dbffbcbf-b230-4a80-8599-17aff5aaf567 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. 2A-112-464/2016 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02256-2014-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1.; 2.1.2.4.1.2.; 2.5.29.2. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. kovo 21 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės PiÅ¡kinaitės ir Viginto ViÅ¡inskio, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo ieÅ¡kovės restruktÅ«rizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „VKK Investicijos“ apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje 2-2915-661/2015 pagal ieÅ¡kovės restruktÅ«rizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „VKK Investicijos“ ieÅ¡kinį atsakovei Nordea Bank AB, veikiančiai Lietuvoje per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, tretieji asmenys V.

Z., uždaroji akcinė bendrovė „Vicus“, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „VKK Klaipėda“, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „VekÅ¡is“, dėl kreditavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė IeÅ¡kovė RUAB „VKK Investicijos“ kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu (t. 1, b. l. 1-22) ir prašė pripažinti ieÅ¡kovės RUAB „VKK Investicija“ direktoriaus V. Z. ir atsakovės 2008-05-12 sudarytÄ kreditavimo sutartį Nr. KK 08/05/66D negaliojančia.

Nurodė, kad atsakovė pagal minėtÄ sutartį suteikė trečiajam asmeniui V. Z. 1 700 000 Lt dydžio kreditÄ asmeninių vartojimo poreikių tenkinimui. 2009-05-04 papildomu susitarimu Nr. KKP 09/05/07D, 2009-09-02 papildomu susitarimu Nr. KKP 09/09/21 D, 2009-12-17 papildomu susitarimu KKP 09/12/46D ir 2010-09-24 papildomu susitarimu Nr. KKP 10/09/78D trečiasis asmuo V. Z. ir atsakovė keitė kreditavimo sutarties sÄ lygas. 2008-05-13 buvo sudarytas hipotekos sandoris, kuriuo RUAB ,,VKK Investicija“ už V. Z. prievolę įkeitė atsakovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamÄ jį turtÄ .

IeÅ¡kovė įsipareigojo įvykdyti trečiojo asmens – V. Z. įsipareigojimo pagal kreditavimo sutartį, tuo atveju, jei jis per hipotekos lakÅ¡te nustatytÄ terminÄ neįvykdys savo įsipareigojimo arba tuo atveju, kai atsakovė turės teisę reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotÄ reikalavimÄ prieÅ¡ terminÄ . Kredito gavėjas V. Z. pažeidė kreditavimo sutarties sÄ lygas, todėl sutartis buvo nutraukta. Kreditavimo sutartis prieÅ¡tarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl pripažintina negaliojančia.

Bankas nesilaikė Finansų įstaigų įstatymo (toliau - FĮĮ) 31 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punkto sÄ lygų. V. Z. per mėnesį turėjo mokėti apie 5 000 Lt įmokÄ , nors paties V. Z. darbinių pajamų (3 867 Lt per mėnesį) neužteko tokiai įmokai mokėti. Kreditavimo sutartis prieÅ¡tarauja CK 1.5 straipsniui, kadangi kreditavimo sutartimis nemokėjimo rizika yra perkeliama ne kredito įstaigoms, bet kredito gavėjams. RUAB „VKK Investicija“ nebuvo žinoma ir finansinė trečiojo asmens V.

Z., už kurį turtÄ Ä¯keitė ieÅ¡kovė, padėtis, nežinomos trečiojo asmens ekonominės perspektyvos prievolei įvykdyti ir kaip jos buvo įvertintos atsakovės iki kreditavimo sutarties sudarymo. Kreditavimo sutartis prieÅ¡tarauja gerai moralei (CK 1.81 str.), kadangi buvo sudaryta nesilaikant FĮĮ reikalavimų. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2015-04-23 sprendimu (t. 2, b. l. 207-213) ieÅ¡kinį atmetė ir priteisė atsakovei 1 506,02 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų, nurodęs, kad Å¡ios iÅ¡laidos apmokamos iÅ¡ administravimui skirtų lėšų.

Teismas pažymėjo, kad FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktų sÄ lygos, kurių pažeidimu grindžiamas ieÅ¡kovės reikalavimas, yra vieÅ¡osios teisės normos ir taikomos finansų įstaigų veikloje. Todėl sutiko su atsakovės pozicija, jog ieÅ¡kovė nėra tas subjektas, kuris turi ar gali turėti teisinį suinteresuotumÄ tirti ir vertinti banko vidaus veiklÄ vieÅ¡osios teisės aspektu, įskaitant ir pagal FĮĮ. IeÅ¡kovės argumentus, jog atsakovė nevertino ar netinkamai įvertino kredito gavėjo V.

Z. turtinės padėties, teismas pripažino nepagrįstais, nurodęs, kad bankas kreditÄ suteikė veikdamas rÅ«pestingai, įvertindamas visas reikÅ¡mingas aplinkybes, susijusias su kredito gavėju bei teikiamais užtikrinimais. Kreditavimo sutartis su V. Z. buvo sudaryta 2008-05-12, o nutraukta nuo 2011-11-24, taigi, nors ir su pažeidimais, tačiau V. Z. jÄ vykdė. Šį faktÄ bei sutarties vėlesnius pakeitimus teismas įvertino kaip sutarties patvirtinimÄ , pažymėdamas, kad patvirtinusi sutartį Å¡alis netenka teisės jos ginčyti.

Teismo vertinimu, ieÅ¡kovei ir V. Z. buvo žinomos visos kreditavimo sutarties sÄ lygos, su visomis sÄ lygomis ieÅ¡kovė ir V. Z. sutiko, Å¡ios sÄ lygos atitiko ir atitinka teisės normas. Tokių ieÅ¡kovės nurodomų aplinkybių, kad jai pačiai nebuvo žinoma V. Z. finansinė padėtis, teismas nelaikė reikÅ¡mingomis ir / ar patvirtinančiomis sandorio negaliojimÄ pagal CK 1.5 bei 1.81 straipsnių nuostatas. Pati ieÅ¡kovė pripažino, kad ji, duodama sutikimÄ Ä¯keitimui, visiÅ¡kai nesidomėjo V.

Z., už kurio prievolę įkeitė turtÄ , finansine padėtimi, ekonominėmis perspektyvomis prievolei įvykdyti, nekėlė jokių sÄ lygų. V. Z. ir ieÅ¡kovė gerai suprato prisiimamus įsipareigojimus, todėl privalo juos vykdyti (CK 6.189 str.). III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai IeÅ¡kovė RUAB „VKK Investicija“ apeliaciniame skunde (t. 3, b. l. 1-27) praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015-04-23 sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2008-05-12 kreditavimo sutartį Nr. KK08/05/66 D, apeliacinį skundÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:PasiraÅ¡ydamas ginčijamÄ kreditavimo sutartį su trečiuoju asmeniu V. Z., bankas žinojo, kad kredito gavėjas V. Z. yra nepajėgus grÄ Å¾inti suteikiamÄ kreditÄ . Nebuvo patikimų duomenų, iÅ¡ kurių bankas galėjo spręsti, kad kredito gavėjo V. Z. ekonominės galimybės iÅ¡ esmės pagerėtų. Faktas, jog kredito gražinimo užtikrinimui buvo sudarytas hipotekos sandoris ir įkeisti nekilnojamieji daiktai, nepaneigia akivaizdaus kredito gavėjo finansinio nepajėgumo, kuris atsakovui turėjo bÅ«ti žinomas.

Atsakovė nesilaikė FĮĮ įtvirtintos pareigos prieÅ¡ priimant sprendimÄ skolinti įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė bÅ«klė leidžia tikėtis jo sugebėjimu įvykdyti įsipareigojimus. Pažeisdama FĮĮ 31 str. reikalavimus, atsakovė pati prisiėmė rizikÄ , visiÅ¡kai nevertindama V. Z. turtinės finansinės padėties. Teismas, nevertino banko, kaip subjekto, kuriam keliami specifiniai reikalavimai, veiksmų ginčo sandorio sudarymo metu bei ieÅ¡kovės pateiktų duomenų apie V.

Z. finansinę padėtį.Teismo cituojamoje kasacinio teismo iÅ¡nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2014 nebuvo nagrinėjamas reikalavimas pripažinti kredito sutartį negaliojančia, o buvo suformuluoti laiduotojo civilinės atsakomybės aspektai FĮĮ kontekste. Todėl nagrinėjamos bylos kontekste negali bÅ«ti vadovaujamasi civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2014 suformuotais precedentais.2008-05-12 kreditavimo sutartis Nr. KK08/05/66D prieÅ¡tarauja sÄ Å¾iningumo, teisingumo, protingumo principams (CK 1.5 str.) ir gerai moralei (CK 1.81 str.).

Bankas, bÅ«damas apdairus, rÅ«pestingas, dėmesingas, atidus ir atsargus verslo subjektas, disponuodamas galimybe naudotis kvalifikuota teisine pagalba, turėjo pasidomėti, taip pat ir pareikalaujant iÅ¡ kitos sandorio Å¡alies informacijos bei duomenų apie jau turimus kreditorinius įsipareigojimus, jų vertę, tačiau to nepadarė. Sudarant kreditavimo sutartį su V. Z., iÅ¡ Å¡io asmens buvo vykdomas iÅ¡ieÅ¡kojimas ne vienos bylos pagrindu, jo gaunamos pajamos buvo akivaizdžiai per mažos milijoniniam kreditui gauti, prognozės dėl galėjimo laiku grÄ Å¾inti suteiktÄ kreditÄ buvo neigiamos.Teismas iÅ¡ esmės nepasisakė dėl ieÅ¡kovės argumentų - dėl ginčijamo sandorio prieÅ¡taravimo bendriesiems teisės principams, geros moralės normoms, nevertino ir ieÅ¡kovės pateiktų duomenų apie trečiojo asmens V.

Z. finansinę bÅ«klę ginčijamo sandorio sudarymo metu.Teismas priėmė formalų sprendimÄ , apsiribodamas deklaratyviomis nuostatomis. Teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Ä®rodymų nevertinimas, nepasisakymas dėl jų motyvacinėje sprendimo dalyje yra ne tik teismo sprendimo formos pažeidimas, bet ir teismo sprendimo turinio trÅ«kumas. Atsakovė Nordea Bank AB, veikianti Lietuvoje per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, atsiliepime (t. 3, b. l. 30-44) praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2015-04-23 sprendimÄ palikti nepakeistÄ , priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:Aplinkybė, jog pats V. Z. neginčijo kredito sutarties jau daugiau nei 6 metus nuo jos sudarymo suponuoja iÅ¡vadÄ , kad tikrasis ieÅ¡kinio tikslas yra vilkinti iÅ¡ieÅ¡kojimo veiksmus. Be to, ieÅ¡kovė nėra subjektas, galintis turėti teisinį suinteresuotumÄ tirti ir vertinti banko vidaus veiklÄ vieÅ¡osios teisės aspektu. Bylos nagrinėjimo dalykas negali apimti banko veiklos vertinimo pagal FĮĮ. IeÅ¡kovė neįrodė, kad kreditavimo sutartis prieÅ¡tarauja imperatyvioms įstatymo normoms.

Bylos duomenys patvirtina, kad bankas kreditÄ suteikė veikdamas rÅ«pestingai, įvertindamas visas reikÅ¡mingas aplinkybes, susijusias su kredito gavėju, teikiamais užtikrinimais. Bankas atliko visus veiksmus tam, kad įvertintų kredito iÅ¡davimui ir jo grÄ Å¾inimo rizikos valdymui reikÅ¡mingas aplinkybes. IeÅ¡kovė, sudarydama užtikrinimo sandorį, galėjo ir turėjo vertinti rizikÄ tiek, kiek jai tai buvo reikÅ¡minga, ir jeigu to nedarė, tai yra tik ieÅ¡kovo rizika. Pats V. Z., kreipdamasis į bankÄ dėl kredito gavimo ir bÅ«damas verslininku, galėjo ir turėjo įvertinti ketinamus prisiimti įsipareigojimus.

IeÅ¡kovės iÅ¡ VMI gauti dokumentai patvirtina tik tai, kaip asmuo vykdė prievoles valstybei deklaruoti gaunamas pajamas ir mokėti mokesčius, tačiau nepatvirtina ir negali patvirtinti asmens galimybių laiko perspektyvoje grÄ Å¾inti kreditÄ . Aplinkybė, kad asmuo gauna mažesnį darbo užmokestį, nei jo mokėtina įmoka, ar turi kitų įsipareigojimų savaime nesudaro pagrindo teigti, jog tas asmuo negalėjo prisiimti ir vykdyti įsipareigojimų. Yra įprastinė praktika, kuomet fiziniai asmenys vykdo verslÄ per juridinius asmenis, ir bÅ«tent per juridinius asmenis gauna pajamas, kurias skiria / gali skirti įsipareigojimų vykdymui.

Juolab kad teisės aktai nedraudžia tretiesiems asmenims vykdyti prievoles už skolininkÄ . IeÅ¡kovė neįrodė, kad kredito sutartis prieÅ¡tarauja gerai moralei (CK 1.81 str.). Teiginiai, kad kredito sutartis ieÅ¡kovei sukelia pasekmes, kad turi bÅ«ti parduotas ieÅ¡kovės įkeistas turtas, kad ieÅ¡kovė nežinojo, kokia kredito sutarties sudarymo metu buvo V. Z. finansinė padėtis akivaizdžiai nesudaro pagrindo teigti, kad sutartis negalioja CK 1.81 straipsnio prasme. Tai, kad ieÅ¡kovė, kurios vienasmenis valdymo organas (direktorius) yra banko skolininkas V.

Z., reiÅ¡kia ieÅ¡kinį dėl kredito sutarties ginčijimo, tik įrodo akivaizdų ieÅ¡kovės ir trečiojo asmens V. Z. (valdymo organo) nesÄ Å¾iningumÄ .IeÅ¡kovės argumentai apie teismo sprendimo turinio trÅ«kumus teisiÅ¡kai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas nurodė motyvus dėl kiekvieno iÅ¡ trijų pagrindų, kuriais remdamasi ieÅ¡kovė ginčijo kredito sutartį, nurodė, kokiais argumentais vadovaudamasis atmetė ieÅ¡kovės teiginius, nurodė, kokių aplinkybių ieÅ¡kovė neįrodė.

Sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas.IeÅ¡kovė nepagrįstai praÅ¡o žodinio apeliacinio skundo nagrinėjimo. Bylai reikÅ¡mingos faktinės aplinkybės yra pagristos raÅ¡ytiniais įrodymais, iÅ¡samiais Å¡alių paaiÅ¡kinimais procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžiuose pirmosios instancijos metu. Trečiasis asmuo UAB „Vicus“ atsiliepime (t. 3, b. l. 50-53) praÅ¡o patenkinti ieÅ¡kovės apeliacinį skundÄ . Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:Ginčo sutartis prieÅ¡tarauja imperatyvioms įstatymo normoms.

Bankas nesilaikė FĮĮ įstatyme nustatytos pareigos, prieÅ¡ priimant sprendimÄ skolinti, įsitikinti kliento ekonomine bei finansine padėtimi. Banko, kaip verslo subjekto, kaltė gali pasireikÅ¡ti pačia mažiausia kaltės forma. Atsakovė, atlikdama savo pareigas nerÅ«pestingai, prisiėmė ir rizikÄ dėl galimos žalos atsiradimo. Pirmosios             instancijos teismas nevertino banko, kuriam keliami didesni reikalavimai, veiksmų ginčo sandorio sudarymo metu, ieÅ¡kovės pateiktų duomenų apie trečiojo asmens V.

Z. finansinę padėtį. Pateiktų įrodymų nevertinimas ir nepasisakymas dėl jų yra teismo sprendimo formos pažeidimas bei jo turinio trÅ«kumas. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinis skundas netenkintinas. IeÅ¡kovė (apeliantė) ginčijo trečiojo asmens V. Z. ir atsakovės Nordea Bank AB sudarytÄ kreditavimo sutartį skirtingais sandorių negaliojimo pagrindais – tiek pagal CK 1.80 straipsnį (imperatyvioms įstatymo normoms prieÅ¡taraujantis sandoris), tiek pagal CK 1.81 straipsnį (vieÅ¡ajai tvarkai ir gerai moralei prieÅ¡taraujantis sandoris), o taip pat įrodinėjo Å¡io sandorio prieÅ¡taravimÄ CK 1.5 straipsnyje įvirtintiems bendriesiems teisės principams (teisingumui, protingumui, sÄ Å¾iningumui).

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į sandorio sudarymo aplinkybes bei jo vykdymo eigÄ , į bylÄ pateiktų įrodymų visumÄ , nenustatė pagrindo pripažinti šį kreditavimo sandorį negaliojančiu pagal CK 1.5, 1.80, 1.81 straipsnių nuostatas. Apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo padarytas iÅ¡vadas, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde dėstomus nesutikimo su teismo sprendimu argumentus ir nenustačiusi prielaidų skundo ribų peržengimui, aptaria ieÅ¡kinio pagrindÄ sudarančius sandorio (ne)galiojimo faktinius bei teisinius aspektus (CPK 320 str.).

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka CPK 322 straipsnio nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylÄ nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas bÅ«tinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundÄ arba pareiÅ¡kime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotÄ praÅ¡ymÄ nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka, tačiau Å¡is praÅ¡ymas teismui nėra privalomas.Nagrinėjamu atveju apeliantė praÅ¡o apeliacinį skundÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi, jos vertinimu, pirmosios instancijos teismo padaryti procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimai, tiriant ir vertinant įrodymus, gali bÅ«ti paÅ¡alinti tik nagrinėjant apeliacinį skundÄ Å¾odinio proceso metu.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad visos reikÅ¡mingos kilusiam ginčui iÅ¡spręsti aplinkybės Å¡iuo atveju yra aiÅ¡kios ir pakankamos apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo įvertinimui raÅ¡ytinio proceso tvarka, todėl į apeliantės praÅ¡ymÄ jos skundÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka neatsižvelgtina Dėl pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo motyvavimo Apeliantė savo skundÄ grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka įstatymo reikalavimų (CPK 270 str.), nes jame pirmosios instancijos teismas neįvertino apeliantės nurodomų argumentų dėl trečiojo asmens finansinės bÅ«klės ginčo sandorio sudarymo metu, nemotyvavo sprendimo dėl ginčo sandorio atitikimo bendriesiems teisės principams bei geros moralės normoms.

Tokios apeliacinio skundo argumentacijos kontekste svarbi yra tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo pozicija dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimÄ . Pagal CPK 270 straipsnio 4 dalį teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi bÅ«ti iÅ¡dėstytos: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo iÅ¡vados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi.

Nacionalinių teismų sprendimų motyvai turi bÅ«ti pakankami, kad atsakytų į esminius Å¡alies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ sprendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas iÅ¡samiai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius rašytinius įrodymus bei išklausęs šalių paaiškinimus, savo sprendime nekonstatavo (nenustatė) apeliantės įvardijamų faktinių bei teisinių pagrindų ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu (CPK 185 str.), ir priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, savo išvadas dėl ginčo sandorio atitikimo bendriesiems teisės principams ir geros moralės normoms pirmosios instancijos teismas motyvavo.

IÅ¡ sprendimo motyvų yra visiÅ¡kai aiÅ¡ku, kodėl pirmosios instancijos teismas padarė bÅ«tent tokias iÅ¡vadas dėl ginčo dalyko, o vien tai, kad su jomis nesutinka apeliantė, nelemia teismo sprendimo formos ir turinio ydingumo. Be to, atmesdamas patį ieÅ¡kinį, teismas atmetė (nesutiko) ir visus ieÅ¡kinio argumentus, atskirai nemotyvuodamas savo nesutikimo su kiekvienu iÅ¡ argumentų. Todėl teisėjų kolegija deklaratyvius apeliacinio skundo teiginius apie formalų teisingumo vykdymÄ atmeta. Dėl sandorio negaliojimo CK 1.81 straipsnio pagrindu Å ioje ginčo dalyje apeliantė tvirtina, kad viena iÅ¡ praÅ¡omo pripažinti negaliojančiu sandorio Å¡alių – bankas, pažeisdamas CK 1.5 straipsnyje įvirtintus principus, veikė neapdairiai, nerÅ«pestingai ir neatsakingai, nes, bÅ«damas specialius verslo subjektas ir turėdamas galimybes naudotis kvalifikuota pagalba, suteikė itin didelį kreditÄ prieÅ¡ tai nepasidomėjęs jo praÅ¡ančio asmens turtine padėtimi ir grÄ Å¾inimo galimybėmis.

CK 1.81 straipsnis nustato, kad yra niekinis ir negalioja vieÅ¡ajai tvarkai ar gerai moralei prieÅ¡taraujantis sandoris. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad „vieÅ¡oji tvarka“ apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o Å¡ie principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. SÄ voka „gera moralė“ yra vertinamoji, todėl, kilus geros moralės taikymo klausimui, teismui privalu taikyti bylos nagrinėjimo metu pripažįstamus moralės standartus vadovaujantis objektyviuoju protingumo kriterijumi.

Pažymėtina, kad visuomenės pagrindÄ sudaro teisingumas. Juo turi bÅ«ti grindžiami ir civilinių teisinių santykių dalyvių veiksmai, taigi ir sudaromi sandoriai. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimÄ , apsaugoti ekonomiÅ¡kai ir fiziÅ¡kai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti keliÄ piktnaudžiauti teise. Todėl neabejotina, kad vertinant sudarytus sandorius reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2014;

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015). Kasacinio teismo praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta ir tai, kad sandorio turinys geros moralės požiÅ«riu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sÄ Å¾iningumo ir nesÄ Å¾iningumo) sampratÄ . Ä®statyme neatskleistas formuluotės vieÅ¡oji tvarka ar gera moralė turinys, jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis. Nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, sutarties Å¡alių ketinimai iÅ¡ tiesų turi labai svarbiÄ reikÅ¡mę.

Remiantis CK 1.81 straipsniu, turi bÅ«ti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties Å¡alių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, prieÅ¡ingo vieÅ¡ajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimÄ . Tokius Å¡alių ketinimus privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-12-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015). VieÅ¡ajai tvarkai prieÅ¡taraujančio sandorio negaliojimui taikytinos CK 1.78 straipsnio 5 dalies taisyklės: reikalavimÄ dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikÅ¡ti bet kuris suinteresuotas asmuo, suinteresuotu asmeniu Å¡iame kontekste laikytinas asmuo, turintis teisinį interesÄ , t. y. toks, kurio teisėms ir pareigoms niekinio sandorio negaliojimas turi įtakos; niekinio sandorio teisinius padarinius ir niekinio sandorio faktÄ teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva), nepriklausomai nuo dalyvaujančių byloje asmenų reiÅ¡kiamų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2010).Nagrinėjamoje byloje 2008-05-12 kreditavimo sutarties, sudarytos tarp trečiojo asmens V.

Z. ir atsakovės Nordea Bank AB, teisėtumas bei pagrįstumas buvo vertinamas ir jos galimo prieÅ¡taravimo vieÅ¡ai tvarkai ar gerai moralei aspektu. Bylos duomenis patvirtina, kad 2008-05-12 kreditavimo sutartimi Nr. KK08/05/66D atsakovė trečiajam asmeniui V. Z. suteikė 1 700 000 Lt kreditÄ , kurio paskirtis sutartyje nurodyta kaip vartojimo poreikių tenkinimas, o grÄ Å¾inimo data nustatyta 2023-05-05 (t. 1, b. l. 23-33). Minėta kreditavimo sutartis buvo pakeista (modifikuota) vėlesniais Å¡alių sudarytais papildomais susitarimais: 2009-05-04, 2009-09-02, 2009-12-17, 2010-09-24 (t. 1, b. l. 34-63).

Be to, 2008-05-12 kreditavimo sutarties įvykdymas buvo užtikrintas dvejopo pobÅ«džio užtikrinimo priemonėmis: įmonių RUAB „Vicus“ ir BUAB „VKK Klaipėda“ laidavimu bei įmonių BUAB „VKK Klaipėda“, BUAB „VeÅ¡kis“ o taip pat apeliantės - RUAB „VKK Investicija“ - turto hipoteka (2008-05-13 hipotekos lakÅ¡tas Nr. 03/1/2008/0006254 (t. 1, b. l. 118-153, 157-212). Ginčo kredito sutartis buvo nutraukta 2011-11-24, trečiajam asmeniui V. Z. pažeidus mokėjimo prievolių vykdymo tvarkÄ , dėl ko buvo pradėtos ir skolos iÅ¡ieÅ¡kojimo priverstine tvarka procedÅ«ros (t. 1, b. l. 113, 173-177).

Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu dar ir tai, kad ir pati apeliantė RUAB „VKK Investicija“ mėgino nuginčyti savo 2008-05-13 sudarytÄ hipotekos sandorį CK 1.80, 1.81 ir 1.82 straipsnių pagrindais, tačiau tokie jos reikalavimai nebuvo patenkinti. Vilniaus apygardos teismas 2015-06-22 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1372-781/2015 ieÅ¡kinį atmetė, o Å¡is sprendimas Lietuvos apeliacinio teismo 2015-10-21 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1035-186/2015 paliktas nepakeistas (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys;

CPK 179 str. 3 d.). Bylos duomenimis, kuriuos patvirtina ir Juridinių asmenų registro duomenų bazėje esanti informacija, nustatyta, kad trečiasis asmuo V. Z. nuo 2007-12-03 buvo apeliantės darbuotojas, ėjęs komercijos direktoriaus pareigas (t. 1, b. l. 272-275), o nuo 2012-07-13 paskirtas apeliantės RUAB „VKK Investicija“ vienasmeniu valdymo organu (direktoriumi), taip pat nuo 2011-07-01 jis vadovauja įmonei RUAB „Vicus“, kuri, atitinkamai, laikotarpiu nuo 2006-12-19 iki 2007-03-21 buvo ir vienintelė apeliantės savininkė (akcininkė) (CPK 179 str. 3 d.).

Atskleidus ginčo sandorio sudarymo esminius faktus, Å¡io sandorio bei jį užtikrinusio hipotekos sandorio Å¡alių tarpusavio ryÅ¡ius, akivaizdu, jog apeliantė, siekdama užtikrinti trečiojo asmens V. Z. sutartinių įsipareigojimų bankui vykdymÄ , įkeitė atsakovei ir savo turtÄ . Esant tokioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kredito suteikimas privačiame sektoriuje veikusiam trečiajam asmeniui, kuris atitinkamais laikotarpiais vadovavo ar buvo vienu iÅ¡ vadovaujančių darbuotojų (komercijos direktoriumi) tuo metu aktyviai rinkoje veikusiems juridiniams asmenims, užtikrinusiems jo prievolės grÄ Å¾inti kredito sumÄ Ä¯vykdymÄ laidavimu bei hipoteka, akivaizdžiai nepatenka į santykius, apimančius vieÅ¡ojo intereso sritį.

Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog ginčo kreditavimo sutartis buvo sudaryta ir / ar atsakovės suteiktos kredito lėšos būtų skirtos finansuoti ne privačiais interesais veikusių byloje dalyvaujančių asmenų (ūkio subjektų), bet tam tikros visuomenės dalies ar regiono interesų tenkinimui. Pažymėtina ir tai, kad nors kreditavimo sutartyje kredito paskirtimi įvardintas vartojimo poreikių tenkinimas (2.7 p.), tačiau paraiškoje kreditui gauti trečiasis asmuo V.

Z. detalizavo savo ketinimus dėl kredito lėšų panaudojimo - „akcininko piniginiai įnaÅ¡ai pastato remontui“ (2 p.) (atitinkami, toks ekonominis interesas atskleidžia ir nuosavybės teisinių santykių į apeliantės įmonės akcijas faktÄ ), bei įvardijo planus - kreditavimo sutartimi planuojama finansuoti prekybinių patalpų, esančių Savanorių pr. 375, Kaune, rekonstrukcijÄ , bendra sÄ matos vertė sudaro 4 700 000 Lt, iÅ¡ kurių 1 350 000 Lt suma dengiama nuosavomis lėšomis (7 p.) (t. 1, b. l. 272-275).

Vadinasi, Å¡ios bylos nagrinėjimas susijęs iÅ¡imtinai su privačiais bylos Å¡alių (tiek apeliantės, tiek ir V. Z. interesais), kurie atsispindi Å¡alių sudarytuose sandoriuose. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nebuvus vieÅ¡os tvarkos ir geros moralės pažeidimo, ir teisėjų kolegija sutinka su teismo iÅ¡vadomis dėl reikalavimo nepagrįstumo aptariamu pagrindu.Teisėjų kolegija pažymi, kad pati apeliantė aiÅ¡kiai neįvardija, kaip jos nurodomos aplinkybės, susijusios su nepagrįstai didelės kredito sumos suteikimu trečiajam asmeniui, tinkamai neįvertinus jo turtinės padėties, siejamas su vieÅ¡Ä ja tvarka ir / ar gera morale.

Be to, net ir konstatavus apeliantės pageidaujamas faktines aplinkybes, susijusias su kredito suteikimo trečiajam asmeniui proceso ydingumu, šiuo konkrečiu atveju nebūtų jokio teisinio pagrindo pripažinti ginčijamo paskolos sandorio prieštaravimo viešajai tvarkai ar gerai moralei, nes jis, viena vertus, per se nėra nukreiptas pažeisti kitų asmenų, juo labiau, visuomenės interesus ir nėra nepriimtinas moralės normų aspektu, antra vertus, pati sandorio šalis (t. y. kredito gavėjas V.

Z.) ginčo su kita sandorio Å¡alimi (banku) dėl to neinicijavo, nors sandorio kvestionavimas labiausiai atitiktų bÅ«tent jo interesus ir turėtų įtakos jo asmeninėms prievolėms. Dar daugiau, nors sandorio, kuris yra teisme ginčijamas, Å¡alis turėtų dalyvauti byloje bÅ«tent ginčo Å¡alies (ieÅ¡kovo arba atsakovo) procesinėje pozicijoje, apeliantė, kuriÄ byloje atstovauja V. Z. įgaliota darbuotoja, savo vadovui V. Z. tokio reikalavimo taip pat nereiÅ¡kė. Tikėtina, kad apeliantės - restruktÅ«rizuojamos įmonės (CPK 83 str. 1 d. 8 p.), ir trečiojo asmens pozicija dėl pastarojo procesinės padėties Å¡ioje byloje yra judviejų suderinta ir pasirinkta siekiant sandorio Å¡aliai V.

Z. iÅ¡vengti asmeninės pareigos kompensuoti bylinėjimosi iÅ¡laidas valstybei ar ginčo Å¡aliai, jeigu reikalavimas bÅ«tų iÅ¡spręstas antrosios ginčijamo teisinio santykio Å¡alies (banko) naudai. Atitinkamai, toks dalyvaujančių byloje asmenų procesinis elgesys, kartu su pirmiau aptartomis aplinkybėmis dėl kito apeliantės inicijuoto teisminio ginčo (dėl hipotekos sandorio) baigties neleidžia įžvelgti pačios apeliantės sÄ Å¾iningumo ir kitokio jos siekio, nei noras vengti sutartinių prievolių vykdymo.

 Dėl sandorio negaliojimo CK 1.80 straipsnio pagrindu Å iuo pagrindu apeliantė ginčija kreditavimo sandorį tvirtindama, kad jis prieÅ¡tarauja imperatyvioms normoms, - FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies 1 ir 3 punktams. FĮĮ 31 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad finansų įstaiga, prieÅ¡ priimdama sprendimÄ Ä¯sigyti kapitalo arba pinigų rinkos priemonių, skolinti, prisiimti įsipareigojimus už savo klientÄ , privalo įsitikinti, kad:

1) įsigyjamas finansinis turtas, įkeičiamas arba kitas turtas, iš kurio ateityje gali būti tenkinamas finansų įstaigos reikalavimas, tikrai yra ir iš jo gali būti tenkinamas įgytas finansų įstaigos reikalavimas;

2) kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus;

3) klientas vykdė ir vykdo savo finansinius įsipareigojimus finansų įstaigoms. Taigi Å¡ios normos numato finansų įstaigos pareigÄ turėti raÅ¡ytines vidaus taisykles, kurios užtikrintų, kad įstaiga, sudarydama sandorius dėl finansinių paslaugų teikimo ir investuodama lėšas, veiktų saugiai bei patikimai, galėtų laiku pastebėti iÅ¡ sudaromų sandorių kylančiÄ galimÄ rizikÄ , tinkamai jÄ Ä¯vertinti bei sumažinti, nuolat jÄ stebėti bei valdyti; taip pat inter alia prieÅ¡ priimant sprendimÄ skolinti įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė bÅ«klė leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Å¡ių normų paskirtis pirmiausia yra pačios finansų įstaigos, o ne kredito gavėjų interesų apsauga, nes jos suvaržo galimybes neatsakingai skolinti lėšas, tačiau niekaip nesuteikia kredito gavėjui pagrindo reikalauti kreditavimo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl Å¡ių normų pažeidimo, ar, juo labiau, negrÄ Å¾inti pasiskolintų lėšų Nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų motyvų, susijusių su Å¡ios normos aiÅ¡kinimu bei taikymu, sprendžiant sandorio galiojimo klausimÄ , ar teismo konstatuotų faktinių aplinkybių, susijusių su kredito suteikimu, kas lėmė pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadÄ , kad FĮĮ nuostatos nebuvo pažeistos, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimų teismo cituotoje byloje aktualumo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog Å¡is įstatymas (FĮĮ) yra vienas iÅ¡ finansų teisės Å¡altinių, tačiau jis nereglamentuoja sutarčių pagrindu atsiradusių prievolių vykdymo klausimų. Už vieÅ¡osios teisės normose nustatytos finansų įstaigos pareigos valdyti kredito rizikÄ netinkamÄ vykdymÄ jai gali bÅ«ti taikomos atitinkamos administracinio poveikio priemonės, tačiau vieÅ¡osios teisės normos pažeidimas nėra pagrindas kilti sutarties Å¡alių ir įstatyme nenustatytiems teisiniams padariniams prievoliniuose teisiniuose santykiuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-02-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014).

Apeliantės skundo argumentai, jog Å¡ie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimai reikÅ¡mingi tik teisiniuose santykiuose, susiklosčiusiuose laidavimo sutarčių teisiniu pagrindu, nepagrįsti, juolab savo interesÄ ginčyti kreditavimo sutartį, kurios Å¡alimi ji nėra, apeliantė gali kildinti tik su Å¡ia kreditavimo sutartimi sietinos Å¡alutinės prievolės (t. y. hipotekos) egzistavimu. Å iame kontekste dar kartÄ akcentuotina, kad pats trečiais asmuo V. Z. ginčo teisme dėl banko netinkamai įvertintų jo finansinių galimybių grÄ Å¾inti kreditÄ net neinicijavo.

Nepaisant to, kad jis dabar eina apeliantės vadovo pareigas, apeliantė pagal įstatymÄ nėra įgaliota ginti (atstovauti) Å¡io fizinio asmens teisių ar teisėtų interesų, o savo pačios interesų gynimo teisme teise, ginčydama hipotekos sandorį, apeliantė jau yra pasinaudojusi. Tokiu atveju darytina iÅ¡vada, kad nors bankas, pasinaudodamas diskrecijos teise ir priimdamas su kreditavimu susijusius sprendimus, įgyvendindamas Å¡iÄ savo teisę neabejotinai turi elgtis sÄ Å¾iningai, laikydamasis rÅ«pestingo bankininko standartų pagal Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintÄ atsakingo skolinimo principÄ , tačiau apeliantė, nebÅ«dama banko kliente (kliento sÄ voka atskleista FĮĮ 2 str. 8 d.), tokių klausimų kelti už banko klientÄ nėra įgaliota.

Vadinasi, faktinių bei teisinių prielaidų vertinti kredito trečiajam asmeniui suteikimo aplinkybes, esant bÅ«tent tokiam pareikÅ¡tam ieÅ¡kiniui, neatsiranda, atitinkamai, negalima ir konstatuoti, kad bankas, iÅ¡duodamas trečiajam asmeniui kreditÄ , pažeidė teisės normas ar rÅ«pestingo bankininko standartus. Kita vertus, tokie apeliantės skundo argumentai, kad bankas iÅ¡ tiesų veikė aplaidžiai ir sudarydamas kreditavimo sutartį netyrė, ar asmuo, siekiantis gauti kreditÄ yra / bus finansiÅ¡kai pajėgus įvykdyti prievolę, neteisingi ir prieÅ¡taraujantys byloje esantiems įrodymams.

Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad bankui, suteikusiam trečiajam asmeniui V. Z. 1 700 000 Lt kreditÄ 15 metų terminui, buvo pateikta pakankamai informacijos, leidusios pagrįstai įsitikinti kredito gavėjo finansiniu pajėgumu ir / ar mokumu laiko perspektyvoje. Antai 2008-04-30 paraiÅ¡koje kreditui gauti trečiasis asmuo V. Z. nurodė dirbantis pagal dvi darbo sutartis – nuo 2007-12-03 UAB „VKK Investicija“ komercijos direktoriumi ir nuo 2008-03-03-01 UAB „Upynalė“ direktoriumi, jo mėnesio pajamos yra net 27 300 Lt, o iÅ¡laidos – vos 1 000 Lt (t. 1, b. l. 272-275).

Nurodytiems teiginiams pagrįsti V. Z. bankui pateikė: 2008-02-19 darbo sutartį, sudarytÄ su UAB „Upynalė“, bei Å¡ios įmonės darbo užmokesčio apskaitos žiniaraÅ¡tį ir pažymÄ apie iÅ¡mokėtÄ darbo užmokestį (t. 1, b. l. 276-281); UAB „VKK Investicija“ pažymÄ apie iÅ¡mokėtÄ darbo užmokestį; praÅ¡ymÄ grÄ Å¾inti mokesčio permokÄ ; 2007-01-15 ir 2008-02-15 autorines sutartis, sudarytas su UAB „VKK Investicija“; kasos iÅ¡laidų orderius, patvirtinančių užmokesčio pagal autorines sutartis sumokėjimÄ (t. 1, b. l. 282-291).

Kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, bankas analizavo ir trečiojo asmens V. Z. vystomų planų perspektyvumÄ (t. 2, b. l. 9-101). Apeliantė savo procesiniuose dokumentuose įrodinėja, kad bankas, suteikdamas kreditÄ , neįvertino fakto, kad ginčo laikotarpiu trečiojo asmens V. Z. vidutinės mėnesio pajamos 2007 m. sudarė tik 255 Lt, o 2008 m. tik 3 612 Lt. Å iai aplinkybei patvirtinti apeliantė teikė į bylÄ Valstybins mokesčių inspekcijos 2007 m. - 2008 m. laikotarpio duomenis (t. 1, b. l. 79). Tačiau vien Å¡iais duomenimis nėra pagrindo remtis, juolab kad vienokių ar kitokių teismo iÅ¡vadų padarymas priklauso nuo įrodymų visumos, o ne pavienio dokumento turinio įvertinimo (CPK 185 str.).

Nagrinėjamoje situacijoje pats V. Z. deklaravo bankui 27 300 Lt dydžio gaunamas mėnesines pajamas, kurias pagrindžia ir jo pateikti buhalteriniai įrodymai, bei nurodė skirtingus gaunamų pajamų Å¡altinius (ne vien darbo užmokestį, bet ir pajamų pagal autorinę sutartį gavimÄ ). Deklaruotų kredito gavėjo duomenų pagrįstumÄ bankas patikrino Sodros duomenų bazėje (t. 2, b. l. 3). Be to, prieÅ¡ingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, bankas siekė įsitikinti ir V. Z. įsipareigojimų kitiems kreditoriams (ne)buvimu, nors pastarasis 2008-04-30 paraiÅ¡koje, be kita ko, deklaravo jų neturintis.

Å iuo tikslu bankas atliko užklausas Creditinfo paieÅ¡kų portaluose, tikrinio Lietuvos banko duomenų bazėje esančius duomenis (t. 2, b. l. 1-8). Kaip pirmiau minėta, kreditavimo sutartyje taip pat buvo nustatytas ir kredito gavėjo piniginės prievolės įvykdymo užtikrinimas, o Å¡alims keičiant (modifikuojant) kreditavimo sutartį, atitinkamai keitėsi ir prievolės pagal kreditavimo sutartį užtikrinimo bÅ«dai (mastas). Taigi bankas įvertino trečiojo asmens prievolių neįvykdymo rizikÄ , kreditavimo sutarties vykdymas buvo užtikrintas kredito rizikos mažinimo priemonėmis, tokiomis, kaip didelės vertės nekilnojamojo turto hipoteka bei juridinių asmenų laidavimas.

IÅ¡vardintų aplinkybių visuma suponuoja iÅ¡vadÄ , jog atsakovė, sudarydama ginčo sandorį, FĮĮ nuostatų nepažeidė. Aptarti ir kiti skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ ir ginÄÄ iÅ¡spręsti taip, kaip to siekia apeliantė. Teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų apeliacinės instancijos teisme Atsakovė praÅ¡o priteisti 820,02 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų už atsiliepimo į apeliacinį skundÄ parengimÄ bei pateikė Å¡ias iÅ¡laidas patvirtinančius įrodymus – PVM sÄ skaitÄ faktÅ«rÄ , teisinių paslaugų ataskaitÄ , apmokėjimo faktÄ patvirtinančio dokumento iÅ¡raÅ¡Ä (t. 3, b. l. 57-60).

Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015-03-20 galiojanti jų redakcija), į Rekomendacijų 8.11 punktÄ , kuris numato, jog už atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,3 koeficiento, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis Å¡alies Å«kyje (be individualių įmonių) (Å¡iuo konkrečiu atveju – 553,90 Eur), į byloje pateiktus duomenis dėl patirtų iÅ¡laidų, sprendžia, kad atsakovės praÅ¡ymas priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas gali bÅ«ti tenkintinas iÅ¡ dalies.

IÅ¡ apeliantės atsakovei priteistina 720 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str., 98 str. 2 d., 302 str.). Pažymėtina, jog priteistinos iÅ¡ RUAB „VKK Investicijos“ bylinėjimosi iÅ¡laidos mokėtinos iÅ¡ įmonės administravimui skirtų lėšų. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Priteisti atsakovei Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančiai per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių (juridinio asmens kodas 303252632), iš ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „VKK Investicijos“ (juridinio asmens kodas 300625859) 720 Eur (septynis šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, šias išlaidas priskiriant prie restruktūrizuojamos įmonės administravimo išlaidų. TeisėjaiDalia Kačinskienė Nijolė Piškinaitė Vigintas Višinskis