2019-01-30 Nr. AB-2719-3-61-3-04668-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-93-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04668-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 17.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ELMA“ skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius (toliau – ir Inspekcijos Vilniaus skyrius) 2016 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. 2D-14408 „Dėl galimai savavališkos statybos“ (toliau – ir Sprendimas) nutraukė pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „ELMA“ (juridinio asmens kodas 120347956) (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. rugpjūčio 10 d. skundo nagrinėjimą, paaiškėjus, kad statybos darbai atlikti seniau kaip prieš 10 metų.

2. Pareiškėjas su skundu (I t., b. l. 1–4), kurį patikslino (I t., b. l. 39, 88–89), kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Inspekcijos Vilniaus skyriaus 2016 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. 2D-14408; 2) įpareigoti Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) nagrinėti iš esmės pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 10 d. skundą; 3) priteisti pareiškėjo naudai sumokėtą žyminį mokestį.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublika ir pareiškėjas yra žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas) bendraturčiai. UAB „ELMA“ išpirko 750/1200 Sklypo dalį pagal 2011 m. gruodžio 28 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 11110 (toliau – ir Sutartis), kurios dalykas buvo apibrėžtas jos priede pateikiant Sklypo brėžinį su pažymėtais ant jo stovinčiais pastatais, kuriuos (tik juos) pareiškėjas pamatė faktiškai, apžiūrėjęs Sklypą prieš pasirašydamas minėtą Sutartį. Savavališkai pastatytų pastatų minėtame brėžinyje nėra ir nebuvo. Sutarties 3 punkte nurodyta, kad Sklype esantys pastatai apibrėžti archyvinėje byloje Nr. 13/13886 Nekilnojamojo turto registre. Susipažinęs su nurodyta byla, pareiškėjas nerado jokios informacijos apie savavališkai pastatytus pastatus. Sutarties 5 punktu pardavėjas Lietuvos Respublika patvirtino, kad į perduodamus daiktus tretieji asmenys neturi jokių teisių ar pretenzijų, kad parduodamas turtas neareštuotas, jis nėra teisminio ginčo objektas, taip pat nėra jokių viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, kurie galėtų turėti įtakos pirkėjo nuosavybės teisėms į parduodamą turtą. Pareiškėjo teigimu, savavališkos statybos pradžia buvo po Sutarties sudarymo dienos, tai yra vėliau negu 2011 m. gruodžio 28 d. Lietuvos Respublikos ir pareiškėjo, kaip bendraturčių, nuosavybės teisė į Sklypą buvo pažeista, nes teisėtai užstatyti žemę įmanoma tik nustatyta tvarka gavus žemės sklypo savininko sutikimą ir vykdant visas įstatymų bei norminių dokumentų nuostatas.

4. Skundžiamame Sprendime nurodyta, kad pateiktas rašytinis paaiškinimas, jog bendraturčiai statinius įsigijo kartu su varžytinių metu pirktomis patalpomis 2000 ir 2001 metais. Pareiškėjo teigimu, toks tvirtinimas nepagrįstas jokiais įrodymais, jis prieštarauja Sutarties duomenims. Pareiškėjo teigimu, pirmo aukšto brėžinio iš Nekilnojamojo turto registro kopija, ant kurios nežinomas asmuo prirašė „karkasas su stogine ir metalinėm sienom“, yra suklastota. Inspekcijos Vilniaus skyrius nepatikrino šių duomenų, todėl ir priėmė klaidingą sprendimą.

5. Pareiškėjas teigė, kad Sprendime minimas Inspekcijos viršininko 2014 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 1V-5 patvirtintų Asmenų prašymų, skundų, pranešimų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 48.8.4 punktas pareiškėjui pritaikytas neteisėtai, nes statybos darbų laikas tiksliai nenustatytas, nėra statybos pradžios datą įrodančių dokumentų, o atsakovo tvirtinimai yra prieštaraujantys pareiškėjo duomenims. Be to, yra pažeistas viešasis interesas, nes savavališka statyba vykdyta ant Sklypo, kurio dalis yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, o iki 2011 m. gruodžio 28 d. visas buvo valstybės. Savavališkai pastatyti objektai yra ir už ginčo Sklypo ribos, ant kaimyninio žemės sklypo, kuris visas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė.

6. Pareiškėjo manymu, jam taikytinos Taisyklių 48.8.3 punkto nuostatos, numatančios, kad skundų nagrinėjimas nutraukiamas, jei nėra statybos pradžios datą įrodančių dokumentų, o liudytojų parodymai dėl statybos pradžios datos yra prieštaringi, išskyrus statybos valstybinėje žemėje atvejus, taip pat kai rašytinį sutikimą privaloma gauti iš valstybinės žemės patikėtinio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 liepos 21 d. sprendime yra pasisakęs, kad Taisyklių 41.17 punkto (originali įsakymo redakcija), 46.15, 48.1 ir 48.7 punktų (2015 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. 1V-226 redakcija) bei 46.15 ir 48.7 punktų (2016 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr. 1V-47 redakcija) nuostatos ta apimtimi, kuria jos sudaro pagrindą Inspekcijai atsisakyti nagrinėti skundus ar pranešimus dėl statybos darbų, atliktų seniau kaip prieš 10 metų, arba jų nagrinėjimą nutraukti, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją, ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkto nuostatoms. Nors minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime Taisyklių 48.8.4 punktas tiesiogiai nepaminėtas, bet sprendimo esmė, pareiškėjo manymu, taikytina ir minėtam Taisyklių punktui.

7. Atsakydamas į atsakovo atsiliepimo argumentus, pareiškėjas patikslintame skunde paaiškino, kad atsiliepime nurodytu 2017 m. sausio 12 d. raštu Nr. 2D-355 atsakovas informavo pareiškėją, kad jo 2016 m. rugpjūčio 10 d. skundo nagrinėjimas atnaujinamas ir jis apie rezultatus bus informuotas atskiru raštu. Teigė, kad iki šiol jis nėra informuotas apie 2016 m. rugpjūčio 10 d. skundo nagrinėjimo rezultatus, atsakovas neatliko jokių veiksmų, susijusių su 2016 m. rugpjūčio 10 d. skundo nagrinėjimu, todėl nesutiko su atsakovo atsiliepimo teiginiu, kad išnyko ginčo objektas. Pareiškėjui svarbu gauti teismo sprendimą, įpareigojantį atsakovą nagrinėti 2016 m. rugpjūčio 10 d. skundą iš esmės, nes tik tokiu būdu įmanoma priversti atsakovą vykdyti savo funkcijas ir likviduoti nelegalias statybas.

8. Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

9. Atsiliepimuose (I t., b. l. 43–44, 101–103) paaiškino, kad Inspekcija 2017 m. sausio 12 d. priėmė sprendimą Nr. 2D-355 pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 10 d. skundą. Peržiūrėjus dokumentus, buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 10 d. skunde kelia klausimą dėl savavališkų statybų vykdymo adresu (duomenys neskelbtini). 780/1200 Sklypo priklauso pareiškėjui, o kita dalis – 460/1200 nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, patikėjimo teise yra valdoma Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT). Pagal valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro duomenis Sklype yra įregistruoti nuosavybės teise pareiškėjo valdomi statiniai (dvi stoginės) bei inžineriniai įrenginiai (dujotiekio vamzdynas). Pastatas – parduotuvė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) skirtingomis dalimis priklauso keliems bendrasavininkams. Kadangi Sklypas, kuriame, kaip nurodyta skunde, gali būti vykdoma savavališka statyba, yra iš dalies patikėjimo teise valdomas NŽT, Inspekcijai kilo įtarimų, kad gali būti pažeistas viešasis interesas, todėl pareiškėjo skundo nagrinėjimas atnaujintas. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes ir tai, kad išnyko ginčo objektas, atsakovas manė, kad nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

10. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo patikslinto skundo argumentu, kad jis 2017 m. sausio 12 d. priėmęs sprendimą Nr. 2D-355 pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 10 d. skundą nagrinėti iš naujo, neatliko jokių veiksmų, kadangi 2017 m. sausio 25 d. raštu Nr. 2D-931 kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl pastato (duomenys neskelbtini) kadastrinių matavimų bylų kopijų ir į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją – dėl minėto pastato ir jo priklausinių projektinės dokumentacijos kopijų. Inspekcija 2017 m. vasario 9 d. raštu kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių informacijos, be to, yra gauti UAB „Sevalga“ paaiškinimai ir papildomi dokumentai. Išanalizavusi gautą informaciją, Inspekcija priims sprendimą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių ir informuos pareiškėją. Nelikus ginčo objekto, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą priteisti iš atsakovo sumokėtą žyminį mokestį.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino. Panaikino Inspekcijos Vilniaus skyriaus 2016 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. 2D-14408. Įpareigojo Inspekcijos Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 10 d. skundą ir priimti naują sprendimą. Priteisė iš atsakovo Inspekcijos Vilniaus skyriaus pareiškėjo naudai 30 Eur sumokėtą žyminį mokestį.

12. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos Vilniaus skyriaus 2016 m. spalio 10 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 10 d. skundas paliktas nenagrinėtu, paaiškėjus, kad statybos darbai atlikti seniau kaip prieš 10 metų.

13. Nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 10 d. skundu kreipėsi į Inspekcijos Vilniaus skyrių dėl savavališkų statybos darbų adresu (duomenys neskelbtini), teigdamas, jog šiuo adresu kiti bendraturčiai savavališkai pastatė tris objektus. Inspekcijos Vilniaus skyrius 2016 m. spalio 10 d. sprendimu nutraukė pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 10 d. skundo nagrinėjimą, paaiškėjus, kad statybos darbai atlikti seniau kaip prieš 10 metų.

14. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu Sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydamas šį Sprendimą panaikinti ir įpareigoti Inspekcijos Vilniaus skyrių išnagrinėti jo skundą iš esmės, teigdamas, kad savavališkai pastatyti objektai yra už ginčo Sklypo ribos, ant kaimyninio žemės sklypo, kuris visas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, tuo buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai.

15. Teismas pažymėjo, kad ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas (toliau – ir Įstatymas), Taisyklės. Teismas vadovavosi Įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Taisyklių (Inspekcijos viršininko 2015 m. rugsėjo 1 d. įsakymas Nr. 1V-145) 42.8.4 punktu, galiojusiu ginčijamo sprendimo priėmimo dieną (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 10 d.) ir pažymėjo, kad, vadovaudamasis šia teisės norma, atsakovas pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 10 d. skundą paliko nagrinėtu, paaiškėjus, kad statybos darbai atlikti seniau kaip prieš 10 metų. Tačiau bylos įrodymai aiškiai patvirtina, kad Inspekcijos Vilniaus skyrius pareiškėjo skundo tyrimą atliko nepilnai, neobjektyviai. Šias aplinkybes atsakovas pripažino, teikdamas atsiliepimą teismui, kuriame paaiškino, kad 2017 m. sausio 12 d. yra priėmęs sprendimą Nr. 2D-355 pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 10 d. skundą, nes neatliko jokių veiksmų dėl savavališkų statybų vykdymo adresu (duomenys neskelbtini).

16. Teismas pažymėjo, kad Taisyklių 42.8.4 (ankstesnis 42.7 punktas) punktas galiojo pareiškėjo prašymo pateikimo metu, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. sprendimu buvo pripažinta, kad Taisyklių 41.17 punkto (originali įsakymo redakcija), 46.15, 48.1 ir 48.7 punktų (2015 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. 1V-226 redakcija) bei 46.15 ir 48.7 punktų (2016 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr. 1V-47 redakcija) nuostatos ta apimtimi, kuria jos sudaro pagrindą Inspekcijai atsisakyti nagrinėti skundus ar pranešimus dėl statybos darbų, atliktų seniau kaip prieš 10 metų, arba jų nagrinėjimą nutraukti, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją, ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkto nuostatoms (žr. administracinę bylą Nr. I-13-520/2016).

17. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 116 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl, neištyrus visų aplinkybių, nenustačius ar tikrai vykdomi savavališki statybos darbai, negalima formaliai vadovautis Taisyklių 42.8.4 (ankstesnis 42.7 punktas) punkte nustatyto prašymo nagrinėjimo nutraukimo pagrindu dėl statybos darbų, atliktų seniau kaip prieš 10 metų.

18. Teismas pažymėjo, kad Inspekcijos Vilniaus skyrius, nagrinėdamas pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 10 d. skundą, privalėjo vadovautis gero administravimo principu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu. Akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina atsakingo valdymo (gero administravimo) principą (Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2004 m. lapkričio 5 d. išvada). Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 1 straipsniu, 3 straipsniu ir, šių nuostatų kontekste vertindamas kilusio ginčo pobūdį, konstatavo, kad Inspekcijos Vilniaus skyrius, gavęs pareiškėjo skundą dėl savavališkų statybos darbų, privalėjo pradėti atitinkamą administravimo procedūrą. Jos metu pasitvirtinus savavališkos statybos faktui, imtis atitinkamų teisės aktuose numatytų procedūrų nelegalios statybos padarinių pašalinimui. Vadovaudamasis minėtais teisės principais, Inspekcijos Vilniaus skyrius turėjo paprašyti papildomos informacijos. Duomenų, kad pareiškėjas ginčo klausimu nebendradarbiavo su Inspekcija, nagrinėtu atveju nebuvo. Priešingai, įrodyta, jog Inspekcijos Vilniaus skyrius aktyvių veiksmų ėmėsi tik po to, kai pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą.

19. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas vertino, kad Inspekcijos Vilniaus skyriaus 2016 m. spalio 10 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 10 d. skundas paliktas nagrinėtu, paaiškėjus, kad statybos darbai atlikti seniau kaip prieš 10 metų, naikintinas kaip neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, ir atsakovas įpareigotinas pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 10 d. skundą išnagrinėti iš naujo.

20. Patenkinęs pareiškėjo skundą, teismas nurodė, kad yra pagrindas priteisti iš Inspekcijos Vilniaus skyriaus pareiškėjo naudai sumokėtą 30 Eur žyminį mokestį.

III. 21. Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 10–13), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliaciniame skunde atsakovas dėsto tokius pagrindinius argumentus:

21.1. Vadovaujasi teisinės valstybės principu ir su juo susijusiais Konstitucinio Teismo išaiškinimais ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nurodė, jog Inspekcija negalėjo taikyti Taisyklių 48.8.4 punkto normos, nes Įstatymas nuo 2016 m. liepos 14 d. buvo papildytas 25 straipsnio 8 dalimi, t. y. 2016 m. spalio 10 d. pateikiant atsakymą pareiškėjui Taisyklių nuostatos ta apimtimi, kuria jos sudaro pagrindą Inspekcijai atsisakyti nagrinėti ar nutraukti nagrinėjimą skundų ar pranešimų dėl statybos darbų, atliktų seniau kaip prieš 10 metų, neprieštaravo teisinės valstybės principui ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkto nuostatoms, nes klausimas jau buvo sureguliuotas įstatymo lygmeniu.

21.2. Teismas nevertino aplinkybės, kad Inspekcija 2017 m. sausio 12 d. priėmė sprendimą pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 10 d. skundą. Atsakovas 2017 m. sausio 25 d. raštu Nr. 2D-931 kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl pastato (duomenys neskelbtini) kadastrinių matavimų bylų kopijų ir į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją – dėl minėto pastato ir jo priklausinių projektinės dokumentacijos kopijų. 2017 m. vasario 9 d. raštu kreiptasi į NŽT Vilniaus miesto skyrių informacijos, be to, yra gauti UAB „Sevalga“ paaiškinimai ir papildomi dokumentai. Atsakovas nurodo, kad išanalizavęs gautą informaciją, priims sprendimą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių ir informuos pareiškėją.

22. Pareiškėjas UAB „ELMA“ pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą (II t., b. l. 18–19), kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

23. Atsiliepime pareiškėjas pažymi, kad atsakovas nusprendė pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 10 d. skundo nagrinėjimą atnaujinti 40 dienų vėliau, nei pareiškėjas pateikė skundą teismui. Mano, jog atsakovas nenurodė nei vieno įstatymo ar kito teisės akto, kurį pažeidė teismas, priimdamas sprendimą. Akcentuoja, kad atsakovo nurodyti veiksmai, atlikti po pareiškėjo skundo nagrinėjimo atnaujinimo, yra pareiškėjo kreipimosi į teismą pasekmė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Inspekcijos Vilniaus skyriaus 2016 m. spalio 10 d. sprendimo Nr. 2D-14408 „Dėl galimai savavališkos statybos“, kuriuo nutrauktas pareiškėjo UAB „ELMA“ 2016 m. rugpjūčio 10 d. skundo nagrinėjimas, paaiškėjus, kad statybos darbai atlikti seniau kaip prieš 10 metų, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino: panaikino Inspekcijos Vilniaus skyriaus 2016 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. 2D-14408 ir įpareigojo Inspekcijos Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 10 d. skundą ir priimti naują sprendimą. Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 1 straipsniu, 3 straipsniu ir, šių nuostatų kontekste vertindamas kilusio ginčo pobūdį, konstatavo, kad Inspekcijos Vilniaus skyrius, gavęs pareiškėjo skundą dėl savavališkų statybos darbų, privalėjo pradėti atitinkamą administravimo procedūrą.

26. Atsakovas pateiktame apeliaciniame skunde su teismo sprendimu nesutinka, pabrėždamas, kad Įstatymas nuo 2016 m. liepos 14 d. buvo papildytas 25 straipsnio 8 dalimi, todėl mano, jog teismas be pagrindo konstatavo, kad Inspekcija negalėjo taikyti Taisyklių 48.8.4 punkto normos. Be to, Inspekcija 2017 m. sausio 12 d. priėmė sprendimą pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 10 d. skundą, taigi ginčo objekto iš esmės nebeliko.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi Taisyklių 48.8.4 punkto (2016 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr. 1V-47 redakcija) norma, kurioje numatytas vienas iš skundų ir pranešimų nagrinėjimo nutraukimo atvejų – dėl naujo nesudėtingo statinio statybos ar nesudėtingo statinio rekonstravimo neturint Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyto statybą leidžiančio dokumento, jei paaiškėja, kad statybos darbai atlikti seniau kaip prieš 10 metų, išskyrus atvejus, kai dėl statybos teisėtumo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą arba yra įtarimų, kad yra pažeistas viešasis interesas.

28. Nors pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016, pažymėtina, kad minėtame sprendime buvo pripažinta, kad Taisyklių 41.17 punkto (originali įsakymo redakcija), 46.15, 48.1 ir 48.7 punktų (2015 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. 1V-226 redakcija) bei 46.15 ir 48.7 punktų (2016 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr. 1V-47 redakcija) nuostatos ta apimtimi, kuria jos sudaro pagrindą Inspekcijai atsisakyti nagrinėti skundus ar pranešimus dėl statybos darbų, atliktų seniau kaip prieš 10 metų, arba jų nagrinėjimą nutraukti, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją, ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkto nuostatoms. Taigi nagrinėjamu atveju aktualaus Taisyklių 48.8.4 punkto (2016 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr. 1V-47 redakcija) teisėtumas minėtoje byloje nebuvo tirtas.

29. Atkreiptinas dėmesys, kad 2016 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo Nr. XII-459 2, 3, 9, 10, 11, 25 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 6-1 straipsniu įstatymu, be kita ko, Įstatymo 25 straipsnis papildytas 8 dalimi, kurioje numatyta, kad Inspekcija nenagrinėja skundų ir pranešimų dėl statybos teisėtumo, jeigu statybos darbai atlikti anksčiau kaip prieš 10 metų, išskyrus atvejus, kai dėl statybos teisėtumo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą arba yra įtarimų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Šis pakeitimas įsigaliojo nuo 2016 m. liepos 14 d. Taigi priimant byloje ginčijamą Inspekcijos Vilniaus skyriaus 2016 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. 2D-14408 „Dėl galimai savavališkos statybos“ aptartas Įstatymo pakeitimas jau galiojo ir atsakovas, priimdamas Sprendimą, galėjo juo vadovautis. Kaip minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016 pripažinta, kad Inspekcija nepagrįstai Taisyklėse – įstatymo įgyvendinamajame teisės akte – įtvirtino skundų ar pranešimų dėl pažeidimų statybos srityje nagrinėjimo arba jų nagrinėjimo nutraukimo atvejį, kuris nėra kildinamas iš įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo. Tuo tarpu priimant Sprendimą Įstatymas jau buvo pakeistas ir jame buvo numatytas pagrindas Inspekcijai nenagrinėti skundų ir pranešimų dėl statybos teisėtumo, jeigu statybos darbai atlikti anksčiau kaip prieš 10 metų, išskyrus atvejus, kai dėl statybos teisėtumo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą arba yra įtarimų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Todėl teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nekyla abejonių dėl atsakovo pritaikytos teisės normos teisėtumo.

30. Kita vertus, Įstatymo 25 straipsnio 8 dalyje (2016 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-2577 redakcija) numatyti atvejai, kada skundai ir pranešimai dėl statybos teisėtumo turi būti nagrinėjami, net jeigu statybos darbai atlikti anksčiau kaip prieš 10 metų – kai dėl statybos teisėtumo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą arba yra įtarimų, kad yra pažeistas viešasis interesas (analogiška nuostata įtvirtinta ir Taisyklių 48.8.4 punkte). Todėl atsakovas, priimdamas Sprendimą, turėjo patikrinti, ar šiuo atveju neegzistavo minėti pagrindai.

31. Atkreiptinas dėmesys, kad, kaip pats atsakovas nurodė atsiliepimuose, 2017 m. sausio 12 d. atsakovas priėmė sprendimą Nr. 2D-355 pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 10 d. skundą, be kita ko, įvertinęs tai, kad Sklypas, kuriame, kaip nurodyta skunde, gali būti vykdoma savavališka statyba, yra iš dalies patikėjimo teise valdomas NŽT, todėl Inspekcijai kilo įtarimų, kad gali būti pažeistas viešasis interesas. Minėta aplinkybė patvirtina, jog nagrinėjamu atveju jau priimant ginčijamą Sprendimą, atsakovui, atsižvelgus į tai, kad savavališka statyba galimai vykdoma valstybei priklausančiame žemės sklype, kurį patikėjimo teise valdo NŽT, turėjo kilti įtarimų dėl galimo viešojo intereso pažeidimo. Todėl atsakovas, neįvertinęs minėtų aplinkybių, negalėjo formaliai nutraukti pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 10 d. skundo nagrinėjimo. Taigi pirmosios instancijos teismas, nors ir ne visai teisingais motyvais, iš esmės pagrįstai tenkino pareiškėjo skundo reikalavimą ir panaikino Inspekcijos Vilniaus skyriaus 2016 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. 2D-14408 „Dėl galimai savavališkos statybos“.

32. Kitas aspektas, kuris yra nurodomas atsakovo apeliaciniame skunde – tai, kad teismas nevertino aplinkybės, jog Inspekcija 2017 m. sausio 12 d. priėmė sprendimą pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 10 d. skundą.

33. Šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje esantys duomenys patvirtina ir pareiškėjas to neginčija, jog Inspekcija 2017 m. sausio 12 d. sprendimu Nr. 2D-355 nusprendė pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 10 d. skundą, atsižvelgiant į tai, kad gali būti pažeistas viešasis interesas (II t., b. l. 45–46). Atsakovas pateikė duomenis, kad nagrinėdamas pareiškėjo skundą iš naujo, 2017 m. sausio 25 d. raštu Nr. 2D-931 kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl pastato (duomenys neskelbtini) kadastrinių matavimų bylų kopijų ir į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją – dėl minėto pastato ir jo priklausinių projektinės dokumentacijos kopijų. Inspekcija 2017 m. vasario 9 d. raštu kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių informacijos, be to, yra gauti UAB „Sevalga“ paaiškinimai ir papildomi dokumentai.

34. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija vertina, jog atsakovui priėmus sprendimą pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 10 d. skundą ir atliekant su tuo susijusius veiksmus, nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti Inspekciją nagrinėti iš esmės pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 10 d. skundą. Todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti Inspekciją nagrinėti iš esmės pareiškėjo skundą atmetant.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 23 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ELMA“ skundo reikalavimą įpareigoti Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos nagrinėti iš esmės pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 10 d. skundą atmesti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 23 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius