2016-05-24 Nr. AB-11208-3-61-3-02924-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3377-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02924-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 10.4; 10.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jonita ir Ko“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Kauno teritorinės muitinės 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. OKM19/15-0868S perskaičiuota uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Jonita ir Ko“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) importuotų automobilių „Subaru Forester“ (bendrojo administracinio dokumento (toliau – ir BAD) Nr. 8KR20401214 (2008 m. vasario 14 d.), „Mercedes Benz ML320“ (BAD Nr. 8KR20401215 (2008 m. vasario 14 d.)) ir „Mercedes Benz SL500R“ (BAD Nr. 8KR20406549 (2008 m. liepos 4 d.)) muitinė vertė ir pareiškėjui įregistruota mokestinė prievolė: 9 899 Lt muito mokestis, 19 571 Lt pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM), 5 894 Lt bauda ir 7 670 Lt PVM delspinigiai.

Muitinės departamento prie Finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2012 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. 1A-254 patvirtintas Kauno teritorinės muitinės 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimas.

Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2012 m. spalio 23 d. sprendimu patvirtintas Muitinės departamento 2012 m. liepos 30 d. sprendimas.

Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. OKM19/15-0868S;, Muitinės departamento 2012 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 1A-254 ir MGK 2012 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. S-184 (7-171/2012).

Paaiškino, jog Kauno teritorinė muitinė 2010 m. rugsėjo 28 d. surašė pakartotinę supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. OKM19/15-0868S, kurioje nurodė, kad pareiškėjo BAD nurodytos deklaruojamos transporto priemonės nebuvo atgabentos į Kauno teritorinę muitinę su nurodytais transporto priemonių junginiais, todėl negali būti laikoma teisinga BAD deklaruota automobilių vertė. Atsižvelgusi į tai, Kauno teritorinė muitinė, vadovaudamasi 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas) 31 straipsnio 1 dalies nuostatomis, muitinei vertei nustatyti pritaikė žinyne (kataloge „Automobilių importo kainos“) esančias vertes.

Pareiškėjas nurodė, kad procedūros vykdytojas, kaip Bendrijos išorinio tranzito procedūrą vykdantis asmuo, yra atsakingas už skolą muitinei, kuri atsirado dėl šios procedūros nuostatų nesilaikymo. Pareiškėjo nuomone, asmuo, prisiėmęs atsakomybę už prekių, kurioms buvo įforminti importo BAD: Nr. 8KR20401214 (2008 m. vasario 14 d.) ir Nr. 8KR204012I5 (2008 m. vasario 14 d.), gabenimą tranzitu ir jų pristatymą į muitinės nustatytą įstaigą yra L. O. komercinė firma, o už prekių, įformintų BAD Nr. 8KR20406549 (2008 m. liepos 4 d.) gabenimą tranzitu ir jų pristatymą į muitinės nustatytą įstaigą atsakomybę yra prisiėmusi UAB „Parex brokerių sistema“.

Pareiškėjo teigimu, visos supaprastinto patikrinimo ataskaitoje nurodytos muitinės procedūros buvo įformintos nepažeidžiant norminių aktų reikalavimų. Atkreipė dėmesį, kad nors UAB „Parex brokerių sistema“ muitinei pateikė informaciją, kad realiai muitinės tarpininkavimo paslaugas teikė UAB „Eudena“, tačiau niekas iš kompetentingų institucijų neužsiminė apie UAB „Eudena“ vykdytus ir atliktus veiksmus. Paaiškino, kad pareiškėjas muitinę vertę deklaravo remdamasis kompetentingo turto vertintojo Autotransporto priemonių nepriklausomų vertintojų asociacijos „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuro“ ataskaitomis.

Automobilių muitinė vertė deklaruota vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalimi, apskaičiuota pagal prekės vieneto kainą, automobilio, įforminto BAD importo rinkiniu Nr. 8KR20401214 (2008 m. vasario 14 d.), vertė nustatyta vadovaujantis Muitinės departamento direktoriaus 2004 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1 B-1198 patvirtintos Importuojamų naudotų automobilių muitinio įvertinimo metodikos (toliau – ir Metodika) 23.1 punktu. Paaiškino, kad ginčo automobiliams buvo pilnai atlikta ir įforminta tranzito procedūra, nes tai patvirtina deklaracijos.

Pasak pareiškėjo, pareigūnai L. S. ir L. Ž. savo parašais patvirtino deklaracijas, o tai reiškia, kad automobilius ir jų sugadinimus matė ir jiems nekilo jokių abejonių dėl nustatytos automobilių vertės. Pažymėjo, kad muitinės pareigūnai taip ir neišsiaiškino su R. Š. paaiškinimu susijusių aplinkybių. Teigė, kad R. Š. ir S. D. paaiškinimai vertintini kritiškai ir jie negali būti pagrindu kvestionuoti oficialių rašytinių dokumentų – muitinės pareigūnų patvirtintų deklaracijų, kuriomis buvo įforminta muitinės tranzito procedūra.

Taip pat pažymėjo, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 04-1-207-08 dėl Kauno teritorinės muitinės pareigūnų veiksmų įforminant ginčo BAD importo rinkinius, o galutinis sprendimas šioje baudžiamojoje byloje gali turėti esminės įtakos UAB „Jonita ir Ko“ mokestinei prievolei.

Muitinės departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko su prašė jį atmesti.

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad pareiškėjui nepagrindus importuotų naudotų automobilių deklaruotos sandorio vertės objektyviais ir kiekybiškai įvertinamais duomenimis (dokumentais), muitinė, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neturėjo galimybės nustatyti faktiškai sumokėtos arba mokėtinos kainos, todėl sandorio vertės metodas netaikytas pagrįstai. Jei sandorio vertės metodas netaikomas, jų muitinė vertė gali būti nustatoma remiantis turto vertinimo ataskaitomis, tačiau jos turi atitikti teisės aktų reikalavimus.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjo pateiktos Autotransporto priemonių nepriklausomų vertintojų asociacijos „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ sudarytos turto vertinimo ataskaitos neatitiko teisės aktų reikalavimų – Metodikos 20.1.3, 20.3 punktų, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro 2000 m balandžio 17 d. Nr. 120/ 2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 įsakymu patvirtintos Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos (toliau – ir Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija) 69 ir 70 punktų reikalavimų.

Laikė, kad remiantis Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalimi, Kauno teritorinė muitinė pagrįstai pareiškėjo importuotų automobilių muitinę vertę nustatė pagal žinyną (katalogą) „Automobilių importo kainos“. Teigė, jog pareiškėjo importuoti automobiliai nebuvo atgabenti iš Klaipėdos į paskirties muitinės įstaigą – Kauno teritorinės muitinės krovinių posto muitinio tikrinimo vietą, esančią prie muitinės sandėlio „Ad Verbum“, automobiliai nebuvo pateikti muitinei tranzito procedūros užbaigimui bei išleidimo į laisvą apyvartą procedūros įforminimui, todėl negalėjo būti fiziškai patikrinti.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad tranzito procedūrai pagal 2008 m. vasario 12 d. MRN Nr. 08LTLUB00007388204, kurio 50 langelyje procedūros vykdytoju nurodyta L. O. komercinė firma, buvo įforminti du automobiliai, kurie iš Klaipėdos į Kauną turėjo būti atgabenti transporto priemone FORD BJY777//ZK516, tačiau 2008 m. vasario 14 d. užbaigiant tranzito procedūrą pagal minėtą MNR ir įforminant importo BAD Nr. 8KR20401214 ir Nr. 8KR20401215, šių importo BAD 18 langelyje buvo nurodyta kita transporto priemonė – FIAT/BCS463//ZK516.

Forminant pareiškėjo importuoto automobilio tranzito procedūrą pagal MNR Nr. 08LTLU9000107FC8F9, kurio 50 langelyje procedūros vykdytoju nurodyta UAB „Parex brokerių sistema“, o 18 langelyje nurodyta transporto priemonė FORD BJY777//ZK516, nustatyta, kad ta pati transporto priemonė tuo pačiu metu buvo keliose skirtingose vietose. Teigia, kad pareiškėjo deklaruoti automobiliai išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūrai realiai nebuvo atgabenti į Kauno teritorinės muitinės krovinių posto „Tiekimas“ muitinio tikrinimo vietą, nors ir tranzito deklaracijose bei minėtuose BAD importo rinkiniuose yra padaryti Kauno teritorinės muitinės krovinių posto „Tiekimas“ pareigūnų atitinkami įrašai apie prekių tikrinimą.

Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro 2000 m balandžio 17 d. Nr. 120/ 2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 įsakymu patvirtintos Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos (toliau – ir Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka) 1,18, 22, 24 punktų nuostatas, joje numatyta procedūra – transporto priemonės apžiūra, nustatant transporto priemonės vertę, yra privaloma; šioje tvarkoje nėra numatyta galimybė nustatyti automobilio vertę remiantis transporto priemonės fotografijomis.

Nagrinėjamu atveju iš 2008 m. liepos 3 d. turto vertinimo ataskaitos Nr. 2807008 (aiškinamojo rašto) turinio matyti, jog vertinimas buvo atliktas vizualiai neapžiūrėjus automobilio (pagal fotofiksaciją), todėl Kauno teritorinė muitinė pagrįstai nesirėmė šia ataskaita.

Kauno teritorinė muitinė prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad remiantis 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų (toliau – ir Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatos) 199 straipsniu, Bendrojo administracinio dokumento pildymo instrukcijos, patvirtintos Muitinės departamento direktoriaus 2004 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. 1B-329, 34 punktu, atsakomybė už prievolių tinkamą įvykdymą teisės aktais yra numatyta asmeniui, kurio vardu deklaruojamos prekės, t. y. pareiškėjui. Kauno teritorinės muitinės atlikto pakartotinio supaprastinto patikrinimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad realiai pareiškėjo importuoti automobiliai nebuvo atgabenti iš Klaipėdos į paskirties muitinės įstaigą – Kauno teritorinės muitinės posto „Tiekimas“ aptarnaujamą muitinio tikrinimo vietą, esančią prie muitinės sandėlio „Ad Verbum“. Įvertinus tai, kad pakartotinio patikrinimo metu Kauno teritorinė muitinė nustatė aplinkybių, atitinkančių Metodikos 7.2, 7.3 ir 7.4 punktų nuostatas, visumą, pagrįstai buvo padaryta išvada, jog pareiškėjas nepagrindė importuotų naudotų automobilių sandorio vertės objektyviais ir kiekybiškai įvertinamais duomenimis, todėl vadovaujantis Muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies nuostatomis, sandorio vertės metodas pareiškėjo importuotiems automobiliams netaikytinas. Teigė, kad šiuo atveju automobilių muitinė vertė pagrįstai buvo nustatyta vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1332 patvirtintų 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, taikymo Lietuvos Respublikoje taisyklių 18 punktu ir Metodikos (redakcija, galiojusi iki 2008 m. balandžio 3 d. ir redakcija, galiojusi nuo 2008 m. balandžio 4 d. iki 2009 m. birželio 30 d.) 10 punkto nuostatomis, pagal žinyną (katalogą) „Automobilių importo kainos“.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Jonita ir Ko“ skundą tenkino.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. birželio 11 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teismas nustatė, kad byloje mokestinis ginčas yra kilęs dėl pareiškėjui apskaičiuotų importo mokesčių dydžio, mokesčių administratoriui pareiškėjo importuotų automobilių muitinę vertę apskaičiavus, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalimi, pagal žinyno (katalogo) „Automobilių importo kainos“ duomenis, o ne pagal sandorio vertę ar pagal pareiškėjo pateiktas importuotų automobilių turto vertinimo ataskaitas.

Pažymėjo, kad Kauno teritorinė muitinė 2010 m. rugsėjo 28 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. OKM19/15-0868S nusprendė nepripažinti pareiškėjo importuotų naudotų, apgadintų automobilių, įformintų BAD Nr. 8KR20401241 (2008 m. vasario 14 d.), deklaruotos sandorio vertės jo muitine verte ir Nr. 8KR20401215 (2008 m. vasario 14 d.), Nr. 8KR20406549 (2008 m. liepos 4 d.) deklaruotos vertės, nustatytos pagal prekės vieneto kainą, jų muitine verte.

Pareiškėjas minėtais bendrojo administracinio dokumento rinkiniais įformino importuotų automobilių išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūrą. Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju būtent ši muitinio įforminimo procedūra yra pagrindas apskaičiuoti su prekių importu susijusius mokesčius. Pažymėjo, kad šiuose dokumentuose nėra duomenų apie tai, kad minėtos muitinės procedūros vykdytojais būtų buvę L. O. komercinė firma ar SIA „Parex brokerių sistema“ (Mokestinių ginčų komisijos bylos l. 61, 62, 64).

Teismas nurodė, kad Pilies jūrų uosto poste 2008 m. vasario 12 d. ir Malkų įlankos jūrų uosto poste 2008 m. liepos 2 d. įforminti tranzito procedūros, kurios vykdytojais nurodyti L. O. komercinė firma bei SIA „Parex brokerių sistema“, dokumentai dėl importuotų automobilių išgabenimo į paskirties įstaigą – Kauno „Centro“ krovinių postą (Mokestinių ginčų komisijos bylos l. 66-67) nėra tiesiogiai susiję su pareiškėjo importuotų automobilių apmokestinimu.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į minėtas faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį mokestinį ginčą, nepagrįstai vadovavosi Bendrijos muitinės kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis išorinio Bendrijos tranzito procedūras, nes privalėjo vadovautis teisės aktų normomis, reguliuojančiomis muitinės procedūrą dėl prekių išleidimo į laisvą apyvartą. Pirmosios instancijos teismas taikė teisės normas, kurios nereguliuoja ginčo teisinių santykių, ir tuo pažeidė materialiosios teisės normas, todėl yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 143 str.).

Pabrėžė, kad sprendžiant šį ginčą būtina išsiaiškinti, ar mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo importuotų automobilių muitinę vertę apskaičiavo, vadovaudamasis Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalimi, ko nepadarė šią administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, todėl, panaikinęs skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neteisingai rėmėsi teismų praktika, t. y. rėmėsi teisės normų taikymo ir aiškinimo praktika, suformuluota ankstesniuose teismų sprendimuose, kurie buvo priimti sprendžiant ginčus dėl išorinio Bendrijos tranzito procedūrų. Todėl šios nagrinėjamos bylos ir bylų, kuriose buvo priimti ankstesni teismų sprendimai, nurodyti skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, faktinės aplinkybės yra skirtingos. Dėl šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis minėta teismų praktika.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Jonita ir Ko“ skundą tenkino.

Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad Kauno teritorinė muitinė 2010 m. rugsėjo 28 d. surašė supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. OKM19/15-0868S, kuria perskaičiavo pareiškėjo importuotų automobilių „Subaru Forester“ (BAD Nr. 8KR20401214 (2008 m. vasario 14 d.), „Mercedes Benz ML320“ (BAD Nr. 8KR20401215 (2008 m. vasario 14 d.)) ir „Mercedes Benz SL500R“ (BAD Nr. 8KR20406549 (2008 m. vasario liepos 4 d.)) muitinę vertę ir pareiškėjai įregistravo mokestinę prievolę: 2 866,94 Eur (9 899 Lt) muito mokestį; 5 668,15 Eur (19 571 Lt) PVM; 1 707,02 Eur (5 894 Lt) baudą; 2 221,38 Eur (7 670 Lt) PVM delspinigių (Komisijos byla, b. l. 14–21). Muitinė konstatavo, kad minėti automobiliai nebuvo pateikti muito tranzito procedūros užbaigimui bei išleidimo į laisvą apyvartą procedūrai įforminti. Padarė išvadą, kad BAD importo rinkinių Nr. 8KR20401214, Nr. 8KR20401215 ir Nr. 8KR20406549 įforminimo muitinėje metu faktiniai automobilio sužalojimai negalėjo būti sutikrinti su turto vertintojo ataskaitose Nr. 2802030 (2008 m. vasario 14 d.), Nr. 2802031 (2008 m. vasario 14 d.) ir Nr. 2807008 (2008 m. liepos 3 d.) nustatytais defektais, todėl šios ataskaitos negali būti pripažįstamos muitinę vertę pagrindžiančiais dokumentais. Dėl paminėtų priežasčių padarė išvadą, kad negali būti taikomas ir sandorio vertės metodas automobiliui „Subaru Forester“. Muitinė, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalies nuostatomis, muitinei vertei nustatyti pritaikė žinyne (kataloge) „Automobilių importo kainos“ esančias vertes.

Departamentas 2012 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. 1A-254 patvirtino Kauno teritorinės muitinės 2010 m. rugsėjo 28 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. OKM19/15-0868S (Komisijos byla, b. l 23–25).

Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtais sprendimais, 2012 m. liepos 24 d. su skundu kreipėsi į Komisiją, prašydamas panaikinti Muitinės 2010 m. rugsėjo 28 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. OKM19/15-0868S ir Departamento 2012 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 1A-254 (Komisijos byla, b. l. 3–13).

Komisija 2012 m. spalio 23 d. sprendimu patvirtino Muitinės departamento 2012 m. liepos 30 d. sprendimą (Komisijos byla, b. l. 168–176).

Nagrinėdamas bylą, teismas vadovavosi Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalimi bei 1993 m liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – ir Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatos) 181a straipsniu ir pažymėjo, kad Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimas ir taikymas neatsiejamas nuo Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 181a straipsnio. Pastarojo straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog muitinė neprivalo importuotų prekių muitinės vertės nustatyti remdamasi sandorio vertės metodu, jei, vadovaujantis 2 dalyje nustatyta procedūra, ji, atsižvelgusi į pagrįstas abejones, nėra įtikinama, kad deklaruojamoji vertė, remiantis Muitinės kodekso 29 straipsniu, atspindi sumokėtą arba mokėtiną bendrą sumą.

Pagal Įgyvendinimo nuostatų 181a straipsnio 2 dalį, jei muitinė turi abejonių, apibrėžtų 1 dalyje, ji gali paprašyti papildomos informacijos pagal šio reglamento 178 straipsnio 4 dalį. Jei muitinė ir toliau abejoja, prieš priimdama galutinį sprendimą, ji privalo pranešti konkrečiam asmeniui raštu, jei taip pageidaujama, apie priežastis, dėl kurių kilo abejonių, ir suteikti jam galimybes pateikti atsakymą. Galutinis sprendimas ir jį lėmusios priežastys perduodamos konkrečiam asmeniui raštu. Iš šios nuostatos išplaukia, kad pirmiausia muitinė turi turėti abejonių, ar iš tikrųjų deklaruota vertė, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsniu, atspindi sumokėtą arba mokėtiną bendrą sumą.

Nei Bendrijos muitinės kodekse, nei įgyvendinimo nuostatuose nėra detalizuota, kokie šaltiniai muitinei gali sukelti abejones įgyvendinimo nuostatų 181a straipsnio prasme. Tik įvertinusi visą turimą ir gautą papildomą, su konkrečiu prekių pardavimu eksportui į Bendrijos muitų teritoriją susijusią, informaciją, muitinė iš esmės gali tinkamai nustatyti ir pagrįsti, ar jos pirminės abejonės (prielaidos) dėl to, kad deklaruojamoji vertė, remiantis Muitinės 29 straipsniu, neatspindi sumokėtos arba mokėtinos bendros sumos, yra pagrįstos.

Siekdama paneigti sandorio metodo taikymą, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktu, muitinė turi pagrįsti, kad egzistavo aplinkybės ar sąlygos, kurios lėmė (turėjo įtakos) importuojamų prekių pardavimą ar jų kainą ir kurių poveikio prekių pardavimui ar kainai neįmanoma įvertinti. Tai reiškia, kad taikydama Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktą, muitinė turi pakankamai aiškiai išdėstyti ne tik nustatytas faktines aplinkybes, bet ir nurodyti pačias aplinkybes ar sąlygas, kurios, muitinės nuomone, lėmė prekių pardavimą ar kainą, bei pagrįsti, kad šių aplinkybių ar sąlygų daromo poveikio prekių pardavimui ar kainai vertės neįmanoma nustatyti.

Tuo atveju, jei importuotojas po to siekia paneigti šias muitinės nurodomas aplinkybes, jis turi paaiškinti ir pateikti įrodymus, tai yra įtikinti muitinę, kad deklaruojamoji vertė vis dėlto, pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnį, atspindi faktiškai sumokėtą arba mokėtiną bendrą sumą už importuojamas prekes. Muitinei nusprendus nesivadovauti importuotojo paaiškinimais ir argumentais, ji privalo nurodyti, kodėl šie argumentai ir(ar) paaiškinimai yra nepriimtini ar nepagrįsti.

Vadovavosi Bendrijos muitinės kodekso 38 straipsnio 1 dalies a punktu, 63 straipsniu.

Pažymėjo, jog pareiškėjas tvirtino, kad automobiliai buvo atgabenti į Kauno teritorinę muitinę ir šiuos argumentus grindė deklaracijomis, patvirtintomis muitinės pareigūnų parašais. Ginčijamuose sprendimuose konstatuota, jog automobiliai nebuvo atgabenti į Kauno teritorinę muitinę, todėl BAD importo rinkinių Nr. 8KR20401214, Nr. 8KR20401215 ir Nr. 8KR20406549 įforminimo muitinėje metu faktiniai automobilių sužalojimai negalėjo būti sutikrinti su turto vertintojo ataskaitose nustatytais defektais, kas, atsakovo teigimu, neatitiko Metodikos 20 punkto reikalavimų. Teismo posėdžių metu atsakovo atstovas teismui paaiškino, kad neneigia, jog pareiškėjos importuoti automobiliai buvo pristatyti į Kauno teritorinę muitinę. Atstovo teigimu, šios aplinkybės esminės įtakos neturi, t. y. automobilių vertė buvo perskaičiuota, nes pateiktos turto vertintojų ataskaitos neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Atsižvelgęs į Metodikos 20, 22–24 punkto nuostatas, teismas su atsakovo argumentais nesutiko.

Pažymėjo, kad rašytinė bylos medžiaga bei nustatytos teismo faktinės aplinkybės leidžia tvirtinti, kad ginčo automobiliai į Muitinę buvo pristatyti. Taip pat pateikti dokumentai patvirtina (Komisijos byla, b. l. 61–65, 138–162), kad pareiškėja pateikė Muitinei deklaracijas ir turto vertintojų ataskaitas, importuojamų apgadintų automobilių vertei pagrįsti. Pareigūnai, išnagrinėję jiems pateiktus dokumentus bei apžiūrėję automobilius, nusprendė, kad pareiškėjos apgadintų automobilių vertės deklaracijose nurodytos tinkamai ir tai patvirtino savo parašais.

Taigi, muitinės pareigūnai priėmė sprendimus, kad BAD Nr. 8KR20401214 deklaruoto automobilio muitine verte pripažinti deklaruotą sandorio vertę, nes ši vertė buvo didesnė už vertę nustatytą pagal prekės vieneto kainą, apskaičiuotą pagal ataskaitos Nr. 2802030 duomenis (Komisijos byla, b. l. 138), o BAD Nr. 8KR20401215 ir Nr. 8KR20406549 deklaruotų automobilių muitine verte pripažinti jų muitinę vertę, nustatytą pagal prekės vieneto kainą, remiantis turto vertinimo ataskaitų Nr. 2802031 ir 2807008 duomenimis. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad minėtos deklaracijos, pateiktos kartu su BAD importo rinkiniais Nr. 8KR20401214 Nr. 8KR20401215 ir Nr. 8KR20406549, būtų panaikintos ar pripažintos fiktyviomis, todėl, teismo vertinimu, yra galiojančios.

Taip pat nėra duomenų, kad pareigūnai, priėmę sprendimus, savo pareigas atliko netinkamai, kaip ir nėra duomenų, kad dėl minėtų BAD rinkinių įforminimo būtų kam nors pareikšti įtarimai (II t., b. l. 16). Sutiktina su atsakovo atstovo pateiktais paaiškinimais, kad muitinė turi teisę patikrinti pateiktas pareiškėjų deklaracijas, turto vertinimo ataskaitas ir kitus dokumentus, turinčius įtakos muitinės vertei nustatyti, ir nustatę, jog nepakanka dokumentų ar duomenų, pagrindžiančių deklaruotą vertę, gali ją perskaičiuoti, tačiau, teismo vertinimu, tai turi būti atlikta laikantis nustatytų teisės aktų reikalavimų.

Pažymėjo, kad pareiškėjai pateikus deklaraciją ir turto vertintojų ataskaitas, o muitinės pareigūnams įvertinus ginčo automobilius bei pateiktus dokumentus, nekilo abejonių dėl deklaruotų automobilių verčių. Vertindamas Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 181a straipsnio nuostatas, padarė išvadą, kad muitinei abejojant pateiktų dokumentų aiškumu, tikslumu ir teisingumu, muitinė turėjo pranešti pareiškėjui apie priežastis, dėl kurių kilo abejonių, ir suteikti jam galimybes pateikti atsakymą. Į bylą pateikta 2009 m. kovo 27 d.

Tarnybinio tyrimo išvada patvirtina, kad Muitinės viršininko 2008 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 3B-353 „Dėl komisijos tarnybiniam tyrimui atlikti sudarymo“ sudaryta komisija, atlikusi tarnybinį tyrimą nustatė, kad visais, Muitinės informacinių sistemų centro 2008 m. rugsėjo 19 d. raštu Nr. 1S-11.1.4-1353 pateiktame 2007 m. sausio 1 d. – 2008 m. rugsėjo 15 d. laikotarpiu Klaipėdos teritorinėje muitinėje įformintų tranzito deklaracijų, kai prekės gabenamos transporto priemonių junginiu FORD/BJY777//ZK516, sąraše nurodytais atvejais, šiuo transporto priemonių junginiu gabenti lengvuosius automobilius į paskirties įstaigas pateikiant jas sekančiam muitinės sankcionuotam veiksmui įforminti realiai nebuvo įmanoma.

Minėta komisija savo išvadoje pasiūlė atlikti tyrimą dėl galimo deklaruotų prekių nepateikimo muitinei pagal minėtame sąraše esančią informacija (Komisijos byla, b. l. 105–136). Taigi, Muitinei abejonės atsirado tik po minėtos komisijos išvados pateikimo, o ne apžiūrint automobilius ir tikrinant pareiškėjos pateiktas deklaracijas ir turto vertintojų išvadas, ir tos abejonės buvo susijusios iš esmės tik su automobilių pateikimu paskirties įstaigai. Pasisakydamas dėl pateiktų turto vertintojų ataskaitų, pažymėjo, kad jos, visų pirma, turi atitikti Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatas.

Minėto įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje (ginčo metu aktualioje redakcijoje) buvo nustatyta, kad Turto vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol ji nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka. Iš esmės analogiškos nuostatos pateiktos ir šiuo metu galiojančioje aktualioje įstatymo redakcijoje 23 straipsnyje. Ginčijamuose sprendimuose konstatuota, kad turto vertintojai, atlikdami automobilių vertinimą, jų neapžiūrėjo, o automobilių vertę nustatė remiantis transporto priemonių fotografijomis, kas neatitiko Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos nuostatų.

Teismas ir su šiais argumentais nesutiko. Iš pateiktų transporto priemonių vertinimo ataskaitų aiškinamųjų raštų išvadai Nr. 2802030 ir išvadai Nr. 2802031 (Komisijos byla, b. l. 140, 148 reversas) nustatė, kad automobiliai buvo apžiūrėti realiai, o ne iš nuotraukų, kaip teigė atsakovas, todėl Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos nuostatos pažeistos nebuvo. Iš aiškinamojo rašto išvadai Nr. 2807008 nustatė, jog ekspertas nurodė, kad apžiūrėjo automobilį (pagal fotofiksaciją), tačiau, teismo vertinimu, transporto priemonės apžiūros aktas Nr. 2807008 leido daryti išvadą, kad automobilis buvo apžiūrėtas detaliai (Komisijos byla, b. l. 158–161).

Atkreipė dėmesį, jog nei atsakovas, nei Komisija, nagrinėdami šį ginčą, neatsižvelgė į visas Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitas, o tik apsiribojo būtent minėtu aiškinamuoju raštu išvadai Nr. 2807008. Pažymėjo ir tai, kad teismui nėra pateiktų įrodymų, jog pareiškėjos pateiktos Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitos būtų panaikintos ar pripažintos negaliojančiomis.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad tiek Kauno teritorinė muitinė, tiek Muitinės departamentas, tiek Komisija sprendimuose netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir nepagrįstai pareiškėjos importuotų automobilių muitinę vertę apskaičiavo vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalimi, pagal žinyno (katalogo) „Automobilių importo kainos“ duomenis, o ne pagal sandorio vertę ar pagal pareiškėjo pateiktas importuotų automobilių turto vertinimo ataskaitas, todėl pareiškėjos skundas tenkintinas.

IV. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. S-184 (7-171/2012), Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 1A-254 ir Kauno teritorinės muitines 2010 m. rugsėjo 28 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 0KM19/15-0868S.

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino nuostatas, susijusias su muitinės vertės nustatymu, taip pat neteisingai išdėstė atsakovo argumentus bei motyvus.

Pažymi, kad nagrinėjamo ginčo ribas apibrėžė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2014 m. birželio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-442-549/2014 pasisakęs, kad ginčas kilo dėl pareiškėjui apskaičiuotų importo mokesčių dydžio, mokesčių administratoriui nusprendus muitinę vertę skaičiuoti remiantis žinyno (katalogo) „Automobilių importo kainos“, o ne pareiškėjo pateiktomis turto vertintojų ataskaitomis. Tokiu būdu, pirmos instancijos teismas visiškai nepagrįstai ėmėsi nagrinėti tokias aplinkybes, kaip galimas ginčo automobilių nepateikimas muitinei. Tokią poziciją atsakovas išdėstė teismui 2016 m. sausio 15 d. raštu Nr. (4.14)3B-600, tačiau, kiek matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, teismas minėtame rašte išdėstytų argumentų nevertino.

Departamentas atkreipia dėmesį į tai, kad Muitinės kriminalinė tarnyba 2016 m. sausio 8 d. raštu Nr. (7 32/2)16T-30 informavo, kad, kiek tai susiję su BAD importo rinkinių Nr.8KR20401214, Nr. 8KR20401215 ir Nr. 8KR20406549 įforminimu, pranešimas apie įtarimą niekam nebuvo įteiktas, taip pat jokie asmenys dėl minėtų BAD importo rinkinių neteisėto įforminimo teismui perduoti nebuvo.

Tokiu būdu, kilus įtarimui, atitinkamas ikiteisminis tyrimas dėl ginčo automobilių buvo atliekamas, tačiau jokių pagrindų, leidžiančių pripažinti negaliojančiomis importo deklaracijas, pateiktas, įforminant pirmiau išvardintus BAD importo rinkinius, nustatyta nebuvo. Taigi, tiek importo deklaracijos, tiek ir su jomis pateikti dokumentai nėra pripažinti suklastotais, o pats mokestinis ginčas kilo dėl juose esančių duomenų pripažinimo teisingais ir priimtinais muitinei vertei nustatyti.

Atsakovas nesutinka su teismo teiginiu, kad pareiškėjui esą nebuvo sudaryta galimybė teikti įrodymus ir paaiškinimus dėl deklaruotos automobilių vertės. Kaip matyti iš Kauno teritorinės muitinės 2010 m. rugsėjo 28 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. 0KM19/15-0868S, pareiškėjas teikė paaiškinimus, be to, savo poziciją išdėstyti turėjo galimybę teikdamas skundus tiek teismui, tiek ir nagrinėjant ginčą ikiteismine tvarka. Pamini ir tai, kad teismas savo sprendime nenurodė, kokių teisės aktų muitinė tariamai nesilaikė, atlikdama mokestinį patikrinimą ir perskaičiuodama pareiškėjo deklaruotą muitinę vertę.

Atsakovas laikosi pozicijos, kad teismo išvados dėl muitinės vertės nustatymo prieštarauja tiek faktinėms bylos aplinkybėms, tiek ir atitinkamiems teisės aktams, reglamentuojantiems transporto priemonių vertės nustatymo procedūrą.

Remiasi Bendrijos muitinės kodekso 78 straipsniu ir daro išvadą, kad teismas nepagrįstai importo deklaracijų pateikimą ir jų įforminimą palaikė muitinės sprendimu pripažinti pareiškėjo pateiktų dokumentų bei juose nurodytos muitinės vertės teisingumą. Tai, kad deklarantas pateikė, o muitinė patvirtino atitinkamų dokumentų gavimą dar nėra pagrindas konstatuoti šių dokumentų teisingumo, tuo labiau, muitinė turi teisę, kaip tai numato Bendrijos muitinės kodekso 78 straipsnis, atlikti muitinei pateiktų dokumentų patikrinimą po muitinės deklaracijos įforminimo. Be to, pradėdama patikrinimą, muitinė nėra saistoma konkrečiais pagrindais, užtenka įtarimo apie galimą pažeidimo padarymą.

Vadovaujasi Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 199 straipsnio 1 dalimi, ir pažymi, kad ne muitinė, o pareiškėjas, būdamas deklarantu, tapo atsakingu už muitinės deklaracijų turinio teisingumą, taip pat prisiėmė atsakomybę ir už turto vertinimo ataskaitų atitikimą teisės aktų reikalavimams.

Atsakovas taip pat nesutinka su skundžiamame sprendime išdėstytomis išvadomis dėl turto vertinimo ataskaitų priimtinumo nustatant automobilių muitinę vertę. Teismas, pasisakydamas dėl turto vertinimo ataskaitos Nr. 2807008, priėjo išvados, kad minėta ataskaita yra priimtina, nes automobilio vertė buvo nustatyta pagal foto fiksaciją, kas, teismo nuomone, prilygsta vizualiai apžiūrai.

Remiasi Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos 18 punktu, kuriame nurodyta, kad apžiūrai transporto priemonė pristatoma į turtą vertinančią įmonę arba transporto priemonių vertintojas vyksta į transporto priemonės buvimo vietą. Taip pat remiasi minėtos tvarkos 24 punktu, kuriame nurodoma, kad apžiūrima transporto priemonė fotografuojama. Privalomas minimalus nuotraukų skaičius – 2. Šiose nuotraukose turi būti matoma visa transporto priemonės išorė ir valstybinis numeris; kitose nuotraukose – apgadinimai ir kiti svarbūs transporto priemonės vertinimui elementai. Kiekvienu konkrečiu atveju vertintojas sprendžia, kiek būtina daryti nuotraukų, siekiant objektyviai užfiksuoti visus transporto priemonės apgadinimus.

Pažymi, kad remiantis paminėtomis tvarkos nuostatomis, turto vertintojas ne tik privalo apžiūrėti vertinamą automobilį, tačiau ir pats nufotografuoti ar dalyvauti fotografuojant, o vertinimas pagal deklaranto pateiktas nuotraukas yra negalimas. Apeliantas pažymi, kad reikalavimas turto vertintojui asmeniškai nuvykti į automobilio buvimo vietą ir jį apžiūrėti nėra formali ir betikslė norma, kadangi priešingu atveju automobilio savininkui sudaroma galimybė klastoti fotonuotraukas arba turto vertintojui pateikti visai kito automobilio, nei vertinamas, fotonuotraukas.

Dėl turto vertinimo ataskaitų priimtinumo atsakovas pažymi, kad vietos mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo ataskaitos 10-ajame puslapyje išsamiai išdėstė šių ataskaitų trūkumus. Nurodė, kad turto vertintojas neteisėtai automobilio rinkos vertę nustatė pagal viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ „Emprekis“ katalogą (ataskaita Nr. 2802030), neteisingai apskaičiavo likutinę vertę (ataskaita Nr. 2802031), taip pat nenurodė automobilio likutinės vertės ir taikė VŠĮ „Emprekis“ katalogą (ataskaita Nr. 2807008). Minėtus trūkumus tiek atsakovas, tiek ir mokestinį ginčą nagrinėjusi Komisija laikė pakankamais, minėtų turto vertinimo ataskaitų nepripažinti kaip muitinės vertės įrodymo, tačiau teismas šių motyvų nevertino ir dėl jų nepasisakė.

Atsiliepime į apeliacinį skundą UAB „Jonita ir Ko“ prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pareiškėjo naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pažymi, kad atsakovo pozicija, jog buvo pažeistos muitinės procedūros, būtent tranzito procedūra ir prekių išleidimo į laisvą apyvartą procedūra, grindžiama ilgu sąrašu byloje pateiktų dokumentų, tačiau pareiškėjo nuomone, jame nėra nė vieno dokumento ar kitų duomenų, kurie vienareikšmiškai patvirtintų faktą, jog byloje tiriami automobiliai nebuvo gabenami iš Klaipėdos į muitinės paskirties vietą, esančią Kauno teritorinės muitinės poste.

Pareiškėjas abejoja R. S. parodymų baudžiamojoje byloje Nr. 04-01-204-09 tikrumu, ir pažymi, kad muitinės pareigūnai neišsiaiškino su R. S. atliktais automobilių gabenimais susijusių aplinkybių, arba jei ir aiškinosi, savo sprendimuose tikslingai apie tai nutylėjo, nes tos aplinkybės nagrinėjamu atveju būtų buvę palankios pareiškėjui.

Remiasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 197 straipsnio 2 dalimi ir pažymi, kad liudytojų parodymai negali paneigti oficialių rašytinių įrodymų. Todėl R. Š. ir S. D. paaiškinimai negali būti pagrindu kvestionuoti oficialių rašytinių dokumentų – muitinės pareigūnų patvirtintų deklaracijų, kuriomis buvo įforminta muitinės tranzito procedūra automobiliams „SUBARU FORESTER“, „MERCEDES BENZ ML320“ ir „MERCEDES BENZ SL500R“.

Pasak pareiškėjo, muitinės turimi duomenys rodo, kad tranzito procedūros buvo užbaigtos muitinės postuose, esančiuose Kaune ir Latvijoje, tačiau muitinės pareigūnai be jokių motyvų ar paaiškinimų preziumuoja, kad automobiliai buvo gabenami vis tik į Latvijos muitinę. Tokia išvada suponuoja muitinės pareigūnų, kartu ir atsakovo, kuris remiasi šia ir kitomis išvadomis, subjektyvumą ir šališkumą, taikant teisę.

Pažymi, kad niekas iš kompetentingų institucijų, atlikusių patikrinimą bei nagrinėjusių skundus, savo sprendimuose net neužsiminė apie bendrovės „Eudena“ vykdytus ir atliktus veiksmus (jų apimtį). Todėl, akivaizdu, kad minėti sprendimai priimti iki galo neišsiaiškinus visų svarbių aplinkybių, t. y. tyrimas (-ai) atlikti nevisapusiškai ir neobjektyviai.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika mokesčių administravimo bylose Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 dalies nuostata, kad visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai.

Nesutinka su atsakovo teiginiu, kad byloje tiriami automobiliai iš Klaipėdos į muitinės paskirties vietą, esančią Kauno teritorinės muitinės poste, nebuvo atgabenti, ir nurodo, kad priešingą situaciją patvirtina faktinės ir teisinės bylos aplinkybės.

Nurodo, kad pareiškėjo importuoti automobiliai buvo įvertinti kompetentingų turto vertintojų – Autotransporto priemonių nepriklausomų vertintojų asociacijos „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuro“, įsikūrusio būtent Kaune. Be fizinės automobilių apžiūros, jų vertinimas neįmanomas. Taigi tas faktas, kad minėtos asociacijos vertintojai atvyko apžiūrėti automobilių ir sudarė jų vertinimo ataskaitas, įrodo, kad minėti automobiliai buvo tikrai atgabenti į paskirties vietą, o šios aplinkybės nei atsakovas nei kiti Muitinės atstovai ir pareigūnai savo sprendimuose ir apeliaciniame skunde net nemini.

Toliau atsiliepime pareiškėjas nurodo, kad sutinka pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis bei su konkrečiais teismo sprendimo argumentais, juos cituodamas, bei pateikia informaciją, jau dėstytą skunde pirmosios instancijos teismui dėl bylos aplinkybių, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas.

Ginčas kilo muitinei nusprendus importuotų automobilių muitinę vertę skaičiuoti remiantis žinyno (katalogo) „Automobilių importo kainos“, o ne pareiškėjo pateiktomis turto vertintojų ataskaitomis. Šalys skirtingai vertina turto vertintojo ataskaitas ir jų reikšmę ginčo santykiams, todėl šiam ginčui yra aktuali teismų praktika, suformuota bylose dėl įrodymų vertinimo bei įrodinėjimo naštos paskirstymo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo konstatuota, kaip yra paskirstoma įrodinėjimo našta mokestinių ginčų bylose (žr., pvz. 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007, 2008 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A765-76/2008).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatų, kad ikiteisminio nagrinėjimo metu mokestinio ginčo dalyvių įrodinėjimo pareigos yra paskirstytos Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsniu. Šiuo straipsniu yra nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas (1 d.). Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (2 d.). Remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 1 dalies 3 punktu, mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus sprendimu, privalo skunde nurodyti aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinančius įrodymus. Tokia nuostata grindžiama ir šiam ginčui taikytinu Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 181a straipsnio 1 dalimi, pagal kurią muitinė neprivalo importuotų prekių muitinės vertės nustatyti remdamasi sandorio vertės metodu, jei, vadovaujantis 2 dalyje nustatyta procedūra, ji, atsižvelgusi į pagrįstas abejones, nėra įtikinama, kad deklaruojamoji vertė, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsniu, atspindi sumokėtą arba mokėtiną bendrą sumą. Taigi, pareiškėjas, būdamas deklarantu, yra atsakingas už deklaracijoje nurodytos informacijos teisingumą ir privalo nustatyta tvarka įtikinti muitinę, kad deklaruota vertė pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnį importuotos prekės muitinė vertė yra sandorio vertė.

Pareiškėjas supaprastinto mokestinio tikrinimo metu bei mokestinio ginčo metu turėjo galimybę teikti įrodymas, patvirtinančius Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio nustatytas sąlygas. Tačiau šio ginčo atveju įrodymų, paneigiančių muitinės apskaičiuotą mokesčio sumą, pareiškėjas mokesčių administratoriui bei teismui nepateikė bei nenurodė jų buvimo vietos.

Tokią išvadą teismas daro, sutikdamas su atsakovo pozicija, kad importuoti automobiliai įvertinimo metu nebuvo apžiūrėti, taip pat konstatuota, kad įvertinimas neatitinka teisės aktų reikalavimų, o būtent Importuojamų naudotų automobilių muitinio įvertinimo metodikos, patvirtintos Muitinės departamento prie Finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2004 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-1198 (aktualios ginčui įsakymų 1B-532, 1B-221 redakcijos), kadangi turto vertintojas automobilio rinkos vertę nustatė pagal viešosios įstaigos katalogą (ataskaita Nr. 2802030), neteisingai apskaičiavo likutinę vertę (ataskaita Nr. 2802031), taip pat nenurodė automobilio likutinės vertės ir taikė viešosios įstaigos katalogą (ataskaita Nr. 2807008). Esant šiems vertinimo ataskaitos trūkumams, muitinės įstaiga turėjo pagrindą, remdamasi Metodikos 20 punktu, kad Turto vertinimo ataskaita pagrindžia Metodikos 19 punkte nurodytų apgadintų automobilių muitinę vertę, jeigu jų rinkos vertė nustatyta laikantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (Žin., 1999, Nr. 52-1672) reikalavimų ir vadovaujantis Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos bei Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos, patvirtintų bendru susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 ir finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101, bei šios Metodikos nuostatomis, nepriimti vertinimo ataskaitų Nr. 2802030 (2008 m. vasario 14 d.), Nr. 2802031 (2008 m. vasario 14 d.) ir Nr. 2807008 (2008 m. liepos 3 d.) ir nesiremti jomis apskaičiuojant automobilio muitinę vertę.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip kiek įmanoma objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011, 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-318/2012).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis teismų praktikos nuostatomis, daro išvadą, jog šio ginčo atveju, įvertinus visumą įrodymų, atsakovas pagrįstai nepripažino teisėtomis turto vertintojo ataskaitų, todėl be pagrindo pareiškėjas nurodo, kad įrodinėjimo procese prioritetas buvo suteiktas liudytojų parodymams.

Metodikos 10 punktu (akto redakcija, galiojusi nuo 2006 m. rugpjūčio 25 d.) nustatyta, kad jeigu importuojamų naudotų automobilių muitinės vertės neįmanoma nustatyti vadovaujantis Metodikos 6–9 punktų nuostatomis, jų muitiniam įvertinimui taikomos atitinkamų markių ir modelių automobilių importo kainos, pateiktos žinyne (kataloge) „Automobilių importo kainos“.

Atsakovas Bendrijos muitinės kodekso 78 straipsniu jam suteikta teise atlikti muitinei pateiktų dokumentų patikrinimą po muitinės deklaracijos įforminimo, nustatydamas muitinę vertę, pagrįstai rėmėsi Automobilių žinyne (katalogas) „Automobilių importo kainos“ pateiktomis panašių naudotų automobilių importo kainomis ir mokestinę prievolę bei su šiuo mokesčiu susijusias sankcijas apskaičiavo teisingai.

Pareiškėjas Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio apimtyje nepaneigė, kodėl mokesčio ir su juo susijusios sumos apskaičiuotos neteisingai.

Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas muitinės sprendimus, neteisingai taikė bei aiškino materialiosios teisės normas, taikytinas ginčo santykiams, ir tai yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą (ABTĮ 143 str.). Panaikinus teismo sprendimą, priimtinas naujas sprendimas, kuriuo atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jonita ir Ko“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė