2020-10-07 Nr. AB-18625-3-61-3-02295-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. AS-656-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02295-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas S. V. su skundu, kurį vėliau šalindamas teismo nustatytus skundo trūkumus patikslino (toliau – skundas ir jo patikslinimas kartu įvardijami skundu), kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Agentūra) 2018 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. SP1-3239(11.2.12E) „Dėl susidariusios skolos sugrąžinimo“ (toliau – ir 2018 m. birželio 13 d. sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti.

S. V. paaiškino, kad terminą 2018 m. birželio 13 d. sprendimui apskųsti praleido dėl to, kad šio sprendimo negavo. Sužinojęs, kad turi grąžinti išmokas, pareiškėjas kreipėsi į Agentūrą (2018 m. liepos 23 d., 2018 m. spalio 29 d. ir 2019 m. birželio 29 d.) bei Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją (2019 m. vasario 8 d.).

S. V. nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini), todėl negalėjo suprasti, kurį atsakovo sprendimą turi skųsti, be to, jis nematė viešos informacijos, jog reikia užpildyti pievų tvarkymo darbų registracijos žurnalą, todėl tik po ilgo susirašinėjimo su Agentūra suprato, kokį žurnalą reikėjo pildyti. Dėl lėšų trūkumo pareiškėjas negalėjo kreiptis į advokatą. Pasak S. V., apie skundžiamą Agentūros 2018 m. birželio 13 d. sprendimą jis sužinojo, kai gavo atsakovo 2020 m. balandžio 8 d. atsiliepimą. Supratęs, kad teismui skundė ne tą sprendimą, jis 2020 m. gegužės 14 d. teismui pateikė patikslintą skundą, tačiau jį buvo atsisakyta priimti. Manydamas, kad teismas gali tenkinti jo pirmąjį skundą administracinėje byloje Nr. I3-1802-811/2020, S. V. su nauju skundu į teismą iš karto nesikreipė. Teigė, kad tik gavęs teismo 2020 m. birželio 18 d. sprendimą, kuriame jo skundas buvo atmestas, pareiškėjas galutinai suprato, kad reikia ginčyti Agentūros 2018 m. birželio 13 d. sprendimą, kurio nebuvo gavęs.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi pareiškėjo S. V. prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą netenkino ir jo skundą atsisakė priimti.

Aptaręs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostatą ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad atsakovas su 2018 m. liepos 10 d. raštu Nr. BR6-8473 pareiškėjui išsiuntė pirminį Agentūros 2018 m. birželio 13 d. sprendimą. S. V. neginčijo, kad šį raštą ir su juo teikiamą sprendimą gavo. Pareiškėjas su 2018 m. liepos 23 d. raštu kreipėsi į Agentūrą, kad ši institucija pateiktų išsamų sprendimą. Atsakovas su 2018 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. BR6-11643 S. V. pašto siunta išsiuntė išsamų Agentūros 2018 m. birželio 13 d. sprendimą. Ši pašto siunta siuntėjui nebuvo grąžinta. Be to, apie ginčijamą sprendimą pareiškėjas buvo informuotas šį sprendimą paskelbiant Agentūros informaciniame portale. S. V. 2018 m. spalio 29 d. kreipėsi į atsakovą ir prašė paaiškinti, kodėl jis turi grąžinti paramą. Agentūra į šį prašymą atsakė 2018 m. lapkričio 26 d. rašte. Šiame rašte nurodyta, kad pareiškėjui su 2018 m. rugpjūčio 22 d. raštu buvo išsiųstas išsamus 2018 m. birželio 13 d. sprendimas ir dar kartą buvo išdėstyta informaciją apie teisinį reguliavimą, nustatytus pažeidimus bei priimtus sprendimus. Kad šį atsakymą gavo, S. V. pripažino 2019 m. vasario 8 d. rašte Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrui, kuriame jis kritikavo nustatytą pažeidimą. Teismas pažymėjo, kad Agentūra visus minėtus raštus siuntė pareiškėjo paraiškoje nurodytu adresu: (duomenys neskelbtini).

Aptaręs Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir 2016–2020 metų tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 3D-897 (redakcija, galiojusi 2018 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais) 79, 72.7 ir 82.12 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad pagrindinis informavimo būdas apie klaidas paraiškoje yra paskelbimas Agentūros informaciniame portale. Apie tai, kad informaciją galima rasti Agentūros informaciniame portale, yra nurodyta ir atsakovo 2020 m. liepos 10 d. rašte, dėl kurio gavimo ginčo nėra. Agentūra pateikė duomenis, kad informacija apie 2018 m. rugpjūčio 18 d. pranešimą buvo paskelbta šios institucijos informaciniame portale.

Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, teismas akcentavo, kad aktualu yra tai, jog: 1) S. V. aiškiai nenurodė, kad Agentūros 2018 m. rugpjūčio 22 d. rašto, su kuriuo buvo išsiųstas išsamus ginčijamas Agentūros 2018 m. birželio 13 d. sprendimas, negavo; 2) jis nesiskundė, kad atsakovas ignoravo jo 2018 m. liepos 23 d. prašymą pateikti išsamų sprendimą; 3) visa kita korespondencija iš atsakovo 2018 m. pareiškėją pasiekdavo nurodytu adresu; 4) pašto siunta su Agentūros 2018 m. rugpjūčio 22 d. raštu nebuvo grąžinta kaip neįteikta; 5) iš S. V. vėlesnių raštų matyti, kad atsakovo 2018 m. birželio 13 d. spendime nurodytų pažeidimų esmė jam buvo žinoma; 6) apie Agentūros 2018 m. birželio 13 d. sprendimą pareiškėjas buvo informuotas, apie tai paskelbiant Agentūros informaciniame portale. Teismo nuomone, nurodytų aplinkybių visuma rodo, kad vėliausiai 2019 m. vasario 2 d. (šios dienos rašte S. V. pripažino, kad gavo Agentūros 2018 m. lapkričio 26 d. raštą, kuriame buvo išdėstyta išsami informacija apie 2018 m. birželio 13 d. sprendimą ir jo išsiuntimą) pareiškėjas susipažino su skundžiamo sprendimo turiniu ir motyvais. Teismas sprendė, kad nuo šios datos turi būti skaičiuojamas terminas skundui paduoti.

Aptaręs Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalies nuostatą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su praleisto termino skundui paduoti atnaujinimu, teismas pažymėjo, kad vienintelė S. V. nurodyta termino praleidimo priežastis yra tai, kad jis dėl (duomenys neskelbtini) negalėjo tinkamai susiorientuoti situacijoje. Pareiškėjas pateikė dokumentą, patvirtinantį, kad jam buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini). Administracinės bylos Nr. I3-1802-811/2020 medžiagos duomenimis, 2015 m. spalio 24 d.

S. V. buvo nustatytas 75 procentų darbingumo lygis, tačiau jis buvo pripažintas darbingu. Teismas nurodė, kad pareiškėjui nėra apribotas veiksnumas, byloje nėra kitų duomenų, kad jo būklė yra tokio pobūdžio, jog S. V. negali išreikšti savo valios arba yra apribotos jo fizinės galimybės ir pareiškėjas negalėjo surašyti dokumento bei išsiųsti jo paštu. Priešingai – S. V. 2016 m. birželio 6 d. Agentūrai pateikė paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraišką. Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nėra pakankamos, kad galėtų pateisinti tokį ženklų termino praleidimą – skundas teismui buvo pateiktas 2020 m. liepos 1 d., nors apie skundžiamo sprendimo turinį S. V.

žinojo jau 2019 m. vasario 2 d., t. y. terminą jis praleido beveik 1 metus ir 4 mėnesius. Net ir sprendžiant, kad pareiškėjas dėl nesutikimo su skundžiamu sprendimu pirmą kartą į teismą kreipėsi 2020 m. gegužės 14 d., pateikdamas patikslintą skundą administracinėje byloje Nr. I3-1802-811/2020, kurį teismas atsisakė priimti, vis vien reikėtų laikyti, kad terminą jis praleido ženkliai, daugiau kaip 1 m. ir 3 mėnesius (skaičiuojant iki 2020 m. gegužės 14 d.). Svarbu ir tai, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, dėl skundžiamo Agentūros 2018 m. birželio 13 d. sprendimo pagrindu atsiradusios skolos buvo išduotas Telšių apylinkės teismo 2019 m. birželio 19 d.

įsakymas (teisminio proceso Nr. 2-47-3-00745-2019-4) ir S. V. dėl jo nėra pateikęs prieštaravimų, atsakovo pateiktais duomenimis, skola šiuo metu jau yra išieškota. Teismo nuomone, šios aplinkybės rodo, kad termino skundui paduoti praleidimo klausimu pareiškėjas, net ir įvertinus jo sveikatos būklę, ignoravo jam prieinamą informaciją apie susidariusią teisinę padėtį, taigi nebuvo atidus ir rūpestingas, nesiėmė pakankamai aktyvių priemonių, siekdamas teisminės savo interesų gynybos. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atnaujinus terminą skundui paduoti, būtų pažeistas teisinio stabilumo principas ir tai prieštarautų sąžiningumo bei protingumo principams.

III. Pareiškėjas S. V. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 21 d. nutartį panaikinti ir atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas termino skundui paduotą praleidimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Akcentuoja, kad iš atsakovo gavo tik raštus, rašytus 2018 m. lapkričio 26 d. ir 2019 m. liepos 17 d., tačiau prie jų Agentūros 2018 m. birželio 13 d. sprendimas nebuvo pridėtas. S. V. pažymi, kad ginčo sprendimą gavo tik 2020 m. balandžio mėnesį ir niekada neteigė, jog jį gavo anksčiau.

Pareiškėjas nurodo, kad jis taip pat nebuvo informuotas apie teismo procesą dėl Agentūros pareiškimų dėl skolos ir palūkanų iš jo priteisimo.

S. V. atkreipia dėmesį, kad viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) Šiaulių apskrities psichiatrijos ligoninės penkių gydytojų psichiatrų komisija jam nustatė diagnozę – (duomenys neskelbtini). Teigia, kad teismas šios diagnozės negali ignoruoti, nes tai nebūtų suderinama su įstatymų nuostatomis, pasitikėjimu valdžios institucijomis ir valstybės tarnautojais bei prieštarautų protingumo ir sąžiningumo principams, o tai pažeistų teisinio stabilumo principus. S. V. nurodo, kad dėl (duomenys neskelbtini) jo galimybės dirbti ir mąstyti yra ribotos, taip pat yra ribotas jo veiksnumas. Pareiškėjas pažymi, kad deklaruojant žemės ūkio naudmenas paramai gauti, jam daug padeda seniūnijos darbuotoja, priimanti paraiškas, kuri jas užpildo, o S. V. tik pasirašo. Teigia, kad pasėliams deklaruoti visiškų protinių gebėjimų nereikia.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 21 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, padarius išvadą, kad yra praleistas skundo padavimo terminas, ir jo neatnaujinus, teisėtumas bei pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo nustatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-690-662/2019, 2019 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-507-438/2019, 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-655-756/2018). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-588-602/2019, 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-629-822/2018, 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą, pareiškimą) atsisakoma priimti, jei skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią.

Pažymėtina, kad pareiškėjo prašomas panaikinti Agentūros sprendimas Nr. SP1-3239(11.2.12E) buvo priimtas 2018 m. birželio 13 d. Atsakovo teismui su 2020 m. rugpjūčio 19 d. raštu Nr. BR6-5893 (b. l. 28–29) pateikti duomenys patvirtina, kad šio sprendimo išrašas S. V. neregistruota pašto siunta buvo išsiųstas su 2018 m. liepos 10 d. raštu. Išsamus Agentūros 2018 m. rugpjūčio 13 d. sprendimas pareiškėjui neregistruota pašto siunta buvo išsiųstas su atsakovo 2018 m. rugpjūčio 22 d. raštu. Agentūra taip pat pažymėjo, kad apie jos 2018 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą buvo paskelbta Agentūros informaciniame portale.

Nors pareiškėjas S. V. teigia, kad ginčijamą Agentūros 2018 m. birželio 13 d. sprendimą gavo ir su jo turiniu susipažino tik 2020 m. balandžio mėnesį, tačiau jo valstybės institucijoms 2018–2019 m. teikti prašymai patvirtina, kad pareiškėjui jau tuo metu minėto sprendimo turinys buvo žinomas. S. V. atskirajame skunde nurodė, kad atsakovo 2018 m. lapkričio 26 d. ir 2019 m. liepos 17 d. sprendimus gavo, tačiau prie jų Agentūros 2018 m. birželio 13 d. sprendimas nebuvo pridėtas. Susipažinus su minėtų raštų turiniu, matyti, kad juose atsakovo 2018 m. birželio 13 d. sprendimas yra minimas, jeigu pareiškėjas šio sprendimo tuo metu iš tikrųjų nebuvo gavęs, būdamas vidutiniškai rūpestingas ir apdairus, jis privalėjo dėl šio sprendimo pateikimo kreiptis į atsakovą. Bet kuriuo atveju, net ir darant išvadą, kad iš tikrųjų S. V. su ginčijamu Agentūros 2018 m. birželio 13 d. sprendimu susipažino tik 2020 m. balandžio mėnesį, kaip teigia jis pats, paštu 2020 m. birželio 30 d. išsiųsdamas teismui skundą dėl šio sprendimo panaikinimo, pareiškėjas vistiek buvo praleidęs terminą šiam sprendimui apskųsti.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Kadangi, kaip minėta, įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-25-556/2020, 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-2-968/2020, 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-520/2015). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-40-1062/2020, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Pabrėžtina, kad sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, turi būti vertinama, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-27-602/2020, 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-49-822/2016).

Teisėjų kolegija pažymi, kad sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai siejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-689-438/2019). Šis reikalavimas reiškia, kad pareiškėjas, siekdamas efektyviai ginti savo teises ir teisėtus interesus, turi domėtis jam teisines pasekmes sukeliančiais sprendimais bei operatyviai ginčyti su jo teisių galimu pažeidimu susijusius valstybės institucijų veiksmus ar sprendimus.

Termino praleidimą pareiškėjas iš esmės motyvuoja Agentūros 2018 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. SP1-3239(11.2.12E) gavimu tik 2020 m. balandžio mėnesį, dėl savo (duomenys neskelbtini) negebėjimu suprasti, kokį dokumentą reikia ginčyti, ir pinigų advokato pagalbai apmokėti neturėjimu.

Kaip jau buvo minėta, net ir pripažinus, kad Agentūros 2018 m. birželio 13 d. sprendimą pareiškėjas gavo ir su jo turiniu susipažino tik 2020 m. balandžio mėnesį, kreipdamasis į teismą 2020 m. birželio mėnesio pabaigoje, S. V. terminą skundui paduoti buvo praleidęs pakankamai ilgą laiko tarpą, todėl toks termino praleidimas negali būti laikomas nežymiu. Nors pareiškėjas su patikslintu skundu, kuris Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo gautas 2020 m. gegužės 14 d., kreipėsi į teismą dėl Agentūros 2018 m. birželio 13 d. sprendimo panaikinimo, tačiau 2020 m. gegužės 22 d. atsisakius priimti šį skundą ir S. V. išaiškinus teisę kitoje byloje pateikti atskirą skundą, jis šia teise nedelsdamas nepasinaudojo. Teisėjų kolegijos nuomone, toks pareiškėjo elgesys negali būti laikomas tinkamu ir operatyviu. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjas elgėsi pareigingai, rūpestingai ir atidžiai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad terminas skundui paduoti dėl sveikatos būklės gali būti atnaujinamas tik tokiu atveju, jeigu sveikatos sutrikimas buvo tokio pobūdžio, kad jis apribojo asmens galimybes pačiam arba per įgaliotus asmenis laiku nustatyta tvarka kreiptis į teismą, siekiant apginti galbūt pažeistas teises. Sprendžiant, ar asmens sveikatos sutrikimai laikytini svarbia priežastimi, dėl kurios buvo praleistas skundo padavimo teismui terminas, svarbu įvertinti tai, ar jie buvo tokio pobūdžio ir laipsnio, kad dėl šių sveikatos sutrikimų asmuo objektyviai negalėjo suvokti savo teisių, galimo jų pažeidimo ir tinkamai į jį reaguoti.

Pareiškėjo pateiktas VšĮ Šiaulių apskrities psichiatrijos ligoninės 2009 m. gruodžio 30 d. surašytas medicinos pažymėjimas patvirtina, kad S. V. buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini) (b. l. 16), tačiau administracinėje byloje nėra jokių duomenų, kad šis sutrikimas yra tokio pobūdžio, kad pareiškėjas negalėtų pasirūpinti tinkama savo teisių gynyba, t. y. kad jis negali išreikšti savo valios ir surašyti dokumento bei išsiųsti jo paštu, tuo labiau, kad skundas teismui dėl to ginčijamo Agentūros 2018 m. birželio 13 d. sprendimo jau buvo surašytas ir pateiktas teismui kitoje byloje. Administracinėje byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad dėl sunkios finansinės padėties S. V. neturėjo galimybės kreiptis į teisininkus ar kitus asmenis, kurie jam galėtų padėti ginti savo teises.

Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma neleidžia teigti, jog pareiškėjas S. V. terminą skundui paduoti praleido dėl svarbių priežasčių. Priešingas aiškinimas neatitiktų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijų bei sudarytų sąlygas pareiškėjui piktnaudžiauti savo teisėmis. Pažymėtina, kad pasirinkęs nurodytą savo teisių gynimo būdą (ilgą laiką delsdamas gauti Agentūros 2018 m. birželio 13 d. sprendimą, jeigu jo iš tikrųjų nebuvo gavęs, ir nuo nurodytos sprendimo gavimo dienos operatyviai jo neginčydamas), pareiškėjas privalo prisiimti ir iš to kilusias neigiamas pasekmes. S. V. nurodytos termino praleidimo priežastys apibūdina jo subjektyvų situacijos vertinimą bei apsisprendimą elgtis tam tikru būdu ir negali būti laikomos objektyviomis aplinkybėmis.

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido dėl subjektyvių, nuo jo valios ir veiksmų (neveikimo) priklausiusių priežasčių, kurios negali būti pripažintos išimtinėmis, ekstraordinariomis ir svarbiomis. Pirmosios instancijos teismas, neatnaujinęs skundo padavimo termino ir dėl to atsisakęs priimti S. V. skundą, priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti. Atsižvelgus į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 21 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. V. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas