2017-11-24 Nr. AB-21853-3-62-3-02257-2013-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1211-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02257-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. K. skundą atsakovui Marijampolės pataisos namams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja V. K. su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama jai iš atsakovo priteisti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., bei 5 procentų metines palūkanas už teismo sprendimu priteistą ir neišmokėtą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

2. Pareiškėja paaiškino, kad nuo 2007 m. liepos 2 d. dirba Marijampolės pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtoja (statutine valstybės tarnautoja). Pažymėjo, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo sumažintas darbo užmokestis, sumažinus nustatytus priedų už suteiktas kvalifikacines kategorijas dydžius ir taikant darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą. Akcentavo, kad 2009 m. atliktas valstybės tarnautojų darbo užmokesčių mažinimas prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Jis taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje suformuluotus išaiškinimus ir buvo atliktas nesilaikant proporcingumo principo. Remdamasi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, V. K. teigė, kad atsirado teisė kreiptis į teismą su reikalavimais dėl sumažinto atlyginimo skirtumo priteisimo.

3. Pažymėjo, kad dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo pareiškėja kreipėsi į Marijampolės pataisos namus, tačiau jos prašymas neteisėtai nebuvo patenkintas.

4. V. K. akcentavo, kad įstatymų leidėjas iki Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo įsigaliojimo įpareigojimo parengti kompensacijų išmokėjimo mechanizmą neįvykdė, todėl pareiškėjos teisės ir toliau pažeidžiamos. Atsižvelgusi į tai, kad valstybė neteisėtai naudojai jai priklausančia neišmokėto atlyginimo dalimi, V. K. taip pat prašė jai priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo teismo sprendimu priteistos sumos.

5. Atsakovas Marijampolės pataisos namai prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, o nusprendus jos reikalavimą tenkinti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsniu, V. K. reikalavimams taikyti ieškinio senaties terminą ir sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams nuo jo įsiteisėjimo dienos.

6. Atsakovas paaiškino, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas, kuriuo Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 41 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui, įsigaliojo tik nuo 2013 m. spalio 1 d., todėl iki šios datos minėtos įstatymo nuostatos buvo teisėtos ir Marijampolės pataisos namai privalėjo vykdyti įstatymų reikalavimus, skaičiuodami ir mokėdami darbo užmokestį valstybės pareigūnams. Marijampolės pataisos namai veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl nėra nustatytų valstybės civilinės atsakomybės pagrindų.

II. 7. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 29 d. sprendimu pareiškėjos V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėja vykdė statutinės valstybės tarnautojos pareigas. Nagrinėdamas ginčą, teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 23–24 straipsniais ir šio įstatymo 1 priede įtvirtintu teisiniu reglamentavimu (jo pakeitimais) bei Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 41 straipsnio 4 dalies nuostatomis.

9. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl to, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

10. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, konstatavo, kad šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016), nes šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjos reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai minėtose bylose. Teismo vertinimu, kadangi pareiškėjos teisinė padėtis ar jos nurodyti argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

11. Teismas pažymėjo, kad Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – Grąžinimo įstatymas), kuriame yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Teismo nuomone, iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

12. Teismas padarė išvadą, kad Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustačius, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatyme nustačius tokių praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, kurioje pareiškėja dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Teismas sprendė, kad V. K. patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį bei išvestinio reikalavimo dėl 5 procentų procesinių palūkanų priteisimo, todėl skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 13. Pareiškėja V. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimo dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kuri nebuvo išmokėta dėl ginčo laikotarpiu sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją koeficiento, ir priimti naują sprendimą – šią skundo dalį patenkinti. Pareiškėja taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo preambulėje nustatyto valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo 2 procentais 2009 m. ir 4,5 procento 2010–2013 m. ir šio įstatymo 1 bei 2 straipsnių atitikties Konstitucijos 48 straipsniui ir Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktai konstitucinei doktrinai bei teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams.

14. Apeliantė laikosi pozicijos, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjus bylai reikšmingas aplinkybes ir netinkamai išaiškinus bei pritaikius teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjos teigimu, teismas neįsigilino į pateiktą skundą, netinkamai vertino ir taikė Grąžinimo įstatymo nuostatas ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Apeliantė pažymi, kad pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti tik tam tikrai valstybės tarnautojų daliai ir taip buvo pažeistas proporcingumo principas.

15. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė vadovaudamasis galbūt Konstitucijai prieštaraujančiu Grąžinimo įstatymu. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Grąžinimo įstatymu, administracinę bylą dėl neteisėtai sumažinto darbo užmokesčio kompensavimo išnagrinėjo iš esmės ir taip užkirto kelią pakartotinai kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jeigu neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebūtų kompensuota Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka ir terminais. Be to, daliai valstybės tarnautojų jau yra priteistos neišmokėto darbo užmokesčio sumos, kurios yra artimos ar lygios 100 procentų negauto darbo užmokesčio.

16. Atsakovas Marijampolės pataisos namai prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. K. apeliacinį skundą atmesti.

17. Marijampolės pataisos namai paaiškina, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodė, jog iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, taigi, turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai, tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, juos kompensuos. Seimas 2015 m. birželio 30 d. Grąžinimo įstatyme nustatė neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio kompensavimo mechanizmą. Valstybei numačius mechanizmą, kaip praradimai bus kompensuoti, nebeliko ginčo dalyko, todėl Kauno apygardos administracinis teismas priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

19. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjai (statutinei valstybės tarnautojai) 2009–2013 m. dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad Lietuvos valstybė ginčo laikotarpiu pažeidė jos teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą.

20. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjos praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (Grąžinimo įstatymą), todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti jai ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.

21. Pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jai iš dalies nėra kompensuojami praradimai, efektyviai neapgina pažeistų teisių ir prieštarauja Konstitucijai.

22. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, jog dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas. Pareiškėjos pozicija, kad jai turi būti grąžinta visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų bei 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo išaiškinimams.

23. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai patvirtina, kad nagrinėjant pareiškėjos skunde išdėstytas aplinkybes (skundo pagrindas), kuriomis buvo grindžiami reikalavimai (skundo dalykas), išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su jos (statutinės valstybės tarnautojos) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota analogiškose bylose, kuriose buvo prašoma priteisti teismo sprendimu per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktais išaiškinimais, įvertino visus pateiktus įrodymus. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos reikalavimus priteisti ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas.

24. Nors apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti tik tam tikrai valstybės tarnautojų daliai ir taip buvo pažeistas proporcingumo principas, tačiau pažymėtina, kad šiuos argumentus Konstitucinis Teismas jau yra įvertinęs 2013 m. liepos 1 d. nutarime.

25. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas, be kita ko, pabrėžė, jog praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Taigi asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą.

26. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad apeliantės patirtų neproporcingų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apeliantės patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjos reikalavimus priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką). Pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

29. Teisėjų kolegija pareiškėjos argumento, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas užkirs jai kelią ateityje kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jeigu neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebus kompensuota pagal Grąžinimo įstatymą, nepripažįsta pagrįstu, kadangi V. K. skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. pareiškėja skunde nereiškė reikalavimų, vadovaudamasi Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu.

30. Atmetęs pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ir išvestinio reikalavimo dėl 5 procentų procesinių palūkanų priteisimo.

31. Atkreiptinas dėmesys, kad V. K. apeliaciniame skunde, be kita ko, kelia abejones dėl Grąžinimo įstatymo ir jame įtvirtinto kompensavimo mechanizmo atitikties Konstitucijai ir prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo preambulėje nustatyto valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo 2 procentais 2009 m. ir 4,5 procento 2010–2013 m., šio įstatymo 1 ir 2 straipsnio atitikties Konstitucijos 48 straipsniui, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktai konstitucinei doktrinai bei teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą yra suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Iš įstatymo formuluotės „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją, pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

33. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies (2 ir 4,5 procento) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Ji taip pat nepateikė konkrečių skaičiavimų, kad įstatymų leidėjas kompensacijų dydžių požiūriu nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. kad apeliantei pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina jos praradimų dalis pažeidžia jos teises ir proporcingumo principą.

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį ir byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl apeliantės iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikties Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams teisėtų lūkesčių bei teisinės valstybės principams, turi būti tenkinamas apeliantės prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

35. .Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mažintas ne visiems valstybės tarnautojams, todėl ir Grąžinimo įstatymas taikomas tik tiems asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę, asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016, 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016, 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1605/520/2017).

36. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas V. K. skundą, nustatė nagrinėjamam ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje esančius įrodymus, materialinės teisės normas taikė teisingai, o netenkindamas pareiškėjos skundo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti, remiantis jos apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o V. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė