2016-01-12 Nr. AB-1066-3-62-3-01538-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-372-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01538-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 104 263 Eur (360 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde ir atsikirtime į atsiliepimą nurodė, jog jis nuo 2010 m. lapkričio 3 d. iki 2014 m. kovo 4 d. buvo kalinamas Kauno TI kamerose Nr. 203, 141, 160, 344 ir kt., kurių gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jose buvo laikoma nuo 4 iki 6 asmenų. Kadangi kamerose gyvenamojo ploto teko mažiau nei numatyta teisės aktuose, jis neturėjo galimybės judėti, sportuoti, turėjo nuolat gulėti lovoje arba sėdėti. Dėl per mažo gyvenamosios patalpos ploto tarp nuteistųjų dažnai kildavo konfliktinės situacijos. Kamerose, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, buvo šalta, drėgna, neužtikrintas natūralus apšvietimas, rūkantieji asmenys laikomi kartu su nerūkančiaisiais, atlikti gamtinius reikalus pareiškėjas galėjo tik gyvenančių asmenų akivaizdoje. Gyvenamosiose patalpose neužtikrintas natūralus apšvietimas, tai labai pakenkė pareiškėjo akims. Atvykstant ar išvykstant etapu iš Kauno TI asmens apžiūros buvo daromos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir pan.), asmuo, esant žemai oro temperatūrai verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Nurodė, kad pasivaikščioti galėjo tik vieną valandą, pasivaikščiojimo kiemeliai yra nedideli, todėl juose nebuvo pakankamai vietos judėti. Galimybę pasinaudoti dušu, kirpykla buvo suteikta vieną kartą per savaitę ir tai užtrukdavo 10–15 min., daugiau jokios galimybės išeiti iš kameros nebuvo. Prašymai Kauno TI Sveikatos priežiūros tarnybai nėra registruojami, todėl juos pateikus šie prašymai paprasčiausiai išmetami. Kauno TI administracija reikalauja, kad kalintys asmenys pateiktų atvirus laiškus, tam, kad žinotų, ką nuteistieji skundžia, tuomet grasina susidorojimu, naudoja įtaigą, kad skundai būtų atsiimti. Atvykus į Kauno TI atimami visi elektros prietaisai, todėl be aiškių priežasčių draudžiama naudotis savo nedraudžiamais turėti daiktais. Kalėdamas perpildytose, higienos reikalavimų neatitinkančiose kamerose pareiškėjas patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jautė baimę, apatiją. Laikymo sąlygas Kauno TI pareiškėjas prilygino nežmoniškoms, kankinančioms sąlygoms ir reikalavo atlyginti neturtinę žalą, kurią vertino 104 263 Eur (360 000 Lt).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime į skundą nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka.

Paaiškino, jog pareiškėjas Kauno TI iš viso buvo laikomas 342 paras. Po pusę paros – atvykimo ir išvykimo dienomis. Pripažino, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, tačiau tai sąlygojo objektyvios, ne nuo įstaigos administracijos valios priklausančios priežastys. Laikomas Kauno TI pareiškėjas galėjo naudotis teise būti pasivaikščiojimo kieme, dušu, sporto kambariu, kompiuterių klase, tai iš dalies kompensavo per mažos kameros sukeliamus nepatogumus. Kauno TI kameros yra įrengtos taip, kaip reikalauja tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Pareiškėjo teiginiai, kad kamerose buvo šalta, neatitinka tikrovės, nes Kauno TI pareiškėjas buvo laikomas šiltuoju metų laiku (balandžio, gegužės, birželio ir rugsėjo mėnesiais). Sanitariniai mazgai kamerose yra atskirti pertvaromis, todėl pareiškėjo teiginys, kad jis turėjo atlikti gamtinius reikalus kitų asmenų akivaizdoje, yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad švarą ir tvarką kamerose privalo palaikyti patys jose laikomi asmenys. Vykdant Kalėjimų departamento direktoriaus prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) nurodymą asmenys, raštu pareiškę, kad yra nerūkantys, laikomi kartu su nerūkančiais, todėl pareiškėjo deklaratyvus teiginys dėl rūkančių asmenų laikymo kartu su nerūkančiais yra melagingas. Pareiškėjas buvimo Kauno TI metu dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų natūralaus apšvietimo ir akių ligų nesiskundė. Įvertinus tai, kad Kauno TI pareiškėjas buvo laikomas su pertraukomis, mažai tikėtina, kad netinkamas natūralus apšvietimas galėjo pakenkti jo akims. Kameros, kuriose vykdoma krata, atitinka higienos normos reikalavimus, jos yra šildomos, pagal grafiką valomos, drabužiai dedami ant suolelių arba stalo, jokių dėžių drabužių sudėjimui nenaudojama. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, patvirtinančių jo laikymo sąlygų Kauno TI neigiamą įtaką pareiškėjo sveikatai. Kauno TI pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, pareiškėjas neturtinės žalos buvimo neįrodė, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nurodė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Pareiškėjo kameros kortelės bei atsakovo atstovo parengtos pažymos apie jo laikymą Kauno TI duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas įvairiais periodais laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 2 d. iki 2014 m. kovo 4 d., todėl byloje vertintos pareiškėjo kalinimo sąlygos Kauno TI nurodytuoju laikotarpiu. Įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu kalėjo kamerose Nr. 223, 162, 203, 344, 127, 141, 160, 242, 232, 155, 244 ir 212. Pagal minėtus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu teisės aktų nustatytas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto nebuvo užtikrintas 200 parų. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovavosi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Pareiškėjui kalint Kauno TI įvairiais laikotarpiais nuo 2010 m. gruodžio 2 d. iki 2014 m. kovo 4 d. nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (tekste – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad vykdant Kalėjimų departamento direktoriaus nurodymą asmenys, raštu pareiškę esantys nerūkantys, laikomi kartu su nerūkančiais. Tam, kad asmuo būtų laikomas su nerūkančiais asmenimis, jis turi pateikti Kauno TI administracijai prašymą laikyti jį kameroje kartu su nerūkančiais asmenimis. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų pateikęs tokio pobūdžio prašymą, be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas turi žalingų įpročių – rūko, vartoja alkoholį, todėl, įvertinus esamus duomenis, padaryta išvada, jog pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų.

Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas.

Į bylą pateiktos kamerų fotonuotraukos patvirtina, kad Kauno TI kamerų sanitariniai mazgai atskirti nuo gyvenamųjų patalpų, todėl pareiškėjo argumentai dėl gamtinių reikalų atlikimo kitų kameroje laikomų asmenų akivaizdoje laikytini nepagrįstais. Taip pat atsakovo atstovas pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius, kad kratos patalpos yra švarios bei šildomos, jose yra daiktams susidėti skirti suoliukai, stalas, todėl paneigta pareiškėjo nurodyta ir jokiais įrodymais nepagrįsta aplinkybė dėl nešvarių, šaltų kratos kambario patalpų, purvinų daiktams susidėti skirtų dėžių.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kamerose buvo šalta, drėgna, neužtikrintas natūralus apšvietimas, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė.

Į bylą atsakovo atstovas pateikė įrodymus apie kamerų Nr. 212, 232, 344, kuriose tam tikrais laikotarpiais kalėjo pareiškėjas, dirbtinės apšvietos atitiktį Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams, tačiau jokių įrodymų apie šių kamerų bei visų kitų kamerų, kuriose vertinamuoju laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, temperatūrą, santykinę oro drėgmę, natūralų ir dirbtinį apšvietimą, ventiliaciją nepateikė, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl kamerų, kuriose jis kalėjo Kauno TI, santykinės oro drėgmės, temperatūros bei natūralios apšvietos neatitikties Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams laikytos įrodytomis.

V. Ž. atsikirtime į atsiliepimą deklaratyviai nurodė, kad prašymai Kauno TI Sveikatos priežiūros tarnybai nėra registruojami, todėl, juos pateikus, šie prašymai paprasčiausiai išmetami, tvirtino, kad pateikus skundus Kauno TI administracijai yra grasinama susidorojimu, daroma įtaiga, kad skundai būtų atsiimti, atvykus į Kauno TI yra paimami visi elektroniniai prietaisai (televizorius, radijas, virdulys ir t. t.), tačiau šių aplinkybių neindividualizavo, t. y. nenurodė, kada ir dėl ko jis kreipėsi į Kauno TI direktoriaus įgaliotus pareigūnus, norėdamas užsiregistruoti, kada ir kokie pareigūnai neregistravo jo prašymų, kada jis buvo paruošęs skundus dėl netinkamų kalinimo sąlygų, kam šiuos skundus perdavė, kas ir kada jam grasino susidorojimu, kokius elektros prietaisus atsivežė į Kauno TI, kas ir kada juos paėmė ir pan. Taip pat pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, taip pat nepateikė jokių įrodymų, nenurodė liudytojų, galinčių patvirtinti jo rašytus skundus, prašymus, bandymus patekti pas Kauno TI sveikatos priežiūros specialistus, turėtus elektros prietaisus, todėl pareiškėjo argumentai dėl trukdymo patekti į Kauno TI Sveikatos priežiūros tarnybą, paduoti skundus dėl kalinimo sąlygų bei elektros prietaisų paėmimo atmesti kaip nepagrįsti. Pareiškėjo nurodytą aplinkybę dėl galimybės kreiptis į Kauno TI Sveikatos priežiūros specialistus iš esmės paneigia į bylą pateiktas išrašas iš jo asmens sveikatos istorijos, kuriame matyti, kad pareiškėjas yra kreipęsis į Kauno TI Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus, jų buvo apžiūrėtas ir konsultuotas dėl slogos, gerklės skausmų.

Į bylą pateikti įrodymai apie pareiškėjo sveikatos būklę vertinamuoju laikotarpiu patvirtina, kad V. Ž. 2012 m. gegužės 23 d. ir 2012 m. rugpjūčio 30 d. kreipėsi į Kauno TI Sveikatos priežiūros tarnybą dėl gerklės skausmų, slogos, psichologo išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas prisitaikymo sunkumų kameroje nepatiria, konsultacijų nepageidauja, įrodymų apie pareiškėjo kreipimąsi į gydytojus dėl regos sutrikimų, depresijos, kitų psichinės sveikatos pablogėjimų nėra pateikta, todėl, teismo nuomone, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. V. Ž. patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

Byloje nustatyta, kad Kauno TI, pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, pareiškėjas buvo laikomas 200 parų, iš jų – 112,5 paras ženkliai pažeidžiant teisės aktų nustatytą minimalią ploto normą (kameroje jam tekdavo 2,66 kv. m, 2,60, kv. m, 2,36 kv. m, 2,44 kv. m, 2,92 kv. m). Kauno TI yra kamerų tipo įstaiga, todėl asmens judėjimo laisvė yra griežtai reglamentuota. Taip pat byloje nepaneigti pareiškėjo teiginiai dėl natūralios apšvietos, temperatūros ir oro judėjimo greičio pažeidimų kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu kalėjo pareiškėjas. Šių aplinkybių visuma duoda pagrindą išvadai, kad buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3, 5, 8 straipsnių nuostatos, todėl pats teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui už patirtą skriaudą. Pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 1 000 Eur (3 452 Lt) ir ši suma priteista iš atsakovo.

III. Pareiškėjas V. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas visiškai neskaičiavo laikotarpio, kurio metu pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjas skunde prašė taikyti 4 kv. m plotą vienam asmeniui, neįskaitant baldų, t. y. europietišką standartą. Teikdamas skundą pareiškėjas neprašė teismo vadovautis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Tesimo (toliau – ir EŽTT) praktikai. Prašo pripažinti jo skunde nurodytą laikotarpį pagrįstu. Mano, kad teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus. Pareiškėjas teikė skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo už patį kankinimo faktą, EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio kompensacijas, tačiau teismas nesivadovavo šiais kriterijais. Mano, kad už kankinimo faktą turi būti priteista kompensacija. Teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio (pvz., byloje Canali EŽTT priteisė 34 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už 6 mėnesių įkalinimą daug geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjo).

Atsakovas Kauno TI atsiliepimu į apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas visapusiškai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi Lietuvos teismų ir EŽTT praktika, teisingai ją taikė, priteisė pagrįstą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 104 263 Eur (360 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo, kurią jis kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su jam priteistu neturtinės žalos dydžiu, taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai neskaičiavo laikotarpio, kuriuo pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjo nuomone, priteistina neturtinės žalos suma turi būti padidinta atsižvelgiant į pareiškėjo patirtus išgyvenimus. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja savo patirtus išgyvenimus, tačiau nenurodo jokių argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo analizuotomis skunde nurodytomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis (dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, dėl kratos patalpų, dėl prašymų Sveikatos priežiūros tarnybai ir kt., elektroninių prietaisų laikymo ir pan.), kurias pirmosios instancijos teismas įvertino kaip atitinkančias teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, šie aspektai plačiau nevertinami.

Visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytais pažeidimais, susijusiais su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, teisėjų kolegija pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir EŽTT pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad skunde prašė taikyti „europietišką standartą“ ir skaičiuoti 4 kv. m plotą vienam asmeniui, atskaičiavus baldų užimamą plotą. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad šiuo atveju jam turėjo tekti ne mažiau kaip 4 kv. m kameros ploto, nes pareiškėjo kalinimo metu galiojusiuose teisės aktuose toks reikalavimas nebuvo įtvirtintas. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).

Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taigi Kauno TI kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Kiek tai susiję su reikalavimu pagrįsti, kad buvo laikomasi Įsakyme numatyto reguliavimo, pastebėtina, jog, remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno tardymo izoliatoriuje buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė ir pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu kalėjimo Kauno TI laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 2 d. iki 2014 m. kovo 4 d. periodiškai, iš viso 200 dienų, buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, iš jų net 112,5 paras buvo ženkliai pažeidžiama teisės aktų nustatyta minimali ploto norma (kameroje jam tekdavo 2,66 kv. m, 2,60, kv. m, 2,36 kv. m, 2,44 kv. m, 2,92 kv. m ploto) (b. l. 27–35). Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas visiškai neskaičiavo laikotarpio, kurio metu pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, su tokiais jo argumentais nėra pagrindo sutikti. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog teismas vertino visą laikotarpį, kurio metu pareiškėjas buvo kalinamas Kauno TI, nustatė, kuriose kamerose kalėjo pareiškėjas, ir apskaičiavo, kiek dienų jam buvo neužtikrinamas minimalus 3,6 kv. m plotas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo atveju teisės aktais nustatytas minimalaus 3,6 kv. m reikalavimas nebuvo užtikrintas 200 dienų, o pareiškėjas šiuo aspektu išdėstė tik abstraktaus pobūdžio prieštaravimą ir detalesnių šią išvadą paneigiančių argumentų nepateikė. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad nurodytas gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažesnis, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją). Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, o neturtinė žala jam turi būti atlyginta. Vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Kiek tai susiję su Konvencijos 3 straipsnio galimu pažeidimu, pabrėžtina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktus išaiškinimus, pažymi, jog nors administracinėje byloje ir nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus ar nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į nutartyje nurodytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintos teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas, konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo sumos, visų pirma, pabrėžtina, jog neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) taip pat yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kurioje konstatuota, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus. Tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal EŽTT visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr., pvz., EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją) ir EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams, nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį, privalėjo vadovautis EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu Canali prieš Prancūziją (pareiškėjo teigimu, šioje byloje buvo skirta 34 000 Lt (9 847,08 Eur) kompensacija už 6 mėnesių įkalinimą asmeniui, kuris kalėjo geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjas).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus (tai, kad pareiškėjui mažiausias tekęs kameros plotas buvo 2,36 kv. m, kitais kalinimo laikotarpiais, kuomet buvo neužtikrinamas minimalus kameros plotas (3,6 kv. m asmeniui), plotas svyravo nuo 2,44 kv. m iki 3,54 kv. m), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. galiojo 800 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 231,70 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368), nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. – 850 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 246,18 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718), nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), į tai, kad teismas pripažino santykinės oro drėgmės, temperatūros ir natūralios apšvietos neatitiktį Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams, be to, administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 500 Eur suma. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito (atskirais laikotarpiais pareiškėjui teko 4,41 kv. m, 5,88 kv. m plotas).

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 1 500 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„Priteisti pareiškėjui V. Ž. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 1 500 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo“.

Likusią Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan