2018-04-04 Nr. AB-7060-3-61-3-03618-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-9-415/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03618-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 18.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. D. (A. D.), L. S. (L. S.), J. R. ir V. S. (pareiškėjos J. D. teisių perėmėjai) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. D. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui dėl praleisto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja J. D. kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti praleistą terminą pateikti nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus į A. D. ir F. D. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą.

2. Pareiškėja paaiškino, kad jos sutuoktinio F. D. tėvas A. D., miręs 1949 m., iki nacionalizacijos nuosavybėmis teisėmis valdė žemę Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini). Pasak pareiškėjos, kadangi ji su F. D. susituokė 1948 m., t. y. jau po žemės nacionalizacijos, tikslaus kiekio bei kieno vardu žemė buvo įforminta, nežinojo. Kai prasidėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesas, 1991 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėja pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau turėdama tik pradinį išsilavinimą (3 klasės), beveik nemokėdama lietuvių kalbos, būdama teisiškai neišprususi bei prisimindama pasakojimus apie F. D. priklausančią žemę pareiškime dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodė, kad prašo atkurti nuosavybės teises į 8 ha žemės. 1996 m. lapkričio 18 d. jai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 4,77 ha žemės (duomenys neskelbtini) Vilniaus rajone.

3. Pareiškėjos teigimu, ji buvo tikra, kad nuosavybės teisės yra atkurtos F. D. ir tik vėliau paaiškėjo, kad jos buvo atkurtos A. D. vardu. Pareiškėja laukė, kada bus grąžinta likusi žemė, bet joks tolesnis nuosavybės teisių atkūrimo procesas nevyko, o žemėtvarkos skyriuje jai buvo pasakyta, jog trūksta dokumentų. 2008 m. balandžio 8 d. iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo buvo gauta pažyma, kad A. D. 1925 m. (duomenys neskelbtini) vietovėje turėjo 2,33 dešimtines žemės, o Vilniaus apskrities viršininko archyviniame fonde, Mickūnų valsčiaus ūkininkų, kurie išpildė pardavimo prievolę javų ir raguočių nuo 100 proc. iki 200 proc., sąraše įrašyta, kad A. D. (duomenys neskelbtini) vietovėje turėjo 8 ha žemės.

4. Pareiškėjos sveikata su laiku vis blogėjo, todėl supratusi, kad be pagalbos negalės išsiaiškinti, kodėl užtruko nuosavybės teisių atkūrimo procesas, bei surasti visus reikiamus dokumentus, 2011 m. spalio 20 d. pareiškėja suteikė įgaliojimą dukroms tvarkyti klausimus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu. Nors daug kartų buvo kreiptasi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) prašant grąžinti visą nacionalizuotą žemę, tačiau pareiškėjai buvo paaiškinama, jog nuosavybės teisės į buvusio savininko A. D. iki nacionalizacijos valdytą 4,77 ha žemės yra visiškai atkurtos. Tik 2014 metais namo palėpėje, senuose batuose, buvo aptikti papildomi dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į žemę. Atsižvelgiant į tai, 2014 m. gruodžio 29 d. paduotas prašymas NŽT atkurti nuosavybės teises iki nacionalizacijos valdytą ir negrąžintą žemę bei mišką natūra arba išmokėti kompensaciją, tačiau NŽT šį prašymą paliko iš esmės nenagrinėtą, motyvuodama, kad nėra pateikta naujų faktinių duomenų.

5. Pareiškėja nurodė, kad tik suradus nuosavybės teises į žemę patvirtinančių dokumentų originalus ir gavus visą nuosavybės teisių atkūrimo bylą, susipažinus su joje esančia medžiaga bei įvertinus neatitikimus, kilo būtinybė kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT Vilniaus rajono skyrius atsiliepime prieštaravo pareiškėjos prašymo tenkinimui.

7. NŽT paaiškino, kad pareiškėjos teiginiai, jog ji laukė, kada bus grąžinta likusi žemė, bet joks tolesnis nuosavybės teisių atkūrimo procesas nevyko, yra visiškai nepagrįsti, nes Vilniaus rajono Mickūnų apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1995 m. spalio 16 d. išvadoje nurodyta, kad A. D. priklausiusią žemę, buvusią Vilniaus apskrities Mickūnų valsčiaus (duomenys neskelbtini), sudaro 4,77 ha. Pareiškėja šioje išvadoje pasirašė, taigi su ja sutiko. Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimu pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 4,77 ha žemės, gražinant natūra 4,77 ha bendro ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypus. Įrašo, kad į kokį nors papildomą žemės sklypą nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau, sprendime nebuvo, todėl pareiškėjai nebuvo jokio pagrindo tikėtis, jog bus grąžinta daugiau žemės, negu nurodyta išvadoje.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžė, kad į Lietuvos centrinį valstybės archyvą papildomai buvo kreiptasi tik 2008 m., o į Vilniaus apskrities archyvą – 2013 m., t. y. jau pasibaigus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatytam terminui nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti. Pareiškėja nepateikė teismui jokių įrodymų, kad jai buvo iškilusios objektyvios kliūtys iki įstatymo nustatyto termino kreiptis į atitinkamas valstybės įstaigas dėl informacijos apie pareiškime nurodytų buvusių savininkų iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą.

9. NŽT nuomone, pareiškėja, būdama bent minimaliai rūpestinga ir apdairi, galėjo laiku pasidomėti savo teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, taip pat pasirūpinti savo interesų atstovavimu, o ne tai daryti praėjus beveik 8 metams nuo Atkūrimo įstatyme nustatyto termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti pasibaigimo.

10. NŽT nurodė, kad teismų praktikoje netikėtas dokumentų atradimas vertinamas kaip subjektyvaus pobūdžio priežastis, nes tokios informacijos gavimas yra siejamas su atsitiktinumo faktoriumi, kurio atsiradimas nėra lemiamas paties asmens aktyvių veiksmų bei liudija apie asmens pasyvumą, kadangi tokia informacija asmeniui galėjo būti pateikta, bet galėjo būti ir nepateikta. Pareiškėjos teiginiai, kad ginčo terminą ji praleido dėl senyvo amžiaus, menko išsilavinimo, lietuvių kalbos nemokėjimo ir blogos sveikatos, taip pat nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjos J. D. prašymą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėja prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos sutuoktinio F. D. (jo tėvo A. D.) iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę padavė Atkūrimo įstatymo nustatytu terminu – 1991 m. rugpjūčio 13 d. Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimu pareiškėjai buvo atkurta nuosavybė į A. D. iki nacionalizacijos valdytą 4,77 ha žemės plotą.

13. Teismas, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalimis, nurodė, kad nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turėjo būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja šio termino praleidimą aiškina tuo, kad tik 2008 m. gavo pažymą apie didesnį žemės plotą, be to, pareiškėja yra senyvo amžiaus, jos sveikata bloga, todėl pati negalėjo surasti visų reikiamų dokumentų. Taip pat tik 2014 m. palėpėje buvo rasti papildomi nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai.

14. Iš pareiškėjos 1991 m. rugpjūčio 13 d. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo teismas sprendė, jog jau tada pareiškėja manė, jog jos sutuoktiniui (jo tėvui) iki nacionalizacijos priklausė daugiau nei 4,77 ha žemės. Prašyme teismui pareiškėja pati pripažįsta, jog jai teko sutikti ir pasirašyti 1995 m. liepos 13 d. prašymą dėl 4,77 ha žemės grąžinimo, nes jai buvo pasakyta, kad daugiau jokių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises į visą žemę, nėra. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėja jau 1995 metais žinojo, kad norėdama atkurti nuosavybės teises į didesnį nei 4,77 ha žemės plotą, turi ieškoti papildomų dokumentų didesniam plotui pagrįsti, tačiau jokių aktyvių veiksmų iki 2008 metų, kai kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, ji nesiėmė. Pareiškėja skunde nenurodė jokių priežasčių, kurios sukliudė jai iki 2003 m. gruodžio 31 d. ieškoti papildomų nuosavybės teises į didesnį žemės plotą patvirtinančių dokumentų. Teismas sutiko su NŽT Vilniaus rajono skyriaus nuomone, kad tai, jog pareiškėja nemoka lietuviškai, yra senyvo amžiaus, ligota, baigusi tik 3 klases, nėra pagrindas atnaujinti praleistą terminą, nes minėtos aplinkybės nesukliudė pareiškėjai atkurti nuosavybės teises į 4,77 žemės plotą bei imtis atitinkamų veiksmų jau pasibaigus dokumentų padavimo terminui.

15. Teismas pabrėžė, kad asmens bloga sveikata gali būti pripažinta svarbia termino dokumentams pateikti praleidimo priežastimi tik tuomet, kai dėl ligos asmuo objektyviai negalėjo realizuoti įstatymų suteiktos subjektinės teisės. Medicininiai dokumentai rodo, kad pareiškėja daug metų serga, nuo 2009 m. jai nustatytas slaugos poreikis, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, jog sveikatos būklė pareiškėjai galėjo sutrukdyti ieškoti papildomų dokumentų ar tai įgalioti atlikti kitus asmenis per įstatymų nustatytą terminą, juo labiau, kad 2011 metais pareiškėja įgaliojo savo dukteris tvarkyti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus.

16. Atsižvelgęs į paminėtas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja žinojo, jog gali pretenduoti atkurti nuosavybės teises į didesnio ploto žemę, tačiau nebuvo aktyvi ir pakankamai rūpestinga siekdama pateikti papildomus nuosavybės teisę įrodančius dokumentus. Aplinkybė, kad 2014 m. palėpėje buvo surasti papildomi dokumentai, teismo vertinimu, taip pat nėra pagrindas atnaujinti praleistą terminą, nes toks dokumentų gavimas yra siejamas su atsitiktinumo faktoriumi, kurio atsiradimas nėra nulemtas paties asmens aktyvių veiksmų bei liudija apie asmens pasyvumą. Taigi šiuo atveju pareiškėja įstatymo nustatytą dokumentų padavimo terminą praleido ne dėl objektyvių, o dėl subjektyvių priežasčių. Nepagrįstas delsimas laikytas neapdairiu ir nerūpestingu pačios pareiškėjos elgesiu, kurio pasekmės tenka būtent pareiškėjai.

III. 17. Pareiškėja J. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos prašymą tenkinti.

18. Teismo išvados dėl pareiškėjos tariamo pasyvumo, nerūpestingo ir neapdairaus elgesio buvo padarytos tinkamai neįvertinus bylai reikšmingų aplinkybių visumą, t. y. neįvertinus pareiškėjos prašyme pirmosios instancijos teismui nurodytų aplinkybių, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimo į A. D. ir F. D. iki nacionalizacijos valdytą žemę proceso eiga ir trečiojo suinteresuoto asmens klaidinančiu elgesiu / neveikimu.

19. Pareiškėjos veiksmai ir teisinės situacijos suvokimas turi būti vertinami taikant protingo ir apdairaus asmens (bonus pater familias) standartą, kuris negali būti aukštesnis negu reikalavimai, taikomi trečiajam suinteresuotam asmeniui. Iš NŽT veiksmų – pareiškėjos neinformavimo apie trūkstamus dokumentus, neinformavimo apie atkūrimo proceso eigą ir pabaigą – galima daryti išvadą, kad J. D. prašymą trečiasis suinteresuotas asmuo laikė tinkamu. NŽT veiksmai leido pareiškėjai pagrįstai manyti, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese atlikti visi veiksmai, priklausantys nuo pareiškėjos valios pastangų, todėl nebuvo reikalaujama jokių kitų dokumentų, prašymų. Iki 2012 metų trečiasis suinteresuotas asmuo neužsiminė apie poreikį atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti (patikslinti) ar atnaujinti terminą papildomiems dokumentams prijungti.

20. Pareiškėja pati, kiek jai leido sveikata, tiek jos įgalioti asmenys (dukros), nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu buvo aktyvi, laiku domėjosi savo teisėmis ir veikė tinkamai (susirašinėjo su NŽT, kreipėsi į archyvus, teikė giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus).

21. NŽT nesivadovavo gero viešojo administravimo principu, tinkamai neinformavo pareiškėjos apie konkrečius būtinus pateikti dokumentus, todėl yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjos elgesys buvo objektyviai nulemtas kompetentingos valstybės institucijos veiksmų.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT Vilniaus rajono skyrius atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

23. NŽT pažymi, kad teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir vadovaudamasis šios kategorijos bylose suformuota administracinių teismų praktika, priėmė teisingą procesinį sprendimą.

24. Pareiškėjos teiginiai, kad jos elgesiui turėjo įtakos NŽT neveikimas, yra nepagrįsti, nes pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu tenka patiems pretendentams. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad valstybės institucija, atsakinga už nuosavybės teisių atkūrimą, vilkino, neteikė pareiškėjai informacijos ar kitaip pažeidė gero viešojo administravimo principą.

25. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja J. D. 2017 m. kovo 10 d. mirė, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 21 d. nutartimi pakeitė pareiškėją J. D. jos teisių ir pareigų perėmėjais A. D., L. S., J. R. ir V. S..

26. L. S. atsiliepime palaiko pareiškėjos apeliacinį skundą ir prašo jį tenkinti.

27. J. R. paaiškinimuose nurodo faktines aplinkybes, susijusias su Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų praleidimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėjama pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija; toliau – ir ABTĮ) normas.

29. Teismų praktikoje galioja nuostatos, kad tai, ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo subjektyvių ir objektyvių aplinkybių. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d. ir, atitinkamais atvejais, 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą, jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino. Teisės aktais, reglamentuojančiais ginčo santykius, nėra nustatyta, kurios aplinkybės yra svarbios, todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 str. 6 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A261-85/2010).

30. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-505/2009).

31. Šiuo atveju į Lietuvos centrinį valstybės archyvą papildomai buvo kreiptasi tik 2008 m., o į Vilniaus apskrities archyvą – 2013 m., t. y. jau pasibaigus Atkūrimo įstatyme nustatytam terminui nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti. Teismui nepateikta jokių įrodymų, kad egzistavo objektyvios kliūtys iki įstatymo nustatyto termino kreiptis į archyvus dėl informacijos apie pareiškime nurodytų buvusių savininkų iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog J. D. turėjo realią galimybę reikiamus duomenis gauti laiku.

32. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. Žinodamas apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasis savo interesais, J. D. turėjo galimybę pasidomėti turėta nuosavybe. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad J. D., elgdamasi rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos.

33. Dėl Nutarties 19 punkte nurodytų argumentų teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu, taigi ir domėtis bei gauti informaciją apie galimą susigrąžinti turtą, tenka patiems pretendentams. Pakankamai ilga įstatymais nustatyta šių terminų trukmė savaime sudarė galimybę piliečiui elgtis aktyviai ir turėti pakankamai daug laiko įvairiais būdais gauti būtiną nuosavybės teisių atkūrimui informaciją.

34. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog valstybės įstaigos neveikė taip, kaip privalėjo veikti. Priešingai, byloje nustatyta, jog J. D. savo valios veiksmais nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo nesiekė ir nesiėmė priemonių gauti informaciją apie valdytą žemę.

35. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su J. D. sveikatos būkle, teisėjų kolegija prieina prie išvados, jog J. D. nebuvo objektyvių kliūčių iki įstatymo nustatyto termino pabaigos išreikšti savo valią dėl dokumentų paieškos, juo labiau, kad jau 2011 metais J. D. įgaliojo savo dukteris tvarkyti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (žr. 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A556-680/2008; 2010 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-423/2010; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010 ir kt.).

36. Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad aplinkybė, jog 2014 m. palėpėje buvo surasti papildomi dokumentai, taip pat nėra pagrindas atnaujinti praleistą terminą. Toks dokumentų gavimas yra siejamas su atsitiktinumo faktoriumi, o atsitiktinumai nelaikytini svarbiomis termino praleidimo priežastimis, nes apskritai nepriklauso nuo asmens valios. Jei atsitiktinumus pripažintume svarbia priežastimi terminui įgyvendinti materialinio pobūdžio teises atnaujinti, tai prieštarautų vienai iš terminų paskirčių užtikrinti teisinių santykių stabilumą.

37. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau pateiktus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

38. Teisėjų kolegija atsisako priimti J. D. teisių perėmėjos J. R. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2018 m. kovo 20 d. pateiktus į bylą dokumentus, nes dalis jų jau yra byloje. Kiti – būtų reikšmingi ir teiktini trečiajam suinteresuotajam asmeniui, jei būtų priimtas sprendimas pareiškėjų prašymą patenkinti. Pirmosios instancijos teismui J. D. pateikė dokumentus, kurie yra pakankamas pagrindas prašymui, nagrinėjamam šioje byloje, teikti, todėl papildomi dokumentai šiuo aspektu neturi teisinės reikšmės ir juos atsisakoma priimti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. D., L. S., J. R. ir V. S. (pareiškėjos J. D. teisių perėmėjai) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė