dcbf4685-8c69-4b45-a154-e7859c93cf08 · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr     Civilinė byla Nr. 2A-899-232/2014Teisminio proceso Nr. 2-01-3-10490-2012-5Procesinio sprendimo kategorija: 75.6.2; 121 (S)                                                               VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S                                              LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 30 d.    Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Liudos Uckienės,teisėjų Alvydo Barkausko, RÅ«tos Veniulytės-JankÅ«nienės,teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo ieÅ¡kovės S. Ž. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės S. Ž. ieÅ¡kinį atsakovams M.

Ž., A. Ž. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, tretieji asmenys be savarankiÅ¡kų reikalavimų I. K., Vilniaus miesto 4 notarų biuras.             Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ ,                                                                      NUSTATĖ:          I.GINČO ESMĖ.         I.

S. Ž. kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu praÅ¡ydama pripažinti nekilnojamÄ jį turtÄ â€“ butÄ , esantį ŽirmÅ«nų g. 81-16, Vilniuje, ir butÄ , esantį V g., , asmenine ieÅ¡kovės nuosavybe. Nurodė, kad 1985-05-16 sudarė santuokÄ su Valentu V. Ž., kuris 2012-05-09 mirė. Iki santuokos su Valentu-V. Ž. turėjo įsigijusi 4 kambarių butÄ Klaipėdoje, kurį 1986 metais iÅ¡sikeitė į ginčo butÄ Vilniuje. ButÄ Vilniuje 1992-05-11 sutartimi ieÅ¡kovė privatizavo pagal Butų privatizavimo įstatymÄ , susitarusi su sutuoktiniu, kad jis bus asmeninė ieÅ¡kovės nuosavybė, Valentas V.

Ž. privatizuojant butÄ neprisidėjo. IeÅ¡kovė sumokėjo už butÄ 10 404 rublius, iÅ¡ jų – 1 269 rublius grynais ir 9 135 savo valstybinėmis tikslinėmis iÅ¡mokomis bei kompensacijomis. IeÅ¡kovė ieÅ¡kinyje nurodė, kad butÄ Druskininkuose įsigijo tapybai savo asmeninėn nuosavybėn pagal 1997-07-18 pirkimo-pardavimo sutartį. Nurodė, kad 36 000 Lt jai davė sÅ«nus iÅ¡ ankstesnės santuokos E. U., todėl už jai sÅ«naus dovanotus pinigus nupirktas butas laikytinas asmenine ieÅ¡kovės nuosavybe, nors įgytas esant santuokoje.Atsakovas A.

Ž. atsiliepime nurodė, jog su ieÅ¡kiniu nesutinka. Atsakovas po tėvo Valento V. Ž. mirties kreipėsi į notarų biurÄ dėl palikimo priėmimo ir sužinojo, jog palikimÄ sudaro velionio tėvo ir ieÅ¡kovės bendrÄ ja jungtine nuosavybe esantys butai: Ž. g., Vilniuje, ir V g., D. Atsakovas nurodė, kad butas Vilniuje yra bendroji sutuoktinių nuosavybė, nepaisant to, kad yra registruotas tik S. Ž. vardu, nes buvo įsigytas santuokoje, nėra įrodymų, kad privatizavimo metu ieÅ¡kovė bÅ«tų iÅ¡reiÅ¡kusi valiÄ Ä¯gyti jį asmeninėn nuosavybėn. Nurodė, kad butas Druskininkuose taip pat įgytas santuokos metu, sutuoktinių bendrai naudotas ir iÅ¡laikytas, nėra įrodymų, kad jis įgytas už dovanotus pinigus, buto įsigijimo metu nebuvo aiÅ¡kiai iÅ¡reikÅ¡ta ieÅ¡kovės valia įsigyti butÄ asmeninėn nuosavybėn.A.

M. Ž. atsiliepimu su ieÅ¡kiniu nesutiko. Nurodė, jog nepateikti ieÅ¡kovės nurodomas aplinkybes patvirtinantys įrodymai, jog butas Vilniuje įgytas jos asmeninėn nuosavybėn. Butas įgytas santuokos metu, todėl laikytinas bendrÄ ja jungtine sutuoktinių nuosavybe, neatsižvelgiant į tai, kad jis įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu. Nurodė, kad butų privatizavimo lengvata buvo teikiama Å¡eimoms, vien ta aplinkybė, kad butas privatizuotas už vieno sutuoktinių asmenines lėšas nesudaro pagrindo jam taikyti kitokį nei bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimÄ .

Atsakovas nurodė, kad butas Druskininkuose įsigytas ieÅ¡kovės ir atsakovų tėvo poilsiui kurortiniame mieste, jokių įrodymų, kad jis pirktas už ieÅ¡kovei dovanotas lėšas nepateikta. Taip pat nurodė, kad Valentas V. Ž. buvo pasiturintis žmogus, ilgus metus dirbo vidaus reikalų sistemoje ir gaudavo nemažas pajamas, tuo tarpu ieÅ¡kovės pajamos buvo minimalios, todėl abu butus iÅ¡laikė Valentas V. Ž..Trečiasis asmuo be savarankiÅ¡kų reikalavimų I. K. pateikė atsiliepimÄ Ä¯ ieÅ¡kinį, kad su ieÅ¡kiniu nesutinka, nes po santuokos įgytas turtas – ginčo butai, yra bendroji sutuoktinių nuosavybė.

Faktas, kad ginčo turtas priklauso ieškovei asmeninės nuosavybės teise turi būti įrodytas rašytiniais įrodymais, kurių ieškovė nepateikė.    II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI  Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 21 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė; priteisė atsakovui M. Ž. iš ieškovės S. Ž. 3 630 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš ieškovės S. Ž. valstybei 2 707,81 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, jog butas Vilniuje privatizuotas 1992-05-11 pirkimo-pardavimo sutartimi ieÅ¡kovei ir Valentui V. Ž. esant santuokoje. Nors ieÅ¡kovė nurodė, jog už ginčo butÄ yra sumokėta 9135 rublių jos vienkartinėmis iÅ¡mokomis (investiciniais čekiais), tačiau Å¡ie investiciniai čekiai, gauti gyvenant santuokoje, laikytini sutuoktinių bendrÄ ja jungtine nuosavybe. Dėl nurodyto ir daiktas, įsigytas už Å¡ias lėšas santuokos metu, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė.

Tokia iÅ¡vadÄ teismas padarė atsižvelgęs į specifinę butų privatizavimo proceso paskirtį, įstatyme nustatytÄ tvarkÄ bei teismų praktikoje suformuota taisyklę, kad butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymÄ santuokos metu, turi bÅ«ti pripažįstami bendrÄ ja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina. Teismas taip pat byloje (pateiktais dokumentais, Å¡alių paaiÅ¡kinimais, liudytojo R. L. parodymais) nustatė, kad buto privatizavimo metu sutuoktiniai gyveno jame kaip Å¡eima, butas buvo privatizuotas bÅ«tent Å¡eimos reikmėms, o ne ieÅ¡kovės asmeniniams poreikiams tenkinti, Valentas V.

Ž. kartu su ieÅ¡kove mokėjo mokesčius, naudojosi butu kaip savu. Nurodė, jog ieÅ¡kovės teiginiai, kad ginčo butÄ iÅ¡sikeitė į iki tol Klaipėdoje turėtÄ butÄ , nesudaro pagrindo pripažinti ginčo buto jos asmenine nuosavybe. Todėl nesant įrodymų, patvirtinančių, kad butas įgytas ieÅ¡kovės asmeninėn nuosavybėn, ieÅ¡kovės reikalavimÄ atmetė, nurodydamas, kad butas laikytinas bendrÄ ja jungtine nuosavybe. Dėl buto, esančio Vytauto g. 12-11, Druskininkuose teismas nustatė, jog butas įsigytas ieÅ¡kovei ir Valentui V.

Ž. 12 metų esant santuokoje ir vedant bendrÄ Å«kį. IeÅ¡kovės, atsakovo M. Ž., trečiojo asmens paaiÅ¡kinimais, liudytojų E. U., R. L. ir M. K. parodymais teismas laikė nustatyta, kad sutuoktiniai įsigijo butÄ Druskininkuose Å¡eimos poreikiams, t.y. tiek ieÅ¡kovės tapybos veiklai, tiek sutuoktinių poilsiui kurortiniame mieste, abu sutuoktiniai arba kartu, arba pakaitomis gyveno ginčo bute, jį iÅ¡laikė, taigi tiek ieÅ¡kovė, tiek Valentas V. Ž. valdė jį kaip savÄ . Byloje nepateikti duomenys, kad Å¡is butas iÅ¡imtinai naudotas kaip ieÅ¡kovės meninės dirbtuvės ir nebuvo pritaikytas gyvenimui, todėl teismas nurodė, jog nėra pagrindo pripažinti butÄ asmenine ieÅ¡kovės nuosavybę kaip daiktÄ , naudojamÄ ieÅ¡kovės veiklai.

PrieÅ¡ingai, byloje nustatytos aplinkybės, jog abu sutuoktiniai ginčo bute Druskininkuose gyveno, o Valento V. Ž. jame ir mirė, kas sudaro pagrindÄ manyti, jog iki Valento V. Ž. mirties sutuoktiniai jį naudojo bendrais interesais ir laikė bendrÄ ja jungtine nuosavybe. IeÅ¡kovė, teismui nepateikė patikimų įrodymų, jog jos sÅ«nÅ«s, teisme liudiję apie perduotas dideles sumas (atitinkamai 20000 Lt ir 18000 Lt), iki 1997 metų gavo atitinkamas pajamas, todėl objektyviai galėjo jas dovanoti. Tuo tarpu byloje esantys duomenys apie ieÅ¡kovės ir atsakovo darbinę veiklÄ , užimtas pareigas bei gautas pajamas leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog jie turėjo galimybę įsigyti ginčo butÄ .

Kadangi nėra pateikta jokių kitų netiesioginių įrodymų, patvirtinančių lėšų dovanojimo galimybes bei aplinkybes, teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija nepaneigta. Byloje surinktų įrodymų  nepakanka iÅ¡vadai, jog pagal ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį sumokėti 36 000 Lt buvo ieÅ¡kovės asmeninės lėšos pagrįstai. Todėl teismas ieÅ¡kovės reikalavimo pripažinti butÄ , Vytauto g. 12-11, Druskininkuose, jos asmenine nuosavybe, netenkino.

 III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Ä® JÄ® ARGUMENTAI.          Apeliantė (ieÅ¡kovė) S. Ž. apeliaciniu skundu praÅ¡o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-21 sprendimÄ panaikinti, priimti naujÄ sprendimÄ ir nustatyti, kad butai Vilniuje, ŽirmÅ«nų g. 81-16, ir Druskininkuose, Vytauto g. 12-11 yra asmeninė ieÅ¡kovės S. Ž. nuosavybė. Nurodė, jog teismas visiÅ¡kai nepagrįstai ir nemotyvuotai sprendime rėmėsi Butų kodekso (toliau tekste BtK) 49 straipsniu, nors akivaizdu, kad turėjo bÅ«ti taikomas BtK 115 straipsnis, kuriame aiÅ¡kiai nurodyta, kad skirtinos gyvenamosios patalpos dydis be kitų sÄ lygų buvo tiesiogiai siejamas su pajaus įmokos suma, o pajus buvo ta ieÅ¡kovės asmeninė nuosavybė, kurios pagrindu ieÅ¡kovė įgijo teisę apsigyventi bute, Ž. g., Vilniuje, nes keitimo metu teisė į pajų perėjo į ieÅ¡kovės butÄ .

Pažymėjo ir tai, jog iki 1990-03-11 jokios privatinės nuosavybės daugiabučiuose tipiniuose namuose nebuvo ir bÅ«tent dėl to butas, esantis B pr., Klaipėdoje 1985 m. negalėjo bÅ«ti registruotas ieÅ¡kovės vardu, nors tam momentui ieÅ¡kovė buvo pajų už šį butÄ iÅ¡mokėjusi, todėl jau 1985-01-18 t.y. iki santuokos su V.V. Ž. disponavo tam tikru turtu – pajumi gyvenamųjų namų statybos kooperatyve bei realizuodama teisę disponuoti Å¡iuo turtu iÅ¡keitė į butÄ Vilniuje.

Todėl vertinant kokiu bÅ«du įgytas butas Vilniuje, turėjo bÅ«ti atsižvelgta ir į BtK 115, 117 straipsnius, Civilinio kodekso (toliau tekste CK) 3.89 straipsnį. Pažymėjo ir tai, jog byloje jokiomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodyta, kad V.V. Ž. kokiu nors bÅ«du susijęs su ieÅ¡kovės iki santuokos turėta nuosavybe. Be to pažymėjo ir tai, jog bÅ«tent buto ŽirmÅ«nų g. 81-16, Vilniuje, suteikimo duomenų nebuvimas Vilniaus apskrities valstybinio archyvo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos archyvo fonduose patvirtina teiginius apie buto keitimÄ .

Pažymėjo, jog butas, esantis Druskininkuose yra ieÅ¡kovės asmeninė nuosavybė. Teismas visiÅ¡kai nepagrįstai nurodė, jog Å¡is butas buvo skirtas Å¡eimoms reikmėms, nors jokių patikimų to įrodymų byloje nėra. Atsakovo pateikti duomenys apie V.V. Ž. atliktus komunalinių mokesčių mokėjimus, kai jis naudojosi ieÅ¡kovės nuosavybe t.y. gyveno ieÅ¡kovės bute, Vilniuje ir atvažiuodavo pailsėti į Druskininkus, jokiu bÅ«du neįrodo, kad ieÅ¡kovė 1997-07-18 pirkdama butÄ naudojo Å¡eimos lėšas, o registruojant šį turtÄ savo vardu iÅ¡reiÅ¡kė savo valiÄ Ä¯gyti šį turtÄ kaip bendrÄ Å¡eimos nuosavybę.

ButÄ Druskininkuose apeliantė įgijo ir naudojo kaip dirbtuvę savo tapybos veiklai. Minėta patvirtino liudytojai E. U. ir R. L., tačiau Å¡iuo atveju teismas prioritetÄ suteikė M. Ž. ir I. K. paaiÅ¡kinimui, kurie turi suinteresuotumÄ bylos baigtimi. Taip pat teismas nepagrįstai nekreipė dėmesio į tai, kad Å¡ioje konkrečioje situacijoje pagal tikimybių pusiausvyros vertinant vieno ar kito fakto egzistavimÄ principÄ , buvo labiau tikėtina, kad vaikai dovanodami motinai 2 000 Lt virÅ¡ijančias sumas 1997 m. jokių dovanojimo raÅ¡ytinių sutarčių nesudarinėjo, nes 1997 m. negalėjo numatyti, kad 2012 m. dėl to kils keblumų, kai 1997 m. teisinė praktika teikė turto registravimui vieno asmens vardu kitokiÄ prasmę nei, kad dabar galiojanti teismų praktika.

Nepaisant praÅ¡ymo taikyti bÅ«tent iki 1997 m. buvusiÄ teismų praktikÄ Å¡iam ginčui spręsti, teismas tokia praktika nesivadovavo. Pažymėjo ir tai, jog su V.V. Ž. niekuomet jokio ginčo dėl nekilnojamojo turto nuosavybės nebuvo. Be to V.V. Ž. sutikimo dėl buto pirkimo Vytauto g. 12-11, Druskininkuose nėra, kas vertinama ieÅ¡kovės valios įsigyti turtÄ bÅ«tent asmeninėn nuosavybėn tinkamu patvirtinimu. Apeliantė teikia naujus įrodymus Klaipėdos LDT VK 1969-04-11 sprendimÄ Nr.153 dėl žemės sklypo iÅ¡skyrimo kooperatyvui “KÄ stytis” Baltijos prospekte, praÅ¡o juos priimti.

Remiantis Å¡iais duomenimis akivaizdu, kad nuo 1969 iki 1985 m. pajus jau buvo iÅ¡mokėtas, nes pagal minėtÄ sprendimÄ kooperatyvjui 12 metų buvo suteikta paskola – 153 000 rub., o sÄ matinė namo vertė buvo 256 000 rub. A. M. Ž. atsiliepimu prašė atmesti apeliantės S. Ž. apeliacinį skundÄ dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe kaip visiÅ¡kai nepagrįstÄ ir palikti galioti 2013-05-21 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimÄ ; priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas; nepriimti apeliantės teikiamų naujų įrodymų.

Nurodė, jog BtK 49 straipsnio norma bÅ«tent pagrindžia, jog Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas sprendimu iÅ¡davė orderį apeliantei apsigyventi bute ne kaip kooperatyvo narei, bet suteikė butÄ valstybiniame ar visuomeniniame butų fonde. MinėtÄ faktÄ patvirtina ir tai, kad apeliantės nėra į bylÄ pateiktame Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo “Kastytis” narių sÄ raÅ¡e, jos narystė minėtame kooperatyve nepatvirtinta ir kitais įrodymais. Tai reiÅ¡kia, jog apeliantė, neįrodžiusi savo narystės apskritai neturėjo teisės keistis butų, kadangi pagal BtK 116 straipsnį tokiÄ teisę turėjo tik kooperatyvų nariai.

Be to net jeigu ir apeliantė turėjo teisę keisti butÄ , esantį Baltijos pr. 75-31 į ginčo butÄ , esantį Vilniuje, atsakovui nesuprantama, kodėl nepavyko rasti Vykdomojo komiteto sprendimo dėl leidimo keisti minėtÄ butÄ , taip pat nepavyko rasti ginčo buto kooperatyvo narių susirinkimo sprendimo ir Vilniaus miesto vykdomojo komiteto sprendimo, kuriuo bÅ«tų patvirtintas visuotinio kooperatyvo narių susirinkimo sprendimas ir orderio iÅ¡davimas, nors Klaipėdoje analogiÅ¡ki dokumentai buvo rasti, o BtK 116 straipsnis leido kooperatyvo nariui keisti savo turimÄ gyvenamÄ jÄ patalpÄ kartu su vykdomojo komiteto leidimu.

Kita vertus apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jos teiginius, jog butas, esantis Baltijos pr. 75-31 Klaipėdoje ar ginčo butas, esantis Vilniuje priklausė jai nuosavybės teise. Pažymėjo, jog tiek BtK 49 straipsnis, tiek 115 straipsnis akivaizdžiai leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog pagal orderius buvo suteikiama teisė ne į butų nuosavybę, bet teisė apsigyventi butuose ir jais naudotis. Be to pati apeliantė nurodė, jog Lietuvoje iki 1990-03-11 jokios privatinės nuosavybės nebuvo t.y. apeliantė paripažįsta, jog asmenine nuosavybe nevaldė nei buto, esančio Klaipėdoje, nei buto esančio Vilniuje.

Todėl apeliantė nuosavybės teisę kartu su vyru į ginčo butÄ Ä¯gijo tik 1992 m. ir Å¡iam ginčo butui pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį taikomas toks teisinis rėžimas, koks Å¡iuo metu galioja sutuoktinių turtui pagal galiojantį CK. Tai reiÅ¡kia, jog į ginčo butÄ nuosavybės teisė atsirado po santuokos, todėl minėtas butas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Dėl apeliantės teiginių neva ji iÅ¡laikė ginčo butus, darė remontus nėra jokių įrodymų, kurie juos pagrįstų.

Atsakovui žinoma, jog už abiems butams teikiamas komunalines paslaugas tiekėjams mokėdavo bÅ«tent atsakovų velionis tėvas, o ne apeliantė. Apeliantė į bylÄ pateikė naujus įrodymus, tačiau nauji įrodymai apeliacinės instancijos teisme negali bÅ«ti pateikiami. Apeliantė taip pat neįrodė, jog butas Druskininkuose įgytas jos vaikų iÅ¡ ankstesnės santuokos dovanotomis lėšomis, kadangi nepateikė raÅ¡ytinių pinigų dovanojimo sutarčių, nors galiojęs CK tai numatė.

Apeliantės teiginiai, neva butas Druskininkuose buvo jos dirbtuvė taip pat nepagrįstas, kadangi tiek butÄ Vilniuje, tiek butÄ Druskininkuose iÅ¡laikė atsakovo tėvas savo lėšomis. Be to sutuoktinis įgydamas turtÄ asmeninėn nuosavybėn privalo aiÅ¡kiai iÅ¡reikÅ¡ti tokiÄ savo valiÄ . Apeliantė jokiais bÅ«dais neiÅ¡reiÅ¡kė savo valios, jog butas Druskininkuose įgyjamas jos asmeninėn nuosavybėn. Pagal CK 3.96 straipsnio 1 dalį raÅ¡ytinio sutuoktinio sutikimo nebuvimas daro sandorį nuginčijamu, o ne keičia prezumcijÄ , jog po santuokos įgytas turtas tampa bendrÄ jÄ jungtine nuosavybe.

Pagal SÅ K 21 straipsnio 4 dalį sutuoktinio raÅ¡ytinis sutikimas bÅ«tinas tik tais atvejais, kai perleidžiamas arba įkeičiamas turtas, o ne kai turtas įgyjamas nuosavybėn. IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI          Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytus argumentus, iÅ¡skyrus įstatyme nurodytas iÅ¡imtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).         Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau LAT) formuoja praktikÄ (LAT 2009 10 14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 03 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 02 15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), kad atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai iÅ¡tyrė ir iÅ¡ esmės teisingai vertino surinktus įrodymus reikÅ¡mingas bylos aplinkybes, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos ir priėmė teisėtÄ bei pagrįstÄ sprendimÄ , todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų.           Apeliantė savo apeliaciniame skunde teiginį jog butas, ŽirmÅ«nų g. 81-16, Vilniuje asmeninė jos nuosavybė rėmė ta aplinkybe, kad ji su velioniu sutuoktiniu Å¡iame bute apsigyveno iÅ¡keitusį keturių kambarių kooperatyvinį butÄ esantį B. pr., Klaipėdoje, kurio pajų teigė visiÅ¡kai iÅ¡mokėjusi.

Ji taip pat nurodė jog teismas neįtinkamai taikė buto Klaipėdoje suteikimo ieÅ¡kovei metu galiojusio BtK normas. Apeliantė iÅ¡ esmės teigė jog pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimÄ neiÅ¡mokėjus pajaus jai nebÅ«tų suteiktas kooperatinis butas Klaipėdoje, nebÅ«tų leista jame apsigyventi. Taip pat nurodė jog padarius iÅ¡vadÄ apie pajaus iÅ¡mokėjimÄ , jai minėtÄ kooperatinį butÄ iÅ¡keitus į Valstybinio fondo butÄ , Ž. g., Vilniuje, po keitimo teisė į pajų neva perėjo į ieÅ¡kovės butÄ Vilniuje.

Su tokiais samprotavimais negalima sutikti. Pati apeliantė pripažįsta, jog iki 1990-03-11 jokios privatinės nuosavybės daugiabučiuose tipiniuose namuose nebuvo. Pagal BtK 4, 5 straipsnio nuostatas butų fondÄ sudarė gyvenamieji namai, taip pat gyvenamosios patalpos kituose statiniuose priklausančiuose: valstybei (valstybinis butų fondas); kolÅ«kiams ir kitoms kooperatinėms organizacijoms, jų susivienijimams, profsÄ jungų ir kitokioms visuomeninėms organizacijoms (visuomeninis butų fondas); gyvenamieji namai, priklausantys gyvenamųjų namų statybos kooperatyvams (gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų fondas); gyvenamieji namai, kurie yra asmeninė piliečių nuosavybė (individualinis butų fondas).

BtK 10 straipsnio 1 dalis numatė jog piliečiai turi teisę nustatyta tvarka gauti gyvenamÄ ja patalpÄ valstybinio ar visuomeninio butų fondo namuose arba gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų namuose. Minėto straipsnio 2 dalis numatė, kad tiek Valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose, tiek gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų namuose gyvenamosios patalpos piliečiams suteikiamos neterminuotai naudotis. Asmeninėje nuosavybėje (BtK 10 straisnio 3 dalis) piliečiai, sutinkamai su galiojančiais įstatymais, galėjo turėti gyvenamÄ jį namÄ (namo dalį).

Pagal BtK 18 straipsnį Valstybinį ir visuomeninį butų fondÄ ir gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų fondÄ valdančiais organais buvo: visuomeninio butų fondo (Vietinių Liaudies deputatų tarybų butų fondo) vietinių tarybų vykdomieji komitetai ir jų sudaromi valdymo organai, o gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų fondÄ buvo priskirta valdyti kooperatyvų valdymo organams sutinkamai su jų įstatais. Tiek pagal BtK 49 straipsnį tiek pagal BtK 111 straipsnį gyvenamosios patalpos orderis, buvo traktuojamas kaip dokumentas iÅ¡duotas remiantis sprendimu suteikti gyvenamÄ jÄ patalpÄ ir suteikiantis teisę apsigyventi suteiktoje gyvenamojoje patalpoje.

Skirtumas tik toks jog kooperatiniai butai buvo suteikiami (BtK115 straipsnis) visuotinio kooperatyvo narių susirinkimo sprendimu, kurį tvirtindavo rajono, miesto, miesto vykdomasis komitetas. Tiek suteikiant butus valstybiniame, tiek visuomeninime, tiek kooperatiniame fonde buvo atsižvelgiama pirmiausia į Å¡eimos narių skaičių, o kooperatinio buto suteikimo atveju dar ir į pajaus įmokos sumÄ ir maksimalų gyvenamojo ploto dydį, kurį numatė Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pavyzdiniai įstatai.

BtK 116 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta kooperatyvo nario teisė jo turimÄ gyvenamÄ jÄ patalpÄ , esant kartu gyvenančių Å¡eimos narių sutikimui bei vykdomojo komiteto leidimui keisti į kitÄ gyvenamÄ jÄ patalpÄ (iÅ¡skyrus BtK70 straipsnyje nurodytus atvejus), tame tarpe ir vietinių Tarybų, valstybinių, kooperatinių ir visuomeninių organizacijų namuose, taip pat kitų gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų namuose, esančiuose tiek toje pačioje, tiek kitoje vietovėje, su sÄ lyga, jeigu asmuo, įsikeliantis į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo namÄ , bus priimtas į kooperatyvÄ laikantis nustatytos tvarkos.

Taigi, tam, kad ieÅ¡kovė galėtų iÅ¡keisti kooperatinį butÄ Klaipėdoje į valstybinio fondo butÄ Vilniuje turėjo bÅ«ti gauti Koperatyvo visuotinio narių susirinkimo Klaipėdos bei Vilniaus miesto vykdomųjų komitetų leidimai, kurie byloje nepateikti, todėl byloje nėra surinkti įrodymai apie butų keitimÄ . Tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Å¡ios aplinkybės nustatymas neturi esminės reikÅ¡mės sprendžiant bylÄ , nes netgi darant prielaidÄ jog butas valstybiniame fonde ieÅ¡kovei ir jos sutuoktiniu atiteko keitimosi iÅ¡ kooperatinio į valstybinį fondÄ , bÅ«du Å¡i aplinkybė nesudaro teisinio pagrindo pripažinti ginčo butÄ asmenine ieÅ¡kovės nuosavybe.

Galiojęs reguliavimas nenumatė, kaip teigia apeliantė, pajaus perėjimo keičiant butÄ kooperatiniame fonde į butÄ valstybiniame ar visuomeniniame fonde. Kitais žodžiais tariant keitimasis butais iÅ¡ vieno butų fondo į kito fondo butÄ nekeitė jo buto fondo ir iÅ¡keisto buto statuso. Taip pat pažymėtina jog pajaus sumokėjimas pagal galiojusį įstatymÄ nesuteikė nuosavybės teisių į butÄ kooperatyve, nuosavybės teise kooperatyvo nariui priklausė tik pats pajus. IeÅ¡kovė iÅ¡keisdama butÄ kooperatyve į butÄ valstybiniame fonde, nepakeitė jo statuso.

Pagal galiojusį tuo metu BtK buto pagrindinio nuomininko šeimos narys (Å¡iuo atveju miręs apeliantės sutuoktinis) turėjo lygias teises su pagrindiniu nuomininku nepriklausomai nuo to kuriam Å¡eimos nariui butas buvo suteiktas, taip pat lygias teises butÄ privatizuoti. Todėl pirmosios instancijos teismas spręsdamas ginÄÄ dėl buto Vilniuje nuosavybės formosd pagrįstai rėmėsi Butų privatizavimo įstatymu bei susiklosčiusia Kasacinio teismo praktika butų privatizavimo klausimais, sprendžiant ginčus dėl nuosavybės įgytos pagal minėtÄ Ä¯statymÄ .

Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo jog nors Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis numatė, reikalingumÄ buto nuomininkui bei kitiems šeimos nariams susitarti kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku (bendrasavininkiais) ir toks susitarimas turėjo bÅ«ti patvirtintas notariÅ¡kai, toks susitarimas teismų praktikoje nebuvo vertinamas kaip valios įgyti turtÄ asmeninėn nuosavybėn iÅ¡raiÅ¡ka, kadangi Butų privatizavimo įstatymas (4 straipsnis) ribojo nuomininko ir jo Å¡eimos narių, teisę, po buto privatizavimo, privatizuoti kitÄ gyvenamÄ jį bÅ«stÄ lengvatine tvarka, nustatydamas , kad įsigyti gyvenamÄ jį plotÄ buto privatizavimo bÅ«du asmuo galėjo tik vienÄ kartÄ .

Dėl ko, vėliau, siekiant apsaugoti abiejų sutuoktinių ir jų nepilnamečių vaikų interesus, Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis 1998 m. liepos 2 d. įstatymu Nr.VIII-847 papildyta sakiniu „Sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotÄ namÄ ar butÄ nustatoma pagal Å¡eimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo privatizuotas namas ar butas“. Kasacinis teismas taip pat vėlesnėje savo praktikoje pripažino jog Butų privatizavimo 5 straipsnio 1 dalies papildymas taikytinas ir butams privatizuotiems iki Å¡io papildymo priėmimo.

Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Kasacinio teismo praktika suformuota LAT 1999 09 06 nutartyje, civilinėje byloje Nr.3K-3-395/1999, 2002 05 02 nutartyje, civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002. Pagal buto privatizavimo metu galiojusio Santuokos ir Å¡eimos kodekso 21 straipsnį turtas įgytas santuokoje buvo pripažįstamas bendrÄ ja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno iÅ¡ sutuoktinių vardu. Å i nuostata buvo speciali visų kitų teisės aktų atžvilgiu, kÄ patvirtina ir vėlesnis Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio papildymas.

Todėl jungtine nuosavybe pripažįstamas privatizuotas butas, nepriklausomai nuo to, kieno investicinėmis lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina (LAT 2012 03 29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2012). Beje, byloje yra pateikti duomenys jog už ginčo butÄ yra sumokėta ne tik 9135 rublių ieÅ¡kovės vienkartinėmis iÅ¡mokomis (investiciniais čekiais, t. 1, b.l. 73), bet ir kaip matyti iÅ¡ byloje pateiktos 1992 05 11 buto privatizavimo sutarties 1269 rub. grynaisiais pinigais, kurie sutuoktiniams gyvenant kartu ir vedant bendrÄ Å«kį laikytini jungtine nuosavybe.

Byloje iš pateiktų dokumentų, šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų nustatęs, kad buto privatizavimo metu sutuoktiniai gyveno jame kaip šeima, butas buvo privatizuotas būtent šeimos reikmėms, o ne ieškovės asmeniniams poreikiams tenkinti, Valentas V. Ž. kartu su ieškove mokėjo mokesčius, naudojosi butu kaip savu (t. 1, b.l. 194-195, t. 2, b.l. 3, 72-74), teismas pagrįstai konstatavo jog butas buvo sutuoktinių įgytas jungtinės nuosavybės teise.           Apeliantė savo reikalavimus dėl buto Vytauto g. 12-11, Druskininkuose, pripažinimo jos asmenine nuosavybe rėmė aplinkybe neva šis butas įgytas už jai asmeniškai būtent minėtam butui, pagal 1997-07-18 pirkimo – pardavimo sutartį įsigijimui sūnų iš kitų santuokų dovanotas lėšas, o ne už bendrai su mirusiuoju sutuoktiniu V.V.

Ž. sukauptas lėšas. Apeliantė taip pat teigė jog butas buvo įsigytas ir naudojamas jos kaip tautodailininkės reikmėms, kaip jos studija. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodė, jog Å¡ias aplinkybes jos manymu patvirtina jos sÅ«nų: E. U. ir R. L. parodymai teisme, o teismas nepagrįstai rėmėsi vien bylos baigtimi suinteresuotų M. Ž. ir I. K. parodymais. Kolegija pažymi jog Å¡ioje byloje tiek vienos, tiek kitos Å¡alies liudytojai gali bÅ«ti laikomi suinteresuotais dėl jų giminystės su viena iÅ¡ Å¡alių ir teisių į paveldėjimÄ .

Todėl, nesant tiesioginių raÅ¡ytinių įrodymų apie dovanojimo sutarčių sudarymÄ , teismas pagrįstai vadovavosi esamais raÅ¡ytiniais įrodymais ir faktais, kad butas Druskininkuose buvo pirktas ieÅ¡kovės vardu Å¡alims jau ilgÄ laikÄ (dvylika metų) gyvenant santuokoje ir vedant bendrÄ Å«kį, naudojamas abiejų sutuoktinių reikmėms, ne tik ieÅ¡kovės profesinėms reikmėms, bet ir Å¡eimos poilsiui kurortiniame Lietuvos mieste, todėl laikytinas santuokine jungtine nuosavybe. Liudytojais apklausti ieÅ¡kovės sÅ«nÅ«s E. U. (t. 2, b.l. 50-51) ir R.

L. (t. 2, b.l.

72) teigė, jog davė motinai atitinkamai 5000 JAV dolerių ir 4500 JAV dolerių buto Druskininkuose įsigijimui. Liudytojai teigė, kad jų tuo metu gaunamos pajamos buvo pakankamos, tokias lėšas dovanoti, tačiau ieškovė teismui nepateikė jokių kitų tai patvirtinančių įrodymų. Todėl teismas šiuos faktus pagrįstai laikė neįrodytais. Nagrinėjamų teisinių santykių atsiradimo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 281 straipsnyje (1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459 redakcija) buvo nustatyta taisyklė, kad dovanojimo sutartis laikoma sudaryta tuo momentu, kada turtas perduodamas apdovanojamajam. 1964 m.

Civilinio kodekso 282 straipsnyje (1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459 redakcija) buvo nustatyta, kad dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip du tÅ«kstančiai litų, turi bÅ«ti raÅ¡ytinės formos, o nekilnojamojo turto ir pagrindinių statybinių medžiagų dovanojimo sutartys turi bÅ«ti sudaromos notarine forma. RaÅ¡ytinės dovanojimo sandorio formos nesilaikymas nedarė sandorio negaliojančio, tačiau pasunkino jo fakto įrodinėjimÄ kilus ginčui - atėmė iÅ¡ Å¡alių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais (1964 m.

Civilinio kodekso 58 straipsnio (1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459 redakcija). Be kita ko, ieÅ¡kovės teiginius, kad dovanojimo sutartys neva nebuvo suraÅ¡ytos dėl to jog jÄ su sÅ«numis siejo artimi pasitikėjimo santykiai paneigia byloje pateikti raÅ¡ytiniai įrodymai. Byloje pateikta 2011 08 06 paskolos sutartis (t.1,b.l. 124), pagal kuriÄ apeliantės sÅ«nus R. L. jai paskolino 2000 Lt su tiksline paskirtimi buto Vilniuje renovacijos skoloms padengti. Å i sutartis rodo jog tarp ieÅ¡kovės ir sÅ«nų buvo įprasta tvarkant finansinius tarpusavio santykius juos tinkamai įforminti net ir dėl daug kartų mažesnės sumos sudarant raÅ¡ytinę sutartį, griežtai nurodant skolinamų lėšų paskirtį.

Be to, kad butas buvo perkamas bÅ«tent ieÅ¡kovės ir jos mirusio sutuoktinio Å¡eimos reikmėms (poilsiui ir ieÅ¡kovės studijai) rodo ir abiejų Å¡alių liudytojų parodymai, kad butu tiek po vienÄ , tiek kartu naudojosi abu sutuoktiniai, kad V.V. Ž. ir mirė minėtame bute, pastarÄ jį faktÄ patvirtina ir V.V. Ž. mirties liudijimas (t.1,b.l. 16), kuriame mirties vieta nurodyta Druskininkai. Faktas jog mirusysis ieÅ¡kovės sutuoktinis taupė pinigus ir turėjo santaupų neįrodo, o kaip tik paneigia bÅ«tinybę apeliantės Å¡eimai skolintis pinigų buto poilsiui Druskininkuose įsigijimui.

Kad ieÅ¡kovės sutuoktinis gavo didesnes pajamas nei ieÅ¡kovė įrodo taip pat byloje pateikti duomenis apie jo darbo pajamas, skirtas pensijas. Å iuo atveju sprendžiant ginÄÄ neturi reikÅ¡mės, kad 1997 m. teisinė praktika ir galiojęs teisinis reguliavimas teikė turto registravimui vieno asmens vardu kitokiÄ prasmę nei, kad dabar galiojanti teismų praktika, nes pirma, kaip pripažįsta pati ieÅ¡kovė pagal CK patvirtinimo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnį, galiojančio CK trečiosios knygos VI skyriaus normos antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu režimu taikomos nepaisant to ar turtas įgytas iki Å¡io kodekso įsigaliojimo ar jam įsigaliojus, antra ieÅ¡kovė neįrodė jog butas Druskininkuose įgytas iÅ¡ jos asmeninių lėšų.

Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, sudarant ginčo buto pirkimo - pardavimo sutartį dėl dviejų kambarių buto Druskininkuose pirkimo galiojęs Santuokos ir šeimos kodekso 21 str. (1964 m. CK 131 str.) numatė, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Turtas, įgytas santuokos metu buvo laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Asmenine kiekvieno iš sutuoktinių nuosavybe buvo laikomas turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas (SŠK 22 str.).

Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktÄ asmenine nuosavybe gali bÅ«ti pripažintas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtÄ , jeigu to turto įgijimo metu buvo aiÅ¡kiai iÅ¡reikÅ¡ta sutuoktinio valia įgyti turtÄ asmeninėn nuosavybėn. Tačiau Å¡ių aplinkybių ieÅ¡kovė neįrodė.          Kiti apeliacinio skundo motyvai yra teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingi todėl kolegija dėl jų plačiau nepasisako.           Remiantis iÅ¡dėstytu kolegija konstatuoja jog pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai iÅ¡nagrinėjo ir vertino byloje pateiktus įrodymus pagal vidinį įsitikinimÄ ir kasacinio teismo praktikoje itvirtinta tikimybių pusiausvyros principÄ , tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas ir priėmė teisingÄ ir teisėtÄ sprendimÄ , kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytais motyvais nėra pagrindo.

Todėl apeliacinis skundas atmetamas.            Atmetus apeliacinį skundÄ , remiantis CPK 93 straipsniu, iÅ¡ apeliantės valstybės naudai priteistina žyminio mokesčio dalis –sudaranti 2446 Lt, kurios sumokėjimas apeliantei buvo atidėtas pirmosios instancijos teismo 2013 06 21 nutartimi (t.2b.l. 101), bei atsakovo M. Ž. naudai jo turėtos apeliacinėje instancijoje bylinėjimosi iÅ¡laidos advokato apmokėti pagal byloje pateiktus duomenis (t.2, b.l. 111,112) sudarančios 20178 Lt.

Pastarosios mažintinos atsižvelgiant į Teisingumo ministro 2004 04 02 įsakymu Nr. IR-85 patvirtintas Rekomendacijas ir bylos sudėtingumÄ iki 1000 Lt.                  Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo kolegija                                                     NUTARIA:         Vilniaus miesto  apylinkės teismo 2013 m. gegužės 21 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .          Priteisti iÅ¡ S. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv.

Ž g., Vilniuje valstybės naudai 2446 Lt (du tÅ«kstančius keturis Å¡imtus keturiasdeÅ¡imt Å¡eÅ¡is litus) žyminio mokesčio, M. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. S. N. g. 107-128, Vilniuje naudai 1000 Lt (vienÄ tÅ«kstantį litų) bylinėjimosi iÅ¡laidų advokato pagalbai apmokėti.                     Teisėjai                                                     RÅ«ta Veniulytė JankÅ«nienė                                                                                        Alvydas Barkauskas                                                                                                 Liuda Uckienė                   Â