‑1838/2012). Analogiškos taisyklės yra taikytinos ir teismui sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės (drausminės) nuobaudos pakeitimo (sušvelninimo). Galiausiai pabrėžtina ir tai, kad toks vertinimas turi būti atliekamas, be kita ko, konkrečių byloje susiklosčiusių faktinių aplinkybių kontekste.

Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ginčo teisiniams santykiams taikytino Valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsnio 1 dalimi, „valstybės tarnautojas laikomas nebaustu tarnybine nuobauda, kai po tarnybinės nuobaudos paskyrimo datos praėjo vieneri metai“. Šios nuostatos taikymo kontekste išplėstinė teisėjų kolegija primena, kad, kaip jau buvo minėta šiame baigiamajame teismo akte, teismas neskiria tarnybinių (drausminių) nuobaudų valstybės tarnautojams (pareigūnams), o gali spręsti klausimą tik dėl šios nuobaudos panaikinimo ar pakeitimo. Tai reiškia, kad atvejais, kai teismas pakeičia valstybės tarnautojui paskirtą tarnybinę nuobaudą, Valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas skaičiuojamas ne nuo teismo sprendimo priėmimo, bet nuo šiuo teismo sprendimu pakeisto darbdavio teises ir pareigas įgyvendinančio asmens sprendimo skirti tarnybinę nuobaudą priėmimo datos. Todėl, net ir pripažinus, jog nagrinėjamu atveju O. Š. padarė tarnybinį nusižengimą ir pakeitus atsakovo skirtą tarnybinę nuobaudą viena iš numatytų Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 1–3 punktuose, pareiškėjas vis vien negalėtų būti laikomas nubaustu tarnybine nuobauda, nes nuo ginčijamo atsakovo Įsakymo priėmimo datos praėjo daugiau kaip 2 metai.

Nagrinėjamu atveju taip pat būtina pabrėžti, kad šioje byloje kilęs ginčas yra sprendžiamas atnaujinus procesą administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Pats įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas jau yra išspręstas ir nebegali būti peržiūrimas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Atitinkamai, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimo, kuris iš dalies yra revizuojamas šioje administracinėje byloje, pagrindu tarp pareiškėjo ir atsakovo susiklosčiusius teisinius santykius, į tai, jog pareiškėjas šiuo metu nebedirba Valstybės tarnybos departamente prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bei nėra valstybės tarnautojas, o nuo atsakovo Įsakymo praėjo daugiau nei dveji metai, šiuo Įsakymu skirtos tarnybinės nuobaudos pakeitimas nagrinėjamu atveju faktiškai reikštų ne tik tai, jog nuobauda yra skiriama valstybės tarnyboje nebetarnaujančiam asmeniui, bet ir tai, jog tokios nuobaudos skyrimo pasekmės ir poveikis akivaizdžiai nebūtų reikšmingas pareiškėjui, kuriam nuobauda pirmiausiai ir yra skirta.

Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, byloje susiklosčiusių faktinių aplinkybių visuma ir ypač tai, jog šis administracinis ginčas yra nagrinėjamas atnaujinus procesą įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje, leidžia daryti išvadą, kad atsakovo Įsakymu paskirtos tarnybinės nuobaudos keitimas šiuo konkrečiu atveju neatitiktų tarnybinės (drausminės) nuobaudos veiksmingumo ir tikslingumo, niekaip nelemtų pareiškėjo ir (ar) atsakovo teisių ir pareigų apimties ir akivaizdžiai būtų beprasmis. Šis vertinimas bei kitos šioje konkrečioje administracinėje byloje susiklosčiusios faktinės aplinkybės (pvz., tai, jog pritaikius ginčo tarnybinė nuobaudą – atleidimą iš pareigų – pareiškėjui iš karto kilo neigiamos pasekmės), vadovaujantis tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principais, protingumo ir teisingumo kriterijais bei atsižvelgiant į tai, kad, tikslai, kurių buvo siekta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 12 d. nutartimi atnaujinus procesą šioje administracinės bylos dalyje, jau yra pasiekti pateikiant minėtas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pakankamo ir objektyvaus pagrindo keisti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimą, kiek tai susiję su atsakovo pareiškėjui skirtos tarnybinės nuobaudos pakeitimu. Tai taip pat eliminuoja teismo pareigą nagrinėjamu atveju papildomai ir atskirai vertinti, ar pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas padariusiu tarnybinį nusižengimą bei spręsti klausimą dėl jo tarnybinės atsakomybės apimties.

Dėl priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą dydį sumažinimo,

atsižvelgiant į pareiškėjo gautas pajamas priverstinės pravaikštos metu

Šioje administracinėje byloje taip pat sprendžiamas klausimas dėl teismo galimybės sumažinti priteisiamo vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą dydį, atsižvelgiant į pareiškėjo šiuo laikotarpiu gautas pajamas. Šioje administracinėje byloje, atsižvelgiant į minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P261-65/2012 nutartimi apibrėžtas jos nagrinėjimo ribas, nėra ginčo, kad pareiškėjas iš pareigų buvo atleistas neteisėtai.

Šiuo klausimu pirmiausia paminėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymas nenustato konkrečių teisinių pasekmių, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, todėl vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, šiuo klausimu taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) 297 straipsnis, kurio 3 dalyje numatyta, kad „jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos“.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad cituota nuostata įtvirtina darbuotojo (nagrinėjamu atveju – valstybės tarnautojo) pažeistų teisių gynimo būdą, skirtą kompensuoti darbuotojui kylančius neigiamus padarinius dėl jo neteisėto atleidimo iš darbo. Ši kompensacija atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus (įskaitant ir valstybės tarnautojus) nuo pajamų netekimo ir veikia prevenciškai darbdavius ( nagrinėjamu atveju – viešojo administravimo institucijų vadovus), kad jie neteisėtai neatleidinėtų darbuotojų. Įstatyme įtvirtintas darbuotojo teisėtas lūkestis gauti su darbo santykiais susijusias išmokas (Darbo kodekso 297 str. 3 d.), atitinkantis darbdavio pareigą sumokėti su darbo santykiais susietas išmokas, taip suvaržant jo turtinius interesus, turėtų būti skirtas kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemonė (sankcija) darbdaviui. Galiojant teisės principui ignorantia legis neminem excusat (lot. įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės), preziumuojama, kad darbdavys yra susipažinęs su valstybės tarnybą ir darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais, jam turi būti žinomi jo priimamų sprendimų teisiniai padariniai, jis turi įvertinti priimamų sprendimų riziką. Dėl to už darbdavio veiksmų padarinius pagal įstatymą yra atsakingas pats darbdavys. Tai reiškia, kad už neteisėtus veiksmus prieš valstybės tarnautoją (pvz., valstybės tarnautojo neteisėto atleidimo iš tarnybos atvejais) viešojo administravimo institucijai taikytini įstatyme nustatyti neigiamo pobūdžio turtiniai padariniai, t. y. Darbo kodekse įtvirtintas reikalavimas darbdaviui išmokėti darbuotojui (nagrinėjamu atveju – valstybės tarnautojui) jo vidutinį darbo užmokestį už visą dėl neteisėto atleidimo iš darbo susidariusį priverstinės pravaikštos laikotarpį (pagal analogiją žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑45/2010; 2012 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑174/2012).

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo pažeistos teisės, susijusios su neteisėtu jo atleidimu iš tarnybos, turi būti ginamos inter alia Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalyje nustatytu būdu. Tačiau, atsižvelgiant į šiame baigiamajame teismo akte apibrėžtas šios administracinės bylos ribas, nagrinėjamu atveju yra spręstinas klausimas dėl pareiškėjo pažeistų teisių gynimo minėtoje Darbo kodekso nuostatoje nustatytu būdu apimties.

Atsakovo nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartimi nepagrįstai pareiškėjui priteisė visą vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį sumą, neįvertinęs pareiškėjo kaltės bei aplinkybės, jog jis per šį laikotarpį dirbo Lietuvos pieno ūkio asociacijos administracijos direktoriumi (II t., b. l. 37) ir gavo su darbo santykiais susijusias nuolatines pajamas.

Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama teismo teisė sumažinti Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalyje numatytas sumas. Tačiau taip pat pabrėžtina ir tai, jog šių sumų mažinimas gali būti laikomas pagrįstu tik esant išskirtinėms aplinkybėmis, iš kurių būtų aišku, kad priteistos kompensacijos (vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpį) dydis aiškiai prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas arba sukelia sunkių neigiamų padarinių darbdaviui (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3-5/2012; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑562/2011; 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑103/2011).

Kiek tai susiję su iš atsakovo pareiškėjo naudai priteistinos kompensacijos dydžio atitiktimi teisingumo principui bei šių sumų dydžio proporcingumo, pirmiausia pasisakytina dėl atsakovo argumentų, susijusių su tuo, jog pareiškėjas priverstinės pravaikštos laikotarpiu gavo nuolatinių pajamų, susijusių su darbo teisiniais santykiais. Šiuo klausimu pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad šiuo metu galiojančios redakcijos Darbo kodekso 297 straipsnio 3 ar 4 dalyse numatytų išmokų dydžio mažinimas nurodytu pagrindu galėtų reikšti sankcijos taikymą už tai, kad neteisėtai atleistas iš darbo ir negaunantis darbo užmokesčio darbuotojas įsidarbino darbo ginčo nagrinėjimo laikotarpiu. Todėl vien šiuo pagrindu priteistinos sumos už priverstinės pravaikštos laikotarpį nėra mažintinos (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑218/2008; 2010 m. liepos 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑341/2010). Šios bendrosios kompetencijos teismų praktikos yra laikomasi ir administraciniuose teismuose (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1134/2009; 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-3614/2011). Atitinkamai išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytas atsakovo argumentas nėra reikšmingas sprendžiant klausimą dėl pareiškėjui priteisto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį dydžio.

Tokio vertinimo negali paneigti atsakovo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑281/2007 (Administracinė jurisprudencija Nr. 13, 2007), nes, kaip teisingai pastebi pareiškėjas, šioje byloje nėra eksplicitiškai nurodyta teismo pareiga atsižvelgti į neteisėtai atleisto valstybės tarnautojo priverstinės pravaikštos laikotarpiu gautas, kai yra sprendžiamas klausimas dėl Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalyje numatytos kompensacijos dydžio.

Kiek tai susiję su atsakovo argumentais dėl pareiškėjo kaltės, išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš ginčijamo Įsakymo matyti, kad atsakovas pareiškėjui tarnybinę nuobaudą skyrė pripažinęs, kad O. Š. padarė tarnybinius nusižengimus, nurodytus komisijų galimiems tarnybiniams nusižengimams tirti 2010 m. vasario 22 d. išvados Nr. 1V1-292 (I t., b. l. 22–33) konstatuojamosios dalies 2 punkte ir 2010 m. vasario 22 d. išvados Nr. 1V1-293 (I t., b. l. 38–49) konstatuojamosios dalies 1 ir 2 punktuose.

Pastebėtina ir tai, kad, kaip matyti iš šių išvadų, pareiškėjo kaltė pasireiškė galimai aplaidžiu pareigų vykdymu, tačiau jokių konkrečių neigiamų pasekmių nenustatyta, o už šiuos nusižengimus vidaus reikalų ministrui buvo pasiūlyta pareiškėjui skirti švelniausias tarnybines nuobaudas – pastabas. Iš aptariamo Įsakymo taip pat matyti, kad, skiriant ginčijamą tarnybinę nuobaudą, be kita ko, buvo atsižvelgta į tai, jog: (1) pareiškėjui vidaus reikalų ministro 2009 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 1TE-253 (2009 m. spalio 14 d.

įsakymo Nr. 1TE‑262 redakcija) buvo paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas (vėliau ši nuobauda įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo pakeista į švelnesnę – papeikimą), 2009 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 1TE‑263 ir 2009 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1TE‑425 – papeikimus; (2) pareiškėjo 2009 m. tarnybinė veikla įvertinta nepatenkinamai. Tačiau, išsamiai susipažinusi su minėtomis tyrimo išvadomis, kuriose išdėstytos (konstatuotos) aplinkybės ir apibrėžia pareiškėjo galimai padaryto tarnybinio nusižengimo turinį, bei kita bylos medžiaga, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovo nurodomi pareiškėjo neva padaryti nusižengimai buvo pakankamai formalūs ir galimai pažeidžiantys tik bendrąją įstaigos vadovo pareigą atsakyti už visą institucijos veiklą bei kontroliuoti (prižiūrėti) pavaldžių valstybės tarnautojų (darbuotojų) veiklą.

Pažymėtina ir tai, kad tarnybinius nusižengimus tyrusios komisijos taip pat įvertino pareiškėjo padarytų veikų formalų pobūdį ir siūlė skirti švelniausią tarnybinę nuobaudą – pastabą. Be to, kaip minėta, jokių neigiamų pasekmių dėl pareiškėjo galimai netinkamo pareigų atlikimo nenustatyta. Tad net ir tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad pareiškėjas iš tiesų padarė minėtus nusižengimus, vien tik Įsakyme nurodytos tarnybinę nuobaudą individualizuojančios aplinkybės (anksčiau skirtos nuobaudos, neigiamas tarnybinės veiklos vertinimas), atsižvelgiant į formalų ginčo pažeidimų pobūdį, niekaip nesudarė pakankamų prielaidų pareiškėjui skirti griežčiausią tarnybinę nuobaudą, o atsakovas, priimdamas sprendimą skirti griežčiausią tarnybinę nuobaudą, turėjo ir galėjo suprasti, jog tokia nuobauda nėra proporcinga minėtiems pažeidimams.

Atsakovo argumentai, jog vidaus reikalų ministras 2009 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 1TE-253 (2009 m. spalio 14 d. įsakymo Nr. 1TE‑262 redakcija) paskirdamas pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą – suklydo, kiek tai susiję su klausimu dėl aptariamos kompensacijos dydžio, vertintini kritiškai. Šiuo aspektu pirmiausia pabrėžtina, kad vien ta aplinkybė, jog asmuo turi galiojančią tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą, savaime nesudaro pakankamo pagrindo taikyti griežčiausią nuobaudą – atleidimą iš pareigų, o tėra viena iš privalomų sąlygų (išskyrus atvejus, kai konstatuojamas šiurkštus tarnybinis nusižengimas) šiai nuobaudai skirti. Tarnybinė nuobauda, nepriklausomai nuo galiojančio griežto papeikimo, turi būti skiriama, be kita ko, atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX‑1694 redakcija) nurodytas aplinkybes, taip pat paisant tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo tikslų ir principų. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad skirdamas šioje byloje ginčijamą tarnybinę nuobaudą, atsakovas jau žinojo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismui 2010 m. sausio 25 d. sprendimu pakeitė Vidaus reikalų ministro 2009 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 1TE-253 (2009 m. spalio 14 d. įsakymo Nr. 1TE‑262 redakcija) pareiškėjui paskirtą tarnybinę nuobaudą iš griežto papeikimo į papeikimą.

Byloje nenustatyta ir jokių kitų išskirtinių aplinkybių, kurios lemtų, jog Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalies taikymas pareiškėjo atžvilgiu visa apimtimi nagrinėjamu atveju pažeistų teisingumo ir proporcingumo principus. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų vilkinęs šio tarnybinio ginčo nagrinėjimą teisme, minėtoje Darbo kodekso nuostatoje nurodytos sumos (kompensacija) yra išmokėtos ir tai nesukėlė ypatingų finansinių sunkumų ar kitų sunkių neigiamų pasekmių atsakovui.

Šiomis aplinkybėmis išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių objektyvių prielaidų teigti, kad Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalyje nustatyto dydžio kompensacijos išmokėjimas pareiškėjui prieštarautų viešajam interesui, būtų neproporcingas atsakovo veiksmams, neteisėtai atleidus pareiškėją iš valstybės tarnybos, arba sukeltų jam kokių nors kitų sunkių neigiamų padarinių.

V. Remdamasi tuo, kas paminėta anksčiau, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti atsakovo prašymą dėl jame išdėstytų argumentų nėra pagrindo. Atsižvelgus į minėtas šios administracinės bylos ribas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimas, iš esmės pakeitus dalį jo motyvų šiame baigiamajame teismo akte išdėstytais, paliekamas nepakeistas.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 6 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Byloje yra gautas pareiškėjo, kurio naudai priimtas sprendimas šioje administracinėje byloje, prašymas priteisti iš atsakovo jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tokias išlaidas patvirtina 2012 m. liepos 4 d. PVM sąskaita faktūra ir banko sąskaitos išrašas. Iš šių dokumentų matyti, kad už advokato susipažinimą su administracinės bylos medžiaga, pasirengimą bylai ir atstovavimą teismo posėdžio metu Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (atstovavimas teismo posėdyje, vadovaujantis Rekomendacijų 9 punkte nustatytomis laiko skaičiavimo taisyklėmis, truko 1 val.) pareiškėjas patyrė 1 210 Lt bylinėjimosi išlaidų (viso 4 val.).

Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjui suteiktų paslaugų pobūdį ir turinį, jų pagrįstumą ir būtinumą, bylos sudėtingumą (Rekomendacijų 2.1. 2.2 ir 2.6 p.), taip pat atsižvelgdama į teisingumo ir protingumo principus bei vadovaudamasi Rekomendacijų 8.18 ir 10 punktais, sprendžia, jog advokatui anksčiau nedalyvavus bylos procese, jo susipažinimo su bylos medžiaga ir pasirengimo bylos nagrinėjimui laikas( 3 val.) turi būti prilyginamas apmokėjimo požiūriu atstovavimui teisme, todėl yra pagrindas pareiškėjui priteisti 480 Lt atstovavimo išlaidų – po 120 lt už kiekvieną valandą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 6 dalimi, 45 straipsnio 2 dalimi ir 162 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą atnaujinti procesą atmesti ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjui O. Š. 480 Lt (keturis šimtus aštuoniasdešimt litų) atstovavimo išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Laimė Baltrūnaitė

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė