A-146-2925-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-2925/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00868-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 11.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant R. A. D.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. D. pareiškimą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir S. V. dėl praleistų terminų atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas R. A. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašymu (b. l. 5–6), kurį patikslino (b. l. 53–54), prašydamas atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į 4,36 ha žemės sklypą, esantį Balbieriškio miestelyje, Prienų rajono savivaldybėje, paduoti ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su žemės savininku S. V. patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Pareiškėjas paaiškino, kad jo senelis S. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,36 ha žemės sklypą, esantį Balbieriškio miestelyje, Prienų rajone. Tai patvirtina Lietuvos Centrinio valstybės archyvo pažyma Nr. R4-1431. Senelis mirė 1978 m. kovo 14 d., senelė I. V. – 1984 m. kovo 6 d. Seneliai turėjo du sūnus, kurie mirė nesukūrę šeimų (Jonas dingo per karą, Bronius mirė pokario metais) ir dukterį S., t. y. pareiškėjo motiną S. V. Pareiškėjo teigimu, 2011 m. liepos mėnesį jo motina, kuri yra 86 metų amžiaus, nusilpus sveikatai, perdavė jam senelių testamentus, kuriais jie visą savo turtą paliko pareiškėjui, paaiškindama, jog ji pyko ant savo tėvų dėl to, kad turtą paliko ne jai. Pasak pareiškėjo, iki minėtos datos, jis nežinojo nei apie senelių testamentus, nei apie tai, kad senelis turėjo žemės, todėl neturėjo pagrindo kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Trečiasis suinteresuoto asmens Nacionalinė žemės tarnyba prašė atmesti prašymą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į prašymą (b. l. 31–34) rėmėsi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 ir 4 dalimis, kurios nustato, kad piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymo ir dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Teismų praktikoje įstatymo nustatyti terminai prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymo nustatyto termino. Pareiškėjas savo prašymą atnaujinti terminą grindžia tuo, kad nežinojo apie senelio turėtą žemę ir testamentą. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, tokios priežastys kaip nežinojimas, nesidomėjimas, nesirūpinimas savo teisių realizavimu yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis termino praleidimo priežastimis paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priežastimis.

II. Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo prašymo netenkino.

Teismas nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiai, praleidę nustatytus terminus prašymams paduoti, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis (2003 m. birželio 19 d. redakcija) numatė, kad piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiai, praleidę nustatytą terminą pateikti šiuos dokumentus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių redakcijos (2004 m. spalio 12 d. redakcija) nuostatas piliečiams, praleidusiems nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Nei Atkūrimo įstatyme, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintoje Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) nėra nurodytos priežastys dėl kurių gali būti atnaujinami terminai prašymui ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikti, todėl įvertinti šias priežastis kiekvienu konkrečiu atveju yra teismo prerogatyva.

Teismas nustatė, kad pagal pateiktus į bylą dokumentus S. V., pareiškėjo senelis, Marijampolės apskrityje, Balbieriškio valsčiuje, Balbieriškio m., valdė 4,36 ha žemės (b. l. 17). S. V. mirė 1978 m. kovo 14 d. (b. l. 26). 1962 m. liepos 16 d. testamentu (b. l.

22) visą savo turtą jis paliko savo vaikaičiui (pareiškėjui), todėl pareiškėjas įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį, tačiau šios teisės nerealizavo iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino. Pareiškėjas prašymą atnaujinti terminą prašymui ir dokumentams pateikti grindžia tuo, kad jis nežinojo apie senelio testamentą, nes šią informaciją nuslėpė jo motina. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyta termino praleidimo priežastis (nežinojimas apie testamentą) yra subjektyvaus pobūdžio, susijusi su pareiškėjo subjektyviu situacijos vertinimu ir jo paties subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu ir savo šeimos istorija bei buvusia turtine padėtimi), tuo labiau, kad, paties pareiškėjo teigimu, jis žinojo, kad jo motina domisi tėvų žeme.Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad kalbėjosi su motina apie senelio valdytą žemę.

Motina minėjo, kad reikia kreiptis į teismą dėl žemės dokumentų, tačiau nesikreipė, manydama, kad tam reikia lėšų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-505/2009).

Tarpusavio ryšių stoka, nebendravimas nuosavybės teisių atkūrimo klausimais, nepasidalijimas turima informacija ir dokumentais – subjektyvaus pobūdžio faktinės aplinkybės, priklausančios nuo asmens valios, jo siekio inicijuoti, puoselėti, stiprinti socialinius ryšius su giminėmis, artimaisiais ir kitais visuomenės nariais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556‑299/2009). Pasirinktas pasyvus elgsenos variantas paprastai nėra pateisinamas. Teismas atkreipė dėmesį į teismo posėdžio metu pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, kad jis žinojo, jog senelis turėjo žemės, tačiau pats nesiėmė jokių veiksmų, kad surinktų duomenis apie senelio valdytą žemę.

Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais, jo eiga, teisinės ir faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. Žinodamas apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasis savo interesais, pareiškėjas turėjo galimybę pasidomėti giminės turėta nuosavybe. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat yra numatyta galimybė asmenims kreiptis nustatyta tvarka dėl informacijos į archyvo institucijas ir išsiaiškinti jiems reikšmingus faktus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-180/2009). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad elgdamasis rūpestingai ir apdairiai, jis neturėjo galimybės šių veiksmų atlikti iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lietuvos centrinį valstybės archyvą dėl senelio turėtos žemės kreipėsi tik 2011 m. rugpjūčio 22 d. (b. l. 10).Teismas konstatavo, kad duomenų apie tai, jog iki prašomo atnaujinti termino pabaigos pareiškėjas ėmėsi priemonių išsiaiškinti, kiek iki nacionalizacijos jo seneliui priklausė žemės, nebuvimas bei pareiškėjo motyvas, kad motina nesikreipė į teismus dėl didelių išlaidų, įrodo, kad trūko ir paties pareiškėjo aktyvių veiksmų, o tai liudija apie pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą pasyvumą. Atsižvelgdamas į ilgą termino praleidimo trukmę, nes laiko faktorius negali būti atsiejamas nuo asmens objektyvios galimybės pasirinkti tam tikrą elgesio variantą prašomo atnaujinti termino eigoje, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui terminą pateikti prašymą ir nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinančius dokumentus.

III. Pareiškėjas R. A. D. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 73–75) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – prašymą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bylai reikšmingas aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymą, neatnaujindamas termino paduoti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atėmė iš pareiškėjo teisę susigrąžinti senelio žemę, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Apeliantas nurodo, kad jis žinojo, jog jo motina S. V. ieško dokumentų apie savo tėvo S. V. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Ji gaudavo neigiamus atsakymus, kuriuose buvo duomenys apie gyvenamuosius namus Balbieriškio miestelyje, Prienų rajone, tačiau nebuvo jokių duomenų apie išlikusią žemę. Teismas nevertino aplinkybių, kad pareiškėjo motina, kuriai 1991–1995 metais buvo 65–70 metų, negalėjo gauti jokių dokumentų ir duomenų apie savo tėvo žemę, o valstybės institucijos ją klaidino, neduodamos teisingo atsakymo į paklausimus.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad jis nesirūpino nuosavybės teisių atkūrimu. Nurodo, kad šiais klausimais pirmiausia rūpinosi jo motina, tačiau jai nepavyko gauti jokių duomenų. Pareiškėjas pats ėmėsi senelio valdytos žemės dokumentų paieškos veiksmų po to, kai motina pasakė apie senelio testamentą. Apeliantas akcentuoja, kad jis negalėjo įgyvendinti savo teisių, kol nežinojo, kad yra testamentas. Apelianto nuomone, jo nurodytos priežastys, dėl kurių negalėjo anksčiau įgyvendinti savo teisių, yra objektyvios ir svarbios, tačiau teismas neteisingai jas įvertino.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 80–83) nurodo, kad teismas tinkamai taikė nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad pagal Atkūrimo įstatymą piliečiai prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo turėjo pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas piliečiams, praleidusiems nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Pagal teismų praktiką svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytus terminus, teismas gali pripažinti tik tokias nuo asmens valios nepriklausiusias priežastis, kurios buvo objektyvi kliūtis jam laiku pasinaudoti įstatymu suteikta teise. Ar įstatymu nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių turi nustatyti teismas kiekvienu konkrečiu atveju vertindamas individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo turi būti nustatyta: kurioje įstatymų nustatyto termino eigos stadijoje pretendentas įgijo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ar perėmimą (Atstatymo įstatymo 2 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo šios jo teisės atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas ja pasinaudoti; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, atsiradimo momentą, trukmę, jų įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir/ar dokumentus iki įstatymu nustatyto termino.

Pareiškėjas yra jo nurodyto žemės savininko S. V., mirusio 1978 m. kovo 15 d., vaikaitis. Pareiškėjas prašo atnaujinti prašymo atkurti nuosavybės teises ir dokumentų pateikimo terminus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo senelio žemę, remdamasis notaro patvirtintu savo senelio 1962 m. liepos 16 d. testamentu, apie kurį teigia sužinojęs iš savo motinos S. V. tik 2011 m. liepos mėnesį.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą, pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad jis iki 2011 m. liepos mėnesio nežinojo apie savo senelio testamentą, kuri nuo jo slėpė motina, vertino kaip subjektyvią, susijusią su pareiškėjo pasirinkimu, ar domėtis savo šeimos istorija, jos turtine padėtimi. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas iki įstatymu nustatytų terminų pabaigos ėmėsi aktyvių veiksmų išsiaiškinti dėl senelio žemės, nors iš savo motinos žinojo, kad ji pati domėjosi nuosavybės teisių atkūrimu į savo tėvo žemę. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, nes nežinodamas apie testamentą, jis negalėjo įgyvendinti iš to kylančių savo teisių.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama ir į šį įstatymo reikalavimą.

Tiek Atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. įstatymas Nr. VIII-359, įsigaliojo nuo 1997 m. liepos 9 d.), tiek Atstatymo įstatymo (1991 m. birželio 18 d. įstatymas Nr. 1-1454 su atitinkamais pakeitimais, neteko galios nuo 1997 m. liepos 9 d.) 2 straipsnyje įtvirtinta turto savininko prioritetinė teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Tai reiškia, kad nuosavybės teisės pirmiausia yra atkuriamos turto savininkui, kai jis yra gyvas (1 p.), o kiti šiame įstatymo straipsnyje nurodyti subjektai pagal nustatytą eiliškumą gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą tuo atveju, kai turto savininkas yra miręs. Mirusio savininko vaikaičių teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (atitinkamą jo dalį) numatyta 1992 m. sausio 14 d. įstatymu Nr. I-2200 (įsigaliojo nuo 1992 m. sausio 17 d.) pakeitus Atstatymo įstatymo 2 straipsnį, tačiau tik tuo atveju, kai yra miręs ir buvusio savininko vaikas (t. y. savininko vaikaičio tėvas arba motina) .

Atkūrimo įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo galutinio termino dieną (2001 m. gruodžio 31 d.) galiojusi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio (2001 m. rugpjūčio 17 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija) 1 dalis nustatė, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams pagal šį eiliškumą:

1) turto savininkui;

2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams;

3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės,priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį;

4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį;

5) piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Šie piliečiai (norintys atkurti nuosavybės teises) turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Šis teisinis reguliavimas nepasikeitęs ir pagal šiuo metu galiojančios redakcijos Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį (2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. IX-1759 redakcija).

Pažymėtina, kad Atstatymo įstatymas nenumatė, jog nuosavybės teisės į išlikusį turtą gali būti atkurtos pagal mirusio turto savininko testamentą. Tokia teisė Lietuvos Respublikos piliečiams atsirado pagal Atkūrimo įstatymą (įsigaliojo 1997 m. liepos 9 d.). Šio įstatymo (1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 redakcija) 2 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustatė, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą. Pagal Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies ir 1997 m. rugsėjo 29 d. Vyriausybės nutarimu Nr.1057 patvirtintos Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 punktu nustatytą teisinį reglamentavimą, įstatymų nustatyta tvarka sudaryti testamentai, nors juose ir nebūtų duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais gali būti laikomi tik tuo atveju, jeigu testatorius mirė iki Atstatymo įstatymo įsigaliojimo dienos (1991 m. rugpjūčio 1 d.). Pagal minėtą įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą (Atkūrimo įstatymo 2 str.1 d.2 p.), pareiškėjas pagal notaro patvirtintą savo senelio 1962 m. liepos 16 d. testamentą subjektinę teisę paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į savo senelio žemę įgijo tik nuo 1997 m. liepos 9 d. Iki šios datos pagal giminystės ryšį su mirusiu savininku, pretenduoti atkurti nuosavybės teises į S. V. nekilnojamąjį turtą turėjo teisę savininko dukra (pareiškėjo motina). Nuo 1997 m. liepos 9 d. pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą eiliškumą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į S. V. nuosavybę, pareiškėjas tapo pirmesnės eilės pretendentu nė savininko dukra (pareiškėjo motina) S. V.

Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jo motina pretendavo atkurti nuosavybės teises į atitinkamą savo tėvo nekilnojamąjį turtą ir tai patvirtinantys įrodymai yra dėl 1991-1995 metų laikotarpio, t.y. apima laikotarpį iki 1997 m. liepos 9 d. iki kurios pareiškėjas pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį dar neturėjo subjektinės teisės pretenduoti atkurti nuosavybės teises į savo senelio nekilnojamąjį turtą. Atsižvelgiant į tai, kad iki 1997 m. liepos 9 d. pareiškėjo motina pagal Atstatymo įstatymą turėjo teisę pretenduoti į savo tėvo nekilnojamąjį turtą, nepaisant to, kad yra jo testamentas, jog turtas paliekamas vaikaičiui, sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti prašymą ir dokumentus atnaujinimo, esminę reikšmę turi ta aplinkybė kada pareiškėjas sužinojo apie savo senelio testamentą.

Kadangi, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas subjektinę teisę paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio nekilnojamąjį turtą įgijo nuo 1997 m. liepos 9 d., nagrinėjamos bylos kontekste turi būti nustatyta, ar pareiškėjas nuo šios teisės atsiradimo dienos iki 2001 m. gruodžio 31 d. žinojo (turėjo realią galimybę sužinoti) apie senelio testamentą, kokiomis aplinkybėmis ir kada apie jį sužinojo, ar sužinojęs elgėsi rūpestingai, ar operatyviai siekė įgyvendinti savo teises.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas nepripažino nepagrįstu ir neatmetė pareiškėjo nurodyto argumento, jog jis apie senelio testamentą sužinojo pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis ir laiku, t.y. 2011 m. liepos mėnesį iš savo 86 metų motinos, kuri iki to laiko testamentą slėpė nuo pareiškėjo, tačiau teismas vertino, kad tai subjektyvi aplinkybė, nuo pareiškėjo valios priklausiusi aplinkybė. Teisėjų kolegija su šiomis pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis nesutinka, kadangi teismas nenustatė ir sprendime nenurodė kokius konkrečius veiksmus pareiškėjas turėjo ir galėjo atlikti, kad apie senelio testamentą sužinotų iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises termino, ar atitinkamai anksčiau nė pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis. Į bylą pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad pareiškėjas nuo 2011 m. rugpjūčio 5 d. iki 2011 m. lapkričio 4 d. (paskutinio pateikto į bylą Vilniaus apskrities archyvo dokumento išdavimo pareiškėjui data) susirašinėjo su valstybės archyvais ir kitomis institucijomis dėl senelio žemės. Pareiškėjo susirašinėjimas prasideda būtent po jo nurodytos sužinojimo apie testamentą datos. Be kita ko, į bylą pateikta Vilniaus apskrities archyvo 2011 m. lapkričio 4 d. pažyma Nr.(8.12)-V.5-1978, kurioje atsakyta į pareiškėjo 2010 m. spalio 27 d. paklausimą, ar S. V. 1962 m. liepos 16 d. testamentas yra galiojantis. Šis pareiškėjo paklausimas suteikia pakankamą pagrindą manyti, kad paklausimo pateikimo metu pareiškėjas apie testamento galiojimą neturėjo pakankamai informacijos. Prašymą teismui dėl terminų atnaujinimo pareiškėjas pateikė 2011 m. lapkričio 15 d., t.y. per 4 mėnesius nuo sužinojimo apie testamentą ir per 11 dienų nuo paskutinio dokumento iš archyvo gavimo dienos. Tai suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas nuo jo nurodytos sužinojimo apie senelio testamentą datos buvo aktyvus, dokumentus dėl savininko nuosavybės surinko pakankamai operatyviai ir nedelsdamas kreipėsi į teismą dėl terminų atnaujinimo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) konstatuoja, kad pagal pateiktų įrodymų visumą pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog jis apie senelio testamentą sužinojo tik 2011 m. liepos mėnesį, nagrinėjamu atveju gali būti vertinama kaip objektyvi ir svarbi priežastis, sutrukdžiusi pareiškėjui realizuoti savo teises – laiku kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio valdytą žemę ir pateikti prašymą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju netinkamai vertino bylai reikšmingas aplinkybes, netinkamai taikė materialinės teisės normas (nepagrįstai nesirėmė Atstatymo įstatymo 2 straipsnio ir Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatomis), nepagrįstai nesiaiškino nuo kada būtent pareiškėjas įgijo subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į senelio žemę, todėl nepagrįstai pateikė apibendrintą situacijos vertinimą. Be to, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju ne visiškai tinkamai rėmėsi teismų praktika. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kuriose pareiškėjų prašymai dėl praleistų terminų atnaujinimo (Atkūrimo įstatymo 10 str.1 ir 4 d.) buvo siejami su pavėluotai paaiškėjusia aplinkybe, jog yra savininko testamentas, kiekvienu konkrečiu atveju bylos buvo išspręstos, be kita ko, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes kada asmuo įgijo subjektinę teisę pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kada jis sužinojo apie savininko testamentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas Nr.A17-217/2007;2007 m. gruodžio 28 d. sprendimas Nr.A5 -1218/2007; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis Nr.A18-953/2007; 2008 m. birželio 9 d. sprendimas Nr.A261-912/2008; 2008 m. liepos 4 d. nutartis Nr.A146-1284/2008; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis Nr.A146-727/2008; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis Nr.A146-445/2009; 2009 m. birželio 29 d. sprendimas Nr.A146-759/2009 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad pareiškėjas prašymo ir dokumentų pateikimo terminą praleido dėl svarbių priežasčių, atsiranda pagrindas tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą bei prašymą ir atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko S. V. turėtą 4,36 ha žemės sklypą Balbieriškio miestelyje, Prienų rajone, bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Teismas, spręsdamas dėl termino atnaujinimo paduoti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo nevertina, ar asmens turimi dokumentai yra pakankamai tam, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos. Įvertinti tokius dokumentus turi institucija, kuriai suteikti įgaliojimai spręsti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo.

Remiantis išdėstytais argumentais pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, priimamas naujas sprendimas, kuriuos pareiškėjo prašymas tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

pareiškėjo R. A. D. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo R. A. D. prašymą tenkinti. Atnaujinti pareiškėjui R. A. D. praleistą įstatymo nustatytą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko S. V. turėtą 4,36 ha žemės sklypą Balbieriškio miestelyje, Prienų rajono savivaldybėje, paduoti bei nuosavybes teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Dalia Višinskienė