2015-10-21 Nr. AB-20420-3-61-3-03372-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-1081-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03372-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija: 63.2, 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. A. 2015 m. birželio 19 d. kreipėsi į teismą su skundu (teisme gautas 2015 m. birželio 22 d., b. l. 1–7), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 1D-4552(11); 2) solidariai priteisti iš atsakovų VRM ir Lietuvos valstybės 2 226,91 Eur neišmokėtos valstybinės pareigūnų pensijos dalį. Kartu su skundu Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo paduoti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių (b. l. 8–13).

Pareiškėjas paaiškino, kad 2010–2013 metais jam paskirta valstybinė pensija buvo mažinama vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis. Per šį laikotarpį susidarė 2 226,91 Eur nepriemoka. Į VRM pareiškėjas kreipėsi 2015 m. balandžio 30 d., tačiau VRM atsisakė nagrinėti jo prašymą. Termino kreiptis į teismą praleidimą pareiškėjas grindžia konstituciniais teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principais, taip pat teisingumo, teisinės valstybės ir kitais principais, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnio, 23 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Pareiškėjas pažymi, kad 2010 metais jam pablogėjo sveikata, jis buvo hospitalizuotas, nustatyta išeminė širdies liga, nestabili krūtinės angina. Nuo to laiko pareiškėjas yra nuolatos gydomas ambulatoriškai. Pareiškėjo liga sutrukdė jam tinkamai pasirūpinti savo teisių apsauga.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 26 d. nutartimi (b. l. 22–24) netenkino pareiškėjo R. A. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti, atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. taikytų Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnio nuostatų; priėmė pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma panaikinti VRM 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 1D-4552(11) ir priteisti neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį, susidariusią dėl laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. ir 2013 m. gruodžio 31 d. taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Iš teismui pateikto skundo ir Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. gegužės 12 d. pažymos pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, kuri jam nebuvo išmokėta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d.) ir terminais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A552-519/13, konstatavo, kad ginčams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, todėl savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą. Išplėstinė LVAT teisėjų kolegija, nagrinėdama iš esmės analogiško pobūdžio bylą dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje (adm. byloje Nr. A444-2232/2013) konstatavo, kad reikalavimui dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo pareikšti taikomas trejų metų procesinis kreipimosi į teismą terminas, kurio eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos.

Nustatyta, kad pareiškėjui R. A., pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, perskaičiuota pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo mokama nuo 2010 m. sausio 1 d. Nuo 2012 m. sausio 1 d. ir 2013 m. sausio 1 d. Laikinojo įstatymo nuostatų taikymas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas atitinkamai iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir iki 2013 m. gruodžio 31 d. Vadinasi, 2012 ir 2013 metais pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo perskaičiuojama esant skirtingam teisiniam pagrindui. Pagal anksčiau nurodytą LVAT praktiką, skundą dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo pareiškėjas turėjo paduoti per trejų metų laikotarpį, skaičiuojamą nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo (2010 m. vasario mėnesį), t. y. iki 2013 metų vasario mėnesio. Skundą dėl nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pensijos dalies priteisimo pareiškėjas turėjo paduoti iki 2015 metų vasario mėnesio, o dėl nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pensijos dalies priteisimo gali paduoti iki 2016 metų vasario mėnesio. Į teismą su skundu pareiškėjas kreipėsi 2015 m. birželio 19 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs terminą skundui dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo paduoti. Skundas dėl laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pensijos dalies priteisimo paduotas nepraleidus taikomo trejų metų procesinio kreipimosi į teismą termino.

Pareiškėjas prašo atnaujinti praleistą trejų metų skundo padavimo teismui terminą ir nurodo, kad jį praleido, nes tikėjo, jog valstybė sąžiningai kompensuos patirtus praradimus, be to, 2010 metų lapkričio mėnesį sutriko pareiškėjo sveikata. Nuo to laiko pareiškėjas nuolat gydosi.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, teismas gali atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, jeigu bus nustatyta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. LVAT ne kartą yra akcentavęs, kad terminas skundui paduoti asmeniui atnaujinamas tik tada, kai paduoti skundą jam sutrukdė konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios, konkrečioje teisinėje situacijoje jo pasirinkto elgesio modelio, ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą bei pateikti atitinkamus dokumentus ar įgyvendinti savo tikslus per atstovą arba turėjo įtakos jo valiai, pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti teisinę situaciją. Savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Pažymėtina ir tai, jog griežtu procesinių terminų skaičiavimu yra siekiama skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galbūt pažeistų teisių gynybą (LVAT 2012 m. sausio 6 d. nutartis adm. byloje Nr. AS822-61/2012; 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis adm. byloje Nr. TA858-62/2011).

Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos skundo padavimo termino praleidimo priežastys negali būti vertinamos kaip svarbios priežastys, sutrukdžiusios laiku kreiptis teisminės gynybos ir taip efektyviai apginti galimai pažeistas teises. Argumentai, kad pareiškėjas tikėjosi, jog valstybė kompensuos jo patirtus praradimus, yra subjektyvaus pobūdžio ir susiję išimtinai su jo pasirinktu savo teisių gynybos būdu. Pareiškėjas negali būti vertinamas kaip atidus ir rūpestingas asmuo. Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, priimtas 2012 m. vasario 6 d., Valstybės žiniose paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., nuo 2013 m. lapkričio 7 d. LVAT formuoja nuoseklią praktiką, kad savo teises valstybinių pensijų gavėjai turi ginti per trejus metus nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos, nepaisant to, pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2015 m. birželio 19 d. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad termino praleidimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos kaip pagrindas atnaujinti skundo padavimo terminą. Pareiškėjo veiksmai, kai jis nepagrįstai delsė kreiptis teisminės gynybos ir nesiėmė efektyvių gynybos priemonių, vertintini kaip jo pasirinktas pasyvus elgesio variantas. Tai, kad 2010 metais pareiškėjui buvo diagnozuota išeminė širdies liga, negali būti pagrindas atnaujinti praleistą skundo teismui padavimo terminą. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad 2011–2014 metais jo sveikatos būklė buvo tokia, kad jis objektyviai neturėjo galimybės ginti savo teises. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, pareiškėjas nenurodė.

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad teismas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu yra praleistas skundo padavimo terminas ir nėra pagrindo šį terminą atnaujinti. Įvertinęs tai, kad teismui nėra nurodytos jokios objektyvios ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios priežastys, kurios sukliudė jam laiku kreiptis į teismą, teismas sprendžia, kad pagrindo atnaujinti R. A. trejų metų kreipimosi į teismą terminą nėra, todėl jo skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. taikytų Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnio nuostatų, atsisakytina priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Pareiškėjo skundo dalis, kuria prašoma panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 1D-4552(11) ir priteisti neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį, susidariusią dėl laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. ir 2013 m. gruodžio 31 d. taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų, iš esmės atitinka ABTĮ 23 ir 24 str. reikalavimus, todėl priimtina.

III. Pareiškėjas R. A. atskiruoju skundu (b. l. 34–37) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. nutarties dalį, kurioje atsisakyta atnaujinti kreipimosi į teismą terminą ir priimti skundo dalį dėl susidariusios nepriemokos už 2010-2012 metus priteisimo. Pareiškėjas prašo terminą atnaujinti ir priimti nagrinėti visą jo skundą.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo nutartis atima jam galimybę apginti pažeistas turtines teises, be to, prieštarauja jo paties formuojamai praktikai analogiškose bylose (pvz., Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 12 d. nutartyje administarcinėje byloje Nr. I-3807-437/2015 atnaujino terminą dėl teisinio neapibrėžtumo situacijos buvimo, kuri apsunkino kreipimąsi į teismą). Pareiškėjas pažymi, kad į teismą laiku nesikreipė ir dėl ginčui aktualiu metu vyravusio teisinio neaiškumo.

Atskirąjį skundą pareiškėjas taip pat grindžia konstituciniu teisinės valstybės principu, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. nutarties dalis, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, atsisakė priimti R. A. skundo reikalavimą priteisti už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Iš teismui pateikto skundo bei Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymos apie 2010–2013 m. R. A. pensijos dydį (b. l. 18–19) matyti, kad pareiškėjas siekia inicijuoti teisinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., taikant atitinkamas Laikinojo įstatymo nuostatas, priteisimo.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537), Laikinojo įstatymo 4 bei 5 straipsniuose nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais pakeitimais šio įstatymo nuostatų galiojimas buvo pratęstas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Atsižvelgusi į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimą, skunde apibrėžtą bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., pagal skirtingus juridinius pagrindus skaidė į atskirai analizuojamus laikotarpius. Nagrinėjamu atveju aktualus teismo atsisakymo priimti pareiškėjo reikalavimą dėl už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Remdamasi LVAT praktika, suformuota 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 bei 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, bei 2012 m. vasario mėnesį – gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėnesį. Kadangi į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. ir 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio31 d. laikotarpiais susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. birželio 19 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 21), pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas praleido 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

Konstatavus, kad pareiškėjas praleido 3 metų terminą reikalavimui dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareikšti, spręstinas klausimas dėl termino minėtam reikalavimui pateikti atnaujinimo.

Pasisakydama šiuo aspektu, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti per 2010 m. sausio – 2012 m. gruodžio mėnesio laikotarpį susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Tačiau net skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant. Šiuo klausimu reikšminga LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažintas skundo padavimas teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Analogiški vertinimai pateikti ir kitose LVAT nutartyse (žr. nutartis administracinėse bylose: Nr. AS525-924/2014; Nr. AS756-1281/2014; Nr. AS822-1163/2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė, jog tinkamai savo teises ginti jam sutrukdė 2010 metais pablogėjusi sveikata (nustatyta, kad nuo 2010 m. lapkričio 12 d. iki 2010 m. lapkričio 19 d. pareiškėjas gydėsi VšĮ Šiaulių ligoninės kardiologijos skyriuje, jam nustatyta šeiminė širdies liga, b. l. 14). Įvertinusi minėtas aplinkybes bei byloje surinktus duomenis, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šios aplinkybės negali būti pagrindas atnaujinti praleistą skundo teismui padavimo terminą. Kaip teisingai pažymėta apeliaciniu skundu skundžiamoje nutartyje pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl sveikatos būklės objektyviai neturėjo galimybės ginti savo teises 2011–2014 metais.

Atsižvelgdama į LVAT praktiką bei įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas atitinka minėtą LVAT praktiką, ginčijamoje dalyje teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį.

Apibendrindama anksčiau išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartimi pagrįstai ir teisėtai atsisakyta atnaujinti terminą skundui paduoti bei atsisakyta priimti pareiškėjo reikalavimą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos. Keisti ar naikinti nurodytą nutartį nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. A. atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė