dc178a61-54d0-4de0-9caf-e14475ad4c80 · Vilniaus apygardos teismas

NUORAÅ AS                                                                  Civilinė byla Nr. 2A-674-450/2012                                                                 Procesinio sprendimo kategorija: 24.2.; 24.3.; 42.8.; 73.2.1.; 73.2.2.; 121.21.(S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2012 m. kovo 27 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Andriaus Ignoto, Vilijos Mikuckienės ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės R.

V. ieÅ¡kinį atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ dėl draudimo iÅ¡mokos priteisimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė:I. Ginčo esmė IeÅ¡kovė R. V. kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“, praÅ¡ydama priteisti iÅ¡ atsakovo 32 500 Lt draudimo iÅ¡mokÄ , 5 procentų dydžio metinių palÅ«kanų nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo. Nurodė, kad ji su atsakovu 2004-08-12 sudarė draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartį, pagal kuriÄ ieÅ¡kovė buvo apdrausta nuo sužalojimų 10 000 Lt sumai, mirties atveju - 100 000 Lt sumai ir invalidumo rizikos - 50 000 Lt sumai.

Galiojant draudimo sutarčiai [2004-08-28] įvyko autoavarija, kurios metu ieÅ¡kovė buvo sužalota, sunkiai sutrikdyta jos sveikata. Baudžiamojoje byloje kaltu dėl autoįvykio pripažintas D. G. Atsižvelgdamas į ieÅ¡kovei nustatytÄ diagnozę, atsakovas ieÅ¡kovei iÅ¡mokėjo 2100 Lt draudimo iÅ¡mokÄ . Po autoįvykio ieÅ¡kovės sveikata ėmė sparčiai blogėti, dėl užsitęsusio gydymo neįgalumas pirmÄ kartÄ medikų buvo patvirtintas 2005-10-19, ieÅ¡kovei buvo nustatytas 40 proc. darbingumo lygis.

Apie neįgalumÄ buvo informuotas atsakovas, tačiau jis atsisakė iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , nurodydamas, kad ieÅ¡kovės invalidumas pasireiÅ¡kė praėjus terminui, numatytam UAB DK „Lindra“ draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisyklių Nr. 009 13.4. punkte. IeÅ¡kovė prašė minėtÄ sutarties nuostatÄ laikyti siurprizine ir ieÅ¡kovės atžvilgiu netaikyti. Savo reikalavimÄ ieÅ¡kovė grindė aplinkybėmis, kad atsakovas, sudarydamas sutartį netinkamai iÅ¡aiÅ¡kino standartines sutarties sÄ lygas.

Be to, draudimo taisyklės ieÅ¡kovei buvo įteiktos po draudimo poliso pasiraÅ¡ymo. IeÅ¡kovės teigimu, jei ji bÅ«tų žinojusi apie tokias sutarties sÄ lygas, ji nebÅ«tų sudariusi tokios sutarties, kuri neatitinka draudimo sutarčiai keliamų tikslų. Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ su ieÅ¡kiniu nesutiko, nurodydamas, kad ieÅ¡kovės reikalavimas pagal nurodytÄ sutartį papildomai iÅ¡mokėti 32 500 Lt nepatenka į draudimo apsaugos ribas. Atsakovas nesutiko su ieÅ¡kovės teiginiu, kad ji nebuvo tinkamai supažindinta su taisyklių Nr. 009 nuostatomis, nurodydamas, kad draudėja savo paraÅ¡u patvirtino tiek susipažinimÄ , tiek aiÅ¡kų sutikimÄ su standartinėmis sutarties sÄ lygomis.

Atsakovas prašė atmesti ieÅ¡kinį ir tuo pagrindu, kad praleistas ieÅ¡kinio senaties terminas. PaaiÅ¡kino, kad pirmÄ kartÄ ieÅ¡kovei nustatytas neįgalumas 2005 10 19, o tai reiÅ¡kia, kad ieÅ¡kovė, norėdama gauti draudimo iÅ¡mokÄ dėl nustatyto neįgalumo, turėjo kreiptis į draudikÄ ar teismÄ per vienerius metus nuo neįgalumo nustatymo dienos. Draudikas jau tuo metu reikalavimÄ iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ pripažino nepagrįstu 2005 11 18 raÅ¡tu Nr. 15-13711, todėl apie pažeistÄ teisę ieÅ¡kovė turėjo sužinoti gavusi atsakovo praneÅ¡imÄ .

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė            Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. gegužės 6 d. sprendimu tenkino ieÅ¡kovės R. V. ieÅ¡kinį: priteisė iÅ¡ atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieÅ¡kovės naudai 32 500 Lt draudimo iÅ¡mokÄ , 5 proc. metinių palÅ«kanų už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme [2008-04-15] iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir 2975 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl to, jog ieÅ¡kovė reikalavo iÅ¡mokėti jai draudimo iÅ¡mokÄ dėl po autoavarijos kilusių pasekmių – jos neįgalumo.

Teismas nustatė, kad Å¡alys 2004-08-12 sudarė draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartį, kuria ieÅ¡kovės buvo apdraustos ieÅ¡kovės traumų (draudimo suma 10 000 Lt), invalidumo (draudimo suma 50 000 Lt) ir mirties (draudimo suma 100 000 Lt) rizikos. 2004-08-28 autoįvykio Biržų rajone metu ieÅ¡kovė buvo sužalota, sunkiai sutrikdyta jos sveikata. Atsakovas šį įvykį ir jo pasekmes pripažino draudiminiu įvykiu ir iÅ¡mokėjo ieÅ¡kovei 2 100 Lt draudimo iÅ¡mokÄ . PasireiÅ¡kus ieÅ¡kovės neįgalumui, atsakovas atsisakė mokėti draudimo iÅ¡mokÄ tuo pagrindu, jog nuo draudiminio įvykio iki pasireiÅ¡kusio neįgalumo praėjo daugiau nei vienerių metų terminas, kuris sutartyje numatytas kaip naikinamasis terminas iÅ¡mokai gauti.

IeÅ¡kovė ginčijo tokiÄ sutarties sÄ lygÄ kaip netikėtÄ (siurprizinę), pagal CK 6.186. Byloje nenustatyta, jog atsakovas aiÅ¡kiai atskleidė visas sutarties sÄ lygas, be to nurodyta, jog sutartis buvo įteikta tik po jos pasiraÅ¡ymo, taip pat atsižvelgiant į draudėjų interesÄ pasiraÅ¡yti kuo daugiau sutarčių yra pagrindas tikėti, kad sutarties sÄ lygos nebuvo detaliai iÅ¡dėstytos. Nurodė, kad atsakovas neįrodė aplinkybės, kad ieÅ¡kovės neįgalumas atsirado vėliau nei metai po autoįvykio.

IÅ¡ sÄ vokos „pasireiÅ¡kimo laikotarpis“ neaiÅ¡ku kokia forma neįgalumas turi pasireikÅ¡ti. Atsižvelgdamas į tai, kad civilinė byla yra ankstesnės baudžiamosios bylos pasekmė, teismas konstatavo, jog praleistas ieÅ¡kinio padavimo senaties terminas atnaujinamas, nes tik po baudžiamosios bylos, trukusios ilgiau nei 3 metus, nutarties paskelbimo, ieÅ¡kovei tapo žinoma, jog kaltu byloje pripažintas asmuo minimaliai galės jai atlyginti patirtus nuostolius. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai            Apeliaciniu skundu atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ praÅ¡o apeliacinės instancijos teismÄ tenkinti apeliacinį skundÄ , pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 6 d. sprendimÄ , nustačius praleistÄ ieÅ¡kinio senaties terminÄ , ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį atmesti kaip nepagrįstÄ .

Apeliantas nurodo, jog teismas priimdamas sprendimÄ , netinkamai įvertino bylos aplinkybes, materialinės teisės normas, nukrypo nuo teismų praktikoje suformuotų ieÅ¡kinio senaties termino atnaujinimo sÄ lygų, todėl priėmė nepagrįstÄ sprendimÄ . Apeliantas nurodo, jog teismas neteisingai siejo ieÅ¡kovės teisę gauti žalos atlyginimÄ su jos teise gauti draudimo iÅ¡mokÄ pagal draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartį. Apeliantas nėra kaltinamojo baudžiamojoje byloje civilinę atsakomybė apdraudęs draudikas, todėl ieÅ¡kovės teisė gauti iÅ¡mokÄ nėra susijusi su įvykio kaltininko nustatymu, baudžiamosios bylos nagrinėjimu ar jos baigtimi.

Nurodo, jog teismas virÅ¡ijo savo įgaliojimus byloje, konstatuodamas, jog ieÅ¡kovei buvo atimta galimybė iÅ¡sireikalauti bent dalies žalos atlyginimo, nors byloje nubuvo nagrinėjamas žalos atlyginimo klausimas, todėl nebuvo rinkti įrodymai ar nukentėjusioji gavo žalos atlyginimÄ iÅ¡ kaltinamojo baudžiamojoje byloje ar jo kaip transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko. Pažymi, jog ieÅ¡kinio senaties terminui atnaujinti nepakanka vien konstatuoti ligos faktÄ , o bÅ«tina iÅ¡nagrinėti ir argumentuoti, kokiu bÅ«du Å¡i liga sutrukdė įgyvendinti savo teises laiku.

Nurodo, jog ieÅ¡kovė terminu kai sirgo aktyviai dalyvavo baudžiamojo byloje, taip pat kreipėsi į draudimo kompanijÄ dėl papildomos draudimo iÅ¡mokos gavimo. Apeliantas nurodo, jog teismas neatsižvelgė į jo iÅ¡dėstytus argumentus dėl to, jog ieÅ¡kovė baudžiamojoje byloje (vėliau ir civilinėje) naudojosi advokato teisine pagalba, kuriam puikiai turi bÅ«ti žinomi santykių kvalifikavimo ir ieÅ¡kinio senaties pagrindai, todėl ieÅ¡kovės ieÅ¡kinio senaties termino praleidimo pagrindai laikytini aplaidžiais ir nepateisinamais.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu dėl Draudimo sutarties taisyklių 13.4 punkto laikymu siurprizine sÄ lyga. Nurodo, jog pati R. V. pripažino, jog nesiekė smulkiai susipažinti su Taisyklių Nr. 009 sÄ lygomis, sutartį patvirtino savo paraÅ¡u, neprašė taikyti individualių sutarties sÄ lygų, todėl laikoma, jog draudėjas atsižvelgiant į protingumo, sÄ Å¾iningumo ir Å¡alių bendradarbiavimo principÄ leido ieÅ¡kovei pakankamai susipažinti su sutarties sÄ lygomis ir žinoti savo teises ir pareigas.

               Atsiliepime į apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovė R. V. nurodė, kad nesutinka su apeliaciniu skundu ir prašė jį atmesti, palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , priteisti iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovės naudai jos turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepime nurodoma, jog kitaip nei teigia apeliantas, ieÅ¡kovė negalėjo anksčiau nei teismo nutartimi buvo nustatyti jai kilę sužalojimai kreiptis į apeliantÄ su pretenzija, nes neturėjo eismo įvykio metu, jos patirtus sužalojimus, ir po jo pablogėjusiÄ jos bÅ«klę, liudijančių įrodymų.

Nurodo, jog ieÅ¡kovė neturėjo pareigos, o kartu ir galimybės pateikti civilinio ieÅ¡kinio baudžiamojoje byloje, nes kai veika padaryta nepakaltinamo asmens, žalos atlyginimo klausimas negali bÅ«ti sprendžiamas. IeÅ¡kovė nurodo, jog nesutinka su apelianto argumentais esÄ jai buvo sudarytos visos sÄ lygos pilnai susipažinti su visomis draudimo sutarties nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovas yra draudimo kompanija, verslininkas, o ieÅ¡kovė – fizinis asmuo neturintis, didesnių nei įprasta teisinių žinių, taip pat į trumpÄ laiko tarpÄ , kurio buvo pasiraÅ¡yta sutartis, bÅ«tų teisinga laikyti, jog ieÅ¡kovė negalėjo susipažinti su visomis sutarties sÄ lygomis ir 13.4 punktas pagrįstai turi bÅ«ti laikomas siurpriziniu, todėl aiÅ¡kinamas ieÅ¡kovės naudai.

Nurodo, kad terminas „pasireiÅ¡kimo laikotarpis“ nėra detaliai iÅ¡aiÅ¡kintas, todėl turi bÅ«ti aiÅ¡kinamas prisijungusios prie sutarties Å¡alies, t. y. ieÅ¡kovės, naudai. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinis skundas atmestinas.             Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimÄ tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu.

Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo UAB DK PZU Lietuva skundo ribose.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , konstatuoja, kad skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.IÅ¡ esmės tarp Å¡alių kyla ginčas dėl pirmos instancijos teismo pripažinimo ieÅ¡kinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis bei Å¡io termino atnaujinimo pagrįstumo, bei Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisyklių Nr. 009 13.4 p. aiÅ¡kinimo.

Bylos dalykas - draudimo teisiniai santykiai ir draudimo iÅ¡mokos priteisimas pagal tarp ieÅ¡kovės R. V. ir atsakovo UAB DK PZU Lietuva [buvusi UAB DK „Lindra“] 2004-08-12 sudarytÄ draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartį [draudimo poliusas NA Nr. 039490], pagal kuriÄ buvo apdraustos ieÅ¡kovės sužalojimo [10 000 Lt], mirties [100 000 Lt] , invalidumo [50 000 Lt] rizikos. 2004-08-28 galiojant draudimo sutarčiai autoavarijos metu ieÅ¡kovei buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. 2008-01-31 nutartimi Biržų apylinkės teismas nusprendė pripažinti D.

G. padarius baudžiamojo įstatymo veikÄ , numatytÄ BK 281 str. 4 d., pripažįstant jį nepakaltinamu, taikyti priverčiamÄ jÄ medicinos priemonę- ambulatorinį stebėjimÄ ir gydymÄ pirminės psichikos sveikatos priežiÅ«ros sÄ lygomis pagal gyvenamÄ jÄ vietÄ , įpareigojant jį lankytis pas gydytojÄ psichiatrÄ du kartus per mėnesį.Esant draudimo sutartiniams teisiniams santykiams pagal LR CK 1.125 str. 7 d. taikomas sutrumpintas vienerių metų ieÅ¡kinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo dienos.

Teisė į ieÅ¡kinį atsiranda nuo tos dienos, kuriÄ asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ . Atsakovas prašė taikyti ieÅ¡kinio senaties terminÄ [CK 1.126 str. 2 d.]. Kaip matyti iÅ¡ bylos duomenų, atsakovas ieÅ¡kovei dar 2005-06-15 iÅ¡mokėjo 2100 Lt. draudimo iÅ¡mokÄ už sveikatos sužalojimÄ . 2005-10-19 iki 2006-10-31 ieÅ¡kovei nustatytas 40 procentų darbingumo laipsnis [netektas darbingumas 60 procentų]; laikotarpiu nuo 2007-10-30 iki 2009-10-29, nuo 2009-11-30 tas pats darbingumo lygis.

Atsakovas 2005-11-18 raÅ¡tu atsisakė mokėti ieÅ¡kovei draudimo iÅ¡mokÄ invalidumo atveju, nes invalidumas nustatytas praėjus daugiau kaip 1 metams nuo nelaimingo atsitikimo. Kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, ieÅ¡kovės teisė gauti draudimo iÅ¡mokÄ susijusi su baudžiamosios bylos Nr. 1-3-753/2008 eiga. VisiÅ¡kai nesuprantamas ir atmestinas apelianto motyvas, kad UAB DK PZU Lietuva nėra kaltinamojo D.G. civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas, todėl teisė gauti iÅ¡mokÄ visiÅ¡kai nesusijusi su baudžiamosios bylos iÅ¡kėlimu ir jos eiga. 2004-08-29 pradėjus ikiteisminį tyrimÄ , 2004-12-23 specialisto iÅ¡vadoje nukentėjusiai R.

V. buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas ir daugiau priemonių nustatyti realų ieÅ¡kovės sveikatos sužalojimo laipsnį ikiteisminio tyrimo metu nebuvo imtasi, nors 2006-03-27 buvo pateiktas praÅ¡ymas skirti medicinos ekspertizę tikslu nustatyti ieÅ¡kovės sveikatos sutrikdymo mastÄ . BylÄ perdavus teismui, 2007-01-29 nutartimi, buvo paskirta medicinos ekspertizė R. V. sveikatos sutrikdymo mastui nustatyti, kuriÄ atlikus, 2007-07-10 ekspertizės aktu Nr. EG 1829/07 (05) ieÅ¡kovei dėl 2004-08-28 patirtų sužalojimų buvo nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas, daugiau kaip 30 procentų nuolatinio bendrojo darbingumo netekimas, o 2004-12-23 specialisto iÅ¡vadÄ nutarta laikyti negaliojančia.

Todėl pirmos instancijos padaryta iÅ¡vada, kad Å¡ios aplinkybės leidžia konstatuoti, kad dėl 2004 08 28 autoįvykio metu patirtų sužalojimų ieÅ¡kovės sveikata blogėjo, kas sudarė sÄ lygas pasireikÅ¡ti didesniam invalidumo (darbingumo sumažėjimo) lygiui, pagrįsta. Byloje nėra ginčo, kad ieÅ¡kovės nedarbingumas [neįgalumas] yra tiesioginiame priežastiniame ryÅ¡yje su 2004-08-28 eismo įvykiu. Pagal draudimo sutarties sÄ lygas, invalidumas turėjo bÅ«ti nustatytas 1 metų bėgyje, tačiau realiai invalidumas gali bÅ«ti nustatytas tik pasibaigus gydymui, o gydymo laikas priklauso nuo sužalojimų pobÅ«džio.

Taigi Å¡iuo atveju buvo bÅ«tina įvertinti sužalojimų pobÅ«dį ir ar tokio pobÅ«džio sužalojimų gydymo trukmė realiai galėjo trukti tik iki metų. Invalidumas paprastai nustatomas po sunkių sveikatos sužalojimų, o sunkių sveikatos sužalojimų gydymas gali trukti ir ilgiau nei 1 metus. PrieÅ¡ingu atveju pagal sutarties sÄ lygų prasmę, kuo sunkesnis sužalojimas ir ilgesnė gydymo trukmė ir reabilitacija, tuo mažesnė tikimybė gauti draudimo iÅ¡mokÄ . Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas teisingai sprendė, kad tokia draudimo sutarties sÄ lyga, kai invalidumas turi bÅ«ti nustatytas 1 metų bėgyje nuo sužalojimų, prieÅ¡tarauja pačios draudimo sutarties esmei ir turiniui, bei siekiamiems tikslams, t.y., invalidumo atveju gauti draudimo iÅ¡mokÄ , o taip pat protingumo, sÄ Å¾iningumo ir teisingumo principams [CK 1.5 str.].

Pirmos instancijos teismas, įvertinęs faktines ir teisines bylos aplinkybes, t.y. sužalojimų sunkumÄ , gydymo trukmę, galimybę nustatyti invalidumÄ 1 metų bėgyje, teisingai laikė tokiÄ sÄ lygÄ siurprizine (CK 6.186 str.), bei teisingai nurodė, kad atsakovas ieÅ¡kovei neiÅ¡aiÅ¡kino, kad ieÅ¡kovei patyrus akivaizdžiai sunkius sužalojimus, kas ne iÅ¡ karto, bet vėliau buvo patvirtinta medicininiais duomenimis, ieÅ¡kovė, nepaisant sunkios sveikatos bÅ«klės, turėjo pirmiausia ne gydytis, o rÅ«pintis savalaikiu invalidumo nustatymu.

Pagal tokiÄ atsakovo taisyklių Nr. 009 13.4 punkto formuluotę didesnė tikimybė negauti draudimo iÅ¡mokos sunkesnio, nei lengvesnio sveikatos sutrikdymo atveju, nes atsakovas nepaneigė galimybės, jog įvykus draudiminiam įvykiui jo dalyviui invalidumas gali pasireikÅ¡ti ir pvz. po pusantrų metų, dėl ko draudimo iÅ¡moka nukentėjusiam asmeniui nebÅ«tų mokama vien formaliu pagrindu. Esant tokiai situacijai, neaiÅ¡kiÄ sutarties sÄ lygÄ teismas teisingai aiÅ¡kino vartotojo, silpnesnės sutarties Å¡alies naudai (CK 6.193 str.4 d.).

Pirmos instancijos teismas atnaujindamas ieÅ¡kinio senaties terminÄ , kaip praleistÄ dėl svarbios priežasties, ieÅ¡kovės ligÄ vertino visų įvykių kontekste: įvertino jos gydymosi trukmę, sužalojimų laipsnį, medicininių dokumentų visumÄ ir padarė teisingÄ iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovė dėl svarbių priežasčių praleido sutrumpintÄ ieÅ¡kinio senaties terminÄ kreiptis į teismÄ , kas atitinka ne tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotÄ praktikÄ , civ. byla Nr. 3K-3-428/1999, bet ir teisėtus ieÅ¡kovės lÅ«kesčius sudarius draudimo sutartį, pagaliau CK 1.5 str., įtvirtintus teisingumo ir protingumo principus, todėl atmestinas apelianto argumentas, kad liga negali bÅ«ti pripažįstama svarbia priežastimi atnaujinti ieÅ¡kinio senaties terminÄ .

Apelianto argumentas, kad ieÅ¡kinio senaties termino praleidimas susijęs su neapdairumu ir aplaidumu, kadangi ieÅ¡kovė naudojosi teisine advokato pagalba, kuriam turėjo bÅ«ti žinomi santykių kvalifikavimo ir ieÅ¡kinio senaties klausimai atmestini, kadangi, vertinant ieÅ¡kinio senaties termino praleidimo priežastis negali bÅ«ti vertinami atsiejamai kokie tai ieÅ¡kovės ar jo atstovo veiksmai, kaip jau pasisakyta, ieÅ¡kovės kreipimosi į teismÄ momentÄ nulėmė baudžiamosios bylos eiga, jos nedarbingumo nustatymo faktas ir laikas, gydymosi eiga bei kitos aplinkybės, kurias iÅ¡samiai įvertino pirmos instancijos teismas, pripažindamas ieÅ¡kinio senaties termino praleidimÄ dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujindamas.

Pažymėtina ir ta aplinkybė, kad ieÅ¡kinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas) per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikÅ¡damas ieÅ¡kinį (CK 1.124 str.). IeÅ¡kinio senaties socialinė paskirtis – garantuoti turtinių santykių stabilumÄ , aiÅ¡kumÄ , teisėtų interesų apsaugÄ ir gynimÄ nuo kitų asmenų nesÄ Å¾iningų ir neteisėtų veiksmų, skatinti operatyviau ginti teises bei kontroliuoti įsipareigojimų vykdymÄ . Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ieÅ¡kinio senaties terminas susijęs su asmens galimybių apginti savo pažeistas teises ribojimu, todėl, siekiant užtikrinti visokeriopÄ ir efektyviÄ pažeistų subjektinių teisių teisminę gynybÄ , itin svarbu ieÅ¡kinio senatį reglamentuojančias teisės normas taikyti tinkamai ir tiksliai.

Taip pat pabrėžė, kad „negali bÅ«ti tenkinamas atsakovo reikalavimas taikyti ieÅ¡kinio senatį, jeigu tuo bÅ«tų paneigta kito asmens teisėta teisė, nes iÅ¡ akivaizdžios neteisės teisė neatsiranda (ex injura jus non oritus), taip pat prieÅ¡ingas teisei tikslas – užtikrinti veiksmingÄ ekonominių santykių reglamentavimÄ â€œ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2007, 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007).

Taigi akivaizdu, kad ieÅ¡kinio senaties termino taikymui reikÅ¡mingas ir ieÅ¡kovės reikalavimo teisėtumas. Apelianto argumentas dėl pirmos instancijos teismo motyvo, jog draudiko 2004-08-29 NA39490 akto teiginys, kad UAB DK PZU Lietuva neturi pagrindo mokėti draudimo iÅ¡mokos neleidžia teigti, jog atsakovas kategoriÅ¡kai atsisakė mokėti draudimo iÅ¡mokÄ ieÅ¡kovei, niekaip neįtakoja teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, vertintina, kaip pirmos instancijos teismo byloje esančio įrodymo įvertinimas pagal savo vidinį įsitikinimÄ CPK 185 str.

Apelianto argumentas dėl pirmos instancijos teismo įgaliojimų virÅ¡ijimo vertinant įrodymus CPK 185 str. prasme, padarant iÅ¡vadÄ , kad dėl kaltininko psichinės sveikatos bÅ«klės ir dėl baudžiamosios bylos baigties ieÅ¡kovei buvo atimta galimybė iÅ¡sireikalauti bent dalį žalos atlyginimo, tuo tarpu byloje nebuvo nagrinėjamas žalos atlyginimo klausimas, atmestinas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas galėjo padaryti tokį vertinimÄ , nors jis tiesiogiai nesusijęs su ginčo dalyku, kadangi iÅ¡nagrinėta baudžiamoji byla prijungta prie civilinės bylos ir teismas, darydamas tokiÄ iÅ¡vadÄ , rėmėsi prijungta baudžiamosios bylos medžiaga. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ .

Atmesdamas apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ raÅ¡ytinio proceso tvarka, dėl ieÅ¡kinio senaties ir draudimo teisinių santykių normų aiÅ¡kinimo ir taikymo sutinka su visais pirmosios instancijos teismo iÅ¡dėstytais argumentais, todėl atskirai nepasisako dėl apelianto argumentų, jog pirmos instancijos teismas iÅ¡imtinai atsižvelgė tik į ieÅ¡kovės interesus.

Teisėjų kolegija aukščiau nurodė, kad pritaria pirmos instancijos teismo padarytai iÅ¡vadai dėl Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisyklių Nr. 009 13.4 p. aiÅ¡kinimo, todėl plačiau dėl to nepasisakys. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a: Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 6 d. sprendimÄ Â palikti nepakeistÄ . Teisėjai                                                    Andrius Ignotas                                              Vilija Mikuckienė                                                                                 Asta Radzevičienė                          Â