A-662-1696-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1696/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01765-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant atsakovo atstovui G. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. Š. skundą atsakovui Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. Š. skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau − ir Departamentas) direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymą Nr. V-57 „Dėl nuobaudos BUAB „Ecolsta“ bankroto administratoriui UAB „Versluva“ skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas).

Paaiškino, kad skundžiamu atsakovo Įsakymu nustačius, jog bankroto administratorius UAB „Versluva“ (toliau – ir Bankroto administratorius) nesušaukė pirmojo BUAB „Ecolsta“ (toliau – ir Bendrovė) kreditorių susirinkimo ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 22 straipsnio 2 dalį, Bankroto administratoriaus direktorei G. Š. skirtas įspėjimas. Nurodė, kad iškėlus bankroto bylą Bendrovei Bankroto administratorius nustatė, jog bankrutuojanti įmonė neturi turto ir jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms, todėl nusprendė kreiptis į Vilniaus apygardos teismą dėl supaprastinto bankroto taikymo.

Teigė, kad per visą laikotarpį nuo bankroto bylos iškėlimo iki kreipimosi į teismą dėl supaprastinto bankroto siekė nustatyti tikslią bankrutuojančios įmonės turto vertę, sudaryti finansinę atskaitomybę. Tik įvertinus įmonės padėtį buvo galima nustatyti Įstatymo 131 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas ir tik tuomet kreiptis į teismą dėl supaprastinto bankroto procedūros taikymo. Darė išvadą, kad kreiptis į teismą dėl supaprastinto bankroto proceso taikymo neturint pakankamai šį prašymą pagrindžiančių duomenų buvo neįmanoma.

Nurodė, kad, atsižvelgus į Įstatymo 131 straipsnio 11 dalies nuostatą, jog supaprastinto bankroto proceso metu kreditorių susirinkimai nešaukiami, nebuvo šaukiamas pirmasis kreditorių susirinkimas. Teigė, kad atsakovas paskyrė nuobaudą netinkamai nustatęs atsakomybės subjektą. Nurodė Bankroto administratorių veiklos taisyklių, patvirtintų ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-377 (toliau − ir Taisyklės) 17 punktą ir pažymėjo, kad Bendrovės bankroto byloje įgaliotu asmeniu nuo pat bankroto bylos iškėlimo iki 2011 m. gegužės 9 d. buvo UAB „Versluva“ direktorius V.

J.. Teigė, kad pareiškėja UAB „Versluva“ direktore ir Bendrovės įgaliotu asmeniu buvo paskirta tik nuo 2011 m. gegužės 9 d., taigi jau po S. A. ir E. V. skundo gavimo Departamente 2011 m. gegužės 2 dieną. Darė išvadą, kad pareiškėja su tariamais pažeidimais nėra susijusi. Pareiškėjos manymu, skundžiamas Įsakymas priimtas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, kuriame nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Atkreipė dėmesį, kad Departamento direktoriaus Įsakyme nenurodomos konkrečios aplinkybės ir konkretūs motyvai, dėl kurių priimamas atitinkamas sprendimas. Atkreipė dėmesį, kad Įsakyme nurodoma, jog įspėjimas skiriamas vadovaujantis valstybės tarnautojo 2011 m. liepos 8 d. išvada. Pareiškėjos manymu, šios argumentacijos nepakanka, kad būtų priimtas sprendimas, nes atskiri viešojo administravimo subjekto dokumentai negali būti sudėtine įsakymo dalimi. Pažymėjo, kad skundžiamame akte nenurodant apskundimo termino pažeisti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimai.

Atsakovas Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 14–20) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Departamentas, vadovaudamasis Taisyklių 22 punktu, atlikdamas nuolatinę bankroto administratorių veiklos stebėseną, 2011 m. gegužės 26 d. raštu Nr. (6.14)A2-1701 kreipėsi į Bendrovės administratorių UAB „Versluva“ dėl informacijos apie Bendrovės bankroto bylos eigą pateikimo. Departamentas 2011 m. birželio 8 d. gavo UAB „Versluva“ direktorės G. Š. paaiškinimą ir 2011 m. birželio 17 d. patikslintą paaiškinimą dėl Bendrovės bankroto procedūros ir, vadovaudamasis Taisyklių 24.1 punktu, nusprendė atlikti Bankroto administratoriaus veiklos tikrinimą.

Atlikus tikrinimą, konstatuota, kad UAB „Versluva“ pažeidė Įstatymo 22 straipsnio 2 dalį, t. y. įstatymo nustatytais terminais nesušaukė pirmojo Bendrovės kreditorių susirinkimo. Atsižvelgiant į tai, kad nei V. J., nei G. Š. (UAB „Versluva“ įgalioti asmenys Bendrovės bankroto byloje) nešaukė pirmojo Bendrovės kreditorių susirinkimo ir tokiais veiksmais vykdė sisteminį Įstatymo 22 straipsnio 2 dalies pažeidimą, vadovaujantis Taisyklių 17 punktu, UAB „Versluva“, kaip juridiniam asmeniui (vadovei G. Š.), Departamento direktoriaus Įsakymu buvo skirtas įspėjimas.

Pažymėjo, kad nuobaudos skyrimo metu Bendrovei nebuvo taikomas supaprastintas bankroto procesas. Dėl atsakomybės subjekto nurodė, jog Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 29 d. nutartimi iškėlęs bankroto bylą Bendrovei administratoriumi paskyrė UAB „Versluva“. Darė išvadą, kad UAB „Versluva“ Taisyklių 2 punkto prasme yra Departamento vykdomos bankroto administratorių veiklos kontrolės objektas. Pažymėjo, kad iš Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatytos bankroto administratoriaus sąvokos, Taisyklių 2 punkte pateikto Departamento vykdomos bankroto administratorių veiklos kontrolės objekto, Teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo taisyklių 1 punkte pateiktos leidimo teikti bankroto administravimo paslaugas sąvokos (išduodamas tik juridiniams asmenims) bei Taisyklių 19 punkte nustatytos imperatyvios Departamento pareigos kreiptis į Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių atestavimo komisiją dėl leidimo teikti bankroto administravimo paslaugas galiojimo panaikinimo, kai bankroto administratorius galiojant nuobaudai pakartotinai padaro bankroto procesus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, akivaizdu, jog Departamentas privalo atlikti tiek bankroto administratorių juridinių asmenų, tiek bankroto administratorių fizinių asmenų veiklos kontrolę (Taisyklių 2 p.) ir, vadovaujantis Taisyklių 17 punktu, privalo taikyti jiems poveikio priemones.

Paaiškino, kad, taikant Taisyklių 17 punkte numatytas poveikio priemones, bankroto administratoriui juridiniam asmeniui, kaip ir nurodyta minėtame punkte, nuobauda (įspėjimas, viešai paskelbiamas įspėjimas) skiriama šio juridinio asmens vadovui. Pažymėjo, kad Įsakymas sukelia teisines pasekmes UAB „Versluva“ (šiam subjektui skirtas įspėjimas), o pareiškėjos, kaip fizinio asmens, subjektinėms teisėms ir pareigoms Įsakymas įtakos neturi. Teigė, kad Departamento direktorius, priimdamas Įsakymą, vadovavosi Departamento valstybės tarnautojo, atlikusio bendrovės veiklos tyrimą, 2011 m. liepos 8 d. išvada, kurioje išdėstytos visos reikšmingos aplinkybės bei Įsakyme pateiktas jų vertinimas, nurodytas konkretus subjektas (UAB „Versluva“), kuriam skiriama nuobauda už konkretų pažeidimą, todėl pareiškėjos teiginius, kad skundžiamas aktas nepagrįstas ir nemotyvuotas, laikė neatitinkančiais tikrovės. Atkreipė dėmesį, kad Įsakyme atsakovas nurodė, jog jis gali būti skundžiamas Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pažymėjo, kad nei Viešojo administravimo įstatymas, nei kiti teisės aktai nenustato, kas turi būti tiksliai nurodyta individualaus administracinio teisės akto apskundimo tvarkoje. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja tinkamai realizavo savo teisę kreiptis teisminės gynybos, todėl apskundimo termino nenurodymas jos teisių nepažeidė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė Įstatymo 22 straipsnio 1, 2 dalis, 131 straipsnio 1, 11 dalis, nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartimi, kuria UAB „Versluva“ paskirta Bendrovės bankroto administratoriumi, pavesta ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo teismo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos sušaukti pirmąjį kreditorių susirinkimą. Pažymėjo, kad iš Įmonės bankroto ataskaitos pagal 2010 m. gruodžio 31 d. duomenis (patvirtinta UAB „Versluva“ direktoriaus V. J.) matyti, jog Bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai buvo patvirtinti 2009 m. lapkričio 24 d., todėl, vadovaujantis teismo pavedimu ir Įstatymo 22 straipsnio 1-2 dalimis, pirmasis Bendrovės kreditorių susirinkimas turėjo būti sušauktas ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo teismo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos, t. y. iki 2009 m. gruodžio 24 dienos. Atkreipė dėmesį, kad iš pateikto UAB „Versluva“ 2011 m. gegužės 9 d. vienintelio akcininko sprendimo matyti, jog nuo 2011 m. gegužės 9 d. atleistas iki tol direktoriaus pareigas ėjęs V. J. ir naująja direktore paskirta G. Š.. Nustatė, kad UAB „Versluva“ direktorės 2011 m. gegužės 10 d. įsakymu nuo 2011 m. gegužės 10 d. G. Š. paskirta Bendrovės administratoriaus įgaliotu asmeniu. Nurodė, kad nei iki 2011 m. gegužės 9 d. Bendrovės bankroto byloje buvęs UAB „Versluva“ įgaliotas asmuo V. J., nei nuo 2011 m. gegužės 10 d. šias pareigas perėmusi G. Š. nesušaukė pirmojo Bendrovės kreditorių susirinkimo. Atkreipė dėmesį, kad tai taip pat patvirtina ir Bendrovės pagrindinio kreditoriaus S. A. 2011 m. spalio 17 d. raštas atsakovui dėl UAB „Versluva“ pareigų nevykdymo ir prašymas paskirti naują įmonės bankroto administratorių. Pažymėjo, kad byloje taip pat nėra duomenų, jog Bendrovės atžvilgiu būtų taikomas supaprastinto bankroto procesas, todėl darė išvadą, kad nėra pagrindo taikyti Įstatymo 131 straipsnio 11 dalį. Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog UAB „Versluva“, teismo paskirta Bendrovės bankroto administratore, per įstatymo nustatytą terminą nesušaukusi pirmojo kreditorių susirinkimo, padarė Įstatymo 22 straipsnio 2 dalies pažeidimą.

Nurodė Taisyklių 2, 17 punktus, Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį ir darė išvadą, kad už bankroto administratoriaus (juridinio asmens) UAB „Versluva“ padarytą pažeidimą nuobauda skiriama jo įgaliotam asmeniui, kuris vykdo(-ė) konkrečios įmonės bankroto procedūras, ir (ar) jo vadovui. Atkreipė dėmesį, kad pažeidimas tęsiasi ir šiuo metu (pirmasis kreditorių susirinkimas nebuvo sušauktas įstatymo nustatytu terminu ir nesušauktas iki šiol) ir darė išvadą, jog nuobauda pagrįstai paskirta bankroto administratoriaus direktorei ir jo įgaliotam asmeniui Bendrovės bankroto byloje – pareiškėjai G. Š..

Atkreipė dėmesį, kad skundžiamas Įsakymas priimtas atsižvelgiant į Departamento Įmonių bankroto ir restruktūrizavimo ir bankroto skyriaus vedėjo 2011 m. liepos 8 d. išvadą, surašytą atlikus pareiškėjos vadovaujamos UAB „Versluva“ veiklos tyrimą, kurioje nurodyti atsakovo argumentai ir motyvai, kurias remiantis paskirta nuobauda. Pažymėjo, kad su minėta išvada pareiškėja supažindinta, išsiunčiant ją elektroniniu paštu ir faksu 2011 m. liepos 14 dieną. Darė išvadą, jog pareiškėja buvo susipažinusi su atsakovo motyvais, kuriais remiantis jai, kaip UAB „Versluva“ direktorei ir įgaliotam asmeniui bankroto procedūroje, paskirta nuobauda. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja laiku ir tinkamai pasinaudojo teisminės gynybos teise, aplinkybės, kad skundžiamame Įsakyme nenurodytas jo apskundimo terminas, teismas nelaikė procesiniu pažeidimu, galinčiu lemti skundžiamo akto panaikinimą.

III. Pareiškėja G. Š. apeliaciniu skundu (b. l. 67-72) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Departamento Įsakymą. Taip pat prašo stabdyti administracinę bylą ir ištirti norminio administracinio akto – Taisyklių inter alia 17, 17.1, 17.2 punktų teisėtumą.

Nurodo Taisyklių 217.1, 17.2 punktus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28, 31 straipsnius, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktą, atkreipia dėmesį, kad pareiškėja UAB „Versluva“ direktore buvo nuo 2011 m. gegužės 9 d. iki 2011 m. rugsėjo 8 d., o pažeidimas buvo padarytas 2009 metais. Pabrėžia, kad atsakovo konstatuotas pažeidimas didžiąją laiko dalį vyko, kai UAB „Versluva“ vadovu pareiškėja nebuvo. Pažymi, kad tariamų pažeidimų padarymo metu tiek įgaliotu asmeniu, tiek UAB „Versluva“ direktoriumi buvo V.

J.. Pabrėžia, kad per trumpą darbo UAB „Versluva“ laikotarpį negalėjo išspręsti visų iki jos darbo pradžios iškilusių bankroto procedūrų klausimų. Nurodo Taisyklių 17 punktą, atkreipia dėmesį į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2589-142/2009, kuriame nurodyta, jog Departamento direktorius gali pasirinkti skirti ar neskirti nuobaudas, toks sprendimas priklauso nuo to, kaip Departamentas įvertina pažeidimą – reikšmingas jis ar ne. Mano, kad tokiu atveju turi būti įvertinamas konstatuoto pažeidimo mastas, padariniai ir tik tuomet prieinama išvada, ar šis pažeidimas yra reikšmingas, ar ne.

Atkreipia dėmesį, kad nei Departamentas, nei teismas netyrė aplinkybių, susijusių su nuobaudos skyrimo reikšmingumu. Pažymi, kad atsakomybę už teisės aktų pažeidimus nustato ne įstatymas, o poįstatyminis aktas – Taisyklės. Nurodo Įstatymo 37 straipsnio 6 dalies 4 punktą ir atkreipia dėmesį, kad Įstatyme nenurodomi drausminės atsakomybės bankroto administratoriui taikymo klausimai. Nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d., 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugsėjo 20 d., 2011 m. gegužės 5 d. nutarimus, kuriuose pažymėtas draudimas žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais.

Atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimą, pagal kurį poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimus, pagal kuriuos poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai. Nurodo Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalį, atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d. nutarimą, kuriame nurodyta, kad bausmė gali būti skiriama ir taikoma remiantis ne bet kokiu teisės aktu, o tik įstatymu.

Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I575-19/2009, kuriame konstatuota, jog tik įstatymu galima nustatyti esminį poveikį ūkinei veiklai galinčias daryti ekonominio poveikio priemones, kurios turi būti taikomos, kai nustatyti įpareigojimai nevykdomi ar netinkamai vykdomi. Pažymi, kad taikant analogiją kitų panašią veiklą vykdančių asmenų drausminė atsakomybė nustatyta įstatymuose (pvz., Advokatūros įstatymas, Notariato įstatymas, Antstolių įstatymas).

Atsakovas Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 79-84) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Paaiškina, kad Departamento valstybės tarnautojas, įvertinęs stebėsenos metu nustatytas aplinkybes, vadovaudamasis Taisyklių 13 punktu, parengė išvadą, kurioje buvo įvertintos visos reikšmingos aplinkybės ir konstatuota, jog UAB „Versluva“ pažeidė Įstatymo 22 straipsnio 2 dalį. Tvirtina, kad Departamento direktorius, priimdamas Įsakymą skirti UAB „Versluva“ įspėjimą, vadovavosi minėta išvada, kurioje buvo išdėstytos visos reikšmingos aplinkybės, Įsakyme pateiktas jų vertinimas, nurodytas konkretus subjektas, kuriam skiriama nuobauda už konkretų pažeidimą.

Atkreipia dėmesį į Įstatymo 11 straipsnio 10 dalį, 37 straipsnio 6 dalies 4 punktą ir pažymi, kad pareiškėjos teiginys dėl Taisyklių prieštaravimo Konstitucijos 28, 31 straipsniuose bei įstatymuose įtvirtintam įstatymų viršenybės principui nepagrįstas. Paaiškina, kad Taisyklių 17-19 punktai yra tiesiogiai susiję su Įstatyme nustatyta kontrolės funkcija ir leidžia įgyvendinti ūkio ministro 2010 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 4-646 patvirtintų Departamento nuostatų 7.1 punkte nustatytą funkciją – teisės aktų nustatyta tvarka kontroliuoti bankroto administratorių veiklą.

Nurodo Taisyklių 2 punktą, Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 29 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą Bendrovei ir administratoriumi paskyrė UAB „Versluva“. Daro išvadą, kad UAB „Versluva“ Taisyklių 2 punkto prasme yra Departamento vykdomos bankroto administratorių veiklos kontrolės objektas. Nurodo Taisyklių 19 punktą, ūkio ministro 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 4-281 patvirtintų Teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo taisyklių 1 punktą ir daro išvadą, kad bankroto administratoriams juridiniams asmenims išduodami leidimai teikti bankroto administravimo paslaugas.

Pabrėžia, kad Taisyklių 19 punkte aiškiai išskirta, jog Departamentas už pakartotinai padarytus teisės aktų pažeidimus turi pareigą kreiptis į bankroto ir restruktūrizavimo administratorių atestavimo komisiją tiek dėl bankroto administratoriaus pažymėjimo, tiek ir dėl leidimo teikti bankroto administravimo paslaugas galiojimo panaikinimo. Daro išvadą, kad Departamentas privalo atlikti tiek bankroto administratorių juridinių asmenų, tiek bankroto administratorių fizinių asmenų veiklos kontrolę ir taikyti jiems poveikio priemones.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl Departamento direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. V-57 „Dėl nuobaudos BUAB „Ecolsta“ bankroto administratoriui UAB „Versluva“ skyrimo“ (b. l. 7), kuriuo nuspręsta bankroto administratoriui UAB „Versluva“ (vadovei G. Š.) už Įmonių bankroto įstatymo 22 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimus skirti įspėjimą.

Kaip matyti iš ginčijamo Įsakymo, BUAB „Ecolsta“ bankroto administratoriui UAB „Versluva“ (vadovei G. Š.) įspėjimas skirtas, vadovaujantis Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių, patvirtintų ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-377, 17 punktu. Taisyklių 17 punktas nustatė, jog Departamento direktorius už teisės aktų pažeidimus ar kitus administratoriaus veiklos trūkumus, nustatytus atlikus administratoriaus veiklos tikrinimą, atsižvelgęs į jų reikšmingumą, savo sprendimu gali skirti administratoriui (kai administratorius yra fizinis asmuo nuobauda skiriama šiam administratoriui, kai administratorius yra juridinis asmuo nuobauda skiriama jo įgaliotam asmeniui, kuris vykdo(-ė) konkrečios įmonės bankroto procedūras, ir (ar) jo vadovui) vieną iš šių nuobaudų: įspėjimą; viešai paskelbiamą įspėjimą, kuris ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Departamento direktoriaus sprendimo skirti šiame punkte nurodytą nuobaudą priėmimo dienos turi būti paskelbtas Departamento interneto puslapyje.

Teisėjų kolegija nustatė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2999/2011 nutarė pradėti tyrimą dėl Taisyklių 17 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir 5 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, ta apimtimi, kad Departamento direktorius už teisės aktų pažeidimus ar kitus administratoriaus veiklos trūkumus, nustatytus atlikus administratoriaus veiklos tikrinimą, atsižvelgęs į jų reikšmingumą, savo sprendimu gali skirti administratoriui (kai administratorius yra fizinis asmuo nuobauda skiriama šiam administratoriui, kai administratorius yra juridinis asmuo nuobauda skiriama jo įgaliotam asmeniui, kuris vykdo(-ė) konkrečios įmonės bankroto procedūras, ir (ar) jo vadovui) vieną iš šių nuobaudų: įspėjimą; viešai paskelbiamą įspėjimą, kuris ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Departamento direktoriaus sprendimo skirti šiame punkte nurodytą nuobaudą priėmimo dienos turi būti paskelbtas Departamento interneto puslapyje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I502-12/2012 pripažino, kad ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-377 patvirtintų Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių 17 punktas prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai. Šis sprendimas yra paskelbtas ir įsiteisėjęs, jis taip pat paskelbtas leidinyje „Valstybės žinios“ (Valstybės žinios, 2012 m. gegužės 30 d., Nr. 61-3080).

Nurodytoje administracinėje byloje, tiriant norminio administracinio akto teisėtumą, pabrėžta, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai pažymi viešojo administravimo subjektų pareigą veikti aukštesnės galios teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose. Viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o atitinkamam teisėkūros subjektui viršijus jam teisės aktais suteiktą kompetenciją ir priėmus norminį administracinį aktą, kurį jis nėra įgaliotas priimti, tuo pačiu būtų pažeistas ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas (pvz., administracinės bylos Nr. I1-4/2006, I8-15/2007, I444-4/2008).

Teismas pažymėjo, jog bylai aktualioje Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 10 dalies redakcijoje buvo nurodyta, jog administratoriaus veiklą kontroliuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija. Šia nuostata Vyriausybės įgaliotai institucijai buvo suteikta teisė įgyvendinti administratorių veiklos kontrolę, o bylai aktuali Įmonių bankroto įstatymo redakcija iki 2012 m. kovo 1 d. (iki minėto įstatymo pakeitimų įsigaliojimo) tiesiogiai nenumatė Vyriausybės įgaliotos institucijos kompetencijos nustatyti ir taikyti poveikio priemones administratoriams dėl jų veikloje atsiradusių teisės aktų pažeidimų.

Taip pat išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje atkreipė dėmesį į tai, jog teisinės atsakomybės taikymas ir sankcijų skyrimas yra siejami su tam tikrais asmens teisių suvaržymais dėl jo veikimo ar neveikimo, kuriuo pažeidžiamos teisės normos (pvz., administracinė byla Nr. I575-19/2009). Atsižvelgęs į Taisyklių 17 punkto nuostatas bei į sąvokos „nuobauda“ lingvistinę reikšmę, teismas darė išvadą, jog Taisyklių 17 punktas įtvirtino administratorių teisinę atsakomybę už teisei priešingą veikimą ar neveikimą.

Be to, padaryta išvada, jog nuobaudų skyrimas administratoriui ne tik gali turėti neigiamos įtakos jo reputacijai ir administruojamų įmonių skaičiui, bet kartu daryti netiesioginę įtaką administratoriaus teisei verstis bankrutuojančių (bankrutavusių) įmonių administravimo veikla. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Taisyklių 17 punkte įtvirtinta administratorių teisinė atsakomybė bei nuobaudos galėjo būti nustatytos tik įstatymu.

Nagrinėjamoje byloje Įsakymas priimtas ir nuobauda bankroto administratoriui (vadovei G. Š.) skirta būtent Taisyklių 17 punkto, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I502-12/2012 buvo pripažintas prieštaravusiu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, pagrindu. Taigi teisme nagrinėjant bylą pagal pareiškėjos skundą dėl Įsakymo panaikinimo buvo neteisėtu pripažinta norminio administracinio akto dalis, įtvirtinusi administratorių teisinę atsakomybę už teisei priešingą veikimą ar neveikimą (kaip tai nurodyta administracinėje byloje Nr. I502-12/2012), kurios pagrindu UAB „Versluva“ (vadovei G. Š.) ginčijamu Įsakymu skirtas įspėjimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuojamoje administracinių teismų praktikoje yra pabrėžęs (pvz., administracinėje byloje Nr. A662-1434/2011), jog teisės principas, kad paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, sietinas su konstituciniais teisingumo, humanizmo principais. Išimtis tėra baudžiamoji ir administracinė atsakomybė – čia įstatymas galioja atgal tik dviem atvejais, kai panaikina veikos baudžiamumą ir švelnina bausmę. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose taip pat yra pabrėžęs, kad priimti įstatymai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar sušvelninantys atsakomybę, turi grįžtamąją galią (lex benignior retro agit) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d., 2001 m. sausio 11 d. nutarimai). Prieita prie išvados, jog, jeigu negaliotų atgal veikos baudžiamumą naikinantis ar bausmę švelninantis įstatymas, tai reikštų visuomenei nepavojingos ar mažiau pavojingos veikos prilyginimą pavojingesnei. Darytina prielaida, kad kitose teisės šakose atgalinio veikimo galią turinčio teisės akto priėmimas būtų galimas, jei tai nurodyta pačiame įstatyme ir jei toks teisės aktas teisės subjektams nepablogintų teisinės padėties.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas principas šios bylos kontekste sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjai skirta nuobauda – įspėjimas – yra neteisėta, ir panaikinti ginčijamą Įsakymą. Priešingas aiškinimas, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja apskundė Įsakymą, o jo teisėtumo klausimas dar buvo nagrinėjimas teisme, nurodyto norminio administracinio akto dalį pripažinus neteisėta, įvertinus tai, kad ginčijamas Įsakymas, kaip jau minėta, yra susijęs su atsakomybės taikymu administratoriaus įgaliotam asmeniui, nebūtų suderinamas su nurodytais teisės principais, pažeistų teisingumo ir protingumo reikalavimus. Pažymėtina, kad analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2012 m. birželio 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A525-1568/2012).

Padarius nurodytą išvadą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl kitų šalių nurodytų argumentų, susijusių su Įsakymo teisėtumu, papildomai nepasisakys. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog ginčijamas Įsakymas negali būti paliktas galioti, todėl jis turi būti panaikintas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – Įsakymas naikintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos G. Š. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos G. Š. skundą tenkinti ir panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymą Nr. V-57 „Dėl nuobaudos BUAB „Ecolsta“ bankroto administratoriui UAB „Versluva“ skyrimo“.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Sutkevičius Vaida Urmonaitė-Maculevičienė