2020-11-11 Nr. AB-21207-3-61-3-01662-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2476-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01662-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. P. (E. P.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. (E. P.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. P. (E. P.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), (toliau – ir atsakovas) 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. vasario 12 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) kameroje Nr. 94 kartu su kitu asmeniu, neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto ir privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Kameros plotą dar labiau mažino joje esantys baldai ir sanitarinis mazgas, kuris nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas 1,40 m aukščio sienele ir užuolaida, todėl pareiškėjas, naudodamasis sanitariniu mazgu, buvo matomas ne tik kartu kalinamo asmens, bet ir pareigūnų. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė nepatogumus, dvasines kančias, išgyvenimus, sveikatos sutrikimus, depresiją.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai (toliau – ir atsakovo atstovas, Vilniaus PN) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kameroje Nr. 94 kartu su kitu asmeniu, tačiau minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija, skirstydama atvykusius asmenis į kameras, laikosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio nuostatų. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius bei darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys dažnai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, todėl Lukiškių TI-K dažnai tenka daryti pakartotinį remontą.

5. Atsakovo atstovas teigė, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, kai kuriose kamerose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis arba įrengtos užuolaidos privatumui užtikrinti. Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

6. Atsakovo atstovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K langai yra pritaikyti vėdinti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina ir prižiūri kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Pareiškėjas nesikreipė ginčo laikotarpiu į Lukiškių TI-K administraciją dėl skunde išdėstytų nusiskundimų.

7. Atsakovo atstovo vertinimu, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Šiuo atveju nėra būtinosios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, todėl neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui nepriteistinas.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 10 d. sprendimu pareiškėjo E. P. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 135 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

9. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl per mažo vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo kameros ploto, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktu ir nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, pareiškėjo paaiškinimus, nustatė, kad pareiškėjas kartu su kitu asmeniu ginčo laikotarpiu buvo laikomas kameroje Nr. 94, jos plotas buvo 7,94 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 0,56 kv. m). Teismas sprendė, kad pareiškėjui, neišskaičiavus sanitarinio mazgo užimamo ploto, teko 3,97 kv. m gyvenamojo ploto, todėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų nekonstatavo.

10. Teismas atkreipė dėmesį, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo atstovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui buvo skirta pakankamai gyvenamojo ploto, kuris atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus, teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų dėl kamerų aprūpinimo baldais ir sanitariniais įrenginiais.

11. Dėl pareiškėjo nurodyto privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo, teismas aptarė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punktą, nurodė, kad jokie teisės aktai nenustato imperatyvaus reikalavimo visiškai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Teismas analizavo bylos duomenis ir nustatė, kad nors Lukiškių TI-K kameros įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, tačiau tai trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Teismas sprendė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu (135 paras) buvo laikomas kartu su kitu asmeniu kameroje Nr. 94, kurioje nebuvo įrengta sanitarinio mazgo kabina, todėl visu ginčo laikotarpiu (135 paras) pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais.

12. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo būdo (dydžio) teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių didesnį pareiškėjo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, nėra duomenų, jog jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys, taip pat nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę (135 paras pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant jo privatumą naudojantis Lukiškių TI-K kameroje Nr. 94 esančiu sanitariniu mazgu), priteisė pareiškėjui 135 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 13. Pareiškėjas E. P. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. sprendimą ir skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai įvertino neturtinės žalos atlyginimo dydį, neatsižvelgė į aplinkybę, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kameroje Nr. 94 buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, dėl ko patyrė daug nepatogumų, dvasinių išgyvenimų. Teismo priteista 135 Eur suma už privatumo pažeidimą yra neproporcinga pareiškėjo išgyvenimams. Aplinkybė, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją, nesudaro pagrindo priteisti tokio dydžio žalos atlyginimą.

15. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovas daro žalą tyčia negerindamas kalinimo sąlygų jau daugelį metų. Priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą teismas nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nustatytais neturtinės žalos atlyginimo kriterijais.

16. Atsakovo atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

17. Atsakovo atstovas nurodo, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo taisyklės) 16.5 punkte nurodyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

18. Atsakovo atstovas pažymi, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose (2013 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257; 2012 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395; 2015 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417; 2016 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426) sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

19. Atsakovo atstovas vadovaujasi Eksploatavimo taisyklių 14.2 punktu, kuriame nurodyta, kad duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Eksploatavimo taisyklėse nėra nustatyta, kad būtų įrengti kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai, atsakovo atstovo vertinimu, ir negali būti nustatyti, nes priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose.

20. Atsakovo atstovas pažymi, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

21. Atsakovo atstovo vertinimu, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos, nenurodė, kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Byloje nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

22. Pareiškėjas E. P. atsiliepime į atsakovo atstovo Vilniaus PN apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

23. Pareiškėjas nurodo, jog teismas pagrįstai nustatė pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą, todėl atsakovo atstovo teiginiai šiuo aspektu yra nepagrįsti. Teismas taip pat pagrįstai nusprendė pareiškėjui kaip kompensaciją priteisti neturtinės žalos atlyginimą, tačiau parinko neproporcingai mažą žalos atlyginimo sumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjui E. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (Lukiškių TI-K teisių ir pareigų perėmėjas), priteistas 135 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

25. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjui privatumo jam naudojantis sanitariniais mazgais, pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą, kuri jam atlygintina priteisiant 135 Eur kompensaciją. Kitos pareiškėjo pretenzijos nepripažintos pagrįstomis ir įrodytomis, taip pat netenkintas skundo reikalavimas priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

26. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti jo skunde nurodytą neturtinės žalos atlyginimo dydį (2 000 Eur), nes pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuriai atlyginti priteista per maža kompensacija. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog Lukiškių TI-K pareiškėjui neužtikrino tinkamo sanitarinių mazgų įrengimo, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos, todėl nėra jokio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

27. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribų, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl neteisingai nustatyto pažeidimo (netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas), pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš į bylą pateikto Turto valdymo skyriaus 2019 m. gegužės mėnesio pranešimo „Dėl E. P. skundo“ nustatė, jog gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7 (gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257), Nr. 23 (gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395), Nr. 25 (gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417) ir Nr. 26 (gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426) gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kameroje Nr. 94 nebuvo įrengta sanitarinio mazgo kabina, pareiškėjas nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. vasario 12 d. (iš viso 135 paras) buvo laikomas kartu su kitu asmeniu kameroje, ir padarė išvadą, kad 135 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Įvertinus abstraktaus pobūdžio apeliacinio skundo argumentus, susijusius su sanitarinių mazgų įrengimu Lukiškių TI-K, nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada.

29. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)). EŽTT yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr. 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13)). Tokios pat pozicijos yra laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1919-756-2020; kt.).

30. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus dėl patirtos neturtinės žalos, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03)). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo ir kompensacijos dydžio nepagrindė jokiais įrodymais.

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

32. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

33. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos, sukeltos neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, atlyginimas (135 Eur) šiuo atveju laikytina proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

34. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo ir jo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek pareiškėjas, tiek atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 135 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

35. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas pažeidimas pareiškėjui sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas jo nurodytas neturtinės žalos atlyginimas (2 000 Eur). Byloje nėra duomenų apie nustatyto pažeidimo įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, taip pat įrodymų, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti būtent pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

36. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. P. (E. P.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė