2026-02-09 Nr. AB-5001-3-61-3-01620-2022-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-116-789/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01620-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1.; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos transporto saugos administracijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos transporto saugos administracijos (toliau – ir Administracija), 14 196, 24 Eur turtinės žalos ir 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos transporto saugos administracijos, bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas grindė skundą šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Tuvlita“ privalomosios techninės apžiūros kontrolieriumi. 2018 m. liepos 12 d. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas Nr. VKTI ANR_P 18 15 2018, kuriuo pareiškėjui taikyta administracinė atsakomybė už Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 440 straipsnio 2 dalies pažeidimą. UAB „Tuvlita“ 2018 m. rugpjūčio 9 d. nubaudė pareiškėją drausmine nuobauda, t. y. neišmokėjo 100 proc. darbo užmokesčio priedo už 2018 m. liepos mėn. rezultatus, nuo 2018 m. rugpjūčio 10 d. iki 2019 m. rugpjūčio 9 d. sustabdė kaupiamojo draudimo sutarties galiojimą, paskyrė laikinai eiti budinčio kontrolieriaus pareigas, atliko neeilinį darbo vertinimą, be to, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 15 d. iki 2018 m. gruodžio 11 d. buvo tikrintas net 5 kartus. 2019 m. gegužės 13 d. buvo gautas pranešimas apie Administracijos vykdomą tyrimą. Administracija 2019 m. birželio 6 d. įsakymu (toliau – ir Įsakymas) panaikino pareiškėjo teisę atlikti privalomąją techninę apžiūrą ir 2019 m. birželio 13 d. pareiškėjas buvo nubaustas ketvirtą kartą, t. y. atleistas iš darbo UAB „Tuvlita“. Pareiškėjas, nesutikdamas su Įsakymu, kreipėsi į teismą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2021 m. balandžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-416-492/2021 (toliau – ir LVAT sprendimas) panaikino Administracijos Įsakymą. Pareiškėjas taip pat ginčijo jo atleidimą iš darbo ir prašė priteisti iš UAB „Tuvlita“ vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki faktinio jo grąžinimo į darbą dienos.

2.2. Turtinė ir neturtinė žala atsirado dėl Administracijos, kaip viešojo administravimo subjekto, 2019 m. birželio 6 d. priimto Įsakymo, kuriuo pareiškėjui buvo panaikinta teisė atlikti privalomąją techninę apžiūrą ir kurio pagrindu pareiškėjas buvo atleistas iš darbo.

2.3. Administracijos neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad Administracija priėmė Įsakymą, kurį LVAT panaikino. Esminis LVAT argumentas, kurio pagrindu Administracijos Įsakymas buvo panaikintas, – nustatyti pagrindinių procedūrų pažeidimai (t. y. teisės akto, reglamentuojančio tokios poveikio priemonės taikymą, nebuvimas, bei pagal analogiją taikytinų senaties terminų pažeidimas). Pareiškėjo priverstinė pravaikšta dėl Administracijos neteisėto Įsakymo ir jo pagrindu UAB „Tuvlita“ priimto sprendimo atleisti pareiškėją iš darbo tęsėsi 21 mėnesį (nuo 2019 m. birželio 13 d. (atleidimo) iki 2021 m. balandžio 7 d. (LVAT sprendimo), tačiau teismas priteisė pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (nuo 2019 m. birželio 13 d.), bet ne ilgiau kaip už vienus metus, todėl pareiškėjui liko neatlyginta žala už likusius 9 mėnesius, t. y. 14 196,24 Eur (9 mėn. x 1 577,36 Eur vidutinis darbo užmokestis). Taigi pareiškėjas dėl Administracijos neteisėtų veiksmų patyrė žalą negautų pajamų forma.

2.4. Pareiškėjas dėl Administracijos priimto Įsakymo patyrė ir neturtinę žalą, nes žinia apie pareiškėjo atleidimo iš darbo aplinkybes buvo visiems atskleista, todėl jis patyrė nepatogumus, emocinę depresiją (ilgą laiką vartojo raminamuosius vaistus ir vaistus nuo nemigos), pažeminimą ir reputacijos pablogėjimą, taip pat ilgą laiką negalėjo susirasti darbo pagal įgytą kvalifikaciją, prarado pragyvenimo šaltinį, todėl kamavo dvasiniai išgyvenimai. Pareiškėją papildomai paveikė ir Administracijos pozicija darbo ginče dėl teisės byloje tarp pareiškėjo ir UAB „Tuvlita“, kurioje Administracija dalyvavo kaip trečiasis suinteresuotas asmuo. Administracija žemino pareiškėją ir kaltino jį dėl susiklosčiusios teisinės situacijos, todėl pareiškėjas jautė nepatogumus – nervinę įtampą, stresą, gyvenimiškus nepatogumus, moralinį spaudimą.

3. Atsakovo atstovas Administracija pateikė atsiliepimą į skundą, prašydama atmesti jį.

4. Administracija atsiliepime nurodė šiuos argumentus:

4.1. Pareiškėjas neįrodė valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų viseto, apsiribojo tik jam palankiu faktinių aplinkybių vertinimu. Įsakymas, kuris buvo panaikintas LVAT sprendimu, nepagrindžia Administracijos neteisėtų veiksmų civilinės atsakomybės taikymo aspektu. Net ir pašalinus LVAT sprendime nustatytus procedūrinius pažeidimus, Administracijos sprendimas nebūtų buvęs kitoks. Iš esmės teisė atlikti privalomąją techninę priežiūrą buvo panaikinta dėl pareiškėjo veiksmų, o toks panaikinimas neteisėtu buvo pripažintas tik dėl procedūrinių pažeidimų, tačiau tai nekeičia fakto, kad pareiškėjas netinkamai naudojosi savo teise atlikti privalomąją techninę priežiūrą.

4.2. Pareiškėjas, įrodinėdamas patirtą žalą negautų pajamų forma, turėjo įrodyti negautų pajamų realumą ir pagrįstumą, t. y. tai, kad tuo atveju, jeigu Administracija nebūtų priėmusi Įsakymo, kuriuo buvo panaikinta pareiškėjui suteikta teisė atlikti technines apžiūras, laikotarpiu nuo jo darbo santykių UAB „Tuvlita“ nutrūkimo (2019 m. birželio 13 d.) iki LVAT sprendimo priėmimo (2021 m. balandžio 7 d.) pareiškėjas būtų gavęs skunde nurodytą piniginę sumą. Pareiškėjas grindžia patirtos turtinės žalos apskaičiavimą vidutinio darbo užmokesčio dydžiu, tačiau UAB „Tuvlita“, kaip pareiškėjo darbdavys, turėjo teisę didinti ir (ar) mažinti pareiškėjo darbo užmokestį, taip pat nutraukti darbo santykius su pareiškėju.

4.3. Pareiškėjas nutyli tam tikras esmines aplinkybes, pvz., išnagrinėjus pareiškėjo ir UAB „Tuvlita“ darbo ginčą dėl teisės, pareiškėjui buvo priteista ne tik 18 928,32 Eur vidutinio darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos, bet ir 9 464,16 Eur kompensacijos suma su privalomais mokesčiais. Pareiškėjo skaičiavimuose dėl tariamai patirtos turtinės žalos dydžio minėta suma nenurodoma ir ja nėra mažinimas prašomos priteisti turtinės žalos dydis, t. y. iš 14 196,24 Eur nėra atimama 9 464,16 Eur suma, kuri sumažintų pareiškėjo tariamai patirtos turtinės žalos dydį iki 4 732,08 Eur. Tuo atveju, jeigu teismas manytų, kad pareiškėjas patyrė turtinę žalą dėl Administracijos neteisėtų veiksmų, nurodyta aplinkybė dėl turtinės žalos dydžio mažinimo turi esminę reikšmę šiam teisiniam ginčui, priešingu atveju, priteisus pareiškėjui jo prašomą turtinės žalos dydžio sumą, būtų galima kelti klausimą dėl pareiškėjo nepagrįsto praturtėjimo.

4.4. Panaikinus asmeniui teisę atlikti techninę apžiūrą, asmuo negali faktiškai atlikti privalomąją techninę apžiūrą tik trumpą laikotarpį, tačiau, būdamas aktyvus, jis neturi jokių teisinių kliūčių (būtent dėl įvykusio teisės atlikti privalomąją techninę apžiūrą panaikinimo) iš naujo įgyti teisę atlikti techninę apžiūrą ir toliau dirbti. Pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų, kad įgytų šią teisę iš naujo (pvz., iš naujo nelaikė kvalifikacijos egzamino). Ši aplinkybė yra svarbi, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo galimai patirtos žalos dydžio. Pareiškėjo buvimas pasyviu, nebandymas iš naujo įgyti teisę atlikti techninę apžiūrą ir įsidarbinimas kitoje darbovietėje iš esmės patvirtina tai, kad pareiškėjas neturėjo noro toliau atlikti privalomąsias technines apžiūras. Administracijos vertinimu, objektyvus laikotarpis, kuriuo pareiškėjas tariamai galėjo patirti turtinę žalą, galėtų būti nebent 2 mėnesiai.

4.5. Nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo tariamai neteisėtų veiksmų ir nuostolių, patirtų negautos naudos (pajamų) forma, nes žala atsirado dėl UAB „Tuvlita“ sprendimo atleisti pareiškėją, už tai pareiškėjui jau yra atlyginta Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) numatyta tvarka. Administracija neturėjo įtakos pareiškėjo atleidimui iš darbo. UAB „Tuvlita“ turėjo visas tiek teisines, tiek faktines sąlygas išvengti pareiškėjo atleidimo ir taip sumažinti / pašalinti žalos atsiradimo tikimybę ir dydį tol, kol bus priimtas sprendimas administracinėje byloje dėl Administracijos Įsakymo panaikinimo, tačiau nepasinaudojo jomis savo valia ir sprendimu.

4.6. Pareiškėjas siekė prisiteisti neturtinę žalą ir darbo ginčo dėl teisės byloje tarp pareiškėjo ir UAB „Tuvlita“, kurioje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas atmetė tokius pareiškėjo reikalavimus kaip nepagrįstus. Civilinėje ar administracinėje byloje nustatytus faktus galima laikyti prejudiciniais ir neįrodinėti jų iš naujo, todėl turėtų būti konstatuojama, kad pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos. Pareiškėjas grindžia reikalavimą atlyginti neturtinę žalą vien deklaratyviais teiginiais, į bylą nėra pateikta jokių objektyvių tokią žalą patvirtinančių įrodymų.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. gegužės 24 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

6. Teismas nustatė šias aplinkybes:

6.1. Pareiškėjas nuo 2008 m. kovo 3 d. ėjo privalomosios techninės apžiūros kontrolieriaus pareigas UAB „Tuvlita“.

6.2. 2018 m. liepos 12 d. V. K. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas Nr. VKTI-ANR_P-1815-2018, kuriuo konstatuota, kad jis įvykdė administracinį nusižengimą, už kurį nustatyta atsakomybė pagal ANK 440 straipsnio 2 dalį. Nutarimas administracinio nusižengimo byloje ROIK: 18088637709 buvo priimtas 2018 m. rugsėjo 19 d. Šis nutarimas Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 21 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-134-594/2019 paliktas nepakeistas, t. y. teismas konstatavo, kad V. K. pagrįstai pripažintas kaltu pagal ANK 440 straipsnio 2 dalį.

6.3. Administracijos Įsakymu buvo panaikinta pareiškėjo teisė atlikti privalomąją techninę apžiūrą už labai sunkų kontrolieriaus darbo pažeidimą. UAB „Tuvlita“ generalinio direktoriaus 2019 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 89-K (toliau –2019 m. birželio 12 d. įsakymas) ir nuo 2019 m. birželio 13 d. nutraukta su pareiškėju sudaryta darbo sutartis DK 60 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 2 dalies pagrindu (kai darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialios teisės dirbti tam tikrą darbą ar eiti tam tikras pareigas).

6.4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. balandžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-416-492/2021 patenkino V. K. skundą ir panaikino Administracijos Įsakymą.

6.5. Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis nustatyta, kad Vilniaus regiono apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimu išsprendė darbo ginčą tarp pareiškėjo ir UAB „Tuvlita“ taip: pripažino V. K. atleidimą iš darbo neteisėtu ir panaikino UAB „Tuvlita“ generalinio direktoriaus 2019 m. birželio 12 d. įsakymą Nr. 89-K dėl darbo sutarties nutraukimo; V. K. į darbą negrąžino; pripažino, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; priteisė V. K. iš UAB „Tuvlita“ 18 928,32 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, su privalomais mokesčiais ir 9464,16 Eur kompensaciją su privalomais mokesčiais; įpareigojo UAB „Tuvlita“ per vieną darbo dieną nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai naują pranešimą (2-SD forma), patikslinant duomenis apie V. K. atleidimo pagrindą (nurodant DK 218 straipsnio 4, 6 dalis), datą ir draudžiamąsias pajamas, bei pateikti V. K. šio įpareigojimo įvykdymą patvirtinančius dokumentus; atmetė V. K. prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir darbo užmokesčio skirtumo priteisimo; priteisė V. K. iš UAB „Tuvlita“ 360 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal UAB „Tuvlita“ apeliacinį skundą, 2022 m. kovo 15 d. nutartimi paliko Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimą nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) 2023 m. sausio 19 d. nutartyje (civilinė byla Nr. Nr. e3K-3-70-701/2023) pasisakė teisės aiškinimo klausimais, paliko Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 15 d. nutartį iš esmės nepakeistą.

7. Teismas vertino, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-416-492/2021, Administracijos neteisėti veiksmai pasireiškė, netinkamai atlikus pareigą priimti Įsakymą per teisės aktuose nustatytą terminą.

8. Spręsdamas dėl priežastinio ryšio tarp Administracijos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo prašomos priteisti žalos teismas nurodė, kad tiesioginė pareiškėjo priverstinės pravaikštos priežastis – neteisėtas atleidimas iš darbo (kaip buvo konstatuota teismų, nagrinėjusių darbo ginčą). Teismo vertinimu, Administracijos Įsakymas buvo tik galimas pagrindas priimti sprendimą dėl atleidimo. Tačiau UAB „Tuvlita“ turėjo visas tiek teisines (t. y. nušalinti pareiškėją nuo darbo (DK 49 str.), išleisti pareiškėją į prastovą (DK 47 str.), pasiūlyti kitą darbą (DK 45 str.)), tiek faktines (turėjo žinoti, ar pareiškėjas teiks skundą dėl Administracijos Įsakymo) sąlygas išvengti pareiškėjo atleidimo ir taip sumažinti / pašalinti žalos atsiradimo tikimybę ir dydį tol, kol bus priimtas sprendimas administracinėje byloje dėl Administracijos Įsakymo teisėtumo, tačiau nepasinaudojo jomis savo valia ir sprendimu. Teismas papildomai atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismas 2022 m. kovo 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-564-1012/2022 konstatavo, jog UAB „Tuvlita“ nebendradarbiavo su pareiškėju, prieš atleisdama jį, neišsiaiškino, ar pareiškėjas ketina skųsti Administracijos Įsakymą per nustatytą terminą.

9. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog pareiškėjas būtų siekęs vėl įgyti teisę atlikti techninę apžiūrą, nors, pagal galiojantį teisinį reguliavimą (Reikalavimų įmonėms, atliekančioms motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomąją techninę apžiūrą, ir teisės atlikti motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomąją techninę apžiūrą suteikimo, sustabdymo, sustabdymo panaikinimo ir šios teisės panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 3-375, 51–52 punktai), jis turėjo tokią galimybę; teismams nagrinėjant pareiškėjo ir UAB „Tuvlita“ darbo ginčą, pareiškėjas neprašė grąžinti jį į eitas pareigas.

10. Teismas, atsižvelgdamas į surinktų įrodymų visumą, darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog yra pakankamas priežastinis ryšys tarp pareiškėjo nurodomos turtinės žalos ir neteisėtų Administracijos veiksmų (Administracijos Įsakymo), t. y. pareiškėjo galimai patirta žala yra pernelyg nutolusi nuo Administracijos neteisėtų veiksmų.

11. Teismas taip pat pažymėjo, kad viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo panaikinimas savaime nėra pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad neigiami padariniai reputacijai, psichinei būsenai kilo dėl Administracijos Įsakymo, ir sudarančių pagrindą konstatuoti esantį priežastinį ryšį tarp pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos ir teismo panaikinto Įsakymo. Be to, pareiškėjas sieja neturtinę žalą ne su Administracijos priimtu Įsakymu, o su UAB „Tuvlita“ sprendimu nutraukti su pareiškėju darbo santykius. Žalos, susijusios su pareiškėjo atleidimu, klausimas jau buvo sprendžiamas, nagrinėjant darbo ginčą, teismai netenkino V. K. reikalavimo, be kita ko, ir atsižvelgdami į pareiškėjo padarytą administracinį nusižengimą.

12. Teismas, įvertinęs byloje pateiktų duomenų visumą, pirmiausia tai, kad byloje nėra pateikta jokių neturtinės žalos fakto ir dydžio įrodymų, taip pat tai, kad Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 21 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-134-594/2019 konstatuota, jog V. K. pagrįstai pripažintas kaltu pagal ANK 440 straipsnio 2 dalį, sprendė, kad pareiškėjas neįrodė jam kilusios neturtinės žalos dėl Administracijos Įsakymo fakto, taip pat priežastinio ryšio tarp viešojo administravimo subjekto priimto Įsakymo ir pareiškėjui kilusios žalos, todėl jo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą negali būti tenkinamas.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

14. Pareiškėjas grindžia apeliacinį skundą šiais argumentais:

14.1. Priešingai, nei nurodoma teismo sprendime, tarp neteisėtų Administracijos veiksmų, pripažintų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-416-492/2021, ir pareiškėjo nurodomos žalos egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys. Jei Administracija nebūtų priėmusi nepagrįsto, neteisėto, prieštaraujančio esminiams teisės bei viešojo administravimo principams Įsakymo, kurio pagrindu pareiškėjas buvo neteisėtai atleistas iš darbo, pareiškėjas nebūtų patyręs 14 196,24 Eur turtinę žalą. Iš šių aplinkybių matyti, kad Administracijos neteisėti veiksmai (Administracijos Įsakymas) tiesiogiai lėmė žalos atsiradimą pareiškėjui, todėl faktinis priežastinis ryšys konstatuotas. Administracija turėjo žinoti ir neabejotinai žinojo, kad dėl šių Administracijos veiksmų (Administracijos Įsakymo), pareiškėjas neginčijamai patirs neigiamas pasekmes, t. y. neteks darbo ir neteks pagrindinio pragyvenimo šaltinio (darbo užmokesčio). Tačiau, nepaisydama to, Administracija priėmė neteisėtą, Įsakymą, kurio pagrindu pareiškėjas buvo atleistas iš darbo.

14.2. Remiantis Administracijos Įsakymu, pareiškėjas buvo neteisėtai atleistas iš darbo, ši žinia bei atleidimo aplinkybės buvo visiems atskleistos, aptarinėjamos, todėl pareiškėjas patyrė nepatogumus, emocinę depresiją (ilgą laiką vartojo raminamuosius vaistus, vaistus nuo nemigos), pažeminimą bei reputacijos pablogėjimą (pareiškėjas, ilgametis UAB „Tuvlita“ darbuotojas, ilgalaikiu darbu užsitarnavęs kolektyvo pagarbą, autoritetą po atleidimo iš darbo tapo apkalbų objektu, visi nusisuko nuo jo, nustojo bendrauti, pradėjo vengti jo, todėl sumažėjo ir pareiškėjo bendravimo galimybės). Pareiškėjas ilgą laiką negalėjo susirasti darbo pagal įgytą kvalifikaciją, turimas žinias, prarado pragyvenimo šaltinį, todėl jį kamavo stiprūs dvasiniai išgyvenimai, nestabilumo, nesaugumo jausmas ir kt. Pareiškėją sukrėtė ir faktas, kad net po minėto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-416492/2021, kuriuo buvo panaikintas Įsakymas, UAB „Tuvlitai“ apskundus Darbo ginčų komisijos sprendimą, teismo proceso metu Administracija toliau kaltino pareiškėją, atlikus šiurkščius darbo pažeidimus, menkino pareiškėją, bandydama pateisinti savo neteisėtą veikimą. Taigi pareiškėjas dėl neteisėtų Administracijos veiksmų nuo 2019 m. birželio mėnesio (Įsakymo priėmimo ir atleidimo) iki 2022 m. kovo mėn. (galutinio sprendimo priėmimo, kuriuo buvo priteista dalis pareiškėjo patirtų nuostolių) jautė nepatogumus.

15. Administracija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama atmesti apeliacinį skundą. Administracija atsiliepime nurodo šias aplinkybes:

15.1. Teismų praktikoje yra formuojama pozicija, kad net ir panaikintas administracinis aktas pats savaime nesukelia viešosios atsakomybės. Įsakymo panaikinimo pagrindas buvo konstatuoti procedūriniai pažeidimai, tačiau, net ir pašalinus procedūrinius pažeidimus (t. y. Administracijai taikius poveikio priemonę per 6 mėn.), Administracijos sprendimas nebūtų buvęs kitoks, t. y. bet kuriuo atveju būtų priimtas tokio paties teisinio turinio Administracijos įsakymas, kuriuo pareiškėjui būtų buvusi panaikinta teisė atlikti privalomąją techninę apžiūrą. Teisė atlikti privalomąją techninę priežiūrą buvo panaikinta dėl pareiškėjo veiksmų, o toks panaikinimas neteisėtu buvo pripažintas tik dėl procedūrinių pažeidimų, tačiau tai nekeičia fakto, kad pareiškėjas netinkamai naudojosi savo teise atlikti privalomąją techninę priežiūrą. Taigi neabejotina, kad individualaus administracinio akto panaikinimas, būdamas reikšminga aplinkybe, savaime nėra pagrindas konstatuoti, jog visi viešojo administravimo subjekto (Administracijos) veiksmai, susiję su sprendimo priėmimu, buvo neteisėti ab initio.

15.2. Administracija laikosi skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytos pozicijos dėl to, kad pareiškėjas neįrodė negautų pajamų realumo, pagrįstumo ir dydžio, kad pareiškėjas nesiekė iš naujo įgyti teisę atlikti techninę apžiūrą ir toliau dirbti. Administracijos vertinimu, pareiškėjas neteko pajamų todėl, kad UAB „Tuvlita“ atleido jį iš darbo, o ne dėl Administracijos priimto Įsakymo. Administracija laikosi pozicijos, kad, sprendžiant dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos, turi būti vadovaujamasi prejudicinę galią turinčiais teismų sprendimais, priimtais, nagrinėjant individualų darbo ginčą dėl pareiškėjo atleidimo iš darbo.

15.3. Pareiškėjas padarė administracinį nusižengimą (ANK 440 str. 2 d.) ir nesilaikė teisės aktų reikalavimų, būtent dėl to buvo taikyta poveikio priemonė (priimtas Administracijos Įsakymas). Administracija nepritaria pareiškėjo argumentams dėl reputacijos pablogėjimo, kurį nulėmė Administracijos Įsakymas. Pareiškėjo reputacija galėjo pablogėti tik dėl jo paties veiksmų, t. y. padaryto ANK 440 straipsnio 2 dalies pažeidimo.

15.4. Tarp pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos ir Įsakymo, kaip neteisėtų Administracijos veiksmų, nėra priežastinio ryšio. Nei pačiame Administracijos Įsakyme, nei tuo metu galiojusiame teisiniame reguliavime nebuvo numatyta imperatyvi pareiga privačiam subjektui nutraukti darbo santykius po to, kai techninių apžiūrių kontrolieriui yra panaikinama teisė atlikti techninę apžiūrą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo tariamai patirta žala yra pernelyg nutolusi nuo Administracijos atliktų veiksmų (priimto Administracijos įsakymo). Taigi netiesioginis priežastinis ryšys nėra pakankamas, kad būtų galima pripažinti šios sąlygos buvimą. Pareiškėjas tiesiogiai patyrė tariamą žalą dėl UAB „Tuvlita“ laisva valia priimto sprendimo atleisti jį iš darbo. Administracijos manymu, įvertinus šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, neabejotina, kad UAB „Tuvlita“ veiksmai, t. y. UAB „Tuvlita“ įsakymas, kuriuo buvo nutraukta tarp UAB „Tuvlita“ ir pareiškėjo 2008 m. kovo 8 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 267, nutraukia priežastinio ryšio grandinę tarp Administracijos veiksmų ir padarytos žalos.

15.5. Reikšminga Vilniaus apygardos teismo padarytų išvadų teisinė argumentacija. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. kovo 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-564-1012/2022 nurodė, kad DK 60 straipsnio, reglamentuojančio darbo sutarties nutraukimą nesant darbo sutarties šalių valios, tikslas yra reglamentuoti darbo sutarties nutraukimą, kai nė viena iš darbo santykių šalių neturi valios nutraukti tokius santykius; toks teisinis reglamentavimas suponuoja tai, jog darbdavys, nebūdamas suinteresuotas ir nesiekdamas atleisti darbuotojo, sužinojęs apie darbuotojui panaikintą specialiąją teisę, ieškos galimybių išsaugoti darbo santykius, siūlydamas darbuotojui kitą darbą ir / arba nustatydamas terminą apskųsti sprendimą panaikinti specialiąją teisę ar iš naujo gauti tokią specialiąją teisę; apeliantė, kaip darbdavė, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, todėl, susiklosčius tokiai faktinei situacijai, kai atsakovui buvo panaikinta specialioji teisė, apeliantė tiesiog pasinaudojo proga atleisti atsakovą; tokią išvadą netiesiogiai patvirtina ir tai, kad apeliantė net nesulaukė LTSA direktoriaus 2019 m. birželio 6 d. įsakymo apskundimo termino pabaigos ir nedelsiant (kitą dieną nuo sužinojimo apie panaikintą specialiąją teisę) atleido atsakovą iš darbo; apeliantė, nutraukdama darbo sutartį su atsakovu, neturėjo teisinio pagrindo taikyti DK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu.

15.6. Administracija neturėjo jokios įtakos UAB „Tuvlita“ sprendimui atleisti pareiškėją. UAB „Tuvlita“ turėjo tiek teisines sąlygas(t. y. nušalinti atsakovą nuo darbo (DK 49 str.), išleisti atsakovą į prastovą (DK 47 str.), pasiūlyti kitą darbą (DK 45 str.)), tiek faktines sąlygas (buvo informuota apie tai, kad pareiškėjas teiks skundą dėl Administracijos įsakymo) išvengti pareiškėjo atleidimo ir taip sumažinti / pašalinti žalos atsiradimo tikimybę ir dydį tol, kol bus priimtas sprendimas administracinėje byloje dėl Administracijos Įsakymo panaikinimo, tačiau nepasinaudojo jomis savo valia ir sprendimu.

IV. Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

16. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl reikalavimo priteisti pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos transporto saugos administracijos, pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog yra pakankamas priežastinis ryšys tarp pareiškėjo nurodomos turtinės bei neturtinės žalos ir neteisėtų Administracijos veiksmų (Administracijos Įsakymo).

18. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad jei Administracija nebūtų priėmusi neteisėto Įsakymo, kurio pagrindu pareiškėjas buvo neteisėtai atleistas iš darbo, pareiškėjas nebūtų patyręs 14 196,24 Eur turtinę žalą. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad dėl neteisėto Administracijos Įsakymo ir jo pagrindu įvykdyto neteisėto atleidimo iš darbo pareiškėjas patyrė nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą bei reputacijos pablogėjimą. Pareiškėjas ilgą laiką negalėjo susirasti darbo pagal įgytą kvalifikaciją, prarado pragyvenimo šaltinį, todėl jis patyrė stiprius dvasinius išgyvenimus, nestabilumo, nesaugumo jausmą ir kt. UAB „Tuvlita“ apskundus Darbo ginčų komisijos sprendimą, teismo proceso metu Administracija kaltino ir menkino pareiškėją. Pareiškėjo teigimu, jis patyrė 2 000 Eur neturtinę žalą.

19. Pareiškėjas sieja jo patirtą turtinę žalą su jo priverstine pravaikšta ir su tuo susijusiomis negautomis pajamomis. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, nagrinėjęs darbo ginčą, priteisė pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, todėl pareiškėjui liko neatlyginta žala už 9 mėnesius, kuri sudaro 14 196,24 Eur.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo atleidimo iš darbo teisėtumas buvo vertinamas Vilniaus regiono apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-6686-675/2021. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 23 d. sprendime, be kita ko, konstatuota, kad pareiškėjas buvo neteisėtai atleistas iš darbo, pareiškėjui iš ieškovės UAB „Tuvlita“ buvo priteista 18 928,32 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2019 m. birželio 13 d.), bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, suma su privalomais mokesčiais ir 9 464,16 Eur kompensacijos suma su privalomais mokesčiais, pareiškėjo prašymas dėl neturtinės žalos priteisimo ir darbo užmokesčio skirtumo priteisimo iš ieškovės UAB „Tuvlita“ atmestas.

21. Taigi Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimu, kuris buvo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-564-1012/2022, buvo išspręstas pareiškėjo neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimas, vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis. Pareiškėjui buvo priteista vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, suma su privalomais mokesčiais ir kompensacijos suma su privalomais mokesčiais. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas iš esmės sieja jo patirtą turtinę žalą su priverstine pravaikšta ir jos metu negautomis pajamomis, t. y. jis skaičiuoja turtinę žalą kaip vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką už vienerius metus, kurį bendrosios kompetencijos teismas priteisė pareiškėjui iš ieškovės UAB „Tuvlita“, skirtumą.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas yra ribojamas trukme, t. y. jis gali būti priteisiamas už ne ilgesnį kaip vienerių metų laikotarpį. Taigi vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas yra reglamentuojamas atsietai nuo turtinės žalos, kuri taip pat gali būti patirta dėl neteisėto atleidimo iš darbo (tarnybos) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-115-789/2025). Išsprendus klausimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo pareiškėjui iš UAB „Tuvlita“ civilinėje byloje Nr. e2-6686-675/2021, nėra pagrindo spręsti klausimą dėl turtinės žalos negautų pajamų (negauto vidutinio darbo užmokesčio (jo dalies)) forma priteisimo pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Administracijos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir kitais motyvais (kurie, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi, sprendžiant dėl turtinės žalos priteisimo), pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo dalies dėl turtinės žalos priteisimo.

23. Pareiškėjas, prašydamas priteisti neturtinę žalą, grindžia šį prašymą jo patirtais dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, pažeminimu ir reputacijos pablogėjimu dėl to, kad buvo paskleista informacija apie jo atleidimo iš darbo aplinkybes, įskaitant ir Administracijos Įsakymą, pareiškėjas negalėjo susirasti darbo ilgą laiką, jis buvo neteisėtai atleistas iš darbo.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos, kurią pareiškėjas siejo su jo neteisėtu atleidimu iš darbo, priteisimo iš UAB „Tuvlita“ klausimas buvo sprendžiamas civilinėje byloje Nr. e2-6686-675/2021 (šis pareiškėjo prašymas buvo atmestas). Nagrinėjamoje byloje vertintini Administracijos veiksmai, kurie pasireiškė Įsakymo, kuriuo panaikinta pareiškėjui suteikta teisė atlikti privalomąją techninę apžiūrą, priėmimu, o ne UAB „Tuvlita“ veiksmai, kuriais pareiškėjas atleistas iš darbo.

25. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nustatant priežastinį ryšį, sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.

26. Administracijos Įsakymas, kuriuo Administracija panaikino pareiškėjui suteiktą teisę atlikti privalomąją techninę apžiūrą, atsižvelgdama į konstatuotą 2018 m. liepos 12 d. administracinį nusižengimą, už kurį numatyta atsakomybė ANK 440 straipsnio 2 dalyje (2018 m. liepos 12 d. protokolas Nr. VKTI-ANR_P-1815-2018, 2018 m. rugsėjo 19 d. nutarimas Nr. VKTI-ANR_N-340-2018, Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 21 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-134-594/2019), buvo panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-416-492/2021, be kita ko, konstatavus, kad visi duomenys, reikalingi Administracijos Įsakymui priimti, iš esmės buvo žinomi nuo 2018 m. liepos 12 d. administracinio nusižengimo protokolo surašymo momento, todėl Įsakymo priėmimas dėl poveikio priemonės taikymo, praėjus daugiau negu šešiems mėnesiams po pažeidimo padarymo dienos, yra neteisėtas.

27. Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 21 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-134-594/2019 buvo pripažinta, kad pareiškėjas padarė ANK 440 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą administracinį nusižengimą, kuris pasireiškė tuo, kad pareiškėjas, atlikęs transporto priemonės privalomąją techninę apžiūrą, nenustatęs didelių transporto priemonės trūkumų, tačiau pažymėjęs, jog transporto priemonei būdingi nedideli projekcijos sistemos defektai, sprendė, jog transporto priemonė atitinka techninius reikalavimus. Tačiau, tą pačią dieną atlikus tos pačios transporto priemonės pakartotinę techninę apžiūrą, inicijuotą Administracijos (privalomosios transporto priemonių techninės apžiūros kokybės kontrolinis tikrinimas), tikrinant pareiškėjo atliktos transporto priemonės techninės apžiūros rezultatus, nustatyti 7 dideli ir 2 nedideli transporto priemonės trūkumai, kuriems esant konstatuota, kad tikrinta transporto priemonė neatitinka techninių reikalavimų.

28. Administracijos Įsakymas buvo priimtas 2019 m. birželio 6 d., be kita ko, remiantis administracinio nusižengimo byloje nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kildina neturtinę žalą iš Administracijos Įsakymo, kuriuo panaikinta jam suteikta teisė atlikti privalomąją techninę apžiūrą, tačiau šis Įsakymas yra tiesiogiai susijęs su pareiškėjo padarytu administraciniu nusižengimu. Aplinkybės, kad pareiškėjas padarė administracinį nusižengimą, buvo patvirtintos Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 21 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-134-594/2019, kuris įsiteisėjo dar iki ginčijamo Administracijos Įsakymo priėmimo. Taigi nagrinėjamu atveju informacijos apie pareiškėjo atliktus neteisėtus veiksmus (administracinį nusižengimą) paviešinimas tretiesiems asmenims (įskaitant ir UAB „Tuvlita“ darbuotojus) yra susijęs, visų pirma, su administracinio nusižengimo byloje konstatuotu pareiškėjo padarytu administraciniu nusižengimu. Ir nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-416-492/2021 Administracijos Įsakymas pripažintas neteisėtu dėl to, kad jis priimtas, praleidus terminą, tačiau minėtame LVAT sprendime nebuvo paneigtos aplinkybės, kad pareiškėjas padarė administracinį nusižengimą, kurios ir sudarė pagrindą priimti Administracijos Įsakymą.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo skunde nurodomi jo patirti dvasiniai išgyvenimai, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kt. yra sietini su jo padarytu administraciniu nusižengimu ir jo atleidimu iš darbo. Kaip minėta, Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimu pareiškėjo prašymas dėl neturtinės žalos priteisimo iš ieškovės UAB „Tuvlita“ buvo atmestas. Pareiškėjos neskundė minėto teismo sprendimo apeliacine tvarka.

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo reikalavimų dėl turtinės ir neturtinė žalos priteisimo. Taigi pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

31. Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Milda Vainienė