2022-06-08 Nr. AB-15137-3-61-3-00429-2022-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2701-442/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00429-2022-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Ryčio Krasausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų H. O. A. F. bei H. O. A. F. ir P. N. A., atstovaujamų pagal įstatymą motinos H. O. A. F., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų H. O. A. F. bei H. O. A. F. ir P. N. A., atstovaujamų pagal įstatymą motinos H. O. A. F., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjos H. O. A. F. (toliau – ir pareiškėja), P. N. A., H. N. A. (toliau – kartu pareiškėjos) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamos: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2022 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. 22M61632 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėja nurodė, kad ji yra (duomenys neskelbtini) pilietė, (duomenys neskelbtini), 16 m. gyveno (duomenys neskelbtini) mieste. Ji labai seniai turėjo Turkijos vizą, bet neturėjo leidimų gyventi už (duomenys neskelbtini) ribų. Pareiškėja jokiai politinei partijai nepriklauso, jos tėvas yra miręs, o kilmės valstybėje yra likusios mama ir sesuo, su kuriomis ji palaiko santykius. Asmens tapatybės dokumentų pareiškėja neturi, nes juos atėmė kontrabandininkai Baltarusijos Respublikoje. Pareiškėja taip pat paaiškino, kad ji yra ištekėjusi, tačiau jau 7 m. negyvena su savo vyru, nes jis dirbo, prasiskolino ir dingo. Pareiškėja turi dvi dukras, su kuriomis gyveno vyro tėvų (uošvių) namuose. Ji iš kilmės valstybės išvyko dėl sunkaus gyvenimo uošvių namuose bei jų ketinimo ištekinti jos nepilnametę dukrą. Pareiškėja paaiškino, jog uošvių namuose jai gyventi buvo labai sunku, ji kentė uošvių smurtą - uošviai ją skriaudė, drausdavo išeiti iš namų, neleisdavo aplankyti savo šeimos, o kai jos dukra sirgo infekcine liga, jie neleido jai ieškoti pagalbos, kreiptis į gydytoją ar savo šeimą. Pareiškėjos teigimu, uošviai ieško turtingos šeimos ir, siekdami piniginės naudos sau, norėjo ištekinti jos vyresniąją dukrą. Dėl sunkios padėties pareiškėja vieną kartą bandė nusižudyti ir turi tą paliudijančius randus. Ji nori geresnio ir saugesnio gyvenimo už (duomenys neskelbtini) ribų, išgelbėti savo dukras nuo priverstinės santuokos bei nori saugiai gyventi. Dėl sunkios padėties pareiškėja pagalbos niekur neieškojo, dėl patiriamo smurto į teisėsaugos institucijas nesikreipė ir nebandė pakeisti savo gyvenamosios vietos savo kilmės valstybės teritorijoje, nes jai niekas nebūtų padėjęs. Ji negalėjo be uošvių leidimo persikelti gyventi kitur, nes tada uošviai ją būtų suradę ir nužudę, kadangi taip elgtis (duomenys neskelbtini) yra įprasta.

3. Pareiškėjos vertinimu, ji turėjo būti išklausyta tiesiogiai ir betarpiškai, sprendimo nagrinėjimo procedūra turėjo būti organizuojama taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas bei teisingas skundo išnagrinėjimas. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta. Atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nesuteikė pareiškėjoms teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

4. Pareiškėjų įsitikinimu, joms nepagrįstai nesuteiktas prieglobsti ar papildoma apsauga, nes pareiškėja nurodė konkrečias individualias aplinkybes bei priežastis – diskriminaciją ir grasinimus dėl šeimų tradicijų ir sunkumus dėl papročių jų šalyje. Pareiškėjos pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, pagal kurią (duomenys neskelbtini) yra grasinimų ir nužudymų įgyvendinant šeimų tradicijas dėl to kyla reali grėsmė pareiškėjos sveikatai ir gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėja negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia galinčios kilti grėsmės. Nurodytos aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjų gyvybei ir sveikatai, todėl joms turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga.

5. Migracijos departamentas nepasisakė dėl pareiškėjų išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jų išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog pareiškėjos neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Pareiškėjų vertinimu, vien toks veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su jų individualia situacija susijusią informaciją ir atsižvelgiant į tai priėmė teisėtą bei pagrįstą ginčijamą Sprendimą. Pati pareiškėja jokios informacijos bei duomenų, paneigiančių atsakovo išvadas, nepateikė. Prieglobsčio prašytojų istorija savaime nelemia pabėgėlio statuso joms suteikimo. Pareiškėjų tariamas persekiotojas (šeimos nariai) nėra valstybinis subjektas. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojoms apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), prieglobsčio prašytojos nepateikė, o atsakovo turima informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudaro pagrindo tokiai prielaidai.

8. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjos pasakojimas, remiantis surinkta kilmės valstybės informacija, yra pakankamai tikroviška ir įtikinama, bet pagal kilmės šalies informaciją (duomenys neskelbtini) deda pastangas, siekdamas apginti tiek moterų padėtį visuomenėje, tiek ir atgrasyti šeimos narius nuo smurto artimoje aplinkoje. Tuo tikslu yra priimti įstatymai, kurie kriminalizuoja ne tik smurtą šeimoje, bet ir prievartines mažamečių santuokas. Atsakovo nuomone, kilmės šalies informacija aiškiai nurodo, kad (duomenys neskelbtini) smurtas nėra toleruojamas, o skriaudžiamoms moterims siekiama padėti, tačiau jos turi ir pačios dėti pastangas, ieškoti pagalbos, suvokti, kad jos turi juridines teises. Įvertinus pareiškėjos pasakojimus kilmės valstybės informacijos kontekste, matyti, kad panorėjusi ir dėjusi pastangas, pareiškėja tikrai galėjo ieškoti, rasti ir gauti reikiamos pagalbos tiek dėl patiriamo smurto, tiek ir dėl uošvių tariamo ketinimo ištekinti mažametę mergaitę. Atsakovo vertinimu, pareiškėja darė išankstines prielaidas, kad niekas jai negali padėti ir nepadės, todėl savo kilmės valstybėje apie patiriamą smurtą nepranešė valstybinėms institucijoms, neieškojo pagalbos. Savo pasakojime ji teigė, kad pabėgo iš uošvių namų todėl, kad pastarieji norėjo, planavo ištekinti jos 12 m. dukrą. Paprašius patikslinti, iš kur ji žino apie tokį „planą“, pareiškėja šito padaryti nesugebėjo, tik dar kartą pakartojo, kad uošviai ieškojo turtingos šeimos, nes norėjo gauti pinigų.

9. Pareiškėja pasakojime nurodė, jog uošviai neleisdavo jai pasimatyti su šeima, t. y. su mama ir sese, tačiau vėliau pripažino, kad jai vis tik buvo leidžiama lankyti savo šeimą, nors tie vizitai nebuvo dažni, todėl, atsakovo vertinimu, pareiškėja galėjo išeiti iš namų ir, panorėjusi, būtų galėjusi kreiptis pagalbos. Tai, jog pareiškėja nori ir gali priimti sprendimus bei sugeba ryžtingai veikti įrodo faktas, kad ji su dviem mažametėmis dukromis ne tik sugebėjo gauti kelionei reikalingus dokumentus ir pinigų, bet ir sugebėjo pasiekti oro uostą bei palikti kilmės valstybę.

10. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog tariamai gresiantis persekiojimas nėra nulemtas jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Tyrimo metu Migracijos departamentas nenustatė persekiojimo, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios lemtų prielaidą, jog pareiškėjai jos gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) mieste, netoli (duomenys neskelbtini), gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas, o tai savaime lemia atsisakymą suteikti pabėgėlio statusą.

11. Nagrinėdamas pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas surinko bei įvertino visą aktualią su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste, ir konstatavo, kad susiklosčiusi situacija, neprilygsta „persekiojimui“, o bendra padėtis jų kilmės valstybėje nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės prieglobsčio prašytojams dėl jų asmeninių savybių, todėl pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjos neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

12. Vertindamas pareiškėjų galimybes saugiai įsikurti kilmės valstybėje atsakovas pažymėjo, jog kilmės valstybėje ji turi giminių (mama, sesuo), su kuriomis bendravo, jos visą gyvenimą praleido kilmės valstybėje, pareiškėja yra pažįstama su vietiniais papročiais ir kultūra, todėl jai nebūtų itin sudėtinga įsikurti kitoje vietoje, kitame mieste. Be to, (duomenys neskelbtini) gyvena daugiau kaip 5 mln. žmonių, todėl kitoje šalies vietoje asmenį surasti būtų sudėtinga.

13. Pareiškėjoms nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jos gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos. Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Šias aplinkybes paneigiančių svarių argumentų pareiškėjos skunde nepateikė. Iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjos nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

14. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjos į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Be to, ginčijamu Sprendimu pareiškėjoms neuždraudžiama vykti į trečiąsias valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti H. O. A. F. atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, kitą skundo dalį atmetė.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjų nurodomas persekiotojas yra pareiškėjos vyro šeima, o Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija neabejotinai patvirtina, jog pareiškėja būtų galėjusi ieškoti, rasti ir gauti reikiamą pagalbą iš kilmės valstybės institucijų, tačiau to nepadarė. Be to, teismo vertinimu, pareiškėja pagalbos galėjo kreiptis ir į artimuosius. Migracijos departamento apklausos metu, pareiškėja nurodė, kad nors ir retai, bet galėjo matytis su savo šeima, ji su savo šeima palaiko ryšius ir dabar, taigi pareiškėja turėjo ir turi galimybių prašyti pagalbos savo šeimos narių. Teismas atkreipė dėmesį, jog vadovaujantis atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija - moterys negali gauti civilinės būklės aktų dokumentų be vyro giminaičio sutikimo, tačiau pareiškėja gavo reikiamus dokumentus ir išvyko iš kilmės valstybės, o tai suponuoja išvadą, jog pareiškėja turėjo galinčių jai padėti asmenų ratą, todėl galėjo su kitų asmenų pagalba, ieškoti apsaugos nuo patirto smurto kilmės valstybėje. Nenustatyta, jog pareiškėjos vyro šeimos nariai galėtų veikti valstybės vardu arba pasitelkti valstybę vykdant persekiojimą, todėl atsakovas Sprendime pagrįstai konstatavo, kad toks pareiškėjos pasakojimas, apie patirtą smurtą ir baimę, savaime nelemia pabėgėlio statuso suteikimo.

17. Pareiškėjų atveju, atsakovas nenustatė jokios individualios grėsmės, dėl ko kilmės valstybėje pareiškėjai patirtų persekiojimą. Migracijos departamentas įvertino, kad pareiškėja nėra pažeidžiamas asmuo – ji nėra našlė, nėra vieniša (kilmės valstybėje turi šeimos narių, su kuriais bendrauja). Įvertino pareiškėjos galimybes saugiai įsikurti (duomenys neskelbtini) ir nustatė, kad pareiškėja turi giminių kilmės valstybėje – mamą ir sesę, su kuriomis bendravo ir bendrauja, be to, pareiškėja visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), ji yra pažįstama su vietiniais papročiais ir kultūra, todėl jai nebūtų sudėtinga įsikurti kitoje vietoje, kitame mieste. Be to, (duomenys neskelbtini) gyvena daugiau kaip 5 mln. žmonių, todėl kitoje šalies vietoje pareiškėją surasti būtų sudėtinga. Nepaisant to, kad pareiškėja yra moteris, nebuvo nustatytos aplinkybės, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių gresia pavojus dėl beatodairiško smurto. Migracijos departamento surinkta informacija taip pat patvirtina, kad pareiškėjoms teiktina įvairi pagalba iš tarptautinių organizacijų, grįžimo į kilmės valstybe atveju. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas įvertino nustatytų faktinių aplinkybių visumą, prieglobsčio prašytojos pasakojimus, taip pat atsižvelgė į surinktą kilmės valstybės informaciją ir pagrįstai nenustatė individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojoms suteikimo poreikį. Tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėjas. Teismo vertinimu, nėra pagrindo abejoti išvada, jog pareiškėjoms negresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o pareiškėjų subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis, negali paneigti Migracijos departamento padarytos išvados. Atsižvelgus į tai, pareiškėjos neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir atsakovas pagrįstai ginčijamu Sprendimu nesuteikė joms pabėgėlio statuso.

18. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nagrinėjo pareiškėjų nurodytas aplinkybes, aktyviai rinko įrodymus, tačiau surinkti duomenys nepatvirtino hipotetinio pobūdžio teiginių dėl galimo pavojaus pareiškėjoms. Atsižvelgus į tai, pagrįstai nenustatyta tikimybė, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jos neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Taip pat Migracijos departamentas, įvertinęs surinktą informaciją pagrįstai nenustatė aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių prieglobsčio prašytojoms gresia pavojus dėl beatodairiško smurto, todėl pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjos neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų kriterijų dėl papildomos apsaugos suteikimo.

19. Dėl Migracijos departamento Sprendimo dalies, kuria nutarta išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį, teismas pažymėjo, kad atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad yra tikimybė, jog pareiškėja slėpsis ir nusprendė vykdyti jos išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos.

20. Tačiau teismas nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo dienos, ir pažymėjo, jog Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėja praeityje buvo pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekusi nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padariusi kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėja būtų išsiunčiama jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Atsižvelgęs į tai, teismas sutrumpino draudimo atvykti terminą iki 3 metų.

21. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjų skundas dėl Sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, buvo paduotas tiesiogiai teismui, Migracijos departamento komisija pareiškėjų skundo nenagrinėjo.

III. 22. Pareiškėjos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti visa apimtimi. Pareiškėjos taip pat norėtų bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų ir turėtų būti išklausytos tiesiogiai.

23. Pareiškėjos teigia, jog teismas netinkamai vertino jų pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad jos neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėja nesutinka, kad jai negresia individualus persekiojimas ir savo teises ji gali apginti pasinaudodama kilmės šalies institucijų pagalba. Pareiškėja su vaikais yra vieniša motina, materialiai ir socialiai priklausoma nuo uošvių, todėl, patirdama jų smurtą, objektyviai negali tikėtis nei visuomenės paramos bei valstybės institucijų pagalbos, nes vienišos moterys (duomenys neskelbtini) visuomenėje netoleruojamos, patiria socialinę atskirtį. Pareiškėja nesutinka su uošvių reikalavimu ištekinti jos dukrą, yra mušama ir žeminama, todėl konfliktas bet kada gali peraugti į kraujo kerštą. Pasak kilmės šalies informacijos, smurtas prieš šeimos narius, kurie padarė šeimai gėdą, išlieka plačiai paplitęs, nes norima apsaugoti šeimos ar genties garbę. Smurtas vykdomas nepriklausomai nuo religinių ir etniniai skirtumų, nes šis smurtas yra ilgalaikis genčių kultūros elementas, susijęs su stipriais patriarchaliniais pamatais. (duomenys neskelbtini) nusikaltimus dėl garbės vykdę asmenys dažnai lieka nenubausti, nes visuomenėje yra palaikomi, taip pat ir teisėsaugos pareigūnų, nes manoma, kad šie nusikaltimai yra tinkamas atsakas į tariamus garbės pažeidimus. Nepaisant (duomenys neskelbtini) valdžios pastangų ir taikomų priemonių, nusikaltimai dėl garbės tebėra plačiai paplitę ir dažnai lieka nenubausti.

24. Pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje vyksta karinis konfliktas, kuris taip pat kelia individualią grėsmę jų gyvybei. Pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje vyksta rimtas ginkluotas konfliktas, sukeliantis didelę žalą, gresiantis asmenų gyvybei ir sveikatai. Nors pareiškėjos iki šiol nėra susidūrusios su konfliktu, tai nereiškia, jog tokia grėsmė joms nekylą. Migracijos departamentas, pareiškėjų manymu, tokia grėsmę turėjo įvertinti.

25. Pareiškėjos pažymi, jog atsakovas rėmėsi pakankamai senais Europos prieglobsčio paramos biuro (nuo 2022 m. sausio 19 d. – Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros; toliau – EPPB) duomenimis. Migracijos departamentas, turėjo surinkti naujausius ir aktualiausius duomenis.

26. Pareiškėjų šeima yra priskirtina padidintos rizikos asmenų grupei, nes šeimoje yra moteris ir net trys vaikai. Pareiškėjų išvykimo priežastis negalima laikyti ekonominėmis, nes skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio kartais neryškus taip pat, kaip ne visada aiškus skirtumas tarp ekonominių ir politinių priemonių pareiškėjo kilmės šalyje.

27. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjoms atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

28. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

29. Atsakovas nurodo, jog valstybė bei jos institucijos deda pastangas mažinti smurto prieš moteris ir mergaites mastus. Tarptautinės organizacijos bei vietinės nevyriausybinės organizacijos taip pat deda pastangas bei teikia pagalbą, todėl asmuo galėtų kreiptis pagalbos savo kilmės valstybėje. Be to, tariamai gresiantis persekiojimas nėra nulemtas jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Tyrimo metu nebuvo nustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios lemtų prielaidą, jog asmeniui jos gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) mieste, netoli (duomenys neskelbtini), gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas, o tai savaime lemia atsisakymą suteikti pabėgėlio statusą. Atsižvelgus į tai, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje pareiškėjoms kyla reali persekiojimo rizika, todėl jų deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Migracijos departamentas neturi duomenų, kad situacija pareiškėjų kilmės valstybėje būtų iš esmės pasikeitusi, pati pareiškėja taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kuri turėtų būti papildomai įvertinta.

30. Teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, rėmėsi ne tik ESPA, bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjų individualios situacijos kontekste.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2022 m. sausio 10 d. sprendimo Nr. 22M61632, kuriuo pareiškėjoms nesuteiktas prieglobstis bei papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.

32. Pareiškėjos apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytos, kitų su tuo susijusių motyvų nenurodo.

33. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

34. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, pareiškėjas atstovavo advokatas. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jos pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjų prašymas netenkinamas.

35. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, atlikęs išsamų pareiškėjų prieglobsčio prašymo tyrimą, teisėtai ir pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjoms pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jos neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, motyvuotai nusprendė išsiųsti pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, tačiau nustatė neproporcingą laikotarpį uždrausti pareiškėjoms atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl pirmosios instancijos teismas sumažino Migracijos departamento nustatytą laikotarpį iki 3 metų, o likusią pareiškėjų skundo dalį atmetė.

36. Pareiškėjos apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus duomenis, neatsižvelgė į tai, jog atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes.

37. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

38. Įstatymo 86 bei 87 straipsniuose įtvirtintos nuostatos reglamentuoja teisinius santykius dėl prašomo prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Migracijos departamento Sprendimą nesuteikti pareiškėjoms pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, vadovavosi minėtomis Įstatymo nuostatomis. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo atlikto Įstatymo nuostatų taikymo ir aiškinimo.

39. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo, konstatavimu. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat turi atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

41. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad, įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

42. Dėl prieglobsčio prašytojų prašymo vertinimo apimties bei tvarkos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-1062/2020; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1292-261/2022).

43. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir detaliai išnagrinėjo bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo reguliuojančias teisės normas, todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo motyvų, pasisako tais aspektais, kuriais grindžiamas apeliacinis skundas.

44. Byloje nustatyta, kad prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pareiškėjos grindė sunkiu gyvenimu kilmės valstybėje, vaikų gerovės paieškomis bei pareiškėjos nenoru, kad dukros būtų ištekintos ankstyvame amžiuje.

45. Pareiškėjos apeliaciniame skunde teigdamos, kad atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamoms iš esmės atliko netinkamai, nenurodė ir nedetalizavo, į kokias asmenines pareiškėjų savybes atsakovas neatsižvelgė, kokių įrodymų nesurinko ar neištyrė, nurodė ir aptarė tą pačią bendrą informaciją, kurią ir vertino atsakovas, priimdamas Sprendimą. Nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjų apeliacinio skundo teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas individualiai nevertino pareiškėjų prieglobsčio prašymo motyvų kilmės valstybės informacijos kontekste. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas detaliai vertino pareiškėjų prieglobsčio prašymo, skundo motyvus, teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes, atsižvelgė į atsakovo atsiliepimo argumentus, vertino byloje esančius duomenis ir priėjo bylos faktais ir galiojančios teisės normomis pagrįstas išvadas. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nedetalizuoja, kurie jų skundo argumentai buvo pirmosios instancijos teismo neaptarti ar neįvertinti, nenurodo jokių motyvų ar įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir prieitas išvadas dėl pareiškėjų paaiškinimų ir baimės grįžti į kilmės valstybę.

46. Pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė aplinkybe, jog jos uošviai, siekdami sau naudos, nori ištekinti jos dukras, tačiau, pažymėtina, jog pareiškėjoms tariamai gresiantis persekiojimas nėra nulemtas jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, todėl vien dėl to pareiškėjos neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nurodytų pabėgėlio statuso suteikimo nuostatų ir joms pagrįstai nebuvo suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Be to, pareiškėjų istorija savaime nelemia pabėgėlio statuso joms suteikimo, kadangi, kaip teisingai nustatė Migracijos departamentas, pareiškėjų įvardijamas persekiotojas – uošviai – nėra valstybinis subjektas. Remiantis valstybės informacija, (duomenys neskelbtini) smurtas šeimoje yra kriminalizuotas, o skriaudžiamoms moterims siekiama padėti, tačiau jos turi ir pačios dėti pastangas, ieškoti pagalbos, suvokti, kad jos turi teises į teisinę apsaugą. Apklausos metu pareiškėja nurodė, kad jos uošviai siekia ištekinti jos dukrą, bet negalėjo nurodyti iš kur apie tai sužinojo. Taip pat, pati pareiškėja nurodė, jog jai vis dėlto buvo leidžiama lankyti savo šeimą, todėl pagrįstai Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad ji galėjo išeiti iš namų ir, panorėjusi, galėjo kreiptis pagalbos.

47. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų baimė grįžti į kilmės valstybę nėra pagrįsta (Įstatymo 86 str. 1 d.). Tais pačiais pagrindais teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjoms ir papildomą apsaugą (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.).

48. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjų kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami išnagrinėti. Nors pareiškėjos teigia, kad Migracijos departamento surinkta informacija nėra aktuali, tačiau kartu su apeliaciniu skundu nepateikia jokios kitos informacijos, kuri iš esmės paneigtų Migracijos departamento surinktą informaciją. Ne Migracijos departamentas, o pareiškėjos turi pareigą pagrįsti savo prieglobsčio prašymą. Todėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentas, kad Migracijos departamentas nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, yra nepagrįstas. Dėl to, teisėjų kolegija prieina išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi aktualia informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjų prieglobsčio prašymui išnagrinėti, pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas įvertino visapusiškai, objektyviai ir priėjo pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjoms nesuteikimo.

49. Pasisakydama apie pareiškėjos teiginius, jog jai kaip vienišai moteriai grėsmė yra preziumuojama, teisėjų kolegija pritaria tiek pirmosios instancijos teismui, tiek atsakovui, kurie nurodė, jog aplinkybė, jog pareiškėja patenka į EPPB ataskaitoje nurodytą padidintos rizikos asmenų profilių sąrašą, per se (savaime) nereiškia, kad jie yra persekiojami, kadangi ne visi minėto profilio asmenys susiduria su tokio lygio rizika, kad jų baimė patirti persekiojimą būtų laikoma visiškai pagrįsta. Tokiais atvejais individualiai turi būti vertinama persekiojimo rizikos tikimybė, atsižvelgiant, be kita ko, į tokias riziką didinančias aplinkybes, kaip kilmės vietovė, turimi asmens dokumentai, lytis. Individualiai vertindamas pareiškėjos situaciją, atsakovas nustatė, kad ji gyvena Domiz mieste, (duomenys neskelbtini) regione, kur moterų padėtis, požiūris į jas, elgesys su jomis skiriasi nuo esančio (duomenys neskelbtini). Pareiškėja visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), todėl yra pažįstama su vietiniais papročiais ir kultūra. Be to, pareiškėja yra darbingo amžiaus moteris, (duomenys neskelbtini) yra likę jos artimieji, t. y. ji turi mamą ir seseris, su kuriomis artimai bendravo ir palaiko ryšius. Grįždama į kilmės šalį, ji gali pasinaudoti įvairių tarptautinių organizacijų pagalba. Atsižvelgdama į pareiškėjos individualias aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo padaryta išvada, kad, įvertinus pareiškėjos pasakojimą, yra pagrįsta tikėtis, kad, esant poreikiui, pareiškėja galėtų saugiai gyventi (duomenys neskelbtini) regione. Kadangi atsakovas išsamiai vertino pareiškėjos situaciją pagal EPPB išskirtus padidintos rizikos asmenų profilius, todėl teisėjų kolegija pripažįsta deklaratyviais ir nepagrįstais pareiškėjos skundo argumentus, jog toks vertinimas pareiškėjos atžvilgiu nebuvo atliekamas.

50. Pirmosios instancijos teismas Sprendime nurodytą laikotarpį uždrausti pareiškėjoms atvykti į Lietuvos Respubliką sutrumpino iki 3 metų, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjoms nustatytas 3 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką turėtų būti dar labiau sutrumpintas.

51. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų H. O. A. F. bei H. O. A. F. ir P. N. A., atstovaujamų pagal įstatymą motinos H. O. A. F., apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Rytis Krasauskas

Dainius Raižys