2013-04-08 Nr. AB-1070-3-61-3-02582-2010-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-1021/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02582-2010-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjui T. D.,

atsakovo atstovams Stasiui Mateliui ir Laimai Štelbienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant administracinę bylą pagal pareiškėjo T. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. D. skundą atsakovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno III teritoriniam skyriui dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas T. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 1-4), prašydamas:

1) panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) Sprendimų kontrolės skyriaus 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. SS-234 (toliau – ir Tarnybos sprendimas Nr. SS-234);

2) panaikinti Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ginčų komisija) 2010 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. S-189 „Dėl T. D. darbingumo lygio“ dalį, kuria atmestas jo prašymas dėl darbingumo lygio (toliau – ir Ginčų komisijos sprendimas Nr. S-189);

3) palikti galioti 2007 m. rugsėjo 28 d. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno III teritorinio skyriaus (toliau – ir Tarnybos Kauno III teritorinis skyrius, trečiasis suinteresuotas asmuo) sprendimą (toliau – ir Tarnybos Kauno III teritorinis skyrius 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimas);

4) priteisti iš atsakovo 900 Lt bylinėjimosi išlaidų (800 Lt už advokato padėjėjo suteiktas paslaugas ir 100 Lt sumokėtą žyminį mokestį).

Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos (toliau – ir SADM ir SAM) ministro 2009 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. A1-354/V-402 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymo Nr. A1-78/V-179 „Dėl darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo ir darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.2, 1.3, 1.4 punktai, pakeičiantys Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo (toliau – ir Kriterijų aprašas) 6.1-6.3 punktus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Skunde ir teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad 2007 m. rugsėjo 28 d. Tarnybos Kauno III teritoriniame skyriuje jam buvo nustatytas 40 procentų darbingumo lygis dėl dviejų chroniškų sveikatos sutrikimų. Nuo to laiko jo sveikata pablogėjo. Neatsižvelgiant į tai, Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. SS-234 jam buvo nustatytas 50 procentų darbingumo lygis. Vertinant pakartotinai, jo darbingumo lygis buvo padidintas remiantis ne sveikatos būklės (kuri nepagerėjo) vertinimu, o pakeistu teisės aktu, t.y. SADM ir SAM 2009 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. A1-354/V-402 pakeistu Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašu (toliau – ir 2009 m. įsakymo Nr. A1-354/V-402 redakcijos Kriterijų aprašas). Minėtu įsakymu buvo pakeisti Kriterijų aprašo 6.1-6.3 punktai, kurie taikomi nustatant bazinio darningumo procentus. Taikant šios redakcijos Kriterijų aprašą procentinės bazinio darbingumo lygio vertės dėl atskirų diagnozuotų susirgimų jau nebeatitiko naujai nustatyto intervalo, kada gali būti taikomas koeficientas, lemiantis mažesnį bazinį darbingumo lygį. Sumažinus bazinio darbingumo procentus, pareiškėjo socialinė išmoka sumažėjo 308 litais.

Pareiškėjas teigė, kad Ginčų komisija netyrė ir nevertino fakto, kad Tarnyba, turėdama duomenis apie tai, jog pareiškėjui buvo nustatytos diagnozės S06 (intrakranijinis sužalojimas) ir S02.7 (dauginiai lūžiai, apimantys kaukolės smegeninę ir vidinę dalis), šių diagnozių nelaikė svarbesniais gretutiniais sutrikimais. Atsakovas svarbesniais gretutiniais susirgimais laikė T02 (keleto kūno sričių lūžiai) ir G44.2 (įtampos tipo galvos skausmas). Be to, Ginčų komisija nevertino ir netyrė fakto, kad Tarnyba, turėdama duomenis apie tai, jog pareiškėjui diagnozuotas kairės akies aklumas, nustatydama bazinio darbingumo procentus, net nesvarstė kriterijaus – „vienos akies aklumas ir kito organo patologija“ parinkimo galimybės.

Pareiškėjo nuomone, skundžiami sprendimai yra nepagrįsti jokiais objektyviais, naujai paaiškėjusiais jo sveikatos pagerėjimo medicininiais duomenimis, todėl yra neteisėti ir naikintini. Mano, kad jo darbingumo lygis yra ne didesnis kaip 40 procentų. Tarnyba ir Ginčų komisija, priimdamos ginčijamus sprendimus, nenagrinėjo jokių papildomų dokumentų ar naujų duomenų, tačiau, nepaisant to, nepagrįstai nustatė jam didesnį darbingumo lygį nei buvo nustatęs Tarnybos Kauno III teritorinis skyrius 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimu. Mano, kad nurodytų institucijų priimtais ginčijamais sprendimais buvo pažeistas Konstitucijos garantuojamas teisėtų lūkesčių principas ir bendrasis teisės principas non reformatio in peius. Todėl Tarnybos ir Ginčų komisijos sprendimai naikintini (ABTĮ 89 str.), o NDNT Kauno III teritorinio skyriaus 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimas paliktinas galioti.

Pareiškėjo nuomone, 2009 m. įsakymo Nr. A1-354/V-402 redakcijos Kriterijų aprašas yra diskriminacinio pobūdžio. Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriui ir Ginčų komisijai priėmus jo padėtį bloginančius sprendimus buvo pažeista Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (toliau – ir NSIĮ) 23 straipsnio 16 dalis. Remdamasis Konstitucijos 29 straipsniu, 52 straipsniu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsniu, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnio 1 dalimi, 26 straipsniu, 34 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas pabrėžė, kad norminius teisės aktus kuriantys subjektai, naudodamiesi savo diskrecijos teise, negali pabloginti neįgaliųjų padėties, nes tai prieštarautų konstituciniam teisinės - socialinės valstybės principui.

Atsakovas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 28-30) ir atsakovo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad, išnagrinėjus T. D. neįgalumo ir darbingumo lygio byloje esančius dokumentus, nustatyta, jog tuo metu, kai pareiškėjo darbingumo lygis 2007 m. rugsėjo 25-28 d. buvo vertintas Tarnybos Kauno III teritoriniame skyriuje, galiojo SADM ir SAM 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtinto Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo (toliau – ir 2005 m. įsakymo Nr. A1-78/V-179 redakcijos Kriterijų aprašas) redakcija. Šios redakcijos Kriterijų aprašo 6 punkto nuostatos, nustatant asmens bazinį darbingumo lygį dėl atskirų susirgimų, įpareigojo taikyti koeficientą, mažinantį asmens bazinį darbingumo lygį, t. y., jeigu dėl kelių ligų ar traumų atsiradę funkciniai sutrikimai stiprina vienas kitą, dėl sunkiausio organizmo funkcijos sutrikimo bazinio darbingumo procentai dauginami iš atitinkamų koeficientų 0,9, 0,8 arba 0,7.

Tokiu būdu dėl diagnozių, kurios buvo įvertintos nuo 70 iki 80 procentų, keturis kartus buvo taikytas koeficientas 0,9, ir pareiškėjui (suapvalinus) buvo nustatytas 40 procentų bazinis darbingumo lygis (39,366 procentų bazinis darbingumo lygis – 60 x 0,9* 0,9* 0,9). Vertinant pareiškėjo darbingumo lygį teritoriniame skyriuje pakartotinai, t. y. 2009 m. spalio 27 d., taip pat pagal pareiškėjo skundą Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriuje, t. y. 2010 m. gruodžio 16 d., buvo vadovautasi SADM ir SAM 2009 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. A1-354/V-402 redakcijos Kriterijų aprašu, pakeitusiu 2005 m.

įsakymo Nr. A1-78/V-179 redakcijos Kriterijų aprašo atitinkamus punktus. Procentinės bazinio darbingumo lygio vertės dėl atskirų susirgimų jau neatitiko to minėtu įsakymu naujai nustatyto intervalo, kada galima būtų taikyti koeficientą, lemiantį mažesnį bazinį darbingumo lygį. Tokia darbingumo lygio nustatymo tvarka galioja nuo 2009 m. birželio 1 d. Dėl minėtų priežasčių atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad, esant iš esmės nepakitusiai sveikatos būklei, dėl tų pačių diagnozių ir funkcinių sutrikimų 2007 ir 2009 metais buvo vertinama skirtingai.

Nurodė, kad dėl diagnozių buvo taikyti tie patys Kriterijų aprašo punktai ir nustatytos tos pačios procentinės vertės, tačiau dėl sunkiausio organizmo funkcijos sutrikimo (širdies nepakankamumas) nustatytas 50 procentų bazinio darbingumo procentas nebuvo dauginamas iš jokio koeficiento, nes šiuo metu numatytas minimalus kito organizmo sutrikimo atveju nustatytas bazinio darbingumo intervalas, kada gali būti taikomas koeficientas, yra nuo 50 iki 55 procentų, o pareiškėjo atžvilgiu kiti susirgimai įvertinti nuo 65 iki 70 procentų.

Paaiškino, kad nuo 2007 m. širdies nepakankamumas buvo įvertintas 80 procentų bazinio darbingumo verte, t. y. daug didesne, nei skundžiamuose sprendimuose.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Tarnyba ir Ginčų komisija vadovavosi galiojančiais teisės aktais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjo T. D. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Tarnybos Kauno III teritorinio skyriaus 2007 m. rugsėjo 25 d. aktu Nr. 7643 pareiškėjui buvo nustatytas 40 procentų darbingumas laikotarpiui nuo 2007 m. rugsėjo 25 d. iki 2009 m. rugsėjo 24 d.

2009 m. rugsėjo 24 d. siuntimu pareiškėjas buvo nukreiptas į Tarnybą, nurodant pagrindines diagnozes, kurių kodai pagal TLK-10 yra I25.2, I20.8, I50, Z95.5, bei gretutines diagnozes – I11, E78, T02, G44.2, H54.1. Tarnybos Kauno III teritorinis skyrius 2009 m. spalio 27 d. surašė Darbingumo lygio vertinimo aktą Nr. DNL-7093 (toliau – ir 2009 m. Aktas Nr. DNL-7093), kuriame nustatė bazinį darbingumą 50 procentų, nustatytą pagal Kriterijų aprašo punktus taip: VI.40.1.2 (50 procentų), VI.40.11.4 (70 procentų), I.7.1 (65 procentai), III.28.1 (70 procentų).

Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2009 m. gruodžio 16 d. aktu Nr. DNL-2654 paliko galioti Aktą Nr. DNL-7093. Šiame Akte, lyginant su 2006 m. ir 2007 m. aktais, papildomai įvertintos ir nervų ligos pagal Kriterijų aprašo 1 priedo I dalies 7 punktą, nurodant I.7.1, ir pagal jį nustatant 65 procentų darbingumą. Kriterijų aprašo (SADM ir SAM 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. A1-139/V-356 redakcija) 1 priedo I dalies 7.1 punktas numato, kad dėl smegenų pažeidimų su koordinacijos ir pusiausvyros sutrikimais priklausomai nuo sutrikimų (įskaitant stovėjimo ir vaikščiojimo funkcijų sutrikimus), kai tokie sutrikimai priskiriami lengviems, darbingumo lygis gali būti nuo 80 iki 60 procentų.

Nustatyta 65 procentai. Kadangi Kriterijų aprašo 1 priedo 7.1 punktas numato galimybę nustatyti tik iki 60 procentų darbingumą, tai pagal 2009 m. įsakymo Nr. A1-354/V-402 pakeisto Kriterijų aprašo 6 punktą koeficientas negali būti taikomas, nes jis pradedamas taikyti tik nustačius 55 procentų ir mažesnį darbingumo lygį. Teismas pažymėjo, kad nei 2006 metais, nei 2007 metais nervų ligos iš viso nebuvo vertinamos nustatant pareiškėjo darbingumo lygį, todėl, teismo nuomone, teisės akto pasikeitimas jo darbingumo lygio nustatymui įtakos neturėjo.

Įvertinęs skundžiamus aktus, teismas nustatė, kad Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius, priimdamas sprendimą dėl šio sveikatos sutrikimo, atsižvelgė į 2009 m. balandžio 20 d. neurologo diagnozę, kurioje parašyta, kad ligonio darbingumas sumažintas, surašyti simptomai (Tarnybos SKS akto 21 punktas), ir priskyrė šį sutrikimą lengvų kategorijai pagal Kriterijų aprašo 1 priedo I dalies 7.1 punktą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių kitų pažymų iš neurologų, kurie paneigtų gydytojo neurologo 2009 m. balandžio 20 d. išrašą iš medicininių dokumentų.

Nustatant pareiškėjo darbingumo lygį 2009 metais, galiojo nauja Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo redakcija, t.y. SADM ir SAM 2009 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. A1-354/V-402 redakcija. Šiuo įsakymu pakeistas Kriterijų aprašo 6 punktas, t. y. 6.1 punkte, kurio koeficientai pareiškėjui buvo taikomi 2006 ir 2007 metais, vietoj skaičių „70-80“ įrašyti skaičiai „50-55“. Tai reiškia, kad 2006 ir 2007 metais gretutiniai susirgimai, pagal kuriuos darbingumo procentas buvo gana didelis – 70-80 procentų, leido taikyti koeficientą 0,9. 2009 metais galiojusiame teisės akte tik tuomet, kai gretutiniai susirgimai sukelia pasekmes, kad darbingumas yra nuo 50 iki 55 procentų, tik tada galima taikyti koeficientą 0,9 (ir kitus koeficientus, nustatytus 6.1 - 6.4 punktuose), kuris mažintų darbingumą. Kadangi 2009 metais gretutiniai pareiškėjo susirgimai įvertinti nuo 65 iki 70 procentų, šie procentai neleido taikyti jokio koeficiento. 50 procentų darbingumas nustatytas pagal SADM ir SAM 2005 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. A1-168/V-499 patvirtintą Kriterijų aprašo 1 priedą, t. y. pagal kategorijos „Kraujotakos sistemos ligos“ 40 punktą „Širdies ligos“, o 40.1.2 punkte nustatyta, kad ligos priskiriamos II funkcinei klasei (ligoniai patiria nemalonių jutimų (širdies plakimą, dusulį, greitą nuovargį) tik sunkaus fizinio krūvio metu ir t. t. (VI skyriaus 40.1.2 p.) ir pagal Kriterijų aprašą darbingumas procentais gali būti nuo 80 iki 50 procentų. Taigi dėl pagrindinio susirgimo pareiškėjui nustatytas mažiausias leidžiamas Kriterijų aprašu darbingumas – 50 procentų darbingumo lygis, tuo tarpu 2006 ir 2007 metų aktuose buvo nustatytas didžiausias leidžiamas 80 procentų darbingumas. Kiti gretutiniai susirgimai pagal nustatytą dėl jų darbingumo lygį jau neleido taikyti koeficiento. Visos šios aplinkybės paaiškintos Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus 2009 m. gruodžio 16 d. sprendime Nr. SS-234.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad 2006, 2007 ir 2009 metais atitinkamos diagnozės buvo skirtingai priskirtos pagrindinėms ar gretutinėms, padarė išvadą, kad negalima teigti, jog pareiškėjo darbingumo lygis pasikeitė dėl pasikeitusio reglamentavimo. Palyginęs 2006, 2007 metų darbingumo lygio nustatymo aktus su 2009 metų aktais, teismas nustatė, kad dėl pagrindinio susirgimo (širdies liga, Kriterijų aprašo 1 priedo 40.1.2 p.) darbingumo lygis yra skirtingas (pasikeitė nuo 80 iki 50 procentų). Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog nebuvo įvertintas jo vienos akies aklumas.

Pagal Bazinio darbingumo procentus, nustatytus Kriterijų aprašo 1 priedo III skyriaus „Akies ir jos priedinių organų ligos“ 28.1 punkte, kai vienos akies regėjimo aštrumas su korekcija yra 0,0-0,04, nustatomas 70 procentų darbingumas. Tas pats punktas buvo taikytas ir 2006, ir 2007 metų aktuose, kur pagal jį irgi nustatytas 70 procentų darbingumas. Taigi šioje srityje niekas nepasikeitė, skirtumas tik tas, kad 2009 metais negalima buvo taikyti Kriterijų aprašo 6 punkte nurodyto koeficiento 0,9, kuris buvo taikytas 2006 ir 2007 metais.

Teismas pažymėjo, kad tai, jog kitos akies (geriau matančios) regėjimo aštrumas 2005 m. gruodžio 30 d. išraše iš medicininių dokumentų (išdavė KMUK Neurochirurgijos klinika, Galvos smegenų traumų skyrius) nurodytas 0,8, o Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus 2009 m. gruodžio 16 d. akto Nr. DNL-2654 21 punkte regėjimo aštrumas dešiniąja akimi nurodomas 1,0, nieko nekeičia, kadangi Kriterijų aprašo 1 priedo 27.3 punktas numato, kad tik tada, kai geriau matančios akies regėjimo aštrumas su korekcija yra nuo 0,4 iki 0,5, darbingumo lygis yra 60 procentų.

Tuo tarpu pareiškėjo geriau matančios akies regėjimo aštrumas ir be korekcijos yra nuo 1,0 iki 0,8, todėl jam negalėjo būti taikomas 27.3 punktas, mažinantis darbingumą iki 60 procentų. Be to, tai vis tiek nepakeistų Kriterijų aprašo 6.1 punkto taikymo, nes koeficientas gali būti taikomas tik nuo 50-55 procentų darbingumo lygio. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nei skunde, nei teisme neteigė, jog jo geriau matančios akies regėjimo aštrumas yra mažesnis nė nurodyta Tarnybos akte, tik aiškino, kad jam turėtų būti taikomas 28.9 punktas „vienos akies aklumas ir kito organo patologija“.

Tačiau minėtame punkte nurodyta, kad vertinama individualiai, atsižvelgiant į ligos eigą, sunkumą ir prognozę. Pareiškėjas nenurodė, kokio kito organo patologija sustiprina vienos akies aklumą tiek, kad galėtų būti taikomas šis punktas. Pareiškėjas to nenurodė ir gydančiam gydytojui, kadangi siuntimo 1 punkte, kur nurodoma ligos anamnezė, nėra nuorodos į tai, kad pareiškėjas kokį nors sveikatos sutrikimą sietų su vienos akies aklumu. Teismo vertinimu, NDNT teritorinis skyrius ir Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius neturėjo pagrindo svarstyti dėl 28.9 punkto taikymo, tuo labiau, kad šis klausimas nebuvo kilęs nei 2006 metais, nei 2007 metais nustatant pareiškėjo darbingumo lygį.

Atsižvelgęs į tai, kad 2009 metais nustatytas ženkliai padidėjęs pareiškėjo nedarbingumas dėl pagrindinio susirgimo (anksčiau buvo darbingumas 80 procentų, o 2009 m. nustatytas tik 50 procentų), teismas padarė išvadą, kad atsakovas įvertino, jog pareiškėjo būklė ne pagerėjo, bet pablogėjo, t. y. nedarbingumo lygio nustatymas patvirtina pareiškėjo teiginį, kad jo sveikatos būklė pablogėjo.

Pareiškėjas dėl 2009 m. sprendimų pateikė Tarnybai 2010 m. vasario 12 d. prašymą, kuriame nurodė, kad nebuvo įvertintos jo diagnozės dėl traumų, patirtų autoįvykio metu 2005 m. gruodžio 17 d., kurių diagnozės S06, S02.7, T02, H54. Tarnyba 2010 m. vasario 23 d. raštu Nr. R-1897 pranešė pareiškėjui apie tai, kad 2009 m. rugsėjo 24 d. siuntime šios diagnozės nebuvo nurodytos, dėl ko šie sveikatos sutrikimai nebuvo vertinti ir įtakos pareiškėjo darbingumo lygiui neturėjo. Dėl diagnozės T02 paaiškino, kad kartu su diagnoze G44.2 buvo nustatytas 65 procentų darbingumas (dėl nervų sistemos ligos). Šios aplinkybės, teismo vertinimu, patvirtina, kad Tarnyba 2009 m. vertino pareiškėjo sveikatos sutrikimus, kurie buvo autoįvykio pasekmė, todėl pareiškėjas teisme nepagrįstai aiškino, esą dėl traumos atsiradę sveikatos sutrikimai nebuvo įvertinti. Pažymėjo, kad minėti sutrikimai buvo įvertinti pagal Kriterijų aprašo 1 priedo I dalies 7.1 punktą. 2006 ir 2007 metais šie dėl traumos atsiradę sveikatos sutrikimai buvo vertinami skirtingai. 2006 m. jie buvo priskirti pagrindinei diagnozei, o širdies ligos buvo tik gretutinės, 2007 m. priešingai – širdies ligos tapo pagrindine diagnoze, o traumos pasekmės jau buvo vertinamos kaip gretutinės ligos (diagnozės), bet nevertintos kaip nervų sistemos ligos. Teismas pažymėjo, kad toks skirtingas vertinimas reiškia, jog pareiškėjui 2009 m. nebūtinai turėjo būti nustatytas toks pats darbingumo lygis, kaip ir 2007 m., ir ne vien dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo taikant koeficientą.

Pagal DL nustatymo tvarkos aprašo 8 ir 9 punkto nuostatas siuntimas su Apraše nurodytais kitais dokumentais įteikiamas asmeniui, kuris juos perduoda Tarnybos teritoriniam skyriui. Pagal šio Aprašo 13, 14 punktus, gavusi visus reikalingus dokumentus, Tarnyba priima sprendimą dėl darbingumo lygio. Teismas, įvertinęs Tarnybos pateiktoje byloje esančius dokumentus dėl T. D. darbingumo lygio nustatymo, padarė išvadą, kad jokių papildomų dokumentų atsakovas iš gydymo įstaigos, kurios GKK išdavė siuntimą, ar iš kitų įstaigų neprašė. Tai, teismo vertinimu, reiškia, jog gautas siuntimas ir išrašas iš medicininių dokumentų buvo pakankami sprendimui priimti.

Ginčų komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Tarnybos 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. SS-234, 2010 m. rugpjūčio 5 d. priėmė sprendimą Nr. S-189, kuriame įvertino visas pareiškėjui nustatytas diagnozes ir patvirtino išvadą, jog pagrindinė diagnozė pagrįstai įvertinta pagal Kriterijų aprašo 1 priedo VI dalies 40.1.2 punktą; įvertintas gretutinių diagnozių pasekmėje nustatytas darbingumo lygis; nurodyta, kad pagal 1 priedo I dalies 7.1 punktą (smegenų pažeidimai) pagrįstai nustatytas 65 procentų darbingumas (pagal ligas leidžiamas minimalus 60 procentų); taip pat įvertintas vienos akies aklumas, kai geriau matančios akies regėjimo aštrumas su korekcija yra nuo 0,0-0,04, 1 priedo III dalies 28.1 punktas tokiu atveju leidžia nustatyti darbingumo lygį 70 procentų, toks ir buvo nustatytas. Iš šio sprendimo teismas taip pat nustatė, kad įvertinti sveikatos sutrikimai, atsiradę dėl autoįvykio, kurie priskirti nervų ligoms ir akių ligoms (pagal Kriterijų aprašo 1 priedą). Pareiškėjas nenurodo, kokie dar susirgimai galėjo būti vertinami, kurie jų galėtų būti pagrindu nustatyti tokį darbingumo lygį, kuris leistų taikyti Kriterijų aprašo 6 punkto koeficientus.

Remdamasis išdėstytais argumentais pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti sprendimus, kuriais jam nustatytas 50 procentų darbingumo lygis, negali būti tenkinamas, nes darbingumo lygis nustatytas atsižvelgiant į siuntime nurodytas diagnozes bei gautus išrašus iš medicininių dokumentų, įvertinti visi pareiškėjo nurodomi sveikatos sutrikimai. Taip pat konstatavo, kad negali būti tenkinamas pareiškėjo reikalavimas palikti galioti Tarnybos Kauno III teritorinio skyriaus 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimas, kuris galiojo nuo 2007 m. rugsėjo 25 d. iki 2009 m. rugsėjo 24 d. (Akto 26.1 punktas). DL nustatymo tvarkos aprašo 35 punkte nustatyta, kad Tarnyba atlieka pakartotinį darbingumo vertinimą, pasibaigus nustatyto darbingumo lygio terminui (35.1 p.). Darbingumo lygiui nustatyti teisės aktuose numatyta atitinkama tvarka – NSIĮ 18 straipsnyje numatyta, kad neįgalumo lygį ir darbingumo lygį nustato Tarnyba.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 4 straipsniu ir Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsniu, nurodė, kad Konstituciniam Teismui nepriskirta nagrinėti ministrų įsakymų atitikti Konstitucijai ir įstatymams. Pagrindo vadovautis Administracinių bylų teisenos įstatymo 110, 111 straipsniais teismas nenustatė.

III. Pareiškėjas T. D. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 71-84) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde, be argumentų, pateiktų pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodo šiuos argumentus:

1. Apelianto nuomone, teismas neatliko pareigos rinkti įrodymus, prireikus pakviesti ekspertą ar specialistą, tuo pažeidė ABTĮ 57, 61, 62, 81 straipsnių nuostatas, taip pat pažeidė konstitucinį teisingumo principą, nes sprendime padarė neobjektyvias ir nepagrįstas išvadas, neįsigilino į pareiškėjo argumentus, formaliai pakartojo atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens teiginius. Todėl mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų (ABTĮ 86 str. 3 d.). Be to, teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 5 dalies reikalavimus, keliamus rezoliucinei sprendimo daliai, neišsprendė dėl teismo išlaidų paskirstymo.

2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neinicijavo SADM ir SAM 2009 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. AI-354/V-402 1.2, 1.3, 1.4 punktų, kuriais buvo pakeisti Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo 6.1-6.3 punktai, teisėtumo ištyrimo, nors pareiškėjas to prašė. Mano, kad teismas, nustatęs, jog pareiškėjo prašymas dėl šio akto ištyrimo negali būti nagrinėjamas Konstituciniame Teisme, turėjo išaiškinti pareiškėjui teisę pakeisti savo prašymą arba sustabdyti bylą ir pats kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio teisės akto teisėtum ištyrimo.

3. Apeliantas akcentavo, kad SADM ir SAM 2009 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. AI-354/V-402 1.2, 1.3, 1.4 punktais pakeitus ankstesnės redakcijos Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo 6.1-6.3 punktus, šiuo teisiniu reguliavimu buvo pabloginta neįgaliųjų padėtis, nes darbingumo lygio nustatymui taikant naujos redakcijos Kriterijų aprašo 6.1-6.3 punktus darbingumo lygio procentas keičiasi neįgaliajam nepalankia linkme. Pareiškėjas nurodė, kad nustatant jo darbingumo lygį pagal 2009 m. įsakymo Nr. A1-354/V-402 redakcijos Kriterijų aprašą, jis patyrė itin skaudžias socialines pasekmes, kadangi neįgalumo pensija sumažėjo beveik per pusę.

4. Pareiškėjas prašė ištirti 2009 m. įsakymo Nr. A1-354/V-402 redakcijos Kriterijų aprašo 1.2, 1.3, 1.4 punktų teisėtumą.

Atsakovas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 100-101) remiasi argumentais, kuriais savo poziciją grindė pirmosios instancijose teisme. Pažymi, kad Tarnyba pareiškėjo darbingumo lygį įvertino remdamasi galiojančiais teisės aktais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamą ginčą pareiškėjas iškėlė nesutikdamas su pakartotiniu darbingumo lygio vertinimu laikotarpiui nuo 2009 m. rugsėjo 25 d. iki 2011 m. spalio 26 d. (50 procentų). Pareiškėjas prašė panaikinti Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. SS-234, taip pat Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2010 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. S-189, priimto išnagrinėjus ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, dalį kuria Ginčų komisija atmetė pareiškėjo skundą dėl nustatyto darbingumo lygio. Be to, pareiškėjas prašė palikti galioti Tarnybos Kauno III teritorinio skyriaus 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo nustatytas 40 procentų darbingumas laikotarpiui nuo 2007 m. rugsėjo 25 d. iki 2009 m. rugsėjo 24 d.

Dėl tikrinamai bylai aktualaus pareiškėjo darbingumo lygio nustatymo laikotarpio (nuo 2009 m. rugsėjo 25 d. iki 2011 m. spalio 26 d.) Tarnybos Kauno III teritoriniame skyriuje buvo užpildytas 2009 m. spalio 27 d. darbingumo lygio vertinimo aktas Nr.7093 ir priimtas sprendimas - nustatytas pareiškėjo darbingumo lygis - 50 procentų. Pareiškėjui nesutinkant su tokiu vertinimu, Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius, atlikęs pagal pareiškėjo prašymą pakartotinį darbingumo lygio vertinimą, 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. SS-234 Tarnybos teritorinio skyriaus 2009 m. spalio 27 d. Aktą Nr. DNL-7093 paliko nepakeistą. Ginčų komisija 2010 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr.S-189 nenustatė pagrindo keisti Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. SS-234 dėl darbingumo lygio nustatymo ir atmetė T. D. skundą, įpareigodama Tarnybą ištaisyti klaidą 2009 m. gruodžio 16 d. Darbingumo lygio vertinimo akte Nr.2654 (vietoj išvados „ negali dirbti veikiant fiziniams rizikos veiksniams darbus aukštyje virš 5 m“ nurodant „negali dirbti veikiant fiziniams rizikos veiksniams darbus aukštyje virš 1,3 m“. Šį Ginčų komisijos įpareigojimą Tarnyba įvykdė 2010 m. rugsėjo 6 d.

Asmens darbingumo lygis nustatomas vertinant Kriterijų aprašo 3 punkte nurodytus kriterijus: medicininius, t. y. asmens bazinį darbingumą (1 priedas); funkcinius (2 priedas); profesinius ir kitus kriterijus, turinčius įtakos asmens darbingumui bei jo įsidarbinimo galimybėms, (2 priedas). Kriterijų aprašo 4 punkte nurodyta, kad medicininiai kriterijai, t. y. bazinis darbingumas, vertinamas atsižvelgiant į asmens sveikatos būklę bei į visas jo darbingumą įtakojančias ligas ar traumas ir su tuo susijusius funkcinius sutrikimus. Nagrinėjamu atveju ginčo esmę sudaro medicininio kriterijaus vertinimas nustatant pareiškėjo darbingumo lygį laikotarpiui nuo 2009 m. rugsėjo 25 d. iki 2011 m. spalio 26 d. tame kontekste, kad keitėsi teisinis reguliavimas, kuris galėjo turėti įtakos pareiškėjo bazinio darbingumo vertinimui procentais ir galutiniam rezultatui – darbingumo lygio (50 procentų) nustatymui.

Neįgalumo ir darbingumo lygio byloje yra duomenys apie tai, kad po 2002 m. persirgto miokardo infarkto ir atliktos angioplastikos, pareiškėjui buvo nustatytas III grupės invalidumas iki 2006 metų. 2005 m. gruodžio 17 d. pareiškėjas buvo sužalotas autoįvykyje (nurodoma, kad patyrė daugybinius kaukolės ir veido kaulų lūžius su intrakranijiniu pakenkimu ir regos sutrikimu). Nuo 2006 m. vasario 6 d. iki 2009 m. rugsėjo 24 d. pareiškėjo darbingumo lygis buvo vertintas 40 procentų. Pareiškėjas savo skundą pirmosios instancijos teismui, taip pat apeliacinį skundą grindė argumentais, kad jo sveikata blogėja, tačiau atlikus darbingumo lygio vertinimą laikotarpiui nuo 2009 m. rugsėjo 25 d. iki 2011 m. spalio 26 d., nepalankesnį vertinimą (darbingumo lygis – 50 proc.) lėmė 2009 metais pasikeitęs poįstatyminiu teisės aktu nustatytas teisinis reguliavimas, t. y. 2009 m. įsakymo Nr. A1-354/V-402 redakcijos Kriterijų aprašas. 2009 m. rugsėjo 24 d. siuntime darbingumo lygio nustatymui nurodytos pagrindinės diagnozės (I25.2, I20.8, I50,Z-95-5, funkcijos sutrikimas – sunkus) bei atitinkamos gretutinės diagnozės (I11, E78, T02,G44.2, H54.1)

Kriterijų aprašo 5 ir 6 punktai reglamentuoja kaip turi būti nustatomi bazinio darbingumo procentai, jei asmens organizmo funkcijos sutrikusios dėl dviejų ar daugiau ligų ar traumų. Pagal iki 2009 m. gegužės 31 d. galiojusios redakcijos Kriterijų aprašo (SADM ir SAM 2005 m. kovo 21 d. įsakymo Nr. A1-78/V-179 redakcija) 5 punktą, jei asmens organizmo funkcijos sutrikusios dėl dviejų ar daugiau ligų ar traumų, nustatomi didžiausi ligos ar traumos padarinius atitinkantys bazinio darbingumo procentai, pritaikant Kriterijų aprašo 6 punkto nuostatas. Jei dėl kelių ligų ar traumų atsiradę funkciniai sutrikimai stiprina vienas kitą, dėl sunkiausio organizmo funkcijos sutrikimo bazinio darbingumo procentai dauginami iš atitinkamų koeficientų šia tvarka: jei kito organizmo funkcinio sutrikimo atveju bazinio darbingumo procentai yra 70–80, dėl sunkiausio organizmo funkcijos sutrikimo bazinio darbingumo procentai yra dauginami iš koeficiento 0,9 (6.1 p.); atitinkamai jei šie procentai yra 65-50, jie dauginami iš koeficiento 0,8 (6.2 p.); jei 30–45, jie dauginami iš koeficiento 0,7 (6.3 p.). Šios Kriterijų aprašo redakcijos 6 punkto įtaka nustatant asmens bazinio darbingumo lygį dėl atskirų diagnozių buvo ta, kad tais atvejais, kai dėl kelių ligų ar traumų atsiradę funkciniai sutrikimai stiprina vienas kitą, turėjo būti taikomas asmens bazinio darbingumo lygį mažinantis koeficientas, t.y. dėl sunkiausio organizmo funkcijos sutrikimo nustatyti bazinio darbingumo procentai turėjo būti dauginami iš atitinkamo įtakos koeficiento tiek kartų, kiek tokių susijusių stiprinančių vienas kitą sutrikimų nustatyta ir tokiu būdu nustatomas bazinis darbingumo procentas.

Nuo 2009 m. gegužės 31 d. dienos įsigaliojusios redakcijos SADM ir SAM 2009 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. A1-354/V-402 buvo pakeisti Kriterijų aprašo 5 punktas ir 6.1–6.3 punktai. 5 punkte nustatyta, kad jei asmens organizmo funkcijos sutrikusios dėl dviejų ar daugiau ligų ar traumų, nustatomi mažiausi ligos ar traumos padarinius atitinkantys bazinio darbingumo procentai, pritaikant Kriterijų aprašo 6 punkto nuostatas. Kriterijų aprašo 6.1 punkte vietoj skaičių „70-80“ įrašyti skaičiai „50-55“, 6.2 punkte vietoj skaičių „65-50“ įrašyti skaičiai „45-50“, 6.3 punkte vietoj skaičių „30-45“ skaičius „30-35“. Atliekant asmens darbingumo lygio vertinimą pagal 2009 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr.A1-354/V-402 pakeistą Kriterijų aprašo 6.1–6.3 punktuose numatytą bazinio darbingumo nustatymo metodiką, kitos ligos vertinamos tik tais atvejais, kai jų bazinio darbingumo procentai yra 55 procentai ar mažiau.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, taip pat apeliacinės instancijos teismo posėdyje iš esmės sutiko su pareiškėjo argumentais, kad vertinant pareiškėjo darbingumo lygį už laikotarpį 2009 m. rugsėjo 25 d. iki 2011 m. spalio 26 d., darbingumo lygio pasikeitimui (50 procentų) turėjo įtakos 2009 m. įsakymo Nr. A1-354/V-402 redakcijos Kriterijų aprašo 6.1–6.3 punkto pakeitimai. Vertinant 2007 metais pagal 2005 m. kovo 21 d. įsakymo Nr. A1-78/V-179 redakcijos Kriterijų aprašo 6 punkto nuostatas, dėl diagnozių, kurios buvo įvertintos nuo 70 iki 80 procentų (jei dėl kelių ligų ar traumų atsiradę funkciniai sutrikimai stiprina vienas kitą), keturis kartus buvo taikytas koeficientas 0,9, mažinantis darbingumo lygį, o tai lėmė, kad pareiškėjui buvo nustatytas 40 procentų bazinis darbingumas.

Vertinant 2009 metais pagal SADM ir SAM 2009 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. A1-354/V-402 redakcijos Kriterijų aprašą, procentinės bazinio darbingumo lygio vertės dėl atskirų susirgimų nebepateko į pakeistu teisiniu reguliavimu nustatytą intervalą, kuris numato koeficiento, lemiančio mažesnį bazinį darbingumo lygį, taikymą. Tai atsispindi skundžiamų aktų turinyje. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartimi sustabdė šią administracinę bylą ir iškėlė norminę administracinę bylą dėl 2009 m.

įsakymo Nr.A1-354/V-402 redakcijos Kriterijų aprašo 6 punkto teisėtumo ištyrimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimu norminėje byloje Nr.I552-23/2012 pripažino, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtinto Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo patvirtinto Kriterijų aprašo 6.1–6.3 punktai (2009 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. A1-354/V-402 redakcija) prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, inter alia iš jo kylančiam proporcingumo reikalavimui.

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčijamo teisinio reguliavimo, nustatančio, kad kai asmens organizmo funkcijos sutrikusios dėl dviejų ar daugiau ligų, kitos ligos vertinamos tik tais atvejais, kai jų bazinio darbingumo procentai yra 55 procentai ar mažiau, sudaromos prielaidos tam, kad situacijose, kai net ir ne tokios sunkios ligos ar sutrikimai, tais atvejais, kai jie stiprina pagrindinę ligą ar sutrikimą ir dėl to gali lemti sunkesnę asmens sveikatos būklę, šių kitų ligų ar sutrikimų įtaka negali būti įvertinama jokiais būdais medicininių kriterijų, t. y. bazinio darbingumo, vertinimo etape.

Teisėjų kolegija minėtoje norminėje byloje, be kita ko, konstatavo, kad atsakovai tinkamai nepagrindė, jog minėta priemonė – iš asmens bendro bazinio darbingumo apskaičiavimo eliminuoti kitų ligų ar sveikatos sutrikimų, kurių bazinio darbingumo procentinė vertė yra daugiau kaip 55 procentai, įtaką net ir tais atvejais, kai šios ligos ar sveikatos sutrikimai gali sunkinti pagrindinę ligą ar sveikatos sutrikimą – tikrai atitiko atsakovų nurodytą siekiamą tikslą ir neviršijo to, kas būtina šiam tikslui pasiekti.

Vadovaujantis ABTĮ 116 straipsnio 1 dalimi norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo T. D. pakartotinio darbingumo lygio nustatymo procedūra už laikotarpį 2009 m. rugsėjo 25 d. iki 2011 m. spalio 26 d. iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I552-23/2012 oficialaus paskelbimo nebuvo užbaigta (galimybė koreguoti pareiškėjos įgytos teisės apimtį nėra išnykusi, nes galutinis Tarnybos sprendimas dėl jos darbingumo lygio nuo 2009 m. rugsėjo 25 d. nėra priimtas), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimas turi būti taikomas pareiškėjo inicijuotam ginčui išspręsti. Tuo labiau, kad minėtos norminės bylos iškėlimas buvo inicijuotas šio individualaus ginčo byloje.

Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimas, kuris pagrįstas SADM ir SAM 2009 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. A1-354/V-402 redakcijos Kriterijų aprašo taikymu, turi būti pakeistas - Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimas Nr. SS-234 ir Ginčų komisijos 2010 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas Nr. S-189 panaikinti, o Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius turi būti įpareigotas iš naujo nagrinėti pareiškėjo T. D. 2009 m. lapkričio 16 d. (reg. Nr. 2009 m. lapkričio 23 d. Nr. SK-2418) ir 2009 m. lapkričio 30 d. (reg. Nr. 2009 m. gruodžio 3 d. Nr. SK-2531) prašymus dėl darbingumo lygio vertinimo pakartotinai, kad būtų pašalintos neteisėta pripažintos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą įgyvendinančio teisės akto dalies (SADM ir SAM 2009 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. A1-354/V-402 redakcijos Kriterijų aprašo 6.1–6.3 punktai) taikymo neigiamos teisinės pasekmės.

Pareiškėjo prašymas dėl Tarnybos Kauno III teritorinio skyriaus 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimo palikimo galioti negali būti tenkinamas. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad minėto akto dėl darbingumo lygio nustatymo galiojimas baigėsi 2009 m. rugsėjo 24 d. Teismui nėra suteikta kompetencija nustatyti darbingumo lygį, ar pratęsti nustatyto darbingumo lygio galiojimą. Invalidų socialinės integracijos įstatyme nurodyta, kad neįgalumo lygį ir darbingumo lygį nustato Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (18 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje paliekamas nepakeistas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde tokių prašymų neišdėstė, tačiau pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą priteisti iš Tarnybos Kauno III teritorinio skyriaus neturtinę žalą, tačiau tai yra naujas reikalavimas, kuris nebuvo pareikštas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo funkcija patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 136 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad ši nutartis pareiškėjui nėra kliūtis kreiptis į pirmosios instancijos teismą su skundu (prašymu) Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka ir iškelti naują ginčą.

Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinus pareiškėjo skundą iš dalies, atitinkamai turi būti išspręstas ir pareiškėjo prašymas dėl su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų priteisimo. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Aptariamo straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl atstovavimo išlaidų nukreipia į poįstatyminį teisės aktą – Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Pareiškėjas pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą priteisti iš atsakovo 900 Lt bylinėjimosi išlaidų (sumokėtą 100 žyminį mokestį ir 800 Lt už advokato padėjėjo suteiktas paslaugas). Į bylą pateiktas 100 Lt žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantis 2010 m. rugpjūčio 31 d. banko kvitas (b. l. 17), taip pat 2010 m. rugsėjo 1 d. pinigų priėmimo kvitas, kuriame nurodyta, kad advokato padėjėja L. V. gavo iš T. D. 800 Lt už dokumento surašymą, patarimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tik pinigų priėmimo kvitas nėra pakankamas pagrindas atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimui išspręsti. Pagal Rekomendacijas kiekviena teisinė paslauga yra vertinama atitinkamais įkainiais. Pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalies nuostatas prašymas dėl teismo išlaidų turi būti pateiktas su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašant atlyginti atstovavimo išlaidas turi būti pateikti konkretūs duomenys apie suteiktų teisinių paslaugų rūšis, paslaugų teikimo trukmę ir kt. Nagrinėjamu atveju pinigų priėmimo kvite nėra konkrečių duomenų apie tai už kokio dokumento surašymą sumokėjo pareiškėjas. Be to, pareiškėjas nepateikė teismui sutarties, ar kito dokumento, kuriuo buvo susitarta su atitinkama advokatų kontora ar advokatu dėl teisinių paslaugų teikimo šioje byloje, ir kuria remiantis buvo sumokėta 800 Lt. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija šia nutartimi neturi galimybės išspręsti pareiškėjo prašymą dėl teismo išlaidų priteisimo ta apimtimi, kiek tai susiję su atstovavimo išlaidomis, todėl išsprendžia tik prašymo dalį dėl žyminio mokesčio grąžinimo. Kadangi šia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, atsižvelgiant į reikalavimų išsprendimo pareiškėjo naudai proporciją, pareiškėjui turi būti grąžinta pusė sumokėto žyminio mokesčio – 50 litų ( ABTĮ 44 str. 1 ir 2 d.).

Pareiškėjas ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos dėl atstovavimo išlaidų, patirtų nagrinėjant byla pirmosios instancijos teisme, atlyginimo gali pateikti pirmosios instancijos teismui motyvuotą prašymą ir papildomus dokumentus (ABTĮ 45 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo T. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimą pakeisti. Pareiškėjo T. D. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2010 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. S-189, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Sprendimų kontrolės skyriaus 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. SS-234. Įpareigoti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Sprendimų kontrolės skyrių dėl T. D. 2009 m. lapkričio 16 d. ir 2009 m. lapkričio 30 d. prašymų priimti naują sprendimą.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui T. D. iš Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 50 (penkiasdešimt) litų teismo išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis