2021-06-30 Nr. AB-13742-3-61-3-01250-2021-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. eAS-415-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01250-2021-6

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Y. K. (Y. K.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 10 d. nutarties administracinėje byloje pareiškėjo Y. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas Y. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. (15/6)1U-3 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio Y. K. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti ginčijamo Sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas.

Pareiškėjas nurodė, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės ir laikinai nesustabdžius ginčijamo Sprendimo vykdymo, bus padaryta reali ir sunkiai atitaisoma žala jo teisinei padėčiai ir galimybei realizuoti savo teises. Prašymą pareiškėjas iš esmės grindė aplinkybėmis, kad jis negalės asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje, teikti paaiškinimų, kontrargumentų ir iš jo bus atimta teisė į šeimos susijungimą, išskiriant pareiškėją su sutuoktine ir vaikais.

Atsakovas Departamentas nesutiko su pareiškėjo prašymu.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo išvykimo iš šalies atveju jo interesus teismo proceso metu galėtų atstovauti jo pasirinktas atstovas. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas pats asmeniškai nori dalyvauti nagrinėjant bylą, atsakovo nuomone, nesudaro pagrindo pritaikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjo dalyvavimas teismo posėdyje nagrinėjamoje byloje nėra pripažintas būtinu, todėl pareiškėjo interesus teisme gali atstovauti jo pasirinktas atstovas. Esant poreikiui, pareiškėjas galėtų prašyti teismo jam suteikti galimybę dalyvauti teismo posėdyje nuotoliniu būdu. Departamentas teigė, jog pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę būtų pažeistas proporcingumo principas, proceso šalių interesų pusiausvyra bei viešasis interesas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 10 d. nutartimi pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

Pacitavęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas bei aptaręs aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad procesiniame įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pirma, pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra, būtina sąlyga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika.

Teismas nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjo prašymas pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais dėl galimos atsirasti didelės ir neatitaisomos žalos. Teismas vertino, kad šiuo atveju nėra pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, jog nepritaikius pareiškėjo prašomos pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Teismas pritarė Departamento teiginiui, kad pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas savaime nesudarys prielaidų pareiškėjui teisėtai būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, nes leidimas laikinai gyventi pareiškėjui dar nėra išduotas. Todėl teismas padarė išvadą, kad ginčijamo Sprendimo galiojimo sustabdymas pareiškėjo faktinės padėties nepakeis.

Teismas taip pat vertino, kad aplinkybė, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjas negalės asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje ir ginti savo galimai pažeistų teisių, taip pat nesudaro pagrindo pritaikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas yra sudaręs teisinių paslaugų teikimo sutartį su advokato padėjėja, kuri pareiškėjo vardu jau pateikė teismui skundą, todėl laikyti, jog pareiškėjas negalės tinkamai ginti savo teisių ir interesų, ar bus pažeisti bylų nagrinėjimo teismuose pagrindiniai principai, nėra pagrindo. Teismas akcentavo, kad pagal ABTĮ 13 straipsnio 7 dalį proceso dalyvių, <...> dalyvavimas teismo posėdžiuose gali būti užtikrinamas naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ir kitaip), todėl esant pareiškėjo pageidavimui, jis galės ir pats asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje nuotoliniu būdu.

Teismas pažymėjo, kad teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos pateikė Departamentui išvadą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei bei rekomendavo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, dėl ko ir buvo priimtas ginčijamas Departamento Sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš šalies. Teismas pažymėjo, kad teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais. Teismas, įvertinęs viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir teisės į šeimos gyvenimo gerbimą balansą, konstatavo, jog teisės į šeimos gyvenimą ribojimas yra proporcingas siekiamam tikslui, t. y. siekiant apsaugoti nacionalinius interesus. Pritaikius pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę būtų pažeistas ne tik proporcingumo principas, proceso šalių interesų pusiausvyra, bet ir viešasis interesas.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pateikti motyvuotą prašymą ir pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nepateikė argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, jog egzistuoja pagrindas pritaikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, todėl pareiškėjo prašymo pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

III. Pareiškėjas Y. K. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 10 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjo skundo.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teisė būti išklausytam nebus pažeista, kadangi pareiškėjas atstovaujamas profesionalaus teisininko, o dalyvauti, esant norui, galės nuotoliniu būdu. Pareiškėjo vertinimu, teismo posėdžiui vykstant nuotoliniu būdu, bus sudėtinga užtikrinti vertėjo į lietuvių kalbą dalyvavimą, o besikeičianti epidemiologinė padėtis neužtikrina, kad posėdis tikrai įvyks nuotoliniu būdu. Pareiškėjas aiškiai išreiškė norą dalyvauti bylos nagrinėjime, o jam nemokant lietuvių kalbos, ABTĮ 9 straipsnio 4 dalis numato pareigą teismui užtikrinti vertėją asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas išreiškė norą dalyvauti bylos nagrinėjime (teismo posėdyje) ir siekia, kad jo interesus atstovautų profesionalus teisininkas, taip pat nustatęs, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas yra išsiųstas iš Lietuvos valstybės, turėjo nuspręsti, kad šiuo atveju yra tikslinga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas neįvertino skunde nurodytų teisinių ir faktinių aplinkybių, pagrindžiančių realios ir neatitaisomos žalos tikimybę. Pareiškėjas atsakovui pateikė prašymą leisti pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo šiam esant Lietuvoje neteisėtai (šeimos susijungimo pagrindu). Joks sprendimas iki šiol nepriimtas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) 2018 m. gegužės 8 d. prejudiciniame sprendime, priimtame byloje C-82/161, išaiškino, kad Europos Sąjungos piliečio turimos Sąjungos pilietybės veiksmingumas būtų paneigtas, jei dėl tokios teisės nesuteikimo jis faktiškai privalėtų išvykti iš Europos Sąjungos teritorijos ir iš jo būtų atimtos galimybės veiksmingai naudotis pagrindinėmis jo statuso suteikiamomis teisėmis. Kai trečiosios šalies pilietis kompetentingai nacionalinei institucijai pateikia prašymą suteikti teisę gyventi šalyje šeimos susijungimo su Europos Sąjungos piliečiu, atitinkamos valstybės narės piliečiu, tikslu, ši institucija negali atsisakyti nagrinėti šį prašymą, remdamasi vien tuo, kad šiam trečiosios šalies piliečiui taikomas draudimas atvykti į šios valstybės narės teritoriją. Priešingai, ji turi išnagrinėti šį prašymą ir įvertinti, ar tarp atitinkamų trečiosios šalies piliečio ir Europos Sąjungos piliečio yra toks priklausomumo santykis, kad šiam trečiosios šalies piliečiui iš principo turi būti suteikta išvestinė teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį, nes kitaip šis Europos Sąjungos pilietis faktiškai būtų priverstas išvykti iš Europos Sąjungos teritorijos, ir taip iš jo būtų atimta galimybė veiksmingai naudotis pagrindinėmis jo statuso suteikiamomis teisėmis. Jeigu taip būtų, atitinkama valstybė narė privalo panaikinti sprendimą grąžinti trečiosios šalies pilietį ir jam nustatytą draudimą atvykti į šalį arba bent jau sustabdyti jo vykdymą.

Nurodytas ESTT išaiškinimas pateiktas ne tik skunde, bet ir aiškiai išdėstytas su skundu pateiktoje prašymo kopijoje. Priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas sudarytų galimybę pareiškėjui pateikti reikalingus dokumentus Departamentui su tikslu gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Nesustabdžius Sprendimo vykdymo iki įsiteisės teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje pareiškėjas bus išsiųstas, tokiu būdu iš jo bus atimama galimybė pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (šeimos susijungimo pagrindu), kadangi jam nesant fiziškai Lietuvoje, apskritai negalima nei pateikti dokumentų dėl leidimo laikinai gyventi, nei jų atsiimti. Nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės nebus užtikrintos jo teisės į šeimos gyvenimą, išskiriant jį su sutuoktine, jos dukterimi ir bendru mažamečiu vaiku, neturint objektyvios galimybės pasinaudoti šeimos susijungimu kitoje Europos Sąjungos valstybėje.

Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad pritaikius prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, bus pažeisti proporcingumo, proceso šalių interesų pusiausvyros bei viešojo intereso principai. Dėl proceso šalių interesų pusiausvyros pažeidimo pagrindimo teismas nepasisakė, tik formaliai nurodė šio principo pažeidimo grėsmę. Be to, Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turėjo priimti vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsniu. Užsieniečių keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei nėra reikšmingesnė negu šeiminiai santykiai Lietuvoje ir nagrinėjamu atveju leidimo laikinai gyventi neišdavimas nebuvo proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką lyginant su užsieniečio teisės į šeimos gerbimą ribojimu. Šiuo atveju Vilniaus miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalimi, 178 straipsnio 2 dalimi, jam paskiriant 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, pradėti dirbti, mokytis arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Pareiškėjo padaryta nusikalstama veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, bausmė atlikta, o ankstesniais Departamento sprendimais nepateikta ir jokių objektyvių duomenų apie jo realiai keliamą grėsmę viešajai tvarkai. Taigi teismas ne tik netinkamai bei paviršutiniškai vertino pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę viešajai tvarkai bei teisės į šeimą ribojimo proporcingumą, bet ir iš esmės išreiškė poziciją dėl šių principų kolizijos ir taikymo nagrinėjamoje byloje. Pareiškėjas pažymi, kad jis su savo šeima (tiek sutuoktine, tiek mažamečiu vaiku) būtų išskiriamas mažiausiai 1,5 metų terminui. Teismas ne tik netinkamai įvertino prašymo taikyti reikalavimo priemonę pagrįstumą, bet ir aiškiai peržengė prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pagrįstumo vertinimo ribas, iš esmės atmesdamas dalį skundo argumentų, kuriais įrodinėjamas Sprendimo neteisėtumas.

Pareiškėjas teigia, kad priešingai nei vertino teismas, prašoma pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra laikino poveikio ir yra proporcinga siekiamam tikslui – laikinai sustabdžius Sprendimo vykdymą iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas – bus išspręstas klausimas, ar iš tiesų ginčijamas Sprendimas, kuriuo nuspręsta ne tik išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos, bet ir uždrausti atvykti į Lietuvą 1,5 metų, yra teisėtas ir pagrįstas, ypač vertinant ginamas vertybes – viešąją tvarką bei visuomenės saugumą ir teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Šiuo atveju, Teismas jau nusprendė, kad šeimos interesas nėra toks reikšmingas lyginant su visuomenės interesu, grindžiant Policijos departamento išvada dėl neva keliamos pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai. Taigi šiuo atveju būtina pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę siekiant išsaugoti šalių interesų pusiausvyrą bei pusiausvyrą tarp šeimos ir visuomenės interesų.

Atsakovas Departamentas prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovo nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje yra konstatuota, jog pareiškėjo išvykimo iš šalies atveju jo interesus teismo proceso metu gali atstovauti jo pasirinktas advokatas. Pareiškėją šioje byloje atstovauja advokatė. Todėl vien tai, kad pareiškėjas pats asmeniškai nori dalyvauti bylos nagrinėjime nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjo dalyvavimas teismo posėdyje nagrinėjamoje byloje nėra pripažintas būtinu, be to, beveik visos bylos teisme yra nagrinėjamos nuotoliniu būdu.

Atsakovas pažymi, kad Departamentas atsakydamas į pareiškėjo prašymą leisti pateikti dokumentus esant Lietuvoje neteisėtai, 2021 m. gegužės 14 d. raštu Nr. 10K-14918 informavo pareiškėją, jog vien tai, kad užsienietis turi šeimą Lietuvos Respublikoje, nėra priežastis nesilaikyti imperatyvių teisės aktų reikalavimų, reglamentuojančių užsieniečių migraciją, ir taikyti jam kitokias taisykles, todėl jo prašymas nebuvo tenkinamas. Taigi pareiškėjo nurodyti argumentai dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (nes pareiškėjas buvo pateikęs prašymą leisti pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje) nukreipti į ateitį ir grindžiami prielaidomis, todėl negali būti pakankamu pagrindu taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjas šiuo metu Lietuvoje yra neteisėtai. Pareiškėjo pateiktas laisvos formos prašymas leisti jam pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nesuteikė pagrindo pareiškėjui teisėtai gyventi Lietuvos Respublikoje. Šios pozicijos iš esmės laikomasi ir LVAT praktikoje, kurioje nurodoma, kad jei prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pateikimo metu ir bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas neturi išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ginčijamo sprendimo sustabdymas nesuteiks pagrindo pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas teigia, kad pareiškėjo nurodyta teismų praktika yra visiškai nesusijusi su pareiškėjo atveju esančiomis aplinkybėmis. Dėl proporcingumo principo atsakovas pažymi, kad Departamentas yra gavęs Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos raštą, kuriame pateikiama išvada, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei bei nurodoma, jog tikslinga uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus. LVAT praktikoje pripažįstama, kad nacionalinis ir visuomenės saugumas yra pagrindinė, esminę reikšmę turinti ir visiems visuomenės nariams svarbi vertybė, kuri, lyginant su galimais asmens interesų suvaržymais, yra žymiai svarbesnė. Šiuo atveju reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas neatitiktų ir proporcingumo, proceso šalių interesų pusiausvyros, viešojo intereso principų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 10 d. nutarties, kuria buvo atmestas pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir kol įsiteisės sprendimas šioje administracinėje byloje sustabdyti Sprendimo galiojimą, teisėtumas bei pagrįstumas.

Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas siejamas su aplinkybe, ar proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Pažymėtina, kad spręsdamas dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą bei ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų būtinas siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti skundo reikalavimą, padarė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti jo prašymą.

Nustatyta, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. (15/6)1U-3 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio Y. K. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“. Šiuo Sprendimu pareiškėjas, be kita ko, išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), jam taip pat uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 1,5 metų nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

Prašymą taikyti jo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę (sustabdyti ginčijamo Sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas) pareiškėjas iš esmės argumentuoja tuo, kad jos nepritaikius, bus padaryta reali ir sunkiai atitaisoma žala pareiškėjo teisinei padėčiai ir galimybei realizuoti savo teises. Y. K. teigimu, jį išsiuntus, jis negalės asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje, teikti paaiškinimų, kontrargumentų ir iš jo bus atimta teisė į šeimos susijungimą, išskiriant pareiškėją su sutuoktine ir vaikais.

Įvertinusi byloje pateiktus duomenis bei pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra realios grėsmės, jog nepritaikius Y. K. nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad prielaida, jog pareiškėjas ar kiti asmenys gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Kaip teisingai konstatuota skundžiamoje nutartyje, pareiškėją šioje byloje atstovauja profesionalus atstovas, o užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra absoliuti. Todėl minėti pareiškėjo argumentai (dėl teisės dalyvauti teismo posėdyje ir teisės į šeimos susijungimą) negali būti pakankamu pagrindu taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę šiame proceso etape. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo nepagrindė. Jis, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepateikė teismui tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių reikalavimui šioje byloje užtikrinti.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būti užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti, tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymo suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti bei naudotis ne pagal paskirtį. Teisėjų kolegijos nuomone, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju taip pat neatitiktų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra jokio pagrindo taikyti pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Įvertinus Y. K. nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti skundo reikalavimą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, iš esmės yra pagrįsta ir teisėta. Atsižvelgus į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 10 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo Y. K. atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Y. K. (Y. K.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Milda Vainienė