2025-02-05 Nr. AB-2100-3-62-3-02899-2024-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-281-1188/2025

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02899-2024-0

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) sprendimą, kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę.

Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti atsakovo priimto sprendimo grąžinti pareiškėją V. K. į užsienio valstybę vykdymą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės.

II. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 30 d. nutartimi nutarė pareiškėjo V. K. skundą priimti, o pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkino.

Teismas nustatė, kad ginčijamu atsakovo sprendimu nuspręsta įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į Rusiją per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2025 m. sausio 12 d. Todėl šio sprendimo vykdymas priklauso nuo paties pareiškėjo valios ir Migracijos departamento iniciatyva toks sprendimas nėra priverstinai vykdomas.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui neįvykdžius ginčijamo sprendimo, Migracijos departamentas turi teisę priimti sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, kuris jau būtų vykdomas priverstine tvarka (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas 126 str. 1 d. 1 p.). Skundžiamas sprendimas pagal savo pobūdį nėra priverstinis, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai.

Teismas sprendė, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pakankamo pagrindo taikyti pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės – sprendimo vykdymo sustabdymo, nes tokio sprendimo vykdymas priklauso nuo pareiškėjo valios. Taip pat byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, jei pareiškėjas savanoriškai neišvyks iš Lietuvos Respublikos, Migracijos departamentui priėmus sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo – toks sprendimas gali būti skundžiamas teismui ir reiškiamas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (Įstatymo 128 str. 2 d. 1 p.), taip pat gali būti stabdomas išsiuntimo sprendimo vykdymas (Įstatymo 128 str. 2 d. 2–4 p.). Todėl nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės.

III. Pareiškėjas V. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 30 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, ir šį pareiškėjo prašymą tenkinti – laikinai, iki įsiteisės teismo sprendimas, priimtas šioje byloje, sustabdyti Migracijos departamento sprendimo grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę vykdymą

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad jis savo teises turėtų ginti tik po to, kai bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo, o ne dabar, kai ginčijamas įpareigojimas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Tokie teismo motyvai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai (2012 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-73/2012). Kita vertus, nesustabdžius ginčijamo sprendimo vykdymo, o kartu ir juo nustatyto savanoriško išvykimo termino, šios bylos nagrinėjimas prarastų prasmę.

Pareiškėjas nurodo, kad nors pagal teismų praktiką tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai, tačiau ši aplinkybė savaime nepaneigia reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės ir kelio ją taikyti neužkerta, nes Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) tiesiogiai nenumato, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų taikomos tik tiems aktams, kurie yra vykdomi priverstinai. Pareiškėjui neįvykdžius ginčijamo sprendimo dėl įpareigojimo išvykti iš šalies, jam kils realios pasekmes – bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies, kuris bus vykdomas priverstiniu būdu. Todėl nebūtų pagrįsta, jei pareiškėjas negalėtų sustabdyti ir ginčijamo sprendimo dėl įpareigojimo išvykti, darančio įtaką jo teisinei padėčiai, vykdymo.

Pareiškėjas teigia, kad nesustabdžius sprendimo vykdymo ir pareiškėjui savanoriškai neišvykus iš Lietuvos per sprendime nustatytą terminą, atsirastų teisinis pagrindas atsakovui priimti sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo iš šalies. Tokia situacija iš esmės apsunkintų pareiškėjo galimybes ginti savo teises ir interesus bei tinkamai dalyvauti teismo posėdžiuose nagrinėjant šią bylą, nes jis būtų išsiųstas į šalį, iš kurios atvykimas į Lietuvą reikalautų didelių finansinių išteklių. Be to, priverstinis išsiuntimas užkirstų kelią pareiškėjui įgyvendinti jo teisę į nuolatinį gyvenimą Lietuvoje ir galimybę siekti Lietuvos Respublikos pilietybės. Tokia situacija neproporcingai apsunkintų pareiškėjo padėtį ir pažeistų jo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, todėl yra būtina jau dabar sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Pareiškėjas nurodo, kad šiuo metu aktyviai siekia legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, inicijuodamas procedūras dėl leidimo nuolat gyventi suteikimo tol, kol jam bus suteikta Lietuvos Respublikos pilietybę. Nesustabdžius sprendimo vykdymo ir įgyvendinus pareiškėjo priverstinį išsiuntimą, jam būtų užkrauta neproporcingai didelė finansinė našta. Pareiškėjas būtų priverstas vykti į šalį, su kuria jo nesieja jokie socialiniai, kultūriniai ir šeimyniniai ryšiai, kurioje jis neturi finansinių išteklių ir nemoka valstybinės kalbos. Tokios aplinkybės neabejotinai apsunkintų jo galimybes susirasti darbą, būstą bei užtikrinti minimalius gyvenimo poreikius, kas taip pat sukeltų didelius emocinius ir dvasinius išgyvenimus. Siekiant užkirsti kelią neproporcingoms pasekmėms, Sprendimo vykdymas turėtų būti sustabdytas.

Pareiškėjas teigia, kad priverstinis išsiuntimas į Rusiją keltų rimtas grėsmes jo gyvybei ir sveikatai, atsižvelgiant į geopolitinę situaciją, nes pareiškėjas yra tinkamo amžiaus, jog būtų mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, kuri aktyviai vykdo karinę agresiją prieš Ukrainą. Pareiškėjas teigia, kad kategoriškai nepritaria Rusijos agresijai prieš Ukrainą ir atsisako dalyvauti bet kokiuose kariniuose veiksmuose. Priverstinis pareiškėjo grąžinimas į Rusijos Federaciją sukeltų ne tik moralines kančias, bet ir realią grėsmę jo gyvybei ir sveikatai dėl jo pažiūrų. Pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje nuo mažametystės, yra integruotas į šalies visuomenę ir nekelia jokios grėsmės viešajai tvarkai ar nacionaliniam saugumui. Išsiuntus pareiškėją jis būtų atskirtas nuo vienintelės pažįstamos giminaitės – tėvo sesers, kuri pareiškėją faktiškai užaugino ir jie turi glaudžius santykius. Pareiškėjas šiuo metu aktyviai siekia įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, į kurią turi teisę, nes jo tėvas buvo lietuvių kilmės asmuo. Šiuo tikslu pareiškėjas notariškai patvirtino savo pareiškimą dėl Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 39 straipsnio 3 dalies 4 punktu. Priverstinis išsiuntimas neabejotinai nutrauktų šį procesą ir atimtų iš pareiškėjo galimybę įgyvendinti savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Nesustabdžius sprendimo vykdymo, bylos nagrinėjimas prarastų prasmę, nes pareiškėjo teisės ir teisėti interesai šioje byloje liktų neapginti, o juos reikėtų ginti kreipiantis iš naujo su skundu į teismą dėl sprendimo išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, kas prieštarautų teismų praktikai.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas paaiškina, kad priėmė 2024 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 24S293305 grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2025 m. sausio 12 d. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – Rusija (toliau – ir Sprendimas). Atsakovas teigia, kad pareiškėjas nenurodo, kokia jam bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės. Pareiškėjo teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos, nesant duomenų, jog yra pradėta pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę procedūra, yra deklaratyvaus pobūdžio, nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą, netenkinus pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, patirtų pareiškėjas. Pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjas galimos žalos atsiradimą sieja iš esmės ne su ginčijamu sprendimu, o su galimu pareiškėjo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos, bet nėra duomenų, kad kompetentinga institucija yra priėmusi sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Todėl nėra pagrindo manyti, kad prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas. Jei dėl pareiškėjo bus priimtas sprendimas dėl jo grąžinimo ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, jis galės tą sprendimą skųsti teismui ir prašyti pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teiginiai, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės bus pažeista teisė į teisminę gynybą, atmestini kaip nepagrįsti. Byla vedama elektronine forma, pareiškėjas galėtų dalyvauti procese ne tik per savo atstovą, bet ir tiesiogiai, asmeniškai prisijungus prie elektroninių paslaugų portalo, teikti prašymą dėl teismo posėdžio organizavimo nuotoliniu būdu. Pareiškėjo nurodoma teismų praktika nesutampa su nagrinėjamoje byloje susiklosčiusia faktine situacija, todėl nėra pagrindo ja vadovautis. Be to, kiekvieno užsieniečio situacija yra vertinama individualiai. Pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones neatitinka ABTĮ 70 straipsnio nuostatų ir yra nemotyvuotas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 30 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino motyvuodamas tuo, kad Sprendimo vykdymas priklauso nuo pareiškėjo valios, nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, jei pareiškėjas savanoriškai neišvyks iš Lietuvos Respublikos, bus Įstatymo 126 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis pagrindas Migracijos departamentui priimti sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo, kuris gali būti skundžiamas teismui ir reiškiamas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, taip pat gali būti stabdomas išsiuntimo sprendimo vykdymas.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės bylos nagrinėjimas iš esmės prarastų prasmę, galiojant Sprendimui ir neišvykus savanoriškai, jam kils realios pasekmės – bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies, kuris bus vykdomas priverstiniu būdu, pareiškėjui būtų apsunkintas dalyvavimas teisminiame procese. Be to, pareiškėjas neturi jokių socialinių ryšių Rusijoje, nes nuo ankstyvos vaikystės gyvena Lietuvoje, jis nekelia pavojaus viešajai tvarkai ir valstybės saugumui, jam kils grėsmė būti mobilizuotam ir išsiųstam į karą Ukrainoje, nes jis yra šaukiamojo amžiaus, taigi gali kilti didelė neatitaisoma žala.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016).

Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016 ir kt.). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl sprendimų, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti, yra pažymėjęs, kad tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai (žr., pvz., 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-814-822/2016, 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-643-575/2019). Tuo atveju, jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyktų iš Lietuvos Respublikos, galėtų būti svarstoma dėl Įstatymo 126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio pagrindo atsakovui priimti sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo, kuris galėtų būti skundžiamas teismui, taip pat reiškiant prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (Įstatymo 128 str. 2 d. 1 p.), taip pat gali būti stabdomas išsiuntimo sprendimo vykdymas (Įstatymo 128 str. 2 d. 2–4 p.). Pareiškėjo netenkinančio Sprendimo galiojimo sustabdymas reikštų, kad pareiškėjo galbūt pažeistos teisės ginamos prevenciškai, nesant tam teisinio pagrindo, o tai pagal nustatytas aplinkybes pažeistų proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principus (žr., pvz., 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-690-968/2022, 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5097-552/2020, 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-585-502/2020, 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-278-525/2020).

Kadangi Sprendimas savaime pareiškėjui nesukelia jo nurodomų padarinių, nes, kaip minėta, tam reikalingas kitas atsakovo sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, su tuo susiję atskirojo skundo argumentai vertintini kaip nepagrįsti ir atmetami. Byloje nėra duomenų, kad Migracijos departamentas būtų priėmęs sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo į užsienio valstybę.

Vertindama pareiškėjo argumentus, susijusius su būtinybe užtikrinti pareiškėjo dalyvavimą teismo procese, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas gali dalyvauti procese ne tik per savo atstovą, bet ir tiesiogiai, asmeniškai prisijungęs prie elektroninių paslaugų portalo, teikti prašymą dėl teismo posėdžio organizavimo nuotoliniu būdu. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą proceso dalyvių, liudytojų, specialistų, ekspertų, vertėjų dalyvavimas teismo posėdžiuose gali būti užtikrinamas naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ir kitaip) (ABTĮ 13 str. 7 d.). Be to, pagal ABTĮ 47 straipsnio 1 dalį proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus, o nagrinėjamu atveju pareiškėją byloje atstovauja advokatas. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, nebūtų užtikrinta jo teisė į veiksmingą teisinę gynybą.

Pareiškėjas teigia, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės šios bylos nagrinėjimas neteks prasmės, o pareiškėjas neteks galimybės išvykti savanoriškai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai savaime nereiškia, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių šioje byloje, pareiškėjui bus padaryta didelė, neatitaisoma žala. Aptariami pareiškėjo teiginiai, jokiais duomenimis ar įrodymais nepagrindus dėl to galinčios kilti žalos, yra deklaratyvūs ir nesudaro pagrindo taikyti prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Pareiškėjo teiginiai dėl jam Rusijoje galinčių kilti nepatogumų ar grėsmės būti mobilizuotam, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad nėra priimta jokio sprendimo dėl jo priverstinio išsiuntimo, vertintini kaip hipotetiniai ir deklaratyvūs. Be to, tai, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, pareiškėjo argumentus bei bylos medžiagą, konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomoms reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos. Šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas (Sprendimo vykdymo sustabdymas) reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalies dėl atskirajame skunde nurodytų motyvų. Todėl ši nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis