2013-07-22 Nr. AB-3784-3-61-3-00343-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1928/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00343-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija: 6.6.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu ir prašė panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, atsakovas) 2013 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 1D-602(11) (toliau – ir Sprendimas); solidariai priteisti iš atsakovų VRM ir Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnį perskaičiuotą ir neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį 2 357,40 Lt; solidariai priteisti iš atsakovų VRM ir Lietuvos valstybės pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį perskaičiuotą ir neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį 808,05 Lt; solidariai priteisti iš atsakovų VRM ir Lietuvos valstybės 2 000 Lt neturtinę žalą ir įpareigoti atsakovus toliau mokėti jam VRM sekretoriaus 2006 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. 11-88 paskirtą 430,00 Lt dydžio pensiją.

Pareiškėjas nurodė, kad jam VRM 2006 m. sausio 16 d. sekretoriaus sprendimu Nr. 11-88 buvo paskirta 430,00 Lt (be valstybinės socialinio draudimo 360 Lt bazinės pensijos) valstybinė pareigūnų ir karių pensija (toliau – ir pensija). Nuo 2010 m. sausio 1 d. jam buvo sumažinta pensija 117,87 Lt. Kadangi nuo 2011 m. birželio 11 d. pradėjo dirbti, tai priklausomai nuo darbo užmokesčio dydžio paskirtoji pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta dar kartą. Pensijų mažinimai buvo atlikti vadovaujantis 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 4 ir 5 straipsniais. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. VRM jam neišmokėjo 2 357,40 Lt, o kadangi nuo 2011 m. birželio 11 d. jis pradėjo dirbti, tai neišmokėjo dar 808,05 Lt. Iš viso nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 1 d. jam buvo neišmokėta 3 165,45 Lt. Pažymėjo, kad toks teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę, teisė laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu. Savo poziciją grindė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 48, 52 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. vasario 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2012 m. vasario 6 d. ir kt. nutarimais. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Laikinąjį įstatymą, o VRM taikius šio įstatymo nuostatas, pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos, t. y. pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad Laikinojo įstatymo nuostatų, sumažinusių pensijas, galiojimas buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d. Taip pat nurodė, kad dėl sumažintos savo pensijos 2012 m. gruodžio 28 d. raštu kreipėsi į VRM, kurio Sprendimą ir skundžia teismui, nesutikdamas su pateiktu atsakymu.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad VRM, apskaičiuodama valstybinės pensijos dydžius, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais, todėl atsakovo veiksmai yra teisėti ir pagrįsti. Atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Nurodė, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos neteko galios 2012 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI-2195, kuris įsigaliojo nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo. Būtent šiuo įstatymu, o ne Konstitucinio Teismo nutarimu išnyko teisinis pagrindas mažinti pensiją pareiškėjui dėl to, kad jis atitinkamu laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų. Nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl manė, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Pareiškėjas neįrodė, jog VRM ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius ir šiuo metu galiojančius teisės aktus ministerija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, todėl manė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti jo reikalavimų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjo V. L. skundą tenkino iš dalies, priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 808,05 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2011 m. liepos mėn. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, panaikino VRM 2013 m. sausio 14 d. sprendimo Nr. 1D-602(11) dalį, kurioje atsisakyta V. L. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo straipsnio 3 dalį. 2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas Nr. XI-537, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Nurodė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnio 2 dalį. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas, buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad įstatymas galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai; Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Teismas nurodė Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį.

Dėl reikalavimų priteisti valstybinės pensijos nepriemoką ir įpareigojimo mokėti paskirtą pensiją teismas nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. sausio 11 d. pažyma Nr. 11PP (P)-281 patvirtino, kad pareiškėjui V. L. paskirta 790 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija su priedu (430 Lt + 360 Lt) nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota ir sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, kurių konstitucingumas buvo patvirtintas Konstitucinio Teismo. Nuo 2011 m. liepos mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. imtinai pareiškėjo pensija buvo dar kartą perskaičiuota ir sumažinta, atsižvelgus į jo turėtų draudžiamųjų pajamų dydį ir pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, padaryta išvada, jog pareiškėjui V. L. laikotarpiu imtinai nuo 2011 m. liepos mėn. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismo paskaičiavimu susidarė 808,05 Lt pensijos nepriemoka. Pareiškėjo pensijos sumažinimas, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, laikytinas atliktu teisėtai ir pagrįstai.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl VRM kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimas nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteista iš Lietuvos valstybės. Atsižvelgiant į tai, ir remiantis Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. sausio 11 d. pažyma Nr. 11PP (P)-281, pareiškėjui už laikotarpį imtinai nuo 2011 m. liepos mėn. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. priteista 808,05 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM. Pareiškėjo reikalavimas dėl 2 357,40 Lt pensijos dalies priteisimo, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, atmestas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas taip pat prašė teismo įpareigoti atsakovus toliau jam mokėti 2006 m. sausio 16 d. VRM sprendimu Nr. 11-88 paskirtą 430,00 Lt dydžio pensiją. Remiantis ta pačia Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. sausio 11 d. pažyma Nr. 11PP (P)-281 matyti, kad nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. nustojus galioti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatoms, jos nebebuvo taikomos ir jomis VRM nebesivadovavo apskaičiuodama pareiškėjo V. L. pensiją, t. y. pareiškėjui nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. yra mokama 672,13 Lt pensija kas mėnesį pritaikius tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Pažymėta, kad Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas įstatymu pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Todėl teismas neturi teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą minėtų nuostatų netaikyti ir mokėti visą paskirto dydžio, t. y. 790 Lt su priedu (430 Lt + 360 Lt) pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Dėl VRM Sprendimo panaikinimo pažymėjo, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo. Atsižvelgus į tai, yra pagrindas panaikinti tik tą VRM Sprendimo dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo nurodė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalis. Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1241/2009). Pažymėta, kad Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai klausimas išspręstas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame, be kita ko, konstatuota, kad pagal Konstituciją, jos 23, 29, 52 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (dėl ekonomikos krizės) įstatymų leidėjas turi teisę mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, sumažintos pensijos gali būti mokamos laikinai, o įstatymų leidėjas turi užtikrinti, kad praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų mažinimo, taip pat dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, nebelikus minėtos ypatingos situacijos būtų per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei įvertinus ankščiau aptartą teisinį reglamentavimą, padaryta išvada, kad VRM, apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjui sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., veikė teisėtai savo kompetencijos ribose. Taigi šiuo atveju šios institucijos neteisėtų veiksmų nėra. Be to, pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį bei Administracinių bylų teisenos įstatymą, atlyginama turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, t. y. žala turi būti padaroma viešojo administravimo srityje, o valstybės (Seimo) įstatymų leidybos veikla negali būti laikoma viešuoju administravimu, todėl šiuo atveju Lietuvos valstybės deliktinė atsakomybė negalima. Dėl nurodytų priežasčių pagrindo atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą nėra, todėl ši skundo dalis atmesta.

III. Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 41-43) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo dalį dėl tenkintų pareiškėjo reikalavimų, juos atmetant. Atmetus apeliacinį skundą, prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai pritaikius ginčui aktualias materialinės teisės normas ir Konstitucinio Teismo praktiką. Teigia, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas į 2012 m. rugsėjo 21 d., į tai, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pripažintas netekusiu galios. Remiasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, jog pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, kad kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Teigia, jog Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime aiškiai pasisakė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2013 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, tai Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Dėl nurodytų aplinkybių mano, kad pareiškėjo skundas turėjo būti atmestas. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir mano, jog teismas nepagrįstai panaikino dalį VRM Sprendimo.

Pensijos perskaičiavimo kompensavimo atidėjimą motyvuoja tuo, kad Lietuvos Respublikos 2013 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 m. valstybės biudžeto projektą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė prisidėjimą prie atsakovų apeliacinio skundo (b. l. 46).

Pareiškėjas V. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 48-50) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir sutinka, jog sprendimo vykdymas būtų atidėtas iki 2014 m. vasario 1 d. Vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu ir mano, jog nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti pensijos nepriemoką iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo neturi būti tenkinamas. Palaiko pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui V. L. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies. Kaip matyti iš bylos duomenų, V. L. skundu prašė priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį, įpareigoti VRM ateityje mokėti paskirtą karių ir pareigūnų valstybinės pensijos dalį, panaikinti VRM Sprendimą ir priteisti neturinę žalą.

Nustatyta, kad pareiškėjui V. L. buvo paskirta 430 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (be bazinės pensijos 360 Lt dydžio priedo), kuri buvo perskaičiuota vadovaujantis 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, t. y. padauginta iš koeficiento, nustatyto pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Taikant šį socialinių išmokų perskaičiavimo būdą pareiškėjo gaunama valstybinė pensija sumažėjo iki 672,13 Lt, o pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka perskaičiuotai pensijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėtinos pensijos dalis dar sumažėjo (b. l. 7). Manydamas, kad laikinai sumažindama paskirtas socialines išmokas valstybė nukrypo nuo įstatymu prisiimtų įsipareigojimų valstybinių pensijų gavėjams V. L. 2012 m. gruodžio 28 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją. VRM šio prašymo nepatenkinus, V. L. 2013 m. sausio 31 d. kreipėsi į teismą.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios, be kita ko, buvo taikomos perskaičiuojant pareiškėjo pensijos dydį, prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbių visuomenės ir valstybės interesų tenkinimą, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu, nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Tai taikytina ir valstybinėms pensijoms.

Ginčo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui valstybinė pensija buvo perskaičiuota, be kita ko, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra. Atsakovas, gavęs duomenų, jog pareiškėjas 2010 m. sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, taikė Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą pensijos apskaičiavimo formulę ir pareiškėjui mokamą pensiją sumažino.

Taigi, remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ginčo laikotarpiu V. L. buvo mokama sumažinta pensija dėl to, kad Lietuvos įstatymų leidėjas netinkamai reglamentavo valstybinių pensijų mokėjimo klausimus. Pastebėtina, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas ir ginčui aktualios Laikinojo įstatymo nuostatos iš Lietuvos teisės sistemos buvo pašalintos. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios nagrinėjamu atveju deramai pareiškėjo teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjui išmokėta nebuvo. Būtent šis turtinis praradimas pripažįstamas pareiškėjo teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Priešingu atveju teismas pažeistų Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančius nuosavybės teisės apsaugos imperatyvus, neužtikrintų veiksmingos teisminės gynybos, socialinio teisingumo bei asmens pasitikėjimo teise.

Teisėjų kolegija, nustatydama pareiškėjui suteiktinos teisminės gynybos apimtį, pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl asmens teisių, kurioms pripažįstamas konstitucinių vertybių statusas, gynimo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog asmens teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų prisiimtus įsipareigojimus ir mokėtų jam skirtą pensiją, visų pirma, kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio nuostatų. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 52 straipsnyje pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei tokio dydžio, kurie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai).

Teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Taigi nuosavybės teisių apsauga suponuoja valstybės pareigą garantuoti šią ir su ja siejamas konstitucines teises, o šių teisių pažeidimo atveju – užtikrinti veiksmingas teisminės gynybos priemones.

Atsižvelgusi į paminėtus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo pažeistų teisių atkūrimas reiškia visos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimą. Kadangi Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, bylos duomenimis V. L. ginčo laikotarpiu (nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.) buvo neišmokėta 808,05 Lt (6 101,29 Lt – 5 293,24 Lt) (b. l. 7) suma. Reikia pažymėti, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla ir neišmokėta valstybinės pensijos dalis iš esmės susidarė dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurią draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl ši nepriemoka pareiškėjui priteistina.

Atsakovų apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas vieninteliu argumentu – Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves, esmė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, jog iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Pabrėžtina, jog nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Tokia teismo pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta atsakovų apeliacinio skundo argumentus, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki šio nutarimo įsigaliojimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias materialines teisės normas.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog teismas nepagrįstai panaikino dalį VRM Sprendimo. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 14 d. sprendime Nr. 1D-602-(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ yra pateikiama informacija apie teisės aktus, kuriais remiantis ši pensija buvo apskaičiuojama pareiškėjui. Be to, šiame sprendime išreikšta ir atsakovo VRM valia atsisakyti mokėti V. L. jo pageidaujamo dydžio pensiją. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Reikia pažymėti, kad skundžiamų aktų panaikinimo pagrindai reglamentuoti minėto įstatymo 89 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti.

Nagrinėjamos bylos kontekste iš tiesų reikia pripažinti, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, priimdama Sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, yra pagrindas panaikinti tą VRM Sprendimo dalį, kuria iš esmės atsisakyta apskaičiuojant pareiškėjo pensiją netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino dalį VRM Sprendimo, o atsakovų argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti. Tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir kitose bylose (pvz., 2013 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1378/2013).

Iš atsakovų apeliacinio skundo matyti, kad atsakovai šiame skunde prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. Teisėjų kolegija pažymi, jog Civilinio proceso kodekso 284 straipsnis, kuris pagal analogiją yra taikomas ir administracinių bylų teisenoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525–844/2010) numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovai nepateikė apeliacinės instancijos teismui argumentų, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymas sukels ypatingai neigiamas pasekmes atsakovams, taip pat kad neatidėjus pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymo bus pažeisti teisingumo ir protingumo principai bei iš esmės paneigta pirmosios instancijos teismo sprendimo efektyvaus vykdymo galimybė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog neturi objektyvaus, įrodymais pagrįsto pagrindo išvadai, kad šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas sukeltų neproporcingų sunkumų atsakovui, todėl prašymą pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. atmeta kaip nepagrįstą.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o atsakovų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Ramūnas Gadliauskas Skirgailė Žalimienė