2022-02-23 Nr. AB-4354-3-61-3-04161-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1324-968/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04161-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Ryčio Krasausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. 21S30729 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundu dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 6K-1327 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį iš naujo.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Prašyme nurodė, kad 2019 ir 2020 metais kilmės šalyje (duomenys neskelbtini) dalyvavo protestuose prieš korupciją, nedarbą, skurdą, prastą sveikatos apsaugą. Protestuose dalyvavo siekdamas išsakyti savo nuomonę ir bandydamas pakeisti esamą korupcinę aplinką savo kilmės šalyje, sumažinti skurdą ir nepriteklių šalyje, protestų metu niekam nesistengė pakenkti, dalyvavo taikiai, tačiau prieš jį buvo naudojamas smurtas. Pareiškėjas detaliai papasakojo, kaip po dalyvavimo demonstracijose jis susilaukė grasinimų nužudyti, todėl, pajutęs realią grėsmę savo gyvybei, nusprendė išvykti. Nepaisant to, atsakovas netinkamai ištyrė su pareiškėjo asmenybe susijusias aplinkybes, netinkamai interpretavo surinktą informaciją apie kilmės valstybę, pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies, 87 straipsnio 1-3 dalies punkto nuostatas, jam turėjo būti suteiktas pabėgėlio statutas ar papildoma apsauga.

2.2. Civilių gyventojų protesto akcijos prieš korupciją ir nefunkcionalią struktūrą yra tapę kasmetiniu (duomenys neskelbtini) fenomenu. Dalyvaujant (duomenys neskelbtini) valdžios struktūroms protestuotojai patiria grasinimus, gąsdinimus, jie grobiami, suimami be orderio ir net nužudomi. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) m. įkūrė (duomenys neskelbtini), kuri laikoma viena pavojingiausių karinių grupuočių (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) m. įkūrė ir kitą ginkluotą grupuotę (duomenys neskelbtini), kuri buvo išformuota ir prijungta prie (duomenys neskelbtini) karinių dalinių, kuriems išlaiko didelę įtaką. Tas pats (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) m. įkūrė dar vieną grupuotę „(duomenys neskelbtini)“, kuriai nurodė malšinti demonstracijas ir protestus. Paminėtos grupuotės pasižymi reakcingumu ir didele įtaka (duomenys neskelbtini), todėl tikėtina, kad pareiškėją persekiojo, jam grasino (duomenys neskelbtini) sekėjai ir jo įsteigtos grupuotės. Aplinkybė, kad pareiškėjas išvyko dar nespėjęs tiesiogiai patirti smurto, nepaneigia tokios grėsmės pareiškėjui kilmės šalyje realumo. Už dalyvavimą demonstracijose pareiškėjui gresia realus persekiojimas, kyla grėsmė pareiškėjo laisvei, sveikatai ir gyvybei.

2.3. Atsakovas nepagrįstai atsisakė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, dėl ko nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė būti išklausytam ir teisingas skundo nagrinėjimas, neįvertino realios grėsmės pareiškėjui, neatsižvelgta, kad turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas. Pareiškėjas nesutiko su išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas, nes jis protestuose dalyvavo siekdamas išsakyti savo nuomonę ir bandydamas pakeisti esamą korupcinę aplinką savo kilmės šalyje.

2.4. Pareiškėjo paaiškinimai, atsižvelgus į kilmės valstybės informacija, buvo išsamūs ir konkretūs, grindžiami ne prielaidomis, o konkrečiais teiginiais, įvardinant detales, išsamiai atsakant į patikslintus klausimus. Todėl pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį nepagrįstai buvo atmestas ir iš esmės neišnagrinėtas, neįvertintas prašymo pagrįstumas.

2.5. Pareiškėjas nesutiko su sprendimu jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, nes savo kilmės šalyje jis nesulaukė nei teisėsaugos pareigūnų, nei artimųjų pagalbos, todėl, jei pareiškėjas bus grąžintas į savo kilmės šalį, jam grės mirtis ir susidorojimas. Pareiškėjo persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nurodytų priežasčių yra pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma.

2.6. Pareiškėjui taip pat nebuvo sudaryta galimybė pačiam savanoriškai išvykti. Pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti. Todėl pareiškėjo skundas nebuvo išsamiai ir teisingai išnagrinėtas, dėl ko Komisijos sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir neatitinkantis viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.

3. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

3.1. Nei kilmes valstybes informacija, nei pareiškėjo pasakojimas nepagrindžia jo baimes patirti persekiojimą̨, pareiškėjo deklaruojama baimė nėra visiškai pagrista, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų bei jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas.

3.2. Pareiškėjo pasakojimas nebuvo paremtas jokiais objektyviais duomenimis ir buvo neišsamus, savo teiginiams pagrįsti, kad jis kilmės valstybėje dalyvavo demonstracijose ir dėl to sulaukė grasinimų nepateikė jokių įrodymų. Be to, pareiškėjui kylančios grėsmės nepatvirtina kilmės valstybės informacija, nes pareiškėjas teigė buvęs eilinis protestuotojas (kaip tūkstančiai kitų protestavusių žmonių), o surinkta kilmės valstybės informacija leidžia vertinti, kad su persekiojimo grėsme (duomenys neskelbtini) susiduria aktyvūs protestų dalyviai ar jų organizatoriai. Todėl Departamentas nenustatė individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį, o atsižvelgus į tyrimo metu surinktus įrodymus, nebuvo nustatyta realios ir individualios grėsmes asmeniui tikimybes, buvo pagrįstai konstatuota, jog nenustatyta pagristos tikimybes, kad kilmes valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų̨, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Be to, atsižvelgus į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad asmens kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų ar informacijos, galinčių paneigti padarytas išvadas.

3.3. Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą, įvertino tai, kad pareiškėjas atitinka padidintos rizikos asmens profilį – protestuotojas prieš valdžią. Tačiau įvertinus tai, kad jis nebuvo aktyvus demonstracijų prieš vyriausybę organizatorius, taip pat nebuvo valstybės jėgos struktūrų sulaikytas ir kankintas, pagrįstai nenustatyta, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia pavojus. Pareiškėjas šias išvadas paneigiančių įrodymų nepateikė.

3.4. Pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka atsakovui nebuvo privalomas. Šiuo atveju pareiškėjas savo skunde nenurodė, o atsakovas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

3.5. Nesutiko, kad Migracijos departamentas nepagrįstai taikė priverstinę išsiuntimo iš Lietuvos procedūrą, neleido savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, nes, pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti. Ginčijame sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą (pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, asmenų grupėje, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą). Šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėjas nepateikė. Be to, pareiškėjas turi teisę pateikti Migracijos departamentui ar Valstybės sienos apsaugos tarnybai prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jei pareiškėjas pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas.

3.6. Draudimas atvykti 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra teisėtas ir pagrįstas, nes pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, o išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjas taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais, Migracijos departamentas pagrįstai nustatė pareiškėjui maksimalius 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpius, kurie vertintini kaip proporcingi. Todėl Departamentas, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar pareiškėjui gali būti suteiktas prieglobstis, atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Remdamasis rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad:

5.1. 2021 m. spalio 7 d. apklausos metu pareiškėjas teigė, jog iš savo kilmės valstybės išvyko dėl dalyvavimo protestuose prieš šalies vyriausybę ir dėl to sulaukė grasinimų. Kilmės valstybėje turi tėvą; du brolius (duomenys neskelbtini) piliečius, gyvenančius (duomenys neskelbtini) ir brolį, gyvenantį (duomenys neskelbtini) mieste (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, jis 2019 ir 2020 metais dalyvaudavo protestuose prieš to laiko (duomenys neskelbtini) vyriausybę, norėjo jos atsistatydinimo, nes nėra galimybės įsidarbinti valstybės tarnyboje, negali laisvai reikšti savo nuomonės, nori daugiau laisvės jaunimui, protestuodavo su draugais. Dėl dalyvavimo protestuose sulaukė grasinimų, jam buvo patariama nedalyvauti protestuose, atitolti nuo jų. Pareiškėjo teigimu, į jo namus kažkas įsiveržė, stipriai sumušė tėvą, grasino nužudyti ir jį. Po darbo nuėjo pas draugą, iš draugo namų 2020 m. sausio mėn. išvyko pas savo brolį į (duomenys neskelbtini) miestą ir ten slapstėsi iki 2021 m. gegužės mėn., brolis pareigūnams sakė, kad pareiškėjo (duomenys neskelbtini) nėra. Pareiškėjas psichologiškai palūžo. 2021 m. birželio 15 d. brolis sužinojo, kad (duomenys neskelbtini) partijos smogikai atvyko jo nužudyti, todėl paskambino jam, kad bėgtų iš namų, dėl to brolis buvo sumuštas. Vėliau brolio kaimynai nuvežė jį į sodybą, pasakė, kad padės surasti kelią į Europą, padėjo nupirkti bilietus į (duomenys neskelbtini), nuvežė į (duomenys neskelbtini) oro uostą ir lėktuvu atskrido į (duomenys neskelbtini), o iš (duomenys neskelbtini) taksi atvažiavo iki sienos. Todėl grįžti į kilmės šalį negali, nes jį nužudys (duomenys neskelbtini) partijos smogikai, kai tik atvyks į šalį, ši partija valdžioje, todėl jie daug gali, nori vykti pas brolius, o jei nepavyks, liktų Lietuvoje.

5.2. Migracijos departamentas, skubos tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, sprendimu jį atmetė ir nusprendė: nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos; išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl Migracijos departamento sprendimo panaikinimo, pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus ir informaciją apie jo kilmės valstybėje 2019 m. rudenį vykusias demonstracijas, sprendė, kad pareiškėjas, tikėtina, dalyvavo demonstracijose prieš (duomenys neskelbtini) valdžią, tačiau demonstracijose dalyvavo ne kaip aktyvus jos organizatorius, ne kaip aršus valdžios kritikas, o kaip eilinis protestuotojas. Kilmės valstybės informacija patvirtina, kad 2019 ir 2020 metais tūkstančiai žmonių protestavo prieš šalies vyriausybę. Pareiškėjo teigimu, „(duomenys neskelbtini)“ partijos atstovai įspėjo dėl jo dalyvavimo demonstracijose, tačiau nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės šalyje jam grėstų persekiojimas, todėl jo deklaruojama baimės teismas nelaikė visiškai pagrįsta.

Pareiškėjo pateikti teiginiai, kuriais jis grindė savo prieglobsčio prašymą, nebuvo paremti jokiais objektyviais duomenimis, buvo neišsamūs. Pareiškėjas savo teiginiams, kad jis kilmės valstybėje dalyvavo demonstracijose ir dėl to sulaukė grasinimų, nepateikė jokių įrodymų. Be to, pareiškėjui kylančios grėsmės nepatvirtina kilmės valstybės informacija, nes pareiškėjas teigė buvęs eilinis protestuotojas (kaip tūkstančiai kitų protestavusių žmonių), o surinkta kilmės valstybės informacija leidžia vertinti, kad su persekiojimo grėsme (duomenys neskelbtini) susiduria aktyvūs protestų dalyviai ar jų organizatoriai.

Todėl atsakovas pagrįstai sprendė, kad nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį. Taigi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pareiškėjas nei atsakovui, nei teismo nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių; teigdamas, kad mirė jo motina, pateikė mirties liudijimą. Aiškindamas apie dalyvavimą protestuose tikslių detalių neatskleidė, vengė tikslių, konkrečių atsakymų, jo atsakymai buvo bendro pobūdžio, t. y. neįvardino konkrečių datų, kada tariamai dalyvavo protestuose, nepaaiškino, koks jo vaidmuo buvo demonstracijose, tik tvirtino, kad buvo aktyvistas.

Todėl tikėtina, kad pareiškėjui yra žinomos jo kilmės valstybės aktualijos, įskaitant informaciją apie aktualią protestų bangą bei jos kontekstą, tačiau jo abstraktūs paaiškinimai apie dalyvavimą protesto akcijose kelia pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo.

7. Teismas vertino, kad pareiškėjo paaiškinimai apie grėsmę jo gyvybei ir saugumui yra bendro pobūdžio informacija, argumentai nėra detalūs, o jo minimi smogikai, kurie mušė protestų dalyvius, ir jų priklausymas pareiškėjo įvardijamai kaip (duomenys neskelbtini) partijai niekuo nepagrįsti. Byloje nėra duomenų, jų nepateikė ir pareiškėjas, kad dėl dalyvavimo protestuose jis būtų suimtas, sumuštas ar patyręs smurtą. Todėl nustatytos aplinkybės, teismo manymu, sudarė pagrindą kritiškiau vertinti pareiškėjo pasakojimo patikimumą, o paaiškinimai apie demonstracijas, grasinimus, sumuštą tėvą, brolį, yra nekonkretūs, grindžiami prielaidomis, bendro pobūdžio teigimais, jie negali būti pripažinti patikimais ir laikomi „nenustatytais faktais“, todėl buvo atmesti ir nenagrinėjami vertinant jo prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą. Teismas konstatavo, kad atsakovas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjo paaiškinimus, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti atsakovo pateiktų faktų tikrumu, kad pareiškėjui nekils joks pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o pareiškėjo subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis, negali paneigti Migracijos departamento padarytos išvados. Teismas nenustatė aplinkybių, kad pareiškėjo atžvilgiu bus imtasi persekiojimų veiksmų, o jo baimė dėl gyvybės yra sąlygota tik jo subjektyviu situacijos vertinimu bei prielaidomis.

8. Dėl papildomos apsaugos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas be aplinkybių, kurios buvo vertinamos dėl pabėgėlio statuso suteikimo nei atsakovui, nei teismui neįvardijo kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių. Pareiškėjo pasakojimas apie gresiantį pavojų buvo atmestas. Atsakovas nagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes, aktyviai rinko įrodymus, tačiau surinkti duomenys nepatvirtino hipotetinio pobūdžio teiginių dėl galimo pavojaus pareiškėjui. Teismas nenustatė, kad priimant sprendimą dėl papildomos apsaugos būtų pagrindų vertinti kitas aplinkybes, nei tos, kurios įvertintos sprendžiant klausimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nes pareiškėjas neįvardijo kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, taigi sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos priimtas pagrįstai pripažinus, kad nenustatyta, jog kilmės valstybėje pareiškėjui gresia Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai.

9. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad Komisijoje jis nebuvo išklausytas, kadangi Komisijoje buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą žodinio proceso tvarka, pažymėjo, jog Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 222 punkte įtvirtinta bendra taisyklė, kad sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteisminėje stadijoje vyksta rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Todėl pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka atsakovui nebuvo privalomas. Be to, pareiškėjas skunde nenurodė ir Migracijos departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

10. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad atsakovas neįvertino realios grėsmės pareiškėjui, nebuvo atsižvelgta į tai, kad jis gyvena konflikto zonoje, teismas nurodė, kad Migracijos departamentas vadovavosi Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) gairėmis, kurios grindžiamos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir aktualia kilmės informacija, atsakingai ir visapusiškai įvertino pareiškėjo individualią situaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Pagal EPPB pateiktais naujausiais duomenimis, įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis, tačiau nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsakovas atsižvelgė į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nėra nustatyta. Byloje nebuvo pateikta duomenų, kad situacija pareiškėjo kilmės valstybėje būtų esmingai pasikeitusi, pats pareiškėjas taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją.

11. Pareiškėjo teigimu, sprendimas išsiųsti pareiškėją nesudarius galimybės pačiam išvykti savanoriškai ir draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metų laikotarpiui yra nemotyvuotas ir neproporcingas. Tačiau teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas. Todėl, šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Prieglobsčio prašytojas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, nes tyčia neteisėtai, neturėdamas pateisinamos priežasties, asmenų grupėje kirto Lietuvos Respublikos sieną. Išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį nebuvo nustatyta realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, todėl tikėtina, kad atsisakius suteikti užsieniečiui prieglobstį, vengdamas grąžinimo jis gali pasislėpti. Aprašo 33 punkte nustatyta, kad esant pagrindui manyti, jog užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti įpareigojimo išvykti ar grąžinimo, sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo nepriimamas. Todėl, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Be to, iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Teismas išaiškino, kad jei pareiškėjas nori savanoriškai grįžti, jis gali kreiptis į atsakovą ar Valstybės sienos apsaugos tarnybą, pateikti prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiu būdu bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas. Teismas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjo pateikti dokumentai apie jo motinos mirtį nepaneigia atsakovo padarytų išvadų.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visa apimtimi.

13. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

13.1. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvadomis ir pažymi, kad jis negali pasilikti kilmės šalyje nes kyla grėsmė jo saugumui, įskaitant laisvę, gyvybę ir sveikatą dėl jo dalyvavimo protestuose prieš valdžią. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad civilių gyventojų protesto akcijos prieš korupciją ir nefunkcionalią struktūrą yra tapę kasmetiniu (duomenys neskelbtini) fenomenu. Protestuotojai patiria grasinimus, gąsdinimus, jie grobiami, suimami be orderio ir net nužudomi. Kilmės valstybės informacija patvirtina pareiškėjo pasakojimą, be to, pareiškėjas priskirtinas padidintos rizikos grupei, kaip opozicijos dalyvis ir aktyvus protestuotojas, nes aktyviai, daug kartų, nepaisydamas grasinimų, dalyvavo protestuose, kvietė protestuotojus ir jiems padėjo.

13.2. Atsakovas rėmėsi EPPB ataskaita ir nurodė, kad 2021 m. EPPB ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Tačiau, iš esmės, EPPB ataskaita yra rekomendacinio pobūdžio. Be to, bendros analizės ir gairės neatleidžia nacionalinių prieglobsčio institucijų nuo pareigos individualiai, objektyviai ir nešališkai nagrinėti kiekvieną tarptautinės apsaugos prašymą. Taip pat pažymi, kad apibendrintoji informacija yra iki 2020 m. spalio mėn., taigi, vienerių metų senumo. Atsižvelgiant į tai, atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. To nepadarius nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekyla pavojus dėl beatodairiško smurto.

14. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Pareiškėjo pateiktas pasakojimas, kuriuo jis grindė savo prieglobsčio prašymą, nebuvo paremtas jokiais objektyviais duomenimis ir buvo neišsamus. Pareiškėjas savo teiginiams, kad jis kilmės valstybėje dalyvavo demonstracijose ir dėl to sulaukė grasinimų, nepateikė jokių įrodymų. Be to, pareiškėjui kylančios grėsmės nepatvirtina kilmės valstybės informacija, kadangi pareiškėjas teigė demonstracijose dalyvavęs ne kaip aktyvus jų organizatorius, ne kaip aršus valdžios kritikas, o kaip eilinis protestuotojas (kaip tūkstančiai kitų protestavusių žmonių), o surinkta kilmės valstybės informacija leidžia vertinti, kad su persekiojimo grėsme susiduria aktyvūs protestų dalyviai ar jų organizatoriai. Analogiškos pozicijos laikėsi ir LVAT panašaus pobūdžio byloje.

14.2. Pareiškėjas nepateikė jokios aktualios ir patikimos kilmės valstybės, kuri leistų kitaip vertinti padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje. Tyrimo metu buvo surinkta visa aktuali kilmės valstybės informacija, o vien tai, kad pareiškėjo netenkina surinkta informacija, nesudaro pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas netinkamai.

14.3. Šiuo atveju taip pat nebuvo pagrindo pareiškėjui suteikti papildomos apsaugos, kadangi pareiškėjo gyvenamojoje vietoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Taigi, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymais pagrįstų argumentų, kurie paneigtų tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. 21S30729 ir Komisijos 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 6K-1327 teisėtumo ir pagrįstumo bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, kitų su tuo susijusių motyvų nenurodo. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

17. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ji pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl jo politinių pažiūrų, nurodytų aplinkybių, dėl kurių jis pabėgo iš kilmės valstybės dėl kilusio pavojaus vertinimo, atsakovas nesurinko ir tinkamai neįvertino informacijos apie pareiškėjo kilmės valstybę.

19. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

20. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga suteikiama, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:

1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;

2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija;

3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

21. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

22. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

23. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

24. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

25. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

26. LVAT 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

27. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą teisme nustatančios taisyklės įtvirtintos ABTĮ 56 straipsnyje. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

28. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė tuo, kad kilmės šalyje dalyvaudavo protestuose, jam dėl to buvo grasinama, jis buvo įspėtas nedalyvauti protestuose.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, iš esmės, padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamais dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, ko pasėkoje jam galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus, kuriais jis grindė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, apklausų metu duotus paaiškinimus, pagrįstai sprendė, kad jie yra nenuoseklūs, nekonkretūs bei nepatvirtina, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų persekiojimas iš valstybės institucijų.

30. Nors pareiškėjas teigė, kad dalyvavo protestuose prieš (duomenys neskelbtini) valdžią, jis jokių konkrečių to įrodymų nepateikė, o jo pasakojimas nebuvo išsamus – tikėtina, kad, kaip nustatė atsakovas, pareiškėjas dalyvavo protestuose, tačiau nebuvo aktyvus jų dalyvis, nepriklausė politinėms organizacijoms, pats protestų neorganizavo, policijos sulaikytas nebuvo.

31. Atkreiptinas dėmesys, kad pasakodamas apie grėsmę iš valstybės pareigūnų, pareiškėjas nenurodė, kaip pareigūnai galėjo sužinoti, kad pareiškėjas dalyvavo mitinguose – pareiškėjas nenurodė, kad buvo identifikuotas valstybės pareigūnų. Net pareiškėjo nurodyto užpuolimo metu, kai asmenys įsiveržė į pareiškėjo namus ir jo ieškojo, kaip pasakojo pats pareiškėjas, jie nesakė, kad ieško pareiškėjo dėl dalyvavimo mitinguose. Be to, pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad „<...> atėjo ir man pasakė... kaip patarimas vieno iš tų partijų atstovo, kad nedalyvaučiau tuose protestuose. <...> Sako – neik protestuoti, tu turi savo darbą privatų, turi savo sritį, neik į protestus. <...> Ir dar kartą atėjo dar antras žmogus ir dar kartą tą patį pasakė <...>.

Vieną kartą buvo pas mane atėjęs vienas žmogus (duomenys neskelbtini) ir kai baigėme (duomenys neskelbtini), pasakiau jam, kad einame pietauti namo. Sakė – ne, einame pas mane. Tai nuėjau į savo namus, pakeičiau savo drabužius ir išėjau.<...>.“ Iš pareiškėjo pasakojimo matyti, kad tai, jog į jį kreipėsi pareigūnai, yra tik pareiškėjo subjektyvi nuomone. Be to, kaip galima suprasti iš jo pasakojimo, perspėjimus dėl dalyvavimo protestuose pateikė būtent pas jį atėję asmenys (o, kaip minėta, anksčiau apklausos metu pareiškėjas teigė, kad į jo namus atėję užpuolikai ieškojo pareiškėjo).

Pareiškėjas pasakojimo metu nurodė, kad apie tai, kad jį persekioja jo kilmės valstybės partija, sužinojo iš brolio – „<...> brolis grįžinėjo namo, jie pamatė, sužinojo, kur aš gyvenu. Brolis pastebėjo, kad kažkokia mašina persekioja, stebi. Ir jis sužinojo, kad čia yra būtent šita partija, kad nori mane nužudyti <...>“. Tačiau pareiškėjas nepaaiškino, kaip brolis suprato, kad pareiškėją persekioją būtent jo nurodyta partija. Nepaaiškino taip pat, kaip partijos atstovai sužinojo, kur pareiškėjas gyvena kitame mieste (kad jis išvyko į kitą miestą).

Be to, taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas iš savo šalies išvyko lėktuvu, o, turint omenyje pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl to, kad priešiškai nusiteikę asmenys (pareiškėjo nurodytos partijos atstovai) seka jiems prieštaraujančius asmenis, t. y. yra pajėgus sekti asmenis ir turi tam būtinus resursus, susiklosčiusių aplinkybių visumoje darytina išvada, jog nėra tikėtina, kad pareiškėjui nebūtų sudarytos kliūtys laisvai išvykti, jeigu jam grėstų realus pavojus. Be to, pareiškėjas, net apklausos metu paklaustas, kaip kilmės valstybės institucijos gali sužinoti apie pareiškėją ir jo dalyvavimą protestuose, nurodė, kad „Aš išeisiu į lauką, išeisiu į gatvę.

Negaliu ten būti visada uždarytas. Jie sužinos.“. Be to, pareiškėjas nurodė, kai partijos atstovai įsiveržė į pareiškėjo namus, jo kaimynai turėjo vaizdo stebėjimo kameras, tačiau vaizdo medžiagos pareiškėjui nedavė, nes „yra teisiniai reglamentai ir negali duoti“. Taip pat teisėjų kolegija akcentuoja, kad grindžiant prieglobsčio prašymą motyvais, jog užsienietis aktyviai reiškia savo politinius įsitikinimus, neužtenka pateikti vien tik deklaratyvius teiginius, kurie nebūtų pagrįsti objektyviais įrodymais. Vadovaujantis LVAT praktika, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

Apibendrinus konstatuotina, kad byloje nėra įtikinamų duomenų apie pareiškėjo politinius įsitikinimus ir politinę veiklą, priešingą vyriausybės politikai, kuri būtų žinoma vyriausybei, ir jos akivaizdų nepritarimą tokiai veiklai, pasireiškiantį individualiu pareiškėjo persekiojimu dėl tokios veiklos. Nurodytų argumentų kontekste svarbu pabrėžti, kad, kaip matyti iš atsakovo surinktos medžiagos, pareiškėjo kilmės valstybė pradėjo mokėti kompensacijas sužeistiesiems ir žuvusiųjų šeimoms.

32. Taigi, kaip matyti iš išdėstyto, pareiškėjo baimė būti persekiojamam yra subjektyvaus, hipotetinio pobūdžio, o jo neišsamus pasakojimas nepatvirtina praeityje patirto kilmės valstybės institucijų persekiojimo.

33. Pareiškėjas taip pat teigia, kad atsakovas rėmėsi EPPB ataskaita, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Tačiau pažymėtina, kad Valstybės institucijai, nagrinėjančiai tarptautinės apsaugos prašymą, surinkta informacija apie kilmės šalį turi atitikti esminius kriterijus, kurie yra įtvirtinti minėtuose teisės aktuose (Direktyva 2011/95/ES, kuri įgyvendinta Įstatyme ir Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos apraše): turi būti atsižvelgiama į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; turėtų būti gaunama tiksli naujausia informacija iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, iš EPPB (Europos pabėgėlių fondo ir Europos prieglobsčio paramos biuras) ir JTVPK (Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro) ir atitinkamų tarptautinių žmogaus teisių organizacijų, apie bendrą vyraujančią padėtį prašytojų kilmės šalyse ir, jei būtina, šalyse, kurias tarptautinės apsaugos prašytojai kirto tranzitu, ir kad tokia informacija būtų prieinama už prašymų nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą atsakingiems darbuotojams (žr„ pvz., LVAT 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3979-624/2021).

Be to, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 167 punkte nustatyta, kad, priimdamas sprendimus dėl prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo iš esmės, prieglobsčio suteikimo ir panaikinimo, Departamentas vadovaujasi tikslia naujausia informacija apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybes ir trečiąsias valstybes, gauta iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant visų pirma: Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių bei konsulinių įstaigų; kitų ES valstybių narių;

Europos prieglobsčio paramos biuro; Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos; Europos Tarybos; kitų tarptautinių organizacijų; nevyriausybinių organizacijų; kitų šaltinių. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su atsakovo atliktu tyrimu, ypač įvertinus aplinkybę, kad pareiškėjas nepaneigė atsakovo nustatytų aplinkybių, kurios, be kita ko, buvo nurodytos EPPB ataskaitoje. Be to, kaip matyti iš Migracijos departamento sprendimo, atsakovas atliko situacijos pareiškėjo kilmės valstybėje vertinimą (vertino situaciją dėl, be kita ko, grėsmės protestuotojams).

Taigi, šie hipotetinio pobūdžio ir neapibrėžti pareiškėjo argumentai atmestini.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjo nurodytų argumentų. Teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, t. y. taip, kaip palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Pažymėtina, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).

35. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad byloje esantys duomenys yra pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Tiek Migracijos departamento, tiek Komisijos sprendimai priimti nepažeidus jų priėmimo procedūrų, yra motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti. Taigi, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino tinkamai, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Rytis Krasauskas