2019-03-20 Nr. AB-7448-3-61-3-00179-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Procesinio sprendimo kategorija 50

Administracinė byla Nr. AS-192-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00179-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2019 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Išskirtinio būsto statyba“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Išskirtinio būsto statyba“ skundą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB „Išskirtinio būsto statyba“ (toliau – ir pareiškėjas, įmonė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. (23.24‑08)-327-11820 (toliau – ir Sprendimas) neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo; 2) įpareigoti VMI iš naujo atlikti pareiškėjo pateikto prašymo dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo vertinimą. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti 41 332,70 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) nepriemokos išieškojimą iki galutinio sprendimo priėmimo byloje.

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grindė tuo, jog VMI vykdant ginčijamą Sprendimą, būtų pradėtas priverstinis nepriemokos išieškojimas, kuris sutrikdytų įmonės veiklą, įmonės finansinė būklė taptų kritine, įmonė turėtų didelių sunkumų vykdydama kitus savo finansinius įsipareigojimus. Šie veiksmai įmonei padarytų neatitaisomos žalos, įmonei turėtų būti pradėtos juridinio asmens bankroto procedūros.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 16 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą, tačiau prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkino.

Pasisakydamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas pažymėjo, jog šioje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuriuo VMI netenkino pareiškėjo prašymo ir neišdėstė 41 332,70 Eur PVM nepriemokos sumokėjimo dalimis. Teismas pažymėjo, kad asmuo, prašantis taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, turi pareigą pateikti įrodymus, jog neatidėliotinas mokestinės nepriemokos sumokėjimas gali nepataisomai paveikti asmens interesus, taip pat kilti neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė duomenų apie įmonės finansinę padėtį ir mokestinės nepriemokos išieškojimo įtaką įmonei. Kita vertus, paaiškėjus, jog mokesčių administratorius nepagrįstai išieškojo iš pareiškėjo pinigų sumą, ji būtų jam grąžinta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka (111 str.).

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutarties dalį, kuria netenkintas jo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, ir prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti VMI 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-11820 vykdymą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės.

Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo argumentas, jog jis nepateikė duomenų apie įmonės finansinę padėtį ir mokestinės nepriemokos išieškojimo įtaką jai, yra nepagrįstas. Pareiškėjas pažymi, kad teismui buvo pateikti dokumentai iš VMI, kuriuose yra informacijos apie pareiškėjo finansinę padėtį. Pareiškėjas teismui nurodė aplinkybes, kodėl šiuo atveju egzistuoja pagrindas taikyti prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. įmonės finansinė būklė pablogėtų ir būtų sunku vykdyti kitus finansinius įsipareigojimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutarties dalimi, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino jo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Taigi, nagrinėjamu atveju yra kilęs ginčas dėl pagrindo taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones egzistavimo.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Be to, kaip ne kartą savo praktikoje yra akcentavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų. Pažymėtina ir tai, kad teismas kiekvieną kartą spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi įvertinti, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-227/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės grindžia tuo, jog nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, bus sutrikdyta įmonės veikla, o vykdant ginčijamą VMI Sprendimą, įmonė bankrutuos. Taigi, šiuo atveju pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės grindžia finansinių sunkumų grėsme ir dėl to galinčiomis kilti neigiamomis pasekmėmis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010; 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011 ir kt.).

Pareiškėjas, teikdamas pirmosios instancijos teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nenurodė jokių aplinkybių ir neteikė įrodymų, kad nesiėmus jo nurodomos užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kad jo teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba jų įgyvendinimas apsunkinamas iš esmės, todėl toks pareiškėjo prašymas negalėjo būti tenkintas. Pareiškėjo hipotetinio pobūdžio argumentai, kad bus sutrikdyta įmonės veikla ir įmonė gali bankrutuoti, šiuo atveju nesudaro pagrindo jau šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Kartu pastebėtina, jog ši teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis į teismą, pateikiant motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012 ir kt.).

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nurodytas aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti dėl atskirajame skunde nurodytų motyvų nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Dėl šių priežasčių skundžiama apygardos administracinio teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Išskirtinio būsto statyba“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius