2022-07-27 Nr. AB-19397-3-61-3-00654-2022-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3469-662/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00654-2022-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. B. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. B. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas K. B. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 21S51952 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis yra (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės šalis, kilmės valstybė) pilietis, (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas nepagrįstas, kadangi Migracijos departamentas netinkamai įvertino individualią pareiškėjui kylančią grėsmę. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pažymėjo, kad jo prieglobsčio prašymo motyvas nėra išgalvotas, o baimė patirti smurtą, prarasti laisvę, sveikatą ir gyvybę yra visiškai pagrįsta.

4. Pareiškėjas nesutiko ir su sprendimais jį išsiųsti, uždrausti atvykti ir apsigyventi. Pareiškėjas teigė bendradarbiavęs su institucijomis prieglobsčio prašymo motyvams nustatyti, nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, visą laiką buvo geranoriškas, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies. Pareiškėjas vertino, jog atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką.

5. Pareiškėjas teismo posėdžio metu papildomai nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, jog Migracijos departamentas teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalies 2 punkte nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjo siekis ir noras gauti geresnį ir saugesnį gyvenimą bei mokytis yra suprantamas ir nesmerktinas, tačiau tokia išvykimo iš kilmės valstybės priežastis nelemia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta persekiojimui, o bendra saugumo padėtis nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės pareiškėjui dėl jo asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų).

8. Atsakovas teigė, jog pareiškėjo paaiškinimas apie patirtus grasinimus, jo baimė ir potencialios grėsmės yra mažai tikėtinos ir savaime nelemia pabėgėlio statuso pareiškėjui suteikimo, todėl buvo nuspręsta, kad pareiškėjo išvykimas iš kilmės valstybės nebuvo nulemtas problemų, kurių nebūtų įmanoma išspręsti kilmės šalies viduje. Tariamas persekiotojas nėra valstybinis subjektas. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių šią išvadą galinčių paneigti argumentų arba įrodymų. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės, nenustatyta, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl nuspręsta, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

9. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai (asmenų grupėje), pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsakovas vertino, jog pareiškėjas gali pasislėpti ir nurodė, jog jam draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo K. B. A. skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti K. B. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo K. B. A. atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

11. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

11.1. Pareiškėjas pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. 2021 m. lapkričio 24 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas Migracijos departamentui nurodė, kad jis (duomenys neskelbtini).

11.2. Migracijos departamentas Sprendimu atsisakė pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nusprendė išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

12. Teismas vadovavosi Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punktu, Įstatymo 86, 87 straipsniais, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 99 punktu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika prieglobsčio bylose.

13. Teismas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimą, apklausos metu ir teisme duotus parodymus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas. Teismas sprendė, jog pareiškėjo išvykimo iš kilmės šalies tikrosios priežastys yra asmeninio ekonominio pobūdžio, geresnių gyvenimo sąlygų, o ne apsaugos nuo persekiojimo ieškojimas. Teismas nustatė, jog pareiškėjas neturėjo jokių problemų dėl to, kad jis (duomenys neskelbtini), nepriklauso jokiai politinei partijai, teismo posėdžio metu patvirtino, kad kitų grėsmių, apart (duomenys neskelbtini), pareiškėjas kilmės šalyje neturi. Teismas vertino, jog pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią asmeninę grėsmę jam kilmės valstybėje, tik abstrakčiai nurodė, jog kilmės valstybėje jam nesaugu būti (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta nei konkretaus tikėtino pareiškėjo persekiotojo, nei jo realių tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, neidentifikuotos jokios faktinės aplinkybės, pagrindžiančios, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo, smurto rizika bei tokios rizikos grėsmė. Pareiškėjo nurodytą aplinkybę dėl (duomenys neskelbtini), teismas vertino kaip nepatvirtinančią tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo būtinybės.

14. Teismas aptarė kilmės šalies informaciją (duomenys neskelbtini) aspektais, ir sutiko su Migracijos departamento vertinimu, kad pareiškėjas pats sau padarė prielaidą apie (duomenys neskelbtini). Nors (duomenys neskelbtini), tačiau, teismas vertino, jog tai nėra įrodymas, (duomenys neskelbtini). Teismas pareiškėjo abstraktų paaiškinimą apie neva patiriamus grasinimus, jo baimę ir potencialios grėsmės tikimybę vertino kaip mažai tikėtiną, nepagrįstą ir pažymėjo, kad pareiškėjas visą gyvenimą pragyveno kilmės valstybėje, yra pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra, jaunas, įgijęs išsilavinimą, darbingo amžiaus vyras, kilmės šalyje yra likusi jo šeima, su mama jis palaiko ryšį. Teismas nustatė, kad tariamas persekiotojas nėra valstybinis subjektas, pareiškėjas nenurodė, kad kilmės valstybė negali suteikti jam apsaugos, nepateikė įrodymų, kad būtų kreipęsis dėl jam kylančių pavojų. Teismas vertino, kad atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, įvertino jo padėtį bei paaiškinime nurodytas aplinkybes.

15. Teismas nurodė, kad Sprendime pagrįstai konstatuota, jog nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija, pareiškėjo kilmės šalyje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus, todėl jis taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų pareiškėjas skunde nepateikė. Teismas neabejojo Migracijos departamento Sprendime padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu dėl pareiškėjui papildomos apsaugos suteikimo negalimumo, nes vien tariama grėsmė nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

16. Dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, teismas priėjo išvadą, kad ši Sprendimo dalis yra motyvuota, nulemta tinkamai taikyto teisinio reguliavimo. Tačiau teismas sprendė, kad pareiškėjui nustatytas 5 metų uždraudimo atvykti terminas yra akivaizdžiai nepagrįstas ir neproporcingas, todėl jį pakeitė, nustatęs, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas taip pat pakeitė ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, sutrumpinęs šį laikotarpį iki 2 metų.

17. Netenkinęs pagrindinio pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Sprendimą, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

III. 18. Pareiškėjas K. B. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies, 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimų. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, jog jo prieglobsčio prašymas yra grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais ir jam kilmės šalyje nekyla individualios grėsmės pavojus. Pareiškėjas pažymi, jog jis nurodė, kad kilmės valstybėje jis galimai patirs smurtą, pakartoja argumentus, išdėstytus teismo posėdžio metu. Pareiškėjas vadovaujasi EŽTT praktika dėl kruopštaus prieglobsčio prašymo tyrimo bei įrodymų vertinimo ir teigia, jog atsakovas nesurinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju, pareiškėjas nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jo orumas bei nekils grėsmė gyvybei / sveikatai, pagrindinėms jo teisėms ir laisvėms. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti jam draudimą atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo Sprendimą, naikintini ir išvestiniai sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

20. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

21. Atsakovas pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus, susijusius su bylai aktualiu teisiniu reglamentavimu (Įstatymo 86 str. 1 d., 87 str. 1 d., Tvarkos aprašo 22 p.), tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis ir prieitomis išvadomis, ir akcentuoja, jog tiek teismas, tiek Migracijos departamentas įvertino visą aktualią kilmės valstybės informaciją pareiškėjo paaiškinimo kontekste ir pagrįstai nustatė, kad tyrimo metu neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjas nepateikė jokių šias išvadas paneigti galinčių argumentų arba įrodymų. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais dėl nepagrįstų sprendimų jį išsiųsti į kilmės valstybę ir uždrausti atvykti bei nurodo, kad teismas sutrumpino draudimo atvykti terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Pareiškėjas K. B. A. prašo jo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, kitų su tuo susijusių motyvų nenurodo.

23. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

24. Įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių šis apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Todėl pareiškėjo prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkinamas.

V. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo pareiškėjui K. B. A. suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

26. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimą į skundą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, motyvuotai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, tačiau parinko nepagrįstus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir taikyti draudimą atvykti bei apsigyventi. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu minėtus laikotarpius sutrumpino, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, laikosi pozicijos, jog jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai.

28. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 1 d.) ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

29. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Migracijos departamento sprendimą nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, vadovavosi minėtomis Įstatymo nuostatomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo atlikto Įstatymo nuostatų taikymo ir aiškinimo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jų nekartoja.

30. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, ar visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

31. Administracinių teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

32. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)).

33. Dėl prieglobsčio prašytojų prašymo vertinimo apimties bei tvarkos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-1062/2020; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1292-261/2022).

34. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako tik tais aspektais, kuriais, atsakant į apeliacinio skundo argumentus, yra papildomos skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados.

35. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė (duomenys neskelbtini). Pastebėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodė, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, tačiau nepateikė jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados šiuo aspektu turėtų būti pripažintos neteisingomis. Kaip jau buvo minėta, persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių (persekiojimas dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų), taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl (duomenys neskelbtini), subjektyvaus pobūdžio suvokimas apie (duomenys neskelbtini) nepatenka į „konvencinių“ priežasčių sąrašą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei Konvencijoje nurodomomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis.

36. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, sprendė, jog yra pagrįsta tikėtis, kad, esant poreikiui, pareiškėjas galėtų savo gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini) saugiai gyventi. Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Tokios apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos išvados nepaneigia pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su tikimybe, jog, išsiuntus jį į kilmės šalį, pareiškėjo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

37. Visiškai nepagrįsti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovo Sprendimu jį išsiųsti ir taikyti draudimą atvykti, pareiškėjui neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Pirmosios instancijos teismas Sprendime nurodytus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir taikyti draudimą atvykti bei apsigyventi sutrumpino, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatyti draudimo laikotarpiai turėtų būti dar labiau sutrumpinti.

38. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. B. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas