2022-10-12 Nr. AB-24662-3-61-3-05753-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-50-525/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05753-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2022 m. spalio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. G. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2223-146/2016 pagal pareiškėjos E. G., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, trečiųjų suinteresuotų asmenims D. S. ir Ž. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims D. S. ir Ž. K. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja E. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba), 141 366,50 Eur (488 110,26 Lt) turtinę žalą, 1 448,10 Eur (5 000 Lt) neturtinę žalą, 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos žalos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tretieji suinteresuoti asmenys D. S. ir Ž. K. atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjos E. G. skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 6 128 Eur turtinei žalai atlyginti ir 200 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2015 m. sausio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą pareiškėjos skundo dalį teismas atmetė.

Pareiškėja E. G. apeliaciniu skundu prašė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir jos skundą patenkinti visiškai ir priteisti jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, apeliaciniu skundu prašė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą, panaikinant jį ta apimtimi, kuria pareiškėjos E. G. skundas buvo iš dalies patenkintas.

Tretieji suinteresuoti asmenys D. S. ir Ž. K. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalį ta apimtimi, kuria buvo iš dalies patenkinti pareiškėjos reikalavimai, ir pareiškėjos skundą atmesti visiškai.

Pareiškėja E. G. atsiliepimu į atsakovo atstovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinius skundus prašė juos atmesti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepimu į trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą prašė jį tenkinti.

Tretieji suinteresuoti asmenys D. S. ir Ž. K. atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

II. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2017 m. sausio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2223-146/2016 pareiškėjos E. G. apeliacinį skundą atmetė, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, bei trečiųjų suinteresuotų asmenų D. S. ir Ž. K. apeliacinius skundus tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą pakeitė ir pareiškėjos skundą atmetė.

Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėja kreipėsi į teismą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimą kildino iš jos nurodytos valdžios institucijos (Tarnybos) neteisėtų veiksmų (2012 m. sausio 10 d. įsakymo Nr. 1A-29, pakeisto 2012 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. 1A-43, ir 2012 m. sausio 12 d. įsakymo Nr. 1A-45 1.2 punkto).

Teisėjų kolegija vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1-4 dalimis ir atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos inicijuotą administracinį ginčą dėl žalos atlyginimo, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalį, CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų kontekste dėl esminės šios atsakomybės sąlygos (valdžios institucijos neteisėtų veiksmų) pažymėjo, kad yra įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-657-365/2013, kuriuo buvo panaikintos Tarnybos pareiškėjos atžvilgiu priimtų įsakymų dalys, su kurių priėmimu pareiškėja sieja žalos atsiradimą.

Teisėjų kolegija iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-657-365/2013 nustatė, kad teismas pareiškėjos atžvilgiu priimtą įsakymo Nr. 1A-29 dalį panaikino iš esmės dėl to, jog inspekcijos protokole Nr. 2KL-2011-13 pateiktas išvadas vertino kaip nepakankamas pagrįsti nustatytus du pavojingus (kritinius) GKP pažeidimus. Vilniaus apygardos administracinis teismas minėtame sprendime konstatavo, kad inspekcijos metu buvo nepagrįstai suteiktas prioritetas trečiųjų asmenų (mirusios tiriamosios dukterų) paaiškinimams, kurie gali būti subjektyvaus pobūdžio. Teismas ginčijamą įsakymą Nr. 1A-29 pareiškėjos atžvilgiu panaikino suabejojęs jo motyvuojamosios dalies (inspekcijos protokolo Nr. 2KL-2011-13) išvadų dėl tyrėjos padarytų dviejų pavojingų (kritinių) GKP pažeidimų pagrįstumu.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjant ginčą dėl administracinio akto pagrįstumo ir teisėtumo teismo padarytos išvados, lėmusios minėtos įsakymo Nr. 1A-29 dalies panaikinimą, šioje administracinėje byloje dėl žalos atlyginimo savaime nėra pagrindas konstatuoti Tarnybos veiksmų neteisėtumą CK 6.271 straipsnio prasme. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos valstybės deliktinės atsakomybės sąlygos nustatymui turi būti atliktas platesnis bylai aktualių aplinkybių teisinis vertinimas platesniu teisiniu aspektu. Nagrinėjant pareiškėjos reikalavimą dėl žalos atlyginimo turi būti patikrinta ir tai, ar Tarnybos veiksmai, pavedant atlikti GKP inspekciją ir inspekcijos atlikimo procedūra, atitiko teisės aktų reikalavimus, t. y. ar Tarnyba ir jos darbuotojai veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, nes konstatavus esminius inspekcijos pagrindinių procedūrų ir taisyklių pažeidimus, tai galėtų būti pagrindas išvadoms, kad neteisėtai atliktos procedūros pagrindu priimtas individualus administracinis aktas yra neteisėtas veiksmas CK 6.271 straipsnio prasme. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos valstybės deliktinės atsakomybės sąlygos kontekste turi būti patikrinta ir tai, ar Tarnyba, priimdama ginčijamus įsakymus, veikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai klinikiniame tyrime dalyvaujančių asmenų apsaugos prasme, taip pat klinikinio tyrimo metu gauti duomenų patikimumo ir kokybės kontrolės vykdymo prasme.

Teisėjų kolegija sutiko su atsakovo apeliacinio skundo teiginiais, kad įsakymu Nr. 1A-29, priimtu atsižvelgiant į inspekcijos protokole Nr. 2KL-2011-13 pateiktas išvadas, taikant tyrėjai E. G. Aprašo 78.1 punkte numatytą priemonę, Tarnyba, vykdydama jai priskirtas funkcijas pagal kompetenciją veikė teisės aktų nustatyta tvarka ir siekė įstatymuose numatytų tikslų – užkirsti kelią tiriamųjų asmenų teisių pažeidimams, užtikrinti jų saugumą ir gerovę, kad klinikinis tyrimas būtų atliekamas laikantis Taisyklių ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių klinikinius tyrimus, reikalavimų, o klinikinio tyrimo metu gauti duomenys būtų patikimi ir kokybiški. Nesutikti su šiais apelianto argumentais teisėjų kolegija neturėjo pagrindo. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad teisės aktai nesuteikė Tarnybos vadovui įgaliojimų revizuoti GKP inspekcijos išvadas ir atitinkamai jas koreguoti, taip pat nesuteikė teisės jomis nesivadovauti vykdant Tarnybos kompetencijai priskirtas funkcijas. Teisėjų kolegija rėmėsi Aprašo 74 punktu ir nurodė, kad nustatyta tvarka atliktos GKP inspekcijos galutinio protokolo išvados Tarnybos vadovui yra faktinis pagrindas taikyti tyrėjui poveikio priemones, numatytas Aprašo 78 punkte.

Teisėjų kolegija nurodė, kad GKP inspekcijos išvadų teisėtumo ir pagrįstumo patikra galima tik teismine tvarka, t. y. apskundžiant administracinį aktą dėl Aprašo 78 punkte numatytos poveikio priemonės taikymo, priimtą atsižvelgiant į GKP inspekcijos protokolą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas apeliaciniame skunde pagrįstai nurodė, jog gavęs Inspekcijos protokolą Nr. 2KL-2011-13, kuriame buvo pateiktos išvados, kad dėl tyrėjos kaltės padaryti du pavojingi (kritiniai) GKP pažeidimai, jis pagal teisės aktus neturėjo diskrecijos elgtis kitaip nei elgėsi priimdamas įsakymą Nr. 1A-29. Tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-657-365/2013 panaikino pareiškėjos atžvilgiu priimtą įsakymo Nr. 1A-29 dalį, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju savaime nereiškia Tarnybos veiksmų neteisėtumo priimant šį įsakymą CK 6.271 straipsnio prasme. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad šiuo teismo sprendimu įsakymo Nr. 1A-29 dalis buvo panaikinta ne dėl to, kad teismas nustatė kurį nors iš ABTĮ 89 straipsnyje numatytų absoliučių skundžiamo akto (jo dalies) panaikinimo pagrindų, o dėl to, kad teismas suabejojo GKP inspekcijos motyvų, jog tyrėja padarė du pavojingus (kritinius) GKP pažeidimus, pagrįstumu. Tai reiškia, kad įsakymo Nr. 1A-29 dalis, priimta tyrėjos E. G. atžvilgiu, nebuvo neteisėta ab initio (nuo pradžios).

Teisėjų kolegija, atlikusi faktinių aplinkybių vertinimą, nustatė, jog pareiškėja (tyrėja) nesiėmė veiksmų užtikrinti atliekamo tyrimo dokumentų kokybę, pilnumą, patikimumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, Inspekcijos protokole Nr. 2KL-2011-13 konstatuotas pavojingas (kritinis) GKP taisyklių pažeidimo faktas (protokolo reikalavimų nesilaikymas) Tarnybai, vykdant jos kompetencijai priskirtą klinikinių vaistinio preparato tyrimų kontrolės funkciją, buvo pakankamas pagrindas taikyti tyrėjai teisės aktų numatytas priemones (Farmacijos įstatymo 18 str. 1 d., Aprašo 78, 79 p., Taisyklių 3.1.1 p.), t. y. veikti taip, kaip to reikalauja teisės aktai, skirti apsaugoti tiriamųjų asmenų teises, saugumą ir gerovę. Teisėjų kolegija konstatavo, kad būtent taip ir elgėsi atsakovas, priimdamas įsakymą Nr. 1A-29.

Pasisakydama dėl Tarnybos 2012 m. sausio 12 d. įsakymo Nr. 1A-45 teisėjų kolegija pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-657-365/2013 nenurodyti jokie motyvai, kodėl teismas panaikino šio įsakymo dalį, priimtą E. G. atžvilgiu. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad minėto teismo sprendimo priėmimo metu Tarnyba buvo priėmusi 2012 m. gegužės 19 d. įsakymą Nr. 1A-594, kuriuo pripažino netekusiu galios 2012 m. sausio 12 d. įsakymo Nr. 1A-45 1.2 punktą. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad teismas panaikino negaliojančią administracinio akto dalį. Kadangi dėl Tarnybos įsakymo Nr. 1A-45 teismas nenustatė jokių faktinių aplinkybių, teismas dėl žalos atlyginimo šia apimtimi neturėjo pagrindo vadovautis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

Teisėjų kolegija darė išvadą, kad neeilinės inspekcijos išvados (galutinis Inspekcijos 2012 m. balandžio 19 d. protokolas Nr. 2KL-2012-8) Tarnybai buvo pagrindas taikyti Aprašo 791 punkto nuostatas dėl tyrėjo nušalinimo pabaigos. Todėl Tarnyba 2012 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1A-594 pripažino netekusiu galios 2012 m. sausio 12 d. įsakymo Nr. 1A-45 1.2 punktą, kuriuo tyrėja E. G. buvo nušalinta nuo Tyrimo Nr. 2, t. y. nuo klinikinio tyrimo, kuris, kaip buvo nustatyta atlikus Inspekciją, šio įsakymo priėmimo dieną net nebuvo pradėtas ir užsakovas 2011 m. lapkričio 16 d. Tarnyboje ir Komitete buvo pradėjęs procedūrą dėl tyrimo centro pašalinimo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad Tarnybos veiksmai priimant 2012 m. sausio 12 d. įsakymo Nr. 1A-45 1.2 punkto, o po to atlikus Aprašo 791 punkte numatytas procedūras, 2012 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1A-594 jį pripažinus netekusiu galios atitiko Aprašo 791 punkto reikalavimus, t. y. buvo teisėti.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad Tarnyba, priimdama ginčijamus aktus, CK 6.271 straipsnio 4 dalies prasme veikė taip, kaip pagal kompetenciją privalėjo veikti pagal Farmacijos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies, Aprašo 78, 79, 791 punktų reikalavimus ir, siekdama pirmiau nurodytuose teisės aktuose numatytų tiriamųjų asmenų teisių, jų medicininio saugumo ir gerovės, klinikinių tyrimų metu gautų duomenų patikimumo ir kokybės užtikrinimo tikslų, o kartu ir Direktyvoje 2001/20/EB iškeltų valstybėms narėms tikslų. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikydamas materialinės teisės normas (ABTĮ 143 str.), konstatuoti Tarnybos neteisėtus veiksmus nėra pagrindo, o tai reiškia, kad nėra deliktinės atsakomybės (CK 6.271 str.) esminės sąlygos – neteisėtų valdžios institucijų (šiuo atveju Tarnybos) veiksmų. Nenustačius bent vienos iš šiame CK straipsnyje numatytos deliktinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Konstatavusi, kad nėra pirmosios šios atsakomybės esminės sąlygos, teisėjų kolegija nepasisakė dėl apeliacinių skundų motyvų, kuriuose apeliantai išdėstė savo poziciją dėl kitų deliktinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio).

III. Pareiškėja E. G. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-2223-146/2016, kuris grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Pareiškėja taip pat pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja prašyme nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) 2021 m. gruodžio 14 d. sprendime byloje G. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 53176/17) (toliau – ir EŽTT sprendimas) nustatė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) pažeidimą dėl teisinio tikrumo principo pažeidimo. EŽTT sprendime pažymėjo, kad abiejuose teisminiuose procesuose, t. y. byloje, kurioje buvo priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – ir VAT) sprendimas administracinėje byloje Nr. I-657-365/2013 dėl įsakymų panaikinimo (toliau – ir VAT sprendimas) ir LVAT išnagrinėtoje byloje Nr. eA-2223-146/2016 buvo ne tik tos pačios proceso šalys, bet jos buvo susijusios su tais pačiais teisiniais santykiais ir tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl abiejų teisminių procesų materialinė taikymo sritis iš esmės buvo tokia pati, tačiau nepaisant to, LVAT nutarties išvados skyrėsi nuo tų, kurios galutiniu VAT sprendimu dėl įsakymų panaikinimo jau buvo priimtos pirmajame teisminiame procese. EŽTT vertino, kad tokiu būdu buvo pažeistas teisinio tikrumo principas, įtvirtintas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje.

Pareiškėja teigia, kad prašymu iš esmės yra siekiama užtikrinti teisingumo vykdymą, nepaliekant galioti nepagrįstos LVAT nutarties, kuri, kaip pripažino EŽTT, prieštarauja Konvencijos 6 straipsnio 1 daliai, bei tuo pačiu siekiama apsaugoti pareiškėjos interesus dėl teisingo bylos išsprendimo, atlyginant pareiškėjai visą jos dėl neteisėtų Įsakymų priėmimo patirtą turtinę ir neturtinę žalą, tokiu būdu užtikrinant teisinės valstybės esminių principų įgyvendinimą.

Pareiškėja pažymi, kad, atsižvelgiant į tai, jog LVAT nesivadovavo VAT sprendime dėl įsakymų panaikinimo nustatytais prejudiciniais faktais (ABTĮ 57 str. 2 d.), yra pagrindas vertinti, kad LVAT netinkamai įvertino Tarnybos veiksmų teisėtumą / neteisėtumą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme. Šiuo atveju bylai reikšmingi valdžios institucijos, t. y. Tarnybos, neteisėti veiksmai, kaip sudarantys pagrindą taikyti CK 6.271 straipsnį, jau buvo konstatuoti įsiteisėjusiu VAT sprendimu. Tuo tarpu, kaip nustatė EŽTT, LVAT ne tik, kad nesivadovavo byloje dėl įsakymų panaikinimo nustatytais faktais, bet netgi visiškai nepagrįstai vėl iš naujo ir kitaip vertino tuos pačius Tarnybos veiksmus dėl įsakymų priėmimo, dėl kurių neteisėtumo jau buvo nuspręsta įsiteisėjusiu VAT sprendimu.

Pareiškėjos teigimu, priimant įsakymus buvo nesivadovauta net pagrindiniais reikalavimais, keliamais individualiam administraciniam aktui (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.), kadangi Tarnyba aplaidžiai atliko inspekciją, netinkamai nustatė faktines aplinkybes, netinkamai vertino GKP taisyklių, Protokolo reikalavimus, po aplaidžiai atliktos inspekcijos neteisingai inspekcijos protokole nustatė, kad pareiškėja padarė du pavojingus GKP taisyklių pažeidimus, ko pasekoje, Tarnyba neteisėtai priėmė įsakymus ir neteisėtai nušalino pareiškėją nuo Tyrimo Nr. 1 ir Tyrimo Nr. 2 bei neteisėtai uždraudė jai pradėti naujus klinikinius tyrimus. Tokias išvadas patvirtina VAT sprendime dėl įsakymų panaikinimo nustatyti prejudiciniai faktai, patvirtinantys Tarnybos veiksmų neteisėtumą, ir kurie jau negalėjo būti LVAT nutartimi kitaip vertinami ir / ar kvestionuojami kaip neįrodyti, ką pažymėjo ir EŽTT sprendime.

Pareiškėja nurodo, kad jai valstybės padarytos žalos neatlyginimas reiškia, jog yra nepaisoma konstitucinės žalos atlyginimo sampratos ir tai yra nesuderinama su Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalimi, bet ir pakerta pačios valstybės, kaip bendro visos visuomenės gėrio, raison d’etre. Šiuo atveju negali būti pateisinama situacija, kad EŽTT pripažino, jog šiuo atveju nukrypimas nuo res judicata principo turėjo įtakos pareiškėjos individualiai padėčiai, nes jos reikalavimas atlyginti žalą buvo atmestas, o bylos nagrinėjimas yra neatnaujinamas ir pareiškėjos patirta žala neatlyginama. Pareiškėja akcentuoja, kad patyrė didelę žalą, nes ji ne tik buvo nušalinta nuo Tyrimo Nr. 1 ir Tyrimo Nr. 2 atlikimo ir negavo pajamų iš šių tyrimų vykdymo atitinkamai pagal sutartį su (duomenys neskelbtini) ir Sutartį su (duomenys neskelbtini), tačiau įsakymu pareiškėjai buvo uždrausta atlikti naujus klinikinius tyrimus, kol baigs jau atliekamus klinikinius tyrimus. Vien tik skaičiuojant pareiškėjos patirtą turtinę žalą (negautas pajamas) pagal iki įsakymų priėmimo gautas pajamas, dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų pareiškėja, negalėjusi pradėti naujų klinikinių tyrimų ir nevykdžiusi jų net dvejus metus, prarado mažiausiai 88 804,55 Eur pajamų 2012–2014 m. laikotarpiu, o tuo tarpu Tarnyba priteisė pareiškėjai negautas pajamas tik dėl vienos nebaigtos vykdyti sutarties dėl nebaigto Tyrimo Nr. 1 – viso 6 128 Eur.

Atsakovas Tarnyba atsiliepimu nesutiko su pareiškėjos prašymu dėl proceso atnaujinimo ir prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodo, kad sutinka su pareiškėja ir EŽTT sprendime išdėstytais argumentais, jog LVAT, priimdamas nutartį, pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, tačiau tik toje dalyje, kurioje pasisakė apie VAT sprendimą, kuriuo buvo panaikinti Tarnybos įsakymai nušalinti pareiškėją nuo klinikinių tyrimų ir uždrausti jai dalyvauti naujuose tyrimuose. Pareiškėja prašo atnaujinti procesą, motyvuojant EŽTT sprendime dėstomais argumentais, kad LVAT iš naujo įvertino tas pačias faktines aplinkybes, susijusias su VAT sprendimu panaikintais Tarnybos įsakymais, tačiau EŽTT sprendime nepasakyta, jog LVAT priėmė neteisėtą sprendimą, vertindamas Tarnybos veiksmų teisėtumą. Pasak atsakovo, LVAT argumentai dėl Tarnybos veiksmų teisėtumo buvo motyvuoti ir pagrįsti, EŽTT dėl šios nutarties dalies nepasisakė.

Atsakovo teigimu, LVAT galimai padarė procesinį pažeidimą, tačiau tai nereiškia, kad priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, nes nustačiusi, jog buvo priimtas nemotyvuotas ar neteisėtas sprendimas, galėjo vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais atnaujinti VAT bylą, kuria buvo panaikinti Tarnybos įsakymai. LVAT neatnaujinus bylos negalėjo pasisakyti apie tas pačias faktines aplinkybes ir jas pakartotinai įvertinti. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad LVAT nutartyje aiškiai išdėstyti argumentai dėl Tarnybos veiksmų teisėtumo, jog Tarnyba, priimdama sprendimus nušalinti pareiškėją nuo klinikinių tyrimų ir uždrausti jai dalyvauti naujuose tyrimuose, elgėsi teisėtai, laikydamasi teisės aktų reikalavimų, dėl to nebuvo nustatyti neteisėti veiksmai. Tačiau LVAT, vertindamas neteisėtus veiksmus, peržengė kompetencijos ribas, ir pasisakė apie pačių įsakymų panaikinimą.

Atsakovo nuomone, pareiškėjos prašyme nepateikta jokių naujų pagrįstų aplinkybių dėl Tarnybos veiksmų neteisėtumo. LVAT padarytas procesinis pažeidimas nėra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Jeigu LVAT būtų atnaujinęs pirmąją VAT bylą, kurioje buvo panaikinti Tarnybos priimti įsakymai nušalinti pareiškėją nuo klinikinių tyrimų ir uždrausti jai dalyvauti naujuose tyrimuose arba apskritai nutartyje nebūtų pasisakęs apie įsakymų panaikinimo teisėtumą, EŽTT nebūtų priėmęs sprendimo, kad buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis. Atsakovo vertinimu, LVAT nutarties dalis dėl Tarnybos veiksmų teisėtumo yra teisėta ir pagrįsta bei paremta objektyviais duomenimis, o dėl LVAT padaryto procesinio pažeidimo EŽTT priteisė pareiškėjai iš Lietuvos Respublikos valstybės žalos atlyginimą.

Tretieji suinteresuoti asmenys D. S. ir Ž. K. atsiliepimu nesutiko su pareiškėjos prašymu dėl proceso atnaujinimo ir prašė jį atmesti.

Tretieji suinteresuoti asmenys nurodo, kad palaiko Tarnybos poziciją dėl teisinių pagrindų atnaujinti procesą nebuvimo.

Tretieji suinteresuoti asmenys pažymi, kad VAT sprendimą, kuriuo remiasi pareiškėja, priėmė netyręs kai kurių svarbių aplinkybių, kurios buvo tinkamai ištirtos ir įvertintos prašomoje atnaujinti byloje, t. y. VAT atmetė trečiųjų asmenų D. S. ir Ž. K. prašymą įtraukti į bylos medžiagą inspektorių parengtą inspekcijos protokolą (2011 m. gruodžio 16 d. protokole Nr. 2KL-2011-13), kurio pagrindu buvo priimti Tarnybos viršininko įsakymai Nr. 1 ir Nr. 2, Tarnybai nustačius, kad pareiškėja (tyrėja) dėl savo kaltės padarė du pavojingus pažeidimus. Tretieji suinteresuoti asmenys VAT 2015 m. lapkričio 4 d. administracinėje byloje Nr. eI-6043-596/2015 taip pat prašė teismo išreikalauti iš tyrimo užsakovo ir Tarnybos, kad teismui būtų pateiktas Tyrimo Nr. 1 inspekcijos protokole nurodytų kritinių pažeidimų užsakovo vertinimas. Tam nepritarė pareiškėja ir Tarnybos atstovai, todėl teismas nutarė šio svarbaus dokumento iš klinikinio tyrimo užsakovo ir Tarnybos nereikalauti. Tretieji suinteresuoti asmenys pabrėžė, kad LVAT nagrinėtoje byloje faktinės aplinkybės buvo daug išsamiau ištirtos ir išaiškintos nei ankstesnėse bylose, kuriomis remiasi pareiškėja.

Tretieji suinteresuoti asmenys, atlikę GKP inspekciją klinikinio tyrimo centre, laikosi pozicijos, kad inspekcija atlikta kvalifikuotai, nepažeidžiant procedūrų ir teisės aktų, o nustatyti ir inspekcijos protokole nurodyti kritiniai pažeidimai yra pagrįsti, duomenys GKP inspekcijai buvo gauti iš teisės aktų numatytų šaltinių ir nustatyta tvarka, t. y. teisėtai.

Trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, byloje negalima remtis pareiškėjos nurodomu VAT 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-657-365/2013, nes minėtame sprendime nėra konstatuoti neteisėti veiksmai ir šios aplinkybės turėjo būti nagrinėjamos byloje Nr. eA-2223-146/2016. Atitinkamai, VAT 2013 m. gruodžio 6 d. sprendime nustatytos aplinkybės nebuvo kvestionuojamos ar paneigtos, bet buvo vertinamos aplinkybės, susijusios su konkrečiais Tarnybos veiksmais, priimant įsakymus, teisės aktų (CK 6.271 straipsnio) kontekste.

Tretieji suinteresuoti asmenys pažymi, kad pareiškėjos negautos pajamos nėra niekaip įrodytos. Pareiškėja, reikšdama reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo pagal sutartį su (duomenys neskelbtini) už Tyrimą Nr. 2, neįrodė tyrimo vykdymo galimybės, tyrimą vykdant pareiškėjai. Tyrimo užsakovas (duomenys neskelbtini) 2011 m. lapkričio 16 d. pateikė Tarnybos tyrimo centro klinikinio tyrimo protokolo pataisą, kuria, Tarnybai pritarus, tyrimo centras buvo uždarytas, t. y. tyrimo centras iš tyrimo buvo pašalintas iki Tarnybos įsakymų priėmimo. Pareiškėja iki tol nebuvo įtraukusi nei vieno paciento į Tyrimą Nr. 2 ir jis pareiškėjos tyrimo centre nebuvo pradėtas ir negalėjo būti pradėtas. Pareiškėja prašo atlyginti patirtą žalą dėl negalėjimo vykdyti Tyrimą Nr. 2 už 2012 m. sausio 10 d. – 2013 m. gruodžio 20 d. laikotarpį. Tai reiškia, kad pareiškėja turi pretenzijas atlyginti žalą už negautas pajamas už įsivaizduojamus neįtrauktus į tyrimą 10 pacientų neegzistuojant priežastiniam ryšiui, t. y. neturint jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju pareiškėja E. G. prašo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-2223-146/2016 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu. Pareiškėja nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimu byloje G. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 53176/17) nustatė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-2223-146/2016 pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, t. y. pažeidė teisinio tikrumo principą.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, kai Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimas byloje prieštarauja Konvencijai ir jos papildomiems protokolams, arba kai Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimu pažeista Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte nustatyta asmens teisė.

Nors, kaip matyti iš ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1 punkto, EŽTT sprendimas, kuriuo konstatuotas Konvencijos pažeidimas, pats savaime nėra absoliutus (savarankiškas) bylos atnaujinimo ir priimto teismo sprendimo panaikinimo pagrindas, administracinės bylos atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu paskirtis yra užtikrinti galimybę pašalinti Konvencijos pažeidimų padarinius. Administracinės bylos atnaujinimu siekiama, kad nebūtų paliktas galioti galimai neteisingas ir nepagrįstas teismo sprendimas, priimtas pažeidžiant Konvenciją. Teisėjų kolegija negali EŽTT išvadų kvestionuoti, nesutikti su jomis ar jomis nesiremti, tačiau turi nuspręsti, ar EŽTT nurodyti pažeidimai kelia pagrįstų abejonių dėl administracinėje byloje priimto sprendimo teisėtumo.

Europos Žmogaus Teisių Teismas nagrinėjo pareiškėjos pareiškimą, kuriame ji, remdamasi Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, teigė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neatsižvelgė į ankstesnio teismo sprendimo, kuriuo Tarnybos įsakymai dėl jos nušalinimo nuo klinikinių tyrimų buvo panaikinti kaip neteisėti, res judicata galią; taip pat teigė, kad pareiškėjos nušalinimas nuo klinikinių tyrimų pažeidė Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintą teisę į privataus gyvenimo gerbimą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas 2021 m. gruodžio 14 d. sprendime konstatavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažeidė pareiškėjos teises pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, nes LVAT sprendime neatsižvelgta į teismo procesą, kuris baigėsi 2013 m. gruodžio 6 d. priimtu galutiniu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, ir kurio, beje, Tarnyba net neginčijo per pirmąjį teismo procesą. EŽTT nebuvo pateikta argumentų, įrodančių, kad Tarnyba, kuri yra valstybės organas ir speciali administracinė institucija, atsakinga už vaistų kontrolę, negalėjo pasinaudoti visomis procesinėmis priemonėmis valstybės interesams apginti pirmajame teismo procese. Todėl nebuvo galima teigti, kad šios bylos aplinkybėmis teisinio tikrumo principas buvo pažeistas siekiant ištaisyti „esminį trūkumą“ arba „teismo klaidą“ EŽTT nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo požiūris suteikė valstybei, atstovaujamai Tarnybos, „antrąją galimybę“ pasiekti, kad būtų išnagrinėtas ginčas, kuris jau buvo išnagrinėtas ginčo teisenos tvarka tarp tų pačių teisės subjektų – valstybės ir pareiškėjos – ir išspręstas priimant galutinį sprendimą. EŽTT vertinimu, nukrypimas nuo res judicata principo, to nepateisinus esminėmis ir įtikinančiomis pareiškėjos bylos aplinkybėmis, turėjo įtakos pareiškėjos konkrečiai padėčiai, nes jos žalos atlyginimo reikalavimas buvo atmestas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad EŽTT sprendime konstatuotas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas ir pareiškėjos prašymas atlyginti žalą administracinėje byloje Nr. eA-2223-146/2016 buvo atmestas, daro išvadą, jog šiuo atveju yra pagrindas atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, bylą perduodant iš naujo nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 3 dalimi ir 163 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos E. G. prašymą atnaujinti procesą tenkinti.

Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2223-146/2016 pagal pareiškėjos E. G., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, trečiųjų suinteresuotų asmenims D. S. ir Ž. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims D. S. ir Ž. K. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Administracinę bylą perduoti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan