2024-06-26 Nr. AB-10090-3-61-3-00338-2024-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1723-968/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00338-2024-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Ryčio Krasausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo C. F. I. C. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo C. F. I. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis C. F. I. C. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 24S18548 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsakovas nusprendė panaikinti pareikėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentas:

1. Pareiškėjui 2017 m. spalio 10 d. buvo išduotas leidimas nuolat gyventi, nes jis be pertraukos Lietuvos Respublikos pragyveno pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 str. 1 d. 8 p.). Pareiškėjas 2023 m. gruodžio 28 d. pateikė atsakovui prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi. Atsakovas priėmė Sprendimą panaikinti šį leidimą, nusprendęs, jog pareiškėjas kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje gyvena ilgiau negu 6 metus (Įstatymo 54 str. 1 d. 4 p.).

2. Sprendimo išvada dėl pareiškėjo gyvenimo kitoje valstybėje buvo padaryta vertinus fragmentiškus ir neišsamius duomenis bei tinkamai neįvertinus pareiškėjo paaiškinimų. Pareiškėjas išvyko iš Lietuvos Respublikos mažiau nei prieš 6 metus. Nuo 2012 m. liepos 30 d. iki 2021 m. spalio 25 d. pareiškėjas deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje (paskutinė gyvenamoji vieta iki 2021 m. spalio 25 d. buvo deklaruota adresu: (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjui nedeklaravus išvykimo iš Lietuvos Respublikos laikotarpiu iki 2021 m. spalio 25 d., atsakovas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas 6 metus negyveno Lietuvoje (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.17 str. 1 d.; Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 str. 5 d.).

3. Pareiškėjas neginčija fakto, kad jis buvo išvykęs į Švediją, tačiau tai nereiškia, kad jis visam laikui apsigyveno šioje valstybėje. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą asmuo faktiškai gali gyventi keliose vietose (CK 2.16 str. 1 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-248/2019). Be to, Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 4 punktas, kuriuo priimdamas Sprendimą vadovavosi atsakovas, reglamentuoja nuolatinį asmens gyvenimą užsienio valstybėje, o ne tiesiog vykimą ją.

4. Sprendime nebuvo įvertinta aplinkybė, jog pareiškėjas 2020–2021 m. neturėjo galimybių grįžti į Lietuvą dėl COVID-19 pandemijos ir karantino režimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str. 1 d.). Taigi pareiškėjas neturėjo galimybių atvykti į Lietuvą iki 2021 m. vasaros dėl galiojusių kelionių ir judėjimo tarp valstybių apribojimų ir draudimų. Be to, pareiškėjas 2020 m. patyrė avariją, dėl kurios 2021 m. jam buvo atlikta peties operacija, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės sudalyvauti jo tėvų laidotuvėse kilmės valstybėje, taip pat neturėjo galimybių atvykti į Lietuvą. Todėl atsakovas nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas, 2017 m. spalio 10 d. gavęs leidimą nuolat gyventi, faktiškai gyveno Švedijoje, kur turėjo jam išduotą leidimą gyventi, o į Lietuvos Respubliką jis atvyko tik 2023 m. gruodžio 28 d.

5. Sprendimas yra neproporcingas, nes Lietuvoje gyvena pareiškėjo mažametė dukra, kurios gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini). Atsakovas šiuo aspektu objektyviai nevertino visų reikšmingų aplinkybių, nes pareiškėjas ne gyveno užsienio valstybėje, tačiau tam tikrą laikotarpį, kuris buvo trumpesnis nei 6 metai, neturėjo teisinių ir socialinių galimybių grįžti į Lietuvą.

6. Sprendime nurodoma, kad pareiškėjui leidimas nuolat gyventi galiojo iki 2022 m. spalio 10 d. Pareiškėjas 2023 m. gruodžio 28 d. kreipėsi į atsakovą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo. Taigi tuo metu, kai pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, jam išduotas leidimas nuolat gyventi jau buvo baigęs galioti. Dėl šios priežasties atsakovas neturėjo pagrindo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi, kadangi jis jau buvo pasibaigęs, tačiau turėjo Įstatymo nustatyta tvarka spręsti dėl naujo leidimo nuolat gyventi išdavimo. Tokiu būdu pareiškėjui buvo užkirstas kelias pasinaudoti Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu (pakeisti leidimą nuolat gyventi, kadangi pasibaigė prieš tai išduoto leidimo galiojimas) bei nebuvo užtikrintas jo teisėtas lūkestis toliau gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas atitiko Įstatyme nustatytus reikalavimus, siekiant pakeisti jam išduotą leidimą nuolat gyventi, tačiau atsakovas šių aplinkybių neindividualizavo ir priėmė Sprendimą, kuris neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

1. Pareiškėjas 2023 m. gruodžio 28 d. kreipėsi dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje pakeitimo. Atsakovas paprašė pareiškėją pateikti paaiškinimą apie tai, kur jis gyveno laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 10 d. iki 2023 m. gruodžio 28 d., o pareiškėjas pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad visą laiką nuo 2017 m. spalio 10 d. jis gyveno Švedijoje. Pareiškėjas taip pat pateikė Švedijoje 2017 m. rugpjūčio 16 d. jam išduoto leidimo gyventi, galiojusio iki 2022 m. rugpjūčio 16 d., kopiją (leidimas gyventi Švedijoje jam buvo išduotas kaip Europos Sąjungos piliečio šeimos nariui).

2. Skunde nepagrįstai remiamasi CK nuostatomis, nes CK vartojama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ nėra tapati sąvokai „nuolatinis gyvenimas“ migracijos teisės kontekste, o pareiškėjo ryšiai su Lietuva neįrodo jo faktinio nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje, kuris turi būti pastovus, trunkantis ilgai ir pertraukiamas tik trumpomis išvykomis. Šiuo atveju įvertinus pareiškėjui Švedijoje 2017 m. rugpjūčio 16 d. išduotą leidimą gyventi pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas gavęs šį leidimą faktiškai gyveno Švedijoje, o į Lietuvos Respubliką atvyko tik 2023 m. gruodžio 28 d., t. y. jis kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje gyveno ilgiau negu 6 metus.

3. Pareiškėjo su skundu pateikti įrodymai nepatvirtina jo teiginių, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 10 d. iki 2023 m. gruodžio 28 d. gyveno Lietuvoje (t. y. jo gyvenimas šiuo laikotarpiu buvo pastovus, trunkantis ilgai ir pertraukiamas tik trumpomis išvykomis, kaip tai numato Įstatymo 53 str. 10 d.). Šie įrodymai nebuvo pateikti atsakovui, todėl jie neturi įtakos Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo vertinimui.

4. Skunde nepagrįstai remiamasi COVID-19 pandemijos aplinkybe, nes karantino 2020 m. įvesti suvaržymai patekti į Lietuvos Respubliką buvo viršesni nei Įstatymo pareiškėjui numatytos prievolės, o Įstatymo 54 straipsnis numato imperatyvius leidimų nuolat gyventi panaikinimo pagrindus. Be to, pagal karantino metu galiojusias taisykles, užsieniečiai, turintys leidimą gyventi (t. y. teisę gyventi Lietuvos Respublikoje), be didesnių ribojimų galėjo atvykti į Lietuvos Respubliką.

5. Priimdamas Sprendimą atsakovas vertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika. Esant imperatyviems Įstatymo pagrindams, atsakovas panaikino pareiškėjo leidimą nuolat gyventi, todėl taip pat nepagrįsti jo argumentai, kad atsakovas neturėjo pagrindo panaikinti pareiškėjo leidimo nuolat gyventi, nes pareiškėjo leidimo nuolat gyventi galiojimas buvo pasibaigęs.

6. Sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus – jis pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, juo taikomos priemonės yra motyvuotos ir nustatytas juridinių faktų visetas, kuris susietas su teisiniu reguliavimu.

II. 4. Regionų administracinis teismas 2024 m. balandžio 11 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

5. Teismas nustatė šias reikšmingas ginčo faktines aplinkybes:

1. Pareiškėjui leidimas nuolat gyventi Nr. LT7420269 buvo išduotas 2017 m. spalio 10 d., kadangi jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Išduotas leidimas nuolat gyventi galiojo iki 2022 m. spalio 10 d.

2. Pareiškėjas 2023 m. gruodžio 28 d. kreipėsi į atsakovą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo, o kartu su prašymu pateikė kilmės valstybės piliečio pasą, išduotą Švedijoje bei galiojantį iki 2026 m. lapkričio 11 d. Atsakydamas į atsakovo užduotus klausimus, pareiškėjas nurodė, jog visą laiką nuo 2017 m. spalio 10 d. gyveno Švedijoje; 2018 m. gavo sunkvežimio vairuotojo teises Lietuvoje, o 2019 m. jis lankė draugus Lietuvoje; 2020 m. jis pateko į autoįvykį, 2021 m. rugpjūčio mėn. jam buvo atlikta peties operacija ir nuo to laiko jis nėra pilnai pasveikęs, todėl negalėjo atvykti į Lietuvą, kad pateiktų prašymą leidimui nuolat gyventi pakeisti ir negalėjo išvykti į kilmės valstybėje vyksiančias savo tėvų laidotuves. Pareiškėjas pateikė Švedijoje 2017 m. rugpjūčio 16 d. jam išduoto leidimo gyventi Nr. SWE11079324, galiojusio iki 2022 m. rugpjūčio 16 d., kopiją. Leidimas gyventi Švedijoje jam buvo išduotas kaip Europos Sąjungos piliečio šeimos nariui.

3. Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, nustatė, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, kuris savo gyvenamąją vietą nuo 2012 m. liepos 30 d. iki 2021 m. spalio 25 d. deklaravo Lietuvos Respublikoje; paskutinė jo gyvenamoji vieta buvo deklaruota (duomenys neskelbtini). Nuo 2021 m. spalio 26 d. pareiškėjo gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje nėra deklaruota. Nuo 2012 m. liepos 27 d. iki 2019 m. gegužės 3 d. pareiškėjui buvo išduodamas leidimas laikinai gyventi. Pirmasis leidimas nuolat gyventi jam buvo išduotas 2017 m. spalio 10 d. Pareiškėjo sutuoktinė yra (duomenys neskelbtini) pilietė, kuri nuo 2017 m. gegužės 15 d. yra deklaravusi išvykimą į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo dukra taip pat yra (duomenys neskelbtini) pilietė, kurios gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini). Dukros motina yra (duomenys neskelbtini) pilietė, kurios gyvenamoji vieta yra deklaruota (duomenys neskelbtini). Atsakovo duomenimis, pareiškėjas nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2014 m. kovo 1 d., nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. vasario 13 d., nuo 2015 m. vasario 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 14 d. ir nuo 2017 m. rugpjūčio 18 d. iki 2017 m. spalio 12 d. dirbo Lietuvoje ir jam buvo mokamos draudžiamosios pajamos.

4. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus ir surinktus duomenis, Sprendime padarė išvadą, jog pareiškėjas, 2017 m. spalio 10 d. gavęs leidimą nuolat gyventi, faktiškai gyveno Švedijoje, kurioje turėjo jam išduotą leidimą gyventi, o į Lietuvos Respubliką jis atvyko tik 2023 m. gruodžio 28 d. Taigi jis kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje gyveno ilgiau negu 6 metus.

6. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pirmiausia konstatavo, kad pareiškėjas nuo 2017 m. spalio 10 d., gavęs leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, faktiškai gyveno Švedijoje ir iki 2023 m. gruodžio 28 d. buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos. Teismas akcentavo, kad šių aplinkybių neginčija ir pats pareiškėjas, tačiau jis (pareiškėjas) siekia įrodyti, jog vien faktas, kad jis buvo išvykęs į Švediją, nereiškia, kad jis visam laikui apsigyveno šioje valstybėje.

7. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl jo nuolatinės gyvenamosios vietos, pripažinęs, kad nuolatinė gyvenamoji vieta turėtų būti reali, ne formali, o nors pareiškėjo gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje buvo deklaruota nuo 2012 m. liepos 30 d. iki 2021 m. spalio 25 d., tačiau CK vartojama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ nėra tapati sąvokai „nuolatinis gyvenimas“ migracijos teisės kontekste, taigi pareiškėjo ryšiai su Lietuva neįrodo jo faktinio nuolatinio gyvenimo Lietuvoje, kuris turi būti pastovus, trunkantis ilgai ir pertraukiamas tik trumpomis išvykomis. Teismo vertinimu, faktinę aplinkybę, kad pareiškėjas didžiąją laiko dalį praleidžia ne Lietuvos Respublikoje, o kitoje valstybėje, patvirtina jo leidimas gyventi, išduotas Švedijoje, bei pačio pareiškėjo nurodomos aplinkybės apie tai, jog visą laiką nuo 2017 m. spalio 10 d. jis gyveno Švedijoje.

8. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl nebuvimo Lietuvoje priežasčių, nusprendęs, kad aplinkybės dėl COVID-19 karantino metu įvestų suvaržymų bei jam 2021 m. metais atliktos peties operacijos nėra teisiškai reikšmingos ir nesudaro pagrindo nepaistyti Įstatymo normų. Dėl argumentų, susijusių su COVID-19 suvaržymais, teismas nurodė, kad pareiškėjas turėjo teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantį dokumentą, tad jam nebuvo jokių realių kliūčių grįžti į Lietuvą, o įvykdžius atitinkamus reikalavimus, patekimas į Lietuvos Respubliką COVID-19 pandemijos laikotarpiu buvo galimas. Dėl argumentų, susijusių su 2021 m. atlikta peties operacija, teismas akcentavo, kad pareiškėjas su skundu nepateikė jokių objektyvių duomenų, jog būtų siekęs atvykti į Lietuvą gydytis, taip pat nenurodė ar jam nebuvo leista atvykti.

9. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo mažamete dukra, kurios gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini), pažymėjo, jog Sprendimas nepažeidžia pareiškėjo teisės į pagarbą šeimos gyvenimui, kadangi pareiškėjui nėra kliūčių įgyvendinti šią teisę kitais įstatyme numatytais pagrindais.

10. Teismas dėl pareiškėjo su skundu pateiktų įrodymų konstatavo, kad pateikti papildomi įrodymai nagrinėjamu atveju negali patvirtini Sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo, nes pareiškėjo pateikta vairuotojo kortelė kartu su pareiškėjo paaiškinimu nebuvo pateikti atsakovui priimant Sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo.

11. Teismas pažymėjo, jog Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui išbuvus Lietuvos Respublikoje reikiamą laikotarpį bei esant kitoms atitinkamoms įstatyme nustatytoms sąlygoms pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo. Kartu teismas nurodė, jog pareiškėjas neturi teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra duomenų, jog jis yra įvykdęs Įstatymo reikalavimus. Šiuo atveju, teismo vertinimu, būtent pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti Įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo nuolat gyventi išdavimui (pakeitimui). Nustatęs Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindo buvimą, teismo vertinimu, atsakovas turėjo net tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjo leidimą nuolat gyventi.

12. Teismas, apibendrinęs motyvus, nusprendė, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis. Teismo vertinimu, atsakovas tinkamai pritaikė Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 4 punktą, taigi priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Atmetęs pareiškėjo skundą, teismas nurodė nesprendžiantis bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimą.

14. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neįvertino įrodymais pagrįsto fakto, kad pareiškėjas išvyko iš Lietuvos Respublikos mažiau nei prieš 6 metus. Pareiškėjo faktinis ryšys su Lietuvos Respublika nebuvo nutrūkęs, jis nuo 2012 m. liepos 30 d. iki 2021 m. spalio 25 d. deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Šiuo aspektu teismas turėjo atsižvelgti į CK ir Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nuostatas. Pareiškėjui nedeklaravus jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos laikotarpiu iki 2021 m. spalio 25 d., atsakovas ir pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas 6 metus negyveno Lietuvoje.

2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino pareiškėjo pateiktų įrodymų, paneigiančių išvadą, jog pareiškėjas išvyko iš Lietuvos Respublikos daugiau nei prieš 6 metus. Šie įrodymai pagrindžia aplinkybę, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta Lietuvoje buvo bent iki 2019 m. sausio 12 d., tačiau teismas šių įrodymų netyrė ir nevertino, pacituodamas pareiškėjo atsakovui pateiktus paaiškinimus ir juos suabsoliutindamas.

3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog, kadangi pareiškėjo su skundu pateikti įrodymai nebuvo pateikti atsakovui iki Sprendimo priėmimo, jie negali būti pagrindu peržiūrėti Sprendimą. Atsakovas nebuvo nurodęs pareiškėjui, kokius įrodymus jis turi pateikti dėl jo gyvenimo Lietuvoje, o pareiškėjas manė, kad vieši duomenys apie jo gyvenamosios vietos deklaravimą yra pakankami, siekiant nustatyti jo ryšius su Lietuva. Jis taip pat pateikė atsakovui paaiškinimus, dėl kokių priežasčių negalėjo grįžti į Lietuvą 2020–2022 m. (COVID-19 pandemija, pareiškėjo patirta avarija, jam atlikta operacija, kt.). Panaikinus Sprendimą, tai suteiktų prielaidas svarstyti pareiškėjo 2023 m. gruodžio 28 d. prašymo dėl naujo leidimo nuolat gyventi išdavimo. Pripažinimas, kad asmuo, ginčydamas viešojo administravimo subjekto jo atžvilgiu priimtus sprendimus, negali teikti teismui papildomų įrodymų, kurie nebuvo pateikti viešojo administravimo subjektui, iš esmės apribotų asmens teisę į tesiminę gynybą.

4. Pirmosios instancijos teismas neįvertino to, jog pareiškėjas neįgijo ilgalaikio gyventojo statuso ir nepagrįstai buvo vertinamas kaip nuolat gyvenantis Švedijoje. Atsakovo priimto Sprendimo priėmimo metu pareiškėjo leidimas nuolat gyventi Švedijoje jau buvo pasibaigęs (galiojo iki 2022 m. rugpjūčio 16 d.), o pareiškėjui naujas leidimas gyventi Švedijoje nebuvo išduotas. Pareiškėjas nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje, į Švediją jis buvo laikinai išvykęs dėl tam tikrų ekonominių ir asmeninių priežasčių.

5. Pirmosios instancijos teismo teiginys, jog CK vartojama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ nėra tapati sąvokai „nuolatinis gyvenimas“ migracijos teisės kontekste, yra nepagrįstas. Šiuo atveju teismų praktika dėl nuolatinės gyvenamosios vietos taip pat aktuali ir migracijos kontekste. Pareiškėjas neginčija fakto, kad jis buvo išvykęs į Švedija, tačiau tai nereiškia, kad jis visam laikui apsigyveno šioje valstybėje. Pareiškėjui išduotas leidimas gyventi Švedijoje yra panaikintas. Taigi pareiškėjas ne gyveno užsienio valstybėje, o tam tikrą laikotarpį, kuris buvo trumpesnis nei 6 metai, neturėjo teisinių ir socialinių galimybių grįžti į Lietuvą.

6. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog (duomenys neskelbtini) gyvena pareiškėjo dukra, kuri yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo tėvystė buvo nustatyta tik Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-440-930/2023. Dėl šios priežasties pareiškėjas siekė ir toliau gyventi Lietuvoje, siekdamas palaikyti santykius su savo dukra, dalyvauti jos auklėjime. Vienintelė valstybė, su kuria Sprendimo priėmimo metu pareiškėją siejo ekonominiai-socialiniai ryšiai ir kurios nuolatiniu gyventoju pareiškėjas galėjo būti laikomas, buvo būtent Lietuva, kurioje (duomenys neskelbtini) ir kurioje pareiškėjas siekė apsigyventi šeimos susijungimo tikslu. Šie ryšiai pareiškėjo su Švedija nesiejo.

7. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino VAĮ nuostatas, nes pareiškėjas atitiko Įstatyme keliamus reikalavimus, siekiant pakeisti jam išduotą leidimą nuolat gyventi, tačiau priimdamas Sprendimą atsakovas neindividualizavo pareiškėjo situacijos, neatsižvelgė į faktines aplinkybes dėl pareiškėjo faktinio gyvenimo Lietuvoje trukmės, kurios atsakovui buvo išdėstytos iki Sprendimo priėmimo, todėl priėmė Sprendimą, kuris neatitinka imperatyvių VAĮ reikalavimų.

15. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Apeliacinio skundo argumentas, jog Sprendime nepagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas 6 metus gyveno Lietuvoje, yra nepagrįstas. Pareiškėjas, faktiškai gyvenęs ne Lietuvoje 6 metus, nevykdė pareigos deklaruoti informaciją apie išvykimą iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjo kartu su skundu pateikti įrodymai nepatvirtina to, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 10 d. iki 2023 m. gruodžio 28 d. gyveno Lietuvoje. Be to, šie dokumentai nebuvo pateikti atsakovui kartu su pareiškėjo paaiškinimu, todėl neturi įtakos sprendžiant dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

2. Ginčo atveju taikytinos Įstatymo normos įgyvendina 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva) 4 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias buvimo už valstybės narės teritorijos laikas nepertraukia šio straipsnio 1 dalyje nurodyto laikotarpio ir įskaičiuojamas į jį, jei tokia išvyka netrunka ilgiau nei šešis mėnesius iš eilės ir iš viso per straipsnio 1 dalyje nurodytą laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių. Taigi Įstatymo 53 straipsnio 10 dalies nuostatos yra analogiškos Direktyvos nuostatoms. Tiek Direktyvoje ir ją įgyvendinančiame Įstatyme, taip pat 2011 m. Europos Komisijos Direktyvos taikymo ataskaitoje Europos Parlamentui ir Tarybai (KOM (2011) 585) nurodoma apie fizinį užsieniečio išvykimą.

3. Apeliacinio skundo teiginys, jog Sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų, yra nepagrįstas, nes priimdamas Sprendimą atsakovas vertino disponuojamus objektyvius duomenis bei vadovavosi teisės aktų normomis, o Sprendimu pritaikyta priemonė yra pagrįsta ir motyvuota.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. sausio 16 d. sprendimo Nr. 24S18548, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7420269, nes pareiškėjas kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje (Švedijoje) gyvena ilgiau negu 6 metus (Įstatymo 54 str. 1 d. 4 p), teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo, nusprendęs, jog pareiškėjas, gavęs leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, nuo 2017 m. spalio 10 d. faktiškai gyveno Švedijoje ir iki 2023 m. gruodžio 28 d. buvo išvykęs iš Lietuvos.

18. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde iš esmės siekia įrodyti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė pareiškėjo gyvenamosios vietos faktą, nepagrįstai nevertino su skundu pateiktų įrodymų bei tinkamai neatsižvelgė į pareiškėjo šeiminius bei kitus ryšius su Lietuvos Respublika.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo pridėti prie bylos naują įrodymą (Darbo ieškančio asmens atmintinės fotokopiją), kuris, pareiškėjo vertinimu, patvirtina, jog jis 2017 m. registravosi Lietuvos darbo biržoje. Pareiškėjas teigia, jog šio įrodymo pateikimo apeliacinės instancijos teisme būtinumą lėmė pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados.

20. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi proceso šalys įrodymus turi pateikti pirmosios instancijos teismui, nes apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2024 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-104-520/2024).

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, jog pareiškėjas prašomu prie bylos pridėti įrodymu disponavo iki 2023 m. gruodžio 28 d. prašymo atsakovui pakeisti leidimą nuolat gyventi pateikimo bei iki bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, sprendžia, jog pareiškėjo nurodytos priežastys dėl būtinybės pateikti šį įrodymą apeliacinės instancijos teisme yra susijusios su subjektyviomis priežastimis (šio įrodymo reikšmės vertinimu), todėl pareiškėjo nurodytos priežastys nepripažįstamos pagrįstomis. Įvertinus tai, pareiškėjo prašymas pridėti šį įrodymą prie bylos yra netenkinamas.

22. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą apeliacinio skundo ribose (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, jog pagal Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 4 punktą leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje gyvena ilgiau negu 6 metus arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje įgyja ilgalaikio gyventojo statusą.

23. Pareiškėjas pateiktuose procesiniuose dokumentuose, kvestionuodamas Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, inter alia (be kita ko) akcentuoja, jog Sprendimu buvo panaikintas nebegaliojantis pareiškėjo leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, todėl atsakovas neturėjo pagrindo spręsti dėl šio leidimo panaikinimo ir turėjo spręsti dėl naujojo leidimo nuolat gyventi išdavimo.

24. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas turėjo leidimą nuolat gyventi Nr. LT7420269, kuris atsakovo pareiškėjui buvo išduotas 2017 m. spalio 10 d. ir galiojo iki 2022 m. spalio 10 d. Pareiškėjas atsakovui 2023 m. gruodžio 28 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, nes baigiasi jo (išduoto leidimo nuolat gyventi Lietuvoje) galiojimas, pasikeitė pareiškėjo asmens duomenys, leidimas tapo netinkamu naudotis, leidime yra netikslių įrašų ar leidimas yra prarastas. Atsakovas pagal pareiškėjo pateiktą prašymą pradėjo administracinę procedūrą, kurią užbaigė 2024 m. sausio 16 d. priimdamas Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Taigi ginčijamu Sprendimu atsakovas panaikino pareiškėjui suteiktą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, kuris prašymo pakeisti paminėtą leidimą pateikimo metu jau nebegaliojo.

25. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, šis leidimas įforminamas penkeriems metams, o praėjus šiam terminui – keičiamas (Įstatymo 53 str. 4 d.). Tokia išvada darytina, be kita ko, įvertinus Įstatymo 56 straipsnio 1 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagal kurį leidimas nuolat gyventi yra negaliojantis, kai pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas, taip pat Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 109 punktą, kuriame įtvirtinta, kad Įstatymo 56 straipsnio 1 punkte nurodytas leidimas nuolat gyventi negalioja nuo jame įrašytos galiojimo pabaigos datos.

26. Pagal Įstatymo 55 straipsnio 1 dalį užsienietis prašymą išduoti arba pakeisti leidimą nuolat gyventi pateikia Migracijos departamentui. Sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą nuolat gyventi Lietuvoje užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas (Įstatymo 55 str. 2 d.).

27. Kadangi atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą nuolat gyventi spręsdamas jo (pareiškėjo) prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, pažymėtina, kad VAĮ 10 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog viešojo administravimo subjektai administracinius sprendimus gali priimti savo iniciatyva arba gavę asmenų prašymus ar skundus. Tuo atveju, jei viešojo administravimo subjektui yra pateiktas konkretus prašymas priimti tam tikrą administracinį sprendimą, šis subjektas ir turi priimti tokį administracinį sprendimą (teigiamą arba neigiamą), kaip jį įpareigojo įstatymų leidėjas, užuot priėmus kitos rūšies administracinį sprendimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013; 2015 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1433-146/2015).

28. Atsakovas, spręsdamas pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi pagrįstumo, šį prašymą perkvalifikavo ir pagal šį pareiškėjo prašymą dėl leidimo pakeitimo priėmė Sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo. Tačiau šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmens prašymo perkvalifikavimas, iš esmės nepriimant įstatyme numatytų sprendimų, prilyginamas pareigos motyvuoti priimamus administracinius aktus pažeidimui. Tokia situacija taip pat nėra suderinama su VAĮ įtvirtintu objektyvumo principu (žr., pvz., LVAT 2015 m. kovo 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1433-146/2015).

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, tinkamai motyvuotu sprendimu dėl pareiškėjo 2023 m. gruodžio 28 d. prašymo pakeisti jam išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje nelaikytinas 2024 m. sausio 17 d. sprendimas Nr. 24S19839 nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą (žr. išrašą iš Migris), pirmiausiai dėl to, nes pastarasis sprendimas grindžiamas ginčijamu Sprendimu, kuriuo, kaip minėta, nepagrįstai panaikintas jau nebegaliojantis pareiškėjo leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7420269. Antra, Migracijos departamento 2024 m. sausio 17 d. sprendimas Nr. 24S19839 priimtas vadovaujantis Aprašo 90 punktu, kuriame nustatyta, kad „pateikto prašymo pakeisti leidimą nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu prašymo nagrinėjimo laikotarpiu priimamas aprašo 104 ir 105 punktuose nurodytas sprendimas panaikinti leidimą nuolat gyventi, kurį prašoma pakeisti“. Šiame kontekste paminėtina, kad prašymo pakeisti leidimą nagrinėjimo nutraukimas Aprašo 90 punkto pagrindu taikymas siejamas ne su leidimo užsieniečiui nuolat gyventi Lietuvoje negaliojimu Įstatymo 56 straipsnio 1 punkto pagrindu (t. y. pasibaigus leidimo nuolat gyventi galiojimui), o su vieno iš Aprašo 104 ir 105 punktuose nurodytųjų Migracijos departamento sprendimų panaikinti užsieniečiui išduotą galiojantį leidimą nuolat gyventi Lietuvoje priėmimu paminėtuose Aprašo punktuose nurodytais pagrindais.

30. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju atsakovas, tinkamai neišsprendęs pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi, šį prašymą perkvalifikavo ir priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą nebegaliojantį leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Dėl šiame sprendime išdėstytų motyvų toks atsakovo priimtas Sprendimas negali būti pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu, todėl jis (Sprendimas) turi būti panaikintas. Tai konstatavus kiti šalių procesiniuose dokumentuose pateikti argumentai ir tikrinamo pirmosios instancijos teismo motyvai neturi esminės teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti ir nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

31. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad tikrinamas teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Įvertinus tai, pareiškėjo apeliacinis skundas yra tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o pareiškėjo skundas yra tenkinamas – Sprendimas panaikinamas.

32. Pareiškėjas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimas yra tenkinamas, pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, jog jeigu LVAT, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

33. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikė prašymo raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, išskyrus žyminio mokesčio sumokėjimą pagrindžiantį dokumentą. Kadangi žyminis mokestis yra priskirtinas prie bylos nagrinėjimo išlaidų (ABTĮ 34 str.), pareiškėjui priteistinas jo už skundą ir apeliacinį skundą sumokėtas 34 Eur (23 Eur + 11 Eur) žyminis mokestis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo C. F. I. C. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo C. F. I. C. skundą tenkinti, atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 24S18548 panaikinti.

Priteisti pareiškėjui C. F. I. C. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 34 Eur (trisdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Rytis Krasauskas