2015-11-30 Nr. AB-23209-3-61-3-01617-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2108-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01617-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. K. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (b. l. 1–2, 14–15), prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1792 dalį dėl atsisakymo atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir nagrinėti pareiškėjo skundus; 2) įpareigoti atsakovą VSDFV išnagrinėti pareiškėjo skundą iš esmės.

Paaiškino, kad 2013 m. lapkričio 27 d. su skundu jis kreipėsi į atsakovą, prašydamas grąžinti neišmokėtą pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Atsakovas 2013 m. gruodžio 3 d. raštu atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą ir pasiūlė per 13 dienų pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti. Pareiškėjas atsakovui pateikė įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, tačiau atsakovas prašymo netenkino ir atsisakė nagrinėti paduotus skundus. Jam, kaip dirbančiam pensininkui, nebuvo kada gilintis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir atsakovo vykdomą politiką, todėl jis pasitikėjo tiek Vyriausybe, tiek atsakovu. Tuo metu dirbo energetikos objektuose toli nuo gyvenamosios vietos, darbas buvo sudėtingas ir atsakingas. Tik po atleidimo iš darbo atsirado laisvo laiko ir pareiškėjas pradėjo domėtis pensija bei jos dydžiu. Pareiškėjo teigimu, šios nurodytos aplinkybės laikytinos svarbiomis, todėl atsakovas nepagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą terminą.

Atsakovas VSDFV atsiliepime (b. l. 25–28) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Nurodė, kad iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDFV. Šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Pirmoji sumažinta pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 metų sausio mėnesį, todėl pareiškėjas apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo 2010 metų sausio mėnesį.

Su prašymu dėl 2010–2011 metais negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo į VSDFV pareiškėjas kreipėsi 2013 m. rugsėjo 24 d. (kreipėsi į skyrių, tačiau ši diena laikytina kreipimosi diena į VSDFV) bei 2013 m. lapkričio 27 d., todėl praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Dėl šios priežasties VSDFV 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. (6.5) I-8278, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d.

įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, pareiškėjo 2013 m. lapkričio 27 d. skundą nagrinėti atsisakė ir nurodė, kad iki 2013 m. gruodžio 16 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėjas 2014 m. sausio 29 d. pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad 3 metų terminą praleido dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių, aplinkybių. Atsakovas 2014 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1792, vadovaudamasis Taisyklių 31 punktu, netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 24 d. prašymą ir 2013 m. lapkričio 27 d. skundą, kuriuose pareiškėjas prašė išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį.

Atsakovo vertinimu, ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Taisyklių 31 punktu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota praktika bei atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 23 d. sprendimu (b. l. 47–50) pareiškėjo P. K. skundą atmetė.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 24 d. su prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydamas pateikti visą informaciją, susijusią su pensijos perskaičiavimu bei išmokėti pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (b. l. 29). VSDFV Vilniaus skyrius išnagrinėjo pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 24 d. prašymą bei 2013 m. spalio 18 d. raštu Nr. (10.1) 3-126346 (b. l. 33–34) detaliai paaiškino pareiškėjui, kokiais teisės aktais rėmėsi mokėdamas senatvės pensiją 2010–2011 metais ir atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas 2013 m. lapkričio 27 d. pateikė skundą VSDFV, prašydamas išmokėti neteisėtai neišmokėtą senatvės pensijos dalį (b. l. 30). VSDFV 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. (6.5) I-8278, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, pareiškėjo 2013 m. lapkričio 27 d. skundą nagrinėti atsisakė. Nurodė, kad pareiškėjui iki 2013 m. gruodžio 16 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo (b. l. 35). Pareiškėjas 2014 m. sausio 29 d. pateikė atsakovui prašymą, prašydamas atnaujinti praleistą terminą (b. l. 31). Atsakovas 2014 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1792, vadovaudamasis Taisyklių 31 punktu, netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 24 d. prašymą ir 2013 m. lapkričio 27 d. skundą, kuriuose pareiškėjas prašė išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį; įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių panaikinti 2013 m. spalio 18 d. rašto Nr. (10.1) 3-126346 dalį, kurioje atsisakyta tenkinti pareiškėjo reikalavimą išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo negautą senatvės pensijos dalį (b. l. 36–37).

Byloje ginčas kilęs dėl VSDFV 2014 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1792 dalies teisėtumo bei pagrįstumo. Teismas, remdamasis Pensijų įstatymo 45 straipsniu (redakcija, galiojanti iki ir nuo 2013 m. sausio 1 d.), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 ir 4 dalimis, Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 101 punktu, pažymėjo, kad VSDFV administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais turi būti skundžiami VSDFV privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus argumentus, daro išvadą, kad rašytinio sprendimo mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas pensijas VSDFV Vilniaus skyrius 2010–2011 metais pareiškėjo atžvilgiu nebuvo priėmęs. Apie tai, kad paskirta senatvės pensija buvo sumažinta, pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėnesį, kai jam buvo išmokėta ne visa pensija. Teismas pažymėjo, kad šias išvadas patvirtina ir LVAT praktika (2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-2232/2013).

Pareiškėjas, prašydamas išmokėti jam senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią 2010–2011 metais, taikant Konstitucijai prieštaravusias Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, į VSDFV kreipėsi su 2013 m. rugsėjo 24 d. prašymu ir 2013 m. lapkričio 27 d. skundu, t. y. praleidęs Pensijų įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą.

Taisyklių 31 punkte nustatyta, kad jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per VSDFV nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba VSDFV direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas. Apie sprendimą nenagrinėti skundo pareiškėjui pranešama ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo neatnaujinti termino priėmimo dienos. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas 2014 m. sausio 29 d. atsakovui pateikė prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, kuriame nurodė, jog dirbančiam pensininkui nebuvo laiko gilintis į atsakovo vykdomą politiką, kad vykdė energetikos objektų statybos ir montavimo darbus, turėjo mažai laisvalaikio, todėl ir praleido skundo padavimo terminą (b. l. 31–32). LVAT savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs, kad terminas skundui paduoti asmeniui atnaujinamas tik tada, kai paduoti skundą jam sutrukdė konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis laiku paduoti prašymą bei pateikti atitinkamus dokumentus ar įgyvendinti savo tikslus per atstovą arba turėjo įtakos jo valiai pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios. Pažymėtina, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą yra grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymas VSDFV.

Pažymėtina ir tai, kad nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo – 2012 m. vasario 6 d., taip pat ir nuo jo paskelbimo – 2012 m. rugsėjo 21 d., praėjo pakankamai laiko, kad pareiškėjas galėtų suvokti galimą savo teisių pažeidimą ir įstatymo nustatyta tvarka ir terminais jas ginti. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai inter alia yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Be to, administracinių teismų praktikoje akcentuojama ir tai, jog savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą (2012 m. lapkričio 28 d. nutartis adm. byloje Nr. AS520-845/2012 ir kt.).

Įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kurios, jo manymu, sudarė pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, teismas konstatuoja, kad pagrindo, kaip teisingai nustatė atsakovas, atnaujinti pareiškėjui terminą paduoti skundą nebuvo. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos, kaip nepriklausiusios nuo jo valios ir sutrukdžiusios laiku kreiptis į VSDFV. Kitų aplinkybių, kurios sutrukdė pareiškėjui laiku kreiptis į VSDFV ir sudarytų pagrindą atnaujinti pareiškėjui terminą paduoti skundą, jis nenurodė.

Atsižvelgiant į tai, VSDFV 2014 m. vasario 26 d. skundžiama sprendimo Nr. (6.5) I-1792 dalimi pagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir pateiktų pareiškėjo skundų nenagrinėjo, todėl nurodyta sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti VSDFV išnagrinėti jo skundą iš esmės yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti 2014 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1792 dalį, todėl teismui konstatavus, kad ginčijama VSDFV sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta, yra atmestinas ir pareiškėjo reikalavimas įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjo skundą iš esmės.

III. Pareiškėjas P. K. apeliaciniu skundu (b. l. 52–54) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Pareiškėjui 2010-2011 metais neišmokėta dalis jam teisėtai priklausančios senatvės pensijos, todėl Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir pripažinus atitinkamas Laikinojo įstatymo nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, pareiškėjo teisė į nuosavybę turi būti ginama. Tai, kad jo teisės dėl neteisėto pensijos sumažinimo yra pažeidžiamos pareiškėjas sužinojo 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. oficialiai paskelbus ir įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui. Todėl į VSDFV (į teritorinį skyrių) pareiškėjas kreipėsi nepraleidęs 3 metų termino (2013 m. rugsėjo 24 d.).

Atsakovas VSDFV su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 57–60) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas sutinka su teismo sprendimu ir jame išdėstytais argumentais, atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tokiomis pat aplinkybėmis, kurias išdėstė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo, kuriuo teismas atmetė pareiškėjo P. K. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame padarytomis išvadomis, jog pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, nagrinėjamu atveju skaičiuojamą nuo 2010 m. sausio mėnesio. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų nekartoja, o tik pažymi, jog šių teisės aiškinimo taisyklių nuosekliai laikomasi administracinėse bylose, kurių aplinkybės iš esmės analogiškos kaip ir nagrinėjamu atveju (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. rugsėjo 10 d. Nr. AS624-618/2014, 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014, 2015 m. sausio 7 d. Nr. AS-156-556/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015, 2015 m. sausio 29 d. Nr. AS-17-520/2015, 2015 m. kovo 4 d. Nr. AS-241-756/2015, kt.).

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu (bei teismo argumentais), kuriuo atsisakyta atnaujinti jo praleistą terminą skundui paduoti. Šiuo aspektu kolegija pažymi, jog LVAT praktikoje, suformuotoje analogiško pobūdžio bylose, ne kartą pabrėžta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų procedūrinio pobūdžio termino, skaičiuojamo nuo pirmojo mėnesio, kurį asmuo gavo sumažintą pensiją, svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes – tai, kad jis dirbo sudėtingą darbą ir neturėjo laiko domėtis pensijų dydžiais bei jų mokėjimo tvarka – teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip objektyvios, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į VSDFV. Be to, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (paskelbimo) termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (LVAT nutartys administracinėse bylose: 2014 m. gruodžio 19 d. Nr. A602-1401/2014; 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-66-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-167-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015 ir kt.).

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamam ginčui aktualias materialinės teisės normas, be to, teisingai taikė aktualią teismų praktiką. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo P. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė