2025-02-12 Nr. AB-2768-3-65-3-00471-2023-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-516-1047/2025

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00471-2023-6

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Beatos Martišienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos kariuomenės apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos kariuomenės skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui (tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija, A. D.), dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Lietuvos kariuomenė (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Panevėžio skyriaus 2023 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. VPE_SP5-617 „Išieškoti permoką priverstine tvarka“ (toliau – ir VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimas) ir VSDFV 2023 m. liepos 27 d. sprendimą (18.2E)I-8788 (toliau – ir VSDFV sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjas paaiškino, kad VSDFV Utenos skyrius 2021 m. birželio 21 d. sprendimu nustatė, kad laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 2 d. iki 2021 m. sausio 31 d. trečiajam suinteresuotam asmeniui A. D. susidarė išmokėta 6 153,42 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos permoka. 2021 m. liepos 26 d. ir 2021 m. spalio 26 d. raštais VSDFV Panevėžio skyrius prašė Lietuvos kariuomenės struktūrinio padalinio – Gynybos štabo atlyginti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (toliau – ir Biudžetas) padarytą 6 153,42 Eur žalą, o ginčijamu 2023 m. birželio 2 d. sprendimu VSDFV Panevėžio skyrius nusprendė išieškoti permoką priverstine tvarka. Nesutikdamas su VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimu, pareiškėjas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka kreipėsi į VSDFV, tačiau 2023 m. liepos 27 d. sprendimu VSDFV Lietuvos kariuomenės skundą dėl VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimo panaikinimo atmetė.

2.2. Pareiškėjas argumentavo, kad 6 153,42 Eur žala Biudžetui nebuvo padaryta, nes nebuvo naudojamos tiesioginės VSDFV biudžeto lėšos, o 2023 m. birželio 2 d. VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimu išieškotina permoka į Lietuvos Respublikos biudžetą iš esmės būtų išieškoma iš to paties valstybės biudžeto. Siekiant, kad piniginiai ištekliai nebūtų švaistomi ir neteisėtai pasisavinami, žala turėtų būti traktuojama kaip valstybės biudžetui padaryta žala ir išieškojimo procedūros turėtų būti nukreiptos į asmenį, kuris išmokas gavo be teisinio pagrindo.

3. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsakovas rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Juridiniai ir fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Valstybinio socialinio draudimo fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį, jeigu patikslinus draudėjo pateiktus duomenis už praėjusį laikotarpį arba dėl kitų nuo draudėjo priklausančių priežasčių susidaro socialinio draudimo išmokų ir (ar) kitų išmokų, kurių mokėjimas pavestas Fondo valdybos teritoriniams skyriams, permoka, ji iš draudėjo taip pat gali būti išieškoma šio įstatymo 20 straipsnyje nustatytais būdais. Nepriklausomai nuo valstybės biudžeto asignavimo teikimo būdų ar įstaigų, iš kurių šie asignavimai gauti, valstybinių pensijų permokų išieškojimo būdai turėtų būti tapatūs.

4.2. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos permoka susidarė dėl nuo pareiškėjo priklausančių priežasčių, nes įsiteisėjusiu teismo sprendimu panaikintas Lietuvos kariuomenės vado 2019 m. birželio 27 d. įsakymas dėl konkretaus asmens (trečiojo suinteresuoto asmens) išleidimo į atsargą ir jo skyrimo atlikti tarnybą rezerve.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, palaikė VSDFV Panevėžio skyriaus atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir nurodė, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktą, sprendžiant dėl reikalavimo dėl permokėtos pensijos kaip nepagrįsto praturtėjimo grąžinimo, reikšmingos aplinkybės dėl pensijos gavėjo veikimo sąžiningumo, o šiuo atveju pagrindo teigti, kad A. D. veikė nesąžiningai, nėra, todėl permokėta pensijos suma negali būti iš jo išreikalauta taikant nepagrįsto praturtėjimo institutą.

II. 6. Regionų administracinis teismas 2024 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, be kita ko, šias aplinkybes:

7.1. 2019 m. gegužės 2 d. ekspertiniu nutarimu A. D. buvo pripažintas netinkamu tęsti profesinę karo tarnybą. Remdamasis šiuo ekspertiniu nutarimu Lietuvos kariuomenės vadas priėmė 2019 m. birželio 27 d. įsakymą, kuriuo 2019 m. birželio 28 d. atleido minėtą asmenį iš pareigų ir nutraukė profesinės karo tarnybos sutartį bei išleido jį į atsargą.

7.2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-795-541/2020 panaikino 2019 m. birželio 27 d. įsakymą ir 2019 m. gegužės 2 d. ekspertinį nutarimą bei įpareigojo Karinės medicinos ekspertizės komisiją asmens tinkamumo profesinei karo tarnybai klausimą nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. vasario 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2610-492/2021 pirmosios instancijos teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.

7.3. Lietuvos kariuomenės vadas 2021 m. vasario 25 d. įsakymu A. D. gražino į karo tarnybą, paskyrė į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą. Karinės medicinos ekspertizės komisijos 2021 m. kovo 30 d. ekspertinio nutarimo pažyma minėtas asmuo buvo pripažintas netinkamas tęsti profesinę karo tarnybą. Lietuvos kariuomenės vadas priėmė 2021 m. balandžio 21 įsakymą, kuriuo nutraukė 2021 m. balandžio 23 d. profesinės karo tarnybos santykius su A. D. , ir išleido jį iš profesinės karo tarnybos į atsargą.

7.4. A. D. 2019 m. birželio 24 d. VSDFV Utenos skyriui pateikė prašymą „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo“. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2019 m. liepos 19 d. įsakymu minėtam asmeniui buvo paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą nuo 2019 m. liepos 2 d.

7.5. A. D. 2021 m. gegužės 7 d. VSDFV Utenos skyriui pateikė prašymą „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo“. Lietuvos kariuomenės Gynybos štabas 2021 m. birželio 7 d. tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lape nurodė, kad minėtam asmeniui Lietuvos kariuomenės vado 2021 m. balandžio 21 įsakymu pakeista atleidimo iš tarnybos data iš 2019 m. liepos 1 d. į 2021 m. balandžio 23 d. VSDFV Utenos skyrius 2021 m. birželio 15 d. sprendimu skyrė pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą A. D. nuo 2021 m. balandžio 24 d. neterminuotai.

7.6. VSDFV Utenos skyrius 2021 m. birželio 21 d. sprendimu nustatė, kad laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 2 d. iki 2021 m. sausio 31 d. susidarė 6 153,42 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos permoka, kadangi minėtas laikotarpis įskaitytas į asmens vidaus tarnybos laiką, o tarnaujantiems pareigūnams pareigūnų ir karių valstybinė pensija nemokama. VSDFV Panevėžio skyrius 2021 m. liepos 15 d. paprašė Lietuvos kariuomenės Gynybos štabo iki 2021 m. rugpjūčio 17 d. atlyginti Biudžetui padarytą 6 153,42 Eur žalą. 2021 m. spalio 26 d. VSDFV Panevėžio skyrius pakartotinai paprašė pareiškėjo atlyginti Biudžetui padarytą žalą per 30 dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos. Lietuvos kariuomenės Gynybos štabas nustatytu terminu VSDFV Panevėžio skyriaus prašymo netenkino, 2021 m. gruodžio 17 d. raštu atsakovui nurodė, kad asmeniui karių ir pareigūnų valstybinė pensija buvo mokama iš Krašto apsaugos ministerijai skirtų asignavimų, o susidariusi valstybinės pensijos permoka turėtų būti išieškota iš minėto asmens, vienu metu gavusio tiek kario tarnybinį atlyginimą, tiek kario valstybinę pensiją.

7.7. Ginčijamu VSDFV Panevėžio skyriaus 2023 m. birželio 2 d, kuris paliktas nepakeistu išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka VSDFV 2023 m. liepos 27 d. sprendimu, nuspręsta išieškoti priverstine tvarka į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš pareiškėjo Lietuvos kariuomenės 6 153,42 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos permoką už laikotarpį nuo 2019 m. liepos 2 d. iki 2021 m. sausio 31 d., kuri susidarė patikslinus Lietuvos kariuomenės Gynybos štabui pateiktus duomenis apie trečiojo suinteresuoto asmens atleidimą iš tarnybos.

8. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas neginčija faktinių aplinkybių, susidariusios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos permokos sumos, tačiau vertina, kad žala Biudžetui nebuvo padaryta, nes konkretaus asmens pareigūnų ir karių valstybinei pensijai mokėti laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 2 d. iki 2021 m. sausio 31 d. buvo panaudotos ne tiesioginės Biudžeto lėšos, o Lietuvos kariuomenės Finansų ir apskaitos departamento VSDFV pervestos lėšos iš Krašto apsaugos ministerijai patvirtintų asignavimų.

9. Pirmosios instancijos teismas, pacitavęs, be kita ko, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio nuostatas, pažymėjo, kad 6 153,42 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą permoka už laikotarpį nuo 2019 m. liepos 2 d. iki 2021 m. sausio 31 d. iš esmės susidarė dėl to, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimu pripažino neteisėtu ir panaikino Lietuvos kariuomenės vado 2019 m. birželio 27 d. įsakymą, o ne dėl trečiojo suinteresuoto asmens neteisėtų (kaltų) veiksmų. Todėl teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad susidariusi permoka turėtų būti išieškoma iš A. D.. Šiuo atveju neteisėtą 2019 m. birželio 27 d. įsakymą priėmė ir vėliau duomenis dėl trečiojo suinteresuoto asmens atleidimo iš tarnybos datos patikslino būtent pareiškėjas, todėl už Valstybinio socialinio draudimo fondui padarytą žalą pagrįstai pripažinta atsakinga Lietuvos kariuomenė.

10. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad žala Biudžetui nebuvo padaryta. Teismo teigimu, trečiajam suinteresuotam asmeniui 2019 m. liepos 2 d. iki 2021 m. sausio 31 d. laikotarpiu išmokėta 6 153,42 Eur dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą pripažintina Lietuvos valstybės biudžetui padaryta žala, kadangi minėta suma buvo išmokėta nepagrįstai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatas. Be to, VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimu nuspręsta susidariusią permoką išieškoti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, o ne į VSDFV biudžetą. Teisės aktai, teismo teigimu, nenustato Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 20–21 straipsniuose reglamentuojamo padarytos žalos ar permokėtų sumų išieškojimo išimčių, jei už žalą (permoką) yra atsakinga biudžetinė įstaiga. Nors pareiškėjas tvirtino, kad išieškotina permoka į Lietuvos Respublikos biudžetą iš esmės būtų išieškoma iš to paties valstybės biudžeto, tačiau vien aplinkybė, jog įstaiga yra išlaikoma iš Lietuvos valstybės biudžeto, biudžetinės įstaigos neatleidžia nuo atsakomybės.

11. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas vertino, kad skundžiami VSDFV ir VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

III. 12. Pareiškėjas Lietuvos Kariuomenė apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

13. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą bei apeliaciniame skunde pažymi, kad:

13.1. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai neišnagrinėjo bylos aplinkybių viseto, taip pat tinkamai nesivadovavo teisingumo ir protingumo kriterijais.

13.2. Realizuojant 2023 m. birželio 2 d. VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimą susiklostytų situacija, kai valstybė, atstovaujama vienos institucijos (VSDFV), prašo apginti savo interesus reikšdama reikalavimą sau pačiai, tik atstovaujamai kitos institucijos (Lietuvos kariuomenės). Be to, lėšos, prašomos priteisti į valstybės biudžetą, turės būti išmokėtos per skiriamus asignavimus Lietuvos kariuomenei iš to paties valstybės biudžeto. Toks VSDFV reikalavimas netenka prasmės, o jį palaikantis pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra pagrįstas.

13.3. Priešingai, nei nurodė teismas, žala Biudžetui nebuvo padaryta, nes nebuvo naudojamos tiesioginės Biudžeto lėšos. Siekiant, kad valstybės biudžeto piniginiai ištekliai nebūtų švaistomi ir neteisėtai pasisavinami, žala turėtų būti traktuojama ne kaip Valstybinio socialinio draudimo fondui padaryta žala, o valstybės biudžetui padaryta žala ir išieškojimo procedūros turėtų būti nukreiptos ne į kitą valstybės instituciją, gaunančią asignavimus iš valstybės biudžeto, o į asmenį, kuris išmokas gavo be jokio teisinio pagrindo. Tokios praktikos laikosi ir VSDFV (pagal CK 6.242 str.1 d.).

13.4. Teismo argumentas, kad teisės aktai nenumato Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 20–21 straipsniuose reglamentuojamo padarytos žalos ar permokėtų sumų išieškojimo išimčių, jei už žalą (permoką) yra atsakinga biudžetinė įstaiga, neleidžia daryti išvados, kad teisinio reguliavimo nepakankamumas yra svarbesnis nei teisingumo ir protingumo kriterijų taikymas ginče.

14. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

15. Atsakovas pakartoja ginčui aktualų teisinį reguliavimą, nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismo išvadas bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia teismo sprendimo teisėtumo. Nors apeliantas tvirtina, kad išieškotina permoka į Lietuvos Respublikos biudžetą iš esmės būtų išieškoma iš to paties valstybės biudžeto, tačiau vien aplinkybė, jog įstaiga yra išlaikoma iš valstybės biudžeto, jokios biudžetinės įstaigos neatleidžia nuo atsakomybės.

15.2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, teisinį reguliavimą bei ginčo šalių argumentus, todėl atsakovas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigia, kad šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl VSDFV Panevėžio skyriaus ir VSDFV sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

18. VSDFV Panevėžio skyrius 2023 m. birželio 2 d. sprendimu nuspręsta iš Lietuvos kariuomenės išieškoti priverstine tvarka į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą konkretaus asmens 6 153,42 Eur dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos permoką už laikotarpį nuo 2019 m. liepos 2 d. iki 2021 m. sausio 31 d. VSDFV, išnagrinėjęs faktines aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, konstatavo, kad VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

19. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl minėtų sprendimų panaikinimo, konstatavęs, kad Lietuvos kariuomenės įsakymo panaikinimas (o vėliau ir duomenų dėl asmens atleidimo iš tarnybos patikslinimas) lėmė žalą Valstybinio socialinio draudimo fondui, todėl iš pareiškėjo turi būti išieškota permoka.

20. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, nesivadovavo protingumo ir teisingumo principais, netinkamai atsakė į pareiškėjo argumentus.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, aktualų teisinį reguliavimą, ginčo šalių argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, t. y. iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teisės taikymui bei su teismo sprendimo motyvais ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

23. Byloje, taip pat Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, be kita ko, nustatyta, kad:

23.1. A. D. 2019 m. gegužės 2 d. ekspertiniu nutarimu buvo pripažintas netinkamas tęsti profesinę karo tarnybą. Minėtas asmuo 2019 m. birželio 24 d. VSDFV Utenos skyriui pateikė prašymą „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo“. Lietuvos kariuomenės vadas 2019 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. PK-1120 atleido A. D. iš užimamų pareigų ir su juo nutraukė profesinės karo tarnybos sutartį bei išleido jį iš profesinės karo tarnybos į atsargą.

23.2. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2019 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. VP-84 A. D., išleistam į atsargą 2019 m. liepos 1 d., buvo paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą nuo 2019 m. liepos 2 d.

23.3. Vilniaus apygardos administracinis teismas (nuo 2024 m. sausio 1 d. – Regionų administracinis teismas) 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-795-541/2020, be kita ko, panaikino Lietuvos kariuomenės vado 2019 m. birželio 27 d. įsakymą Nr. PK-1120. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. vasario 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2610-492/2021 minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.

23.4. A. D. 2021 m. gegužės 7 d. VSDFV Utenos skyriui pateikė prašymą „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo“. Lietuvos kariuomenės Gynybos štabas 2021 m. birželio 7 d. tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lape Nr. TL-38 nurodė, kad A. D. Lietuvos kariuomenės vado 2021 m. balandžio 21 įsakymu Nr. PK-453 pakeista atleidimo iš tarnybos data iš 2019 m. liepos 1 d. į 2021 m. balandžio 23 d. VSDFV Utenos skyrius 2021 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. (10.17)VPE-SP5-435 skyrė pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą A. D. nuo 2021 m. balandžio 24 d. neterminuotai.

23.5. VSDFV Utenos skyrius 2021 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. VPE_SP8-175 nustatė, kad laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 2 d. iki 2021 m. sausio 31 d. susidarė 6 153,42 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos permoka.

23.6. VSDFV Panevėžio skyrius, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 20 straipsnio 3 dalimi ir 21 straipsnio 3 dalimi, nusprendė priverstine tvarka į valstybės biudžetą iš Lietuvos kariuomenės išieškoti A. D. 6 153,42 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą permoką, kuri susidarė patikslinus Lietuvos kariuomenės Gynybos štabui pateiktus duomenis už praėjusį laikotarpį apie asmens atleidimą iš tarnybos.

23.7. VSDFV, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimo panaikinimo, skundžiamu sprendimu skundą atmetė, konstatavęs, kad permoka susidarė dėl nuo Lietuvos kariuomenės priklausančių priežasčių (Lietuvos kariuomenės vado 2019 m. birželio 27 d. įsakymas Nr. PK-1120 priimtas, remiantis nepagrįstu ekspertiniu nutarimu, todėl asmuo buvo neteisėtai atleistas iš pareigų, su juo neteisėtai buvo nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis ir jis išleistas į atsargą).

24. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog juridiniai ir fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. To paties straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad, jeigu patikslinus draudėjo pateiktus duomenis už praėjusį laikotarpį arba dėl kitų nuo draudėjo priklausančių priežasčių susidaro socialinio draudimo išmokų ir (ar) kitų išmokų, kurių mokėjimas pavestas VSDFV teritoriniams skyriams, permoka, ji iš draudėjo taip pat gali būti išieškoma šio įstatymo 20 straipsnyje nustatytais būdais.

25. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad VSDFV teritoriniai skyriai laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas gali išieškoti priverstine tvarka tokiais būdais: 1) duodami nurodymą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas nurašyti iš draudėjo ar draudėjo skolininko, praleidusio skolos grąžinimo draudėjui terminą, sąskaitos, o patikrinimo metu surinktų dokumentų ir kitų įrodymų pagrindu nustačius, kad draudėjo piniginės sumos yra pas kitus draudėjus, – ir iš tokių draudėjų sąskaitų kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 754 straipsnyje nustatyta tvarka; 2) duodami nurodymą skolininko darbdaviui, pensijos, stipendijos, pašalpos ar kitos išmokos mokėtojui išieškoti nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas į Fondą; 3) duodami nurodymą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai laiku nesumokėtus socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas nurašyti iš draudėjo ar draudėjo skolininko, praleidusio skolos grąžinimo draudėjui terminą, o patikrinimo metu surinktų dokumentų ir kitų įrodymų pagrindu nustačius, kad draudėjo piniginės sumos yra pas kitus draudėjus, – ir iš tokių draudėjų indėlių kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje ir priklausančių palūkanų; 4) inicijuodami bankroto bylų iškėlimą. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio 7 punkte reglamentuota, kad VSDFV teritoriniai skyriai įstatymų nustatyta tvarka išieško permokėtas pensijų, pašalpų ir kitų išmokų sumas.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, ginčo šalių argumentus, aktualų teisinį reguliavimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad už Fondui padarytą žalą (pareigūnų ir karių valstybinė pensijos permoką) atsakinga pagrįstai pripažinta Lietuvos kariuomenė. Šiuo aspektu pažymėtina, kad 6 153,42 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos permoką už laikotarpį nuo 2019 m. liepos 2 d. iki 2021 m. sausio 31 d. iš esmės lėmė neteisėtas ir administracinių teismų panaikintas Lietuvos kariuomenės vado 2019 m. birželio 27 d. įsakymas Nr. PK-1120 (žr. šios nutarties 23.1 p.). Be to, A. D. prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo bei parengtus pensijos skyrimui reikalingus dokumentus pateikusi, ir 2021 m. birželio 7 d. tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lape Nr. TL-38 atleidimo datą tikslinusi draudėja yra Lietuvos kariuomenė, o tai atitinka Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies sąlygas. Todėl su tuo susiję priešingi apeliacinio skundo argumentai, taip pat teiginiai, kad žala Fondo biudžetui nebuvo padaryta, atmestini.

27. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad aplinkybė, jog draudėjas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo prasme yra įstaiga, kuri yra išlaikoma iš valstybės biudžeto, neatleidžia jos nuo teisinių pasekmių, nustatytų, be kita ko, minėto įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (permokos išieškojimo). Taigi atmestini pareiškėjo motyvai, kad šiuo atveju būtų neteisinga ir nepagrįsta išieškoti pensijų permokas iš Lietuvos kariuomenės. Taip pat pareiškėjo teiginiai, kad nustatytas teisinis reguliavimas (išimčių dėl biudžetinių įstaigų nebuvimas) yra netinkamas / nepakankamas, yra hipotetinio pobūdžio, neparemti konkrečiais ir pagrįstais argumentais, todėl vertinti kritiškai.

28. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo paaiškinimus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, pažymi, kad nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių jų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, įvertino byloje skundžiamus sprendimus (atsakovo reikalavimą atlyginti Fondui padarytą žalą – karių ir pareigūnų pensijos permoką), išsamiai ir detaliai aptarė aktualius nagrinėjamam ginčui teisės aktus, juos taikė individualizuotai ginčo situacijai.

30. Pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, todėl pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019 ir kt.). Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Todėl šiuo aspektu kiti apeliacinio skundo argumentai atmestini.

31. Įvertinus tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiami VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimas ir VSDFV sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, kadangi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos permoką lėmė pareiškėjo veiksmai, todėl atsakovas pagrįstai minėtą permoką nusprendė išieškoti būtent iš Lietuvos kariuomenės, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas. Lietuvos kariuomenės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Lietuvos kariuomenės apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Skirgailė Žalimienė