2016-11-22 Nr. BB-4750-1-12-1-04605-2013-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-376-222/2016

Teisminio proceso Nr. 1-12-1-04605-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.26.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Aldonos Rakauskienės ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per šešis mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2013 m. gruodžio 6 iki 8 d. (dvi dienos), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms. Iš D. G. priteista: D. S. 2896 Eur neturtinei žalai, O. T. 406,95 Eur turtinei žalai atlyginti ir 551,62 Eur (1904,62 Lt) Vilniaus teritorinei ligonių kasai nukentėjusiojo gydymo išlaidų.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 6 d. nutartis, kuria nuteistojo D. G. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. D. G. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad viešoje vietoje tyčia įžūliu elgesiu, grasinimais ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, pažeidė viešąją tvarką ir padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. 2013 m. gruodžio 6 d., apie 22.00 val., prie namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), prieš T. M. Ž., D. S., H. K., L. K., R. J., J. B. D. vartojo necenzūrinius žodžius, šaudė nenustatytą skaičių šūvių iš teisėtai savigynai įsigyto dujinio revolverio 38POCKET Nr. (duomenys neskelbtini); tuomet D. S., L. K., H. K. ir T. M. Ž. pabėgo, o T. M. Ž. pasislėpus už krūmų šalia esančiame miškelyje revolveriu nusitaikęs į ją priėjęs spyrė į krūtinę, sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą; prie T. M. Ž. pribėgus D. S., D. G. revolveriu nusitaikęs į jį iššovė į veidą sužalodamas kairę akį – padarė cheminį akies ragenos, junginės ir vokų odos nudegimą su dauginiais svetimkūniais akyje, poodinę kraujosruvą akies viršutiniame voke, akies obuolio sumušimą, rainelės plyšimą, kraujo išsiliejimą priekinėje akies obuolio kameroje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą D. S.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis D. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 6 d. nutartį ir bylą nutraukti.

2.1. Kasatoriaus manymu, abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti dėl netinkamai taikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų. Pasak kasatoriaus, veika kaip viešosios tvarkos pažeidimas netinkamai kvalifikuota vien dėl vietovės, kurioje kilo konfliktas, nes įvykis vyko krūmais ir medžiais apaugusioje vietoje, be to, jo metu, be konfliktuojančių asmenų, nebuvo jokio pašalinio žmogaus. Nukentėjusiaisiais negali būti pripažinti asmenys, kurie patys elgėsi nederamai, o nagrinėjamu atveju, pasak kasatoriaus, jaunuoliai prie jo be pagrindo priekabiavo, mėtė į jį sniego gniūžtes, apie 100 m sekė iš paskos iki jo namų.

Kasatorius atkreipia dėmesį, kad jis pats prie jaunuolių nepriekabiavo, konfliktą pradėjo jie patys. Teismai turėjo atsižvelgti į tai, kad susidariusią situaciją jis, būdamas įbaugintas, vertino asmeniškai. Kasatoriaus įsitikinimu, jis turėjo teisę gintis nuo tyčinių neteisėtų jaunuolių veiksmų, kurie sukėlė jam pagrįstą baimę, išgąstį, ir jis pasinaudojo šia teise atsinešęs revolverį, kai jam niekas negalėjo padėti, esant vienam prieš grupę neprognozuojamo elgesio nepažįstamų jaunuolių. Kasatoriaus teigimu, dėl to ginklo panaudojimas atitiko situaciją, o jo veiksmai turėjo būti susieti su būtinąja gintimi vadovaujantis BK 28 straipsnio nuostatomis.

Taigi kasatoriaus veiksmuose nebuvo chuliganizmo požymių ir tyčios pažeisti viešąją tvarką, o situacija atitiko būtinosios ginties, kuri šalina baudžiamąją atsakomybę, sąlygas. Kasatorius teigia taip pat negalėjęs būti nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nes tiek jis, tiek liudytojas H. K. patvirtino, kad nukentėjusysis D. S. pirmasis smūgiavo jam (D. G.) į galvą, ir tik gindamasis jis šovė į nukentėjusįjį dujiniu revolveriu. Anot kasatoriaus, įvykio tyrimas buvo atliktas atmestinai, pavyzdžiui, tyrėjai nepaėmė vaizdo stebėjimo kameros įrašų, kuriuose užfiksuota visa konflikto eiga.

Be to, teismai rėmėsi nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, neatsižvelgdami į jų prieštaravimus, besąlygiškai tikėdami jaunuolių, skirtingai aiškinusių įvykio aplinkybes, parodymais, nors juos paneigia medicinos specialisto išvada (dėl T. M. Ž.). Taigi teismai, kasatoriaus manymu, neobjektyviai (šališkai) vertino įrodymus ir susidariusią situaciją, nenustatinėjo jaunuolių tyčios. Atsižvelgiant į tai, kad žemesnių instancijų teismai tinkamai neišnagrinėjo ar nepastebėjo bylos aplinkybių bei faktų, kasatorius mano, jog Aukščiausiasis Teismas neturėtų apsiriboti vien tik šių teismų sprendimais bei juose nustatytomis aplinkybėmis ir pats vykdyti teisingumą spręsdamas baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimą, t. y. skundžiamus sprendimus įvertinti ir teisės, ir fakto aspektais.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo D. G. kasacinį skundą atmesti.

3.1. Atsiliepime nurodoma, kad D. G. nusikalstama veika įrodyta nuosprendyje aptartais įrodymais ir tinkamai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, esant visiems šios veikos sudėties požymiams. Nusikaltimo vieta – Vilniuje, (duomenys neskelbtini), prie namo Nr. 9, bei šalia esančiame miškelyje, t. y. vieša vieta. Liudytojai H. K., L. K., R. J., J. B. D. dėl D. G. veiksmų – šaudymo iš dujinio revolverio, fizinio smurto naudojimo – buvo priversti bėgti ir slėptis. Turėdamas visas galimybes nutraukti konfliktą po šūvių į orą, D. G. toliau jį tęsė, vijosi paauglius, spyrė nukentėjusiajai T. M. Ž. ir sukėlė jai fizinį skausmą, šovė nukentėjusiajam D. S. į veidą ir padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Jis kėlė pavojų ne tik konflikto dalyviams, bet ir aplinkiniams asmenims bei aplinkai, taip pažeidė viešąją tvarką. D. G. suvokė, kad pirmiau nurodyti jo veiksmai rodo nepagarbą aplinkiniams, trikdo visuomenės rimtį ir tvarką, ir to norėjo. Šaudant viešoje vietoje, kad ir kilus konfliktui dėl asmeninių paskatų, pakaltinamam asmeniui neįmanoma nesuvokti, kad dėl to sutriks viešoji rimtis ir tvarka.

3.2. Atsiliepime nurodoma, kad iš nukentėjusiųjų D. S., T. M. Ž., liudytojų H. K., L. K., R. J., J. B. D. parodymų matyti, jog D. G. sveikatai, gyvybei ar kitiems įstatymo saugomiems interesams pavojus negrėsė. Neblaivus D. G. pats priėjo prie paauglių, reiškė nepasitenkinimą, kad jie šiukšlina, vartojo necenzūrinius žodžius, elgėsi įžūliai. Nors paaugliai ėjo jam iš paskos iki namų ir kažkuris iš jų metė sniego gniūžtę, tačiau ši situacija negali būti vertinama kaip realus ir pavojingas kėsinimasis. D. G. nuėjo į namus, pasiėmė dujinį revolverį, išėjęs į lauką iš jo iššovė, daugumai paauglių pabėgus, prieš nukentėjusiąją T. M. Ž. naudojo fizinį smurtą, D. S. bandant ją apginti, šovė jam į akį. Nukentėjusiesiems fizinis skausmas sukeltas ir nesunkus sveikatos sutrikdymas padarytas jiems nepradėjus ir nesirengiant atlikti jokių neteisėtų veiksmų. Toks kasatoriaus elgesys neatitiko nei kėsinimosi pobūdžio, nei pavojingumo, jis veikė nesant būtinosios ginties (BK 28 straipsnis), todėl pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai nustatė, kad D. G. fizinį smurtą ir šaunamąjį ginklą naudojo ne gindamasis, o dėl apsvaigimo nuo alkoholio netinkamai įvertinęs situaciją.

3.3. Prokurorės manymu, priešingai nei teigia kasatorius, jo veiksmai padarius inkriminuotą nusikaltimą įrodyti pirmosios instancijos teismo ištirtais ir teisingai, nepažeidžiant įstatymų reikalavimų, įvertintais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertino nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų neatitikimus kaip neesminius ir konstatavo, kad jie paaiškinami tuo, jog kiekvienas asmuo įvykį matė iš skirtingų vietų, viskas vyko tamsiu paros metu. Svarbu, kad esmines įvykio aplinkybes nukentėjusieji ir liudytojai apibūdino vienodai, todėl kasacinio skundo teiginys, kad jų parodymai prieštaringi, nepagrįstas.

4. Nuteistojo D. G. kasacinis skundas atmestinas.

5. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai padarė esminių BPK pažeidimų, nes bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimas neišsamus ir neobjektyvus. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad jame nurodyti pažeidimai konkrečiai neįvardyti, tik pateikiama įvykio versija – pasak nuteistojo, jis buvo užpultas nepažįstamų jaunuolių, dėl to esą buvo priverstas gintis šaudydamas iš dujinio revolverio. Kasatoriaus manymu, teismai turėjo vadovautis BK 28 straipsnio nuostatomis ir pripažinti jo teisę į būtinąją gintį, t. y. baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę. Be to, kasatorius teigia, kad jis negalėjo būti nuteistas nei pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nes neturėjo tyčios pažeisti viešąją tvarką, o įvykio vieta nelaikytina vieša, nei pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nes gynėsi.

5.1. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui. Iš jų matyti, kad faktinių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nustatymas grindžiamas teismų ištirtais įrodymais, iš jų – ir papildomai tirtais nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo apeliacinį skundą tikrindamas, ar jo ginčijamos įvykio faktinės aplinkybės nustatytos teisingai, iš naujo įvertino visus bylos įrodymus – tiek kaltinančius, tiek teisinančius, pasisakė dėl jų patikimumo bei pakankamumo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo atliktas įrodymų vertinimas yra išsamus ir nešališkas, atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytus reikalavimus, esminių BPK pažeidimų, dėl kurių galėjo būti suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo (nuteistojo) teisės ar kurie būtų sukliudę teismui priimti teisingą sprendimą, nepadaryta.

5.2. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir teismų sprendimuose (nuosprendyje ir nutartyje) nurodyta, kad įvykio vieta – miesto teritorijoje – prie namo, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir šalia esančiame miškelyje, nuteistasis jam inkriminuotus veiksmus padarė matant šešiems asmenims, du iš jų – nukentėjusieji. Taip pat nustatytos įvykio eigos aplinkybės, t. y. tai, kad neblaiviam D. G. apsižodžiavus su jaunuoliais, šiems mėtant sniego gniūžtes ir sekant jį iki namų, D. G. pradėjo keiktis, vartojo necenzūrinius žodžius; grįžęs namo jis pasiėmė dujinį revolverį ir išėjęs į namo kiemą iš pykčio pradėjo šaudyti (iššovė nenustatytą skaičių šūvių); jaunuoliams išsigandus tokio D. G. elgesio ir išsiskirsčius, D. G. juos vijosi, persekiojo, o pastebėjęs už krūmų ir medžių šalia esančiame miškelyje pasislėpusią nukentėjusiąją T. M. Ž., nusitaikė revolverį į ją ir du kartus spyrė, taip sukeldamas fizinį skausmą, be to, D. S. pribėgus prie T. M. Ž., turėtu ginklu iššovė jam į veidą, sužalodamas kairę akį bei padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą. Visa tai rodo, kad teismai padarė teisingas išvadas, jog nusikalstamą veiką kasatorius padarė viešoje vietoje, tyčia, elgdamasis įžūliai, naudodamas fizinį smurtą, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir pažeidė viešąją tvarką.

5.3. Nagrinėjamu atveju kasatoriaus teiginiai apie tai, kad įvykio vieta – ne vieša, kad jis buvo priverstas gintis ir turėjo tokią teisę, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Pažymėtina, kad BK 284 straipsnio prasme vieša vieta laikoma tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Svarbu ir tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos, joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kitų asmenų, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-367/2012, 2K-27/2013, 2K-120/2014, 2K-10-696/2015). Atsakomybė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį numatyta už alternatyvius veiksmus, pasireiškiančius įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Pagal BK 284 straipsnio prasmę įžūliu elgesiu, kaip viešosios tvarkos pažeidimo objektyviuoju požymiu, laikomas agresyvus, moralės aspektu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis veikimas ar neveikimas, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2014, 2K-10-696/2015). Teismų praktikoje pripažįstama, kad įžūlus kaltininko elgesys gali pasireikšti ir fiziniu smurtu, pavyzdžiui, suduodant kitiems asmenims smūgius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-159/2009, 2K-34/2008, 2K-445/2013, 2K-7-62-489/2015). Taigi D. G. veika teisingai įvertinta kaip viešosios tvarkos pažeidimas.

5.4. Nagrinėjamoje byloje nustatytos įvykio aplinkybės rodo, kad veiksmai, kuriais kasatorius (šaudydamas dujiniu revolveriu) D. S. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, o M. Ž. (spirdamas) sukėlė fizinį skausmą, nebuvo padaryti būtinosios ginties situacijoje, nes nebuvo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į jo sveikatą ar gyvybę. Priešingai, sugrįžęs į namus jis pasiėmė dujinį revolverį, išėjo į kiemą, pats ėmė persekioti nukentėjusiuosius ir aptikęs M. Ž. nukreipė į ją revolverį, po to šovė D. S. į veidą, pataikydamas į akį. Akivaizdu, kad šios aplinkybės neatitinka BK 28 straipsnio 1, 2 dalyje nustatytų sąlygų, pagal kurias asmuo turi teisę į būtinąją gintį, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad taikyti BK 28 straipsnio nuostatų nebuvo pagrindo, abiejų instancijų teismų išvados šiuo klausimu teisingos.

5.5. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes D. G. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas ir viešosios tvarkos pažeidimas.

5.6. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis pripažintini teisėtais, jų naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo.

6. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo D. G. kasacinį skundą.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Aldona Rakauskienė

Dalia Bajerčiūtė