2018-03-08 Nr. AB-8828-3-61-3-02080-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-607-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02080-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Ž. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir atsakovas, LAVL, Ligoninė), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2012 m. rugsėjo 12 d. iki 2014 m. kovo 19 d. tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas Ligoninėje nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimams prilygstančiomis sąlygomis.

3. Pareiškėjas teigė, kad jam individualiai nebuvo išaiškintos teisės, pareigos ir atsakomybė, todėl jis neturėjo galimybės sužinoti apie gydymo sąlygų netinkamumą. Skunde nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 1.131 straipsnio 2 dalimi, teismas nustatęs, jog pareiškėjui tinkamai neišaiškinus jo teisių, pareigų ir atsakomybės, yra pagrindas ieškinio senaties terminą atnaujinti.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad buvo laikomas Ligoninėje netinkamomis sąlygomis. Palatos neremontuotos, inventorius netinkamas naudoti, minkštas inventorius buvo netvarkingas. Visą laiką jis buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimus. Į kameros plotą buvo įskaičiuoti ir baldai. Nebuvo galimybių judėti, buvo varžomas pareiškėjo privatumas. Be to, buvo įrengti pertekliniai baldai – metaliniai dviaukščiai gultai vietoje lovų. Nurodė, kad baldai ir sanitarinis mazgas turi būti išskaičiuoti iš ploto. Kamerose buvo drėgna, nebuvo įrengtos vėdinimo sistemos. Per langus išsivėdinti buvo neįmanoma, dėl to veisėsi pelėsis, grybelis ir tai neigiamai atsiliepė sveikatai. Netinkamas apšvietimas. Sanitarinis mazgas tinkamai neįrengtas, tualetas nuo bendros patalpos atskirtas sienele, kuri neužtikrino pareiškėjo privatumo atliekant gamtinius reikalus. Be to, nebuvo unitazo, o tiesiog įrengta skylė. Taip buvo žeminama garbė ir orumas. Akcentavo, kad Ligoninės kieme veikia rąstų pjaustymo cechas–lentpjūvė, todėl buvo keliamas triukšmas, kuris viršijo leistiną garso lygį. Pažymėjo, kad laikino sulaikymo kameros ir laikino paskirstymo patalpos neatitiko higienos reikalavimų: jose nėra įrengto sanitarinio mazgo, perpildytos, tamsios, niūrios, jose nešvaru, rūkoma. Dėl to kildavo konfliktai, pareiškėjas patirdavo nervinį šoką, orumo pažeminimą. Teigė, kad vieną kartą per savaitę 15 min. praustis duše yra per mažai. Pareiškėjas pabrėžė, kad dėl ligos daug prakaituodavo ir dėl to buvo priverstas būti antisanitarinėmis sąlygomis ir nebuvo užtikrinta teisė privačiai bei tinkamai pasinaudoti dušu. Be to, nebuvo įrengto pakankamo skaičiaus dušo patalpų. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimų kiemeliai netinkamai įrengti, per mažas plotas ir suteikiama per maža pasivaikščiojimų trukmė.

5. Be to, pareiškėjas teigė, kad buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, nebuvo įrengtų specialių rūkymo patalpų. Parduotuvėje pardavinėjami tabako gaminiai. Ligoninė neužtikrino tinkamos gydymo aplinkos. Jam nebuvo sudarytos tinkamos galimybės plautis ir džiovintis rūbus. Rūbus tekdavo skalbti ir džiovinti kamerose. Teigė, kad Ligoninė neefektyviai vykdė skalbinių skalbimo ir džiovinimo funkciją. Pabrėžė, kad Ligoninė turėjo turėti galiojantį leidimą-higienos pasą. Atsakovas jam nesudarė tinkamų gydymo sąlygų. Jis buvo laikomas sveikatą žalojančioje aplinkoje, buvo sudarytos kankinimo ir orumo žeminančios nežmoniškos sąlygos ir dėl to pareiškėjui kilo žala.

6. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Teigė, kad sanitarinis mazgas įrengtas laikantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010, ginčui aktuali redakcija galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 21 punkto reikalavimų.

8. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas buvo gydomas nuo 2012 m. rugsėjo 12 d. iki 2012 m. rugsėjo 26 d. Ligoninės Vidaus ligų skyriaus 29 kamerų tipo palatoje (15,45 kv. m, 8 lovos); nuo 2013 m. spalio 30 d. iki 2013 m. lapkričio 8 d. bei nuo 2014 m. kovo 12 d. iki 2014 m. kovo 19 d. Chirurgijos skyriaus 4 palatoje (34,06 kv. m, 8 lovos). Paaiškino, kad Ligoninė neturi duomenų, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma asmenų, ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Pabrėžė, kad Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis asmenų skaičiui, nes Ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems ir dėl to galėjo būti viršytas minimalus ploto reikalavimas, turintis tekti vienam asmeniui.

9. Pažymėjo, kad pareiškėjas visais gydymosi laikotarpiais buvo supažindintas su Ligoninės vidaus tvarkos taisyklėmis bei pacientų teisėmis ir pareigomis ir tai patvirtino parašu. Ligoninėje yra iškabinta informacija, draudžianti rūkyti, ir teigė, kad užtikrino šio draudimo įgyvendinimą. Pabrėžė, kad bausmių vykdymo sistemą reglamentuojantys teisės aktai nedraudžia parduotuvėje prekiauti tabako gaminiais. Tabako kontrolės įstatymas nenustato galimybės skirstyti į rūkančiųjų ir nerūkančiųjų kameras bei nenumato ir specialių rūkymo vietų, kadangi minėtas draudimas galioja visoje Ligoninės teritorijoje ir jos patalpose. Kameros vėdinamos per langus. Be to, kamerose yra įrengta mechaninė vėdinimo sistema, kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje. Visose kamerose yra langai. Apšvietimas, temperatūra bei santykinė oro drėgmė atitinka Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, kad laikantis minėtos higienos normos reikalavimų pareiškėjui buvo sudaryta galimybė praustis duše. Ligoninė yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką. Nurodė, kad Ligoninės direktorius yra nustatęs Pacientų asmeninių rūbų skalbimo tvarkos aprašą, pagal kurį, asmenys pagal jų sveikatos būklę, gali patys rūbus išsiskalbti. Be to, patalpa atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Patalpos dezinfekuojamos laikantis teisės aktų reikalavimų. Nurodė, kad Ligoninė turi išduotą Vilniaus visuomenės sveikatos centro Leidimą-higienos pasą, patvirtinantį Ligoninės veiklos vykdymo teisėtumą. Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas nepagrįstas jokiais įrodymais. Jis skunde taip pat nepagrindė žalos atsiradimo bei jos dydžio. Skundą grindė abstraktaus pobūdžio teiginiais.

10. Taip pat atsakovas, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas yra praleidęs Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Kadangi pareiškėjas teismui skundą išsiuntė 2016 m. gegužės 22 d., tai pareiškėjo reikalavimui priteisti žalą laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 12 d. iki 2012 m. rugsėjo 26 d. yra suėjęs ieškinio senaties terminas, prašė jį taikyti.

II. 2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 220 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

3. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 12 d. iki 2014 m. kovo 19 d., tačiau, vadovaudamasis CK 1.127 straipsnio 1, 5 dalių nuostatomis, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo LAVL sąlygų, t. y. įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016 m. gegužės 17 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 12 d. iki 2012 m. rugsėjo 26 d. Byloje taip pat nustatė, kad LAVL, atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavo, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 12 d. iki 2012 m. rugsėjo 26 d. nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, todėl sprendė, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, o jo teiginius dėl senaties termino netaikymo vertino kaip nepagrįstus. Todėl pareiškėjo skundą nagrinėjo dėl laikotarpių nuo 2013 m. spalio 30 d. iki 2013 m. lapkričio 8 d. bei nuo 2014 m. kovo 12 d. iki 2014 m. kovo 19 d.

4. Teismas nustatė, kad Ligoninė teismui nepateikė informacijos, kiek nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma tose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, todėl, įvertinęs miegamųjų lovų skaičių kamerose, darė išvadą, kad pareiškėjui gydantis Ligoninėje buvo pažeista jo teisė į minimalų plotą. Pažymėjo, kad minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Papildomai pažymėjo, kad teisės aktai nenustato reikalavimo baldų neįskaityti į bendrą plotą.

5. Teismas įvertinęs byloje esančias sanitarinio mazgo nuotraukas, pripažino, kad Ligoninėje sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas ir pareiškėjas buvo priverstas naudotis tualetu, kuris pažeidė jo teisę į nustatytus higienos reikalavimus atitinkančias sąlygas, jam nebuvo užtikrinamas privatumas.

6. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad vėdinimas per langus yra netinkamas. Nurodė, kad Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktą, kameros vėdinamos per langus. Teismas įvertinęs patikrinimo aktus, konstatavo, kad šiuo atveju pažeidimas susijęs su kameros Nr. 4 vėdinimu, nebuvo nustatytas.

7. Pareiškėjo argumentus susijusius su kameros apšvietimu, teismas vertino kaip abstrakčius. Teismas, įvertinęs Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą, darė išvadą, kad nebuvo nustatyta dirbtinio apšvietimo pažeidimų kameroje Nr. 4. Pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog dėl šių pažeidimų kreipėsi į administraciją.

8. Pareiškėjo teiginius dėl drėgmės ir netinkamos temperatūros teismas atmetė kaip nepagrįstus. Teismas vadovavosi jau minėtu patikrinimo aktu, kuriame tokio pobūdžio pažeidimai kameroje nebuvo nustatyti.

9. Pareiškėjo teiginius, kad jam nepakako vieno karto per savaitę praustis duše, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Darė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė papildomų duomenų, kad jam, kaip besigydančiajam, buvo būtina dažniau praustis duše. Pareiškėjo argumentus dėl netinkamų dušo įrengimų teismas vertino kaip abstrakčius, todėl juos atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pasisakė, kad teisės aktai nenustato reikalavimo, kad kiekvieną dieną asmenys galėtų naudotis dušu.

10. Teismas pareiškėjo teiginius dėl rūbų išsiskalbimo vertino kaip abstrakčius ir nepagrįstus, pasisakė, kad pareiškėjas neneigė, kad jam buvo išduoti drabužiai bei švari ir tvarkinga patalynė. Neginčijo, kad rankšluosčiai buvo keičiami. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo laikomas du kartus: aštuonias ir dešimt parų. Todėl konstatavo, kad tai neilgi laikotarpiai, kurių metu pareiškėjas negalėjo išgyventi itin didelių nepatogumų, jei negalėjo nuolatinai naudotis skalbimo paslaugomis. Nustatė, kad esminė aplinkybė – švari patalynė ir rankšluosčiai pareiškėjui buvo išduoti, o dėl asmeninių drabužių išsiplovimo tuo metu, kai buvo laikomas Ligoninėje, jis nesikreipė, atitinkamai teismas nenustatė šio nurodyto pareiškėjo pažeidimo.

11. Teismas, pareiškėjo teiginius, kad pasivaikščiojimo trukmė buvo per trumpa, o pasivaikščiojimo kiemeliai netinkamai įrengti, įvertinęs tai, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė kasdien pasivaikščioti, o teisės aktai nenumato pasivaikščiojimų kiemelių dydžio, atmetė kaip nepagrįstus.

12. Pareiškėjo teiginius, kad kamerose buvo rūkoma, dėl ko jis buvo priverstas kvėpuoti užterštu oru, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Higienos normos HN 76:2010 6 punktu, bei įvertinęs tai, kad patikrinimo akte nebuvo nustatyta, kad kameroje Nr. 4 buvo rūkoma, atmetė kaip nepagrįstus. Teismas papildomai pasisakė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, kad būtų kreipęsis į administraciją su prašymais perkelti į kitą kamerą, kadangi kameroje Nr. 4 buvo rūkoma, o Ligoninė pateikė duomenis, patvirtinančius apie draudimą rūkyti Ligoninės teritorijoje ir jos patalpose.

13. Teismas pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį ir finansines galimybes. Nustatė, kad kameroje Nr. 4 buvo atliktas remontas, kamera buvo tvarkinga. Atkreipė dėmesį, kad patikrinimo akte nebuvo nustatyta, kad kameroje veisėsi pelėsis, nebuvo nustatyta, kad yra tarakonų ir graužikų.

14. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas tik 2016 m. sausio 24 d. kreipėsi į Ligoninės administraciją su klausimais dėl laikymo sąlygų Ligoninėje ir ji jam 2016 m. vasario 22 d. raštu atsakė. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad anksčiau dėl skunde nurodytų netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į administraciją.

15. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotas leidimas-higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690, kuris patvirtino, kad Ligoninėje pacientai gydomi sąlygomis, atitinkančiomis sveikatos saugos teisės aktų reikalavimams, kartu buvo pateikta ir Licencija, kuri patvirtino, kad Ligoninei suteikta teisė verstis asmens sveikatos priežiūros veikla.

16. Teismas pareiškėjo teiginius dėl laikino sulaikymo patalpų, lentpjūvės-cecho keliamo garso vertino kritiškai, kadangi pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė teiginius, jų neindividualizavo, nenurodė, ar dėl šių pažeidimų jis kreipėsi į administraciją tuo metu, kai, pareiškėjo teigimu, buvo padaryti pažeidimai. Byloje nesant duomenų, kurie pareiškėjo teiginius pagrįstų, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodyti pažeidimai abstraktūs, neindividualizuoti, todėl jų nepripažino pagrįstais.

III. 17. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą, skundžiamą laikotarpį nustatyti nuo 2012 m. rugsėjo 12 d. iki 2016 m. gegužės 22 d. bei perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Prašo priteisti pareiškėjo naudai 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės dėsto tas pačias aplinkybes kaip ir pirminiame savo skunde, papildomai nurodo šiuos motyvus:

17.1. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad J. P. ir L. A. buvo laikomi netinkamose gydymui sąlygose, visais atvejais suteikiant jiems per mažą gyvenamąjį plotą, jiems nebuvo užtikrintas privatumas.

17.2. Pirmosios instancijos teismas savo išvadose bando pateisinti atsakovą ir šališkai vertinti nustatytus pažeidimus dėl nežmoniškų ir kankinančių kalinimo sąlygų gydymo įstaigoje.

17.3. Pareiškėjas tinkamai nebuvo supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis, o atsakovas priešingų įrodymų ir nepateikė. Todėl pareiškėjas ir nežinojo, kad jo teisės yra pažeidžiamos ir kad dėl to turi teisę kreiptis į teismą. Atsakovas pareiškėją kalino LAVL iš anksto žinodamas, kad jo suteikiamos kalinimo sąlygos yra netinkamos, pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnį, tačiau priemonių pažeidimams pašalinti nesiėmė. Be to, suprasti savo teisių ir pareigų pareiškėjas negalėjo ir dėl psichologinės-emocinės būsenos. Pagal tarptautinius teisės aktus tokiais atvejais senaties terminas nėra taikomas. Todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą pagal atsakovo reikalavimą.

17.4. LAVL leidimą-higienos pasą gavo tik 2013 m. liepos 29 d., o tai reiškia, kad iki to ligoninė neturėjo tokio leidimo ir ji negalėjo vykdyti veiklos. Tai dar viena aplinkybė, dėl kurios negalėjo būti taikomas sutrumpintas ieškinio senaties terminas, nes pareiškėjas buvo gydomas, kai LAVL neturėjo tam leidimo, tai tiesiogiai susiję su Konvencijos 3 straipsnio normomis, kas buvo pripažinta ir minėtame EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime Mironovas ir kiti prieš Lietuvą.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Pirmosios instancijos teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, pateiktus įrodymus bei sprendimą išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl priimtas teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas.

18.2. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nenurodė / nepateikė naujų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų ar motyvų.

18.3. Pareiškėjas visais gydymosi laikotarpiais buvo supažindintas su ligoninės vidaus tvarkos taisyklėmis bei pacientų teisėmis ir pareigomis ir tai patvirtino parašu.

18.4. Ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL turėjo leidimą-higienos pasą.

18.5. Atsižvelgiant į ligos pobūdį ir kalinimo sąlygas, pateiktus paaiškinimus, manytina, pareiškėjo patirti išgyvenimai nėra žymiai didesni ir intensyvesni už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu.

18.6. Pirmosios instancijos teismas visus pareiškėjo reikalavimus išsamiai išnagrinėjo ir pareiškėjo atžvilgiu priimtas sprendimas yra teisingas bei teisiškai pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

20. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, kad J. P. ir L. A. buvo laikomi netinkamose gydymui sąlygose, visais atvejais suteikiant jiems per mažą gyvenamąjį plotą, jiems nebuvo užtikrintas privatumas, teisėjų kolegija pasisako, kad susipažinus su pirmosios instancijos teismo sprendimo turiniu nebuvo nustatytos aplinkybės, kad teismas būtų pasisakęs dėl kitų, ne į bylos nagrinėjimo procesą įtrauktų asmenų, teisių, todėl šie pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

21. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017; 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

22. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad tarptautinės teisės aktai (ypač Konvencijos 3 str.) ieškinio senaties terminų nenumato ir šiuo atveju ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas.

23. Kaip savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.) taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017; 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.). Be to, kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

24. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

25. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad, kaip nurodo pareiškėjas savo skunde pirmosios instancijos teismui, atsakovo atstovo darbuotojai nenurodo naujai atvykusiam asmeniui, jog kalinimo įstaigos patalpose gali trūkti ploto, oro, kaip nustatyti kameros bendrą plotą ir pan., siekiant asmenims palengvinti pasiruošimą teisminiam bylinėjimuisi, arba, kad atsakovo atstovui jau iš anksto yra žinoma apie netinkamas kalinimo sąlygas, negali būti laikoma netinkamu supažindinimu su asmenų teisėmis, pareigomis bei atsakomybe. Minėtos aplinkybės, susijusios su galimų kalinimo sąlygų pažeidimų konstatavimu, pirmiausia, nėra asmens teisės ar pareigos, antra, jos negali būti nurodomos asmenims pirmą kartą atvykusiems į įkalinimo įstaigą (šiuo atveju ligoninę), kadangi tokie galimi pažeidimai tų konkrečių asmenų atžvilgiu dar neegzistuoja, jie galimai tik bus nustatyti ateityje. Tai, kad vieno ar kito asmens atžvilgiu nacionalinis teismas ar EŽTT tam tikru laiku nustatė konkretų kalinimo sąlygų pažeidimą (ar pažeidimus), dar nereiškia, kad tokie pat pažeidimai kitu laikotarpiu nors ir toje pat įstaigoje bus nustatyti ir kitų asmenų atžvilgiu. Taigi, šiuo atveju spręstina, jog pareiškėjas apie savo teisių galimą pažeidimą (ar pažeidimus) sužinojo tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, t. y. jau gydantis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, be kita ko, esant ir atsakovo atstovo prašymui, teisingai ir pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo, ir pripažino, kad pareiškėjas praleido šį terminą.

27. Sprendžiant klausimą dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017). Be to, tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog LAVL pareigūnai nesupažindino jo su vidaus tvarka, jo teisėmis ir pareigomis, nepaaiškino, jog jo teisės yra pažeidžiamos, ne tik kad nepatvirtina fakto, jog jis apie savo teisių pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau (dėl minėtų priežasčių), tačiau ir nėra pagrindas dėl svarbių priežasčių atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Tai, kad pareiškėjui tik vėliau iš kitų kalinčių asmenų ar kitų šaltinių tapo žinoma, kad tokios kalinimo sąlygos galimai neatitinka teisės aktų reikalavimų, nereiškia, jog pats pareiškėjas tik tuomet pradėjo jausti neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį. Taigi, šiuo atveju pritaikius ieškinio senaties terminą, byloje pagrįstai vertintas ginčo laikotarpis nuo 2013 m. spalio 30 d. iki 2014 m. kovo 19 d., kai pareiškėjas buvo laikomas LAVL.

29. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto prašymo, skundžiamą laikotarpį nustatyti iki 2016 m. gegužės 22 d., pasisakytina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017; 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017; 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007 ir kt.). Atitinkamai, pareiškėjo prašymas skundžiamą laikotarpį nustatyti iki 2016 m. gegužės 22 d., atmetamas.

30. Pareiškėjas dėl konstatuoto ploto pažeidimo apeliaciniame skunde ginčo nekelia, tad pasisakytina, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiais nuo 2013 m. spalio 30 d. iki 2013 m. lapkričio 8 d. bei nuo 2014 m. kovo 12 d. iki 2014 m. kovo 19 d., LAVL buvo laikomas kamerose, kuriose jam tekęs kameros plotas neatitiko nacionalinės minimalaus ploto normos (5,1 kv. m). Tačiau apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis minėtomis bendrosiomis nuostatomis dėl kalinimo įstaigų perpildymo, nenustatė, jog pareiškėjui visas 16 parų (atkreiptinas dėmesys, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, atlikdamas aritmetinius skaičiavimus suklydo ir nustatė 18 parų pažeidimą) tekdavo mažiau nei 3 kv. m Konvencijos garantuojamo minimalaus kameros ploto. Todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti, kad Konvencijos 3 straipsnis buvo pažeistas.

31. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo, pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, jog kamerose sanitarinį mazgą nuo patalpos atskirianti sienelė neužtikrino privatumo naudojantis tualetu. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 35.5 punktą kameroje esanti sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Nepriklausomai nuo to, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengta sienelė atskirianti sanitarinį mazgą nuo likusiuos kameros, tačiau atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nebuvo pilnai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis buvo matomas kamerose esantiems kitiems asmenims bei kameros duris atidarantiems pareigūnams, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista visą jo ginčo LAVL laiką (16 parų).

32. Pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas vertintinas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Kaip minėta, iš atsakovo atsiliepime nurodytų aplinkybių matyti, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija pripažįsta, jog visą ginčo laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą.

33. Pridurtina, jog kitų kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnyje nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgusi, be kita ko, į tai, kad ginčo laikotarpis pritaikius ieškinio senaties terminą apribotas pagrįstai, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis dėl kitų kalinimo sąlygų, atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis.

34. Šios išvados nepaneigia ir pareiškėjo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12). Kaip jau minėta, tai, kad vieno ar kito asmens atžvilgiu nacionalinis teismas ar EŽTT tam tikru laiku nustatė konkretų kalinimo sąlygų pažeidimą (ar pažeidimus), dar nereiškia, kad tokie pat pažeidimai kitu laikotarpiu nors ir toje pat įstaigoje bus nustatyti ir kitų asmenų atžvilgiu. Pažymėtina, jog EŽTT nagrinėtoje byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pareiškėjo R. Mironovo atžvilgiu pažeidimas, jam kalint LAVL, buvo nustatytas kitu laikotarpiu nei nagrinėjamoje byloje, t. y. laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2011 m., be to, R. Mironovas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje praleido nuo 5 dienų iki 1 mėn. ir 3 dienų, o EŽTT iš esmės pažeidimą pripažino ne tiek dėl ploto normos pažeidimo LAVL, kiek dėl antisanitarinių sąlygų šioje įstaigoje. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo situacija skiriasi nuo tos, kuri nagrinėta minėtoje EŽTT byloje, nėra pagrindo remtis šiuo sprendimu, konstatuojant atitinkamus pažeidimus ir nagrinėjamoje byloje.

35. Taip pat dėl pareiškėjo argumento, jog LAVL leidimą-higienos pasą gavo tik 2013 m. liepos 29 d., todėl iki tol tokio leidimo neturėjo ir negalėjo vykdyti veiklos, teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog bylos ginčo laikotarpis yra nuo 2013 m. spalio 30 d. iki 2014 m. kovo 19 d., todėl pagal pareiškėjo nurodomą 2013 m. liepos 29 d. LAVL leidimą-higienos pasą ši įstaiga ginčo laikotarpiu jau turėjo teisę vykdyti sveikatos priežiūros veiklą ir teikti pareiškėjui sveikatos priežiūros paslaugas. Be to, nepaisant to, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras LAVL Leidimą-Higienos pasą išdavė 2013 m. liepos 29 d. (b. l. 103), tačiau Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. vasario 24 d. išdavė įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją Nr. 3360 (b. l. 102), suteikiančią LAVL teisę verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti atitinkamas paslaugas, iš esmės analogiškas Leidime-Higienos pase nurodytoms. Be to, LAVL yra nuolat tikrinama ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro (pvz., b. l. 79-81, 85-86), kas taip pat nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjo buvimo šioje įstaigoje metu buvo nustatyti ir kokie nors higienos (sanitariniai) pažeidimai.

36. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CK 6.250 straipsnio 1 dalyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti pareiškėjui 220 Eur neturtinės žalos atlyginimą, yra tinkama satisfakcija, padarytam pažeidimui ir patirtai žalai.

37. Vertinant priteistiną pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą taip pat atsižvelgiama į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (atsakovo neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.

38. Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Pareiškėjo nuoroda į EŽTT bylą Mironovas ir kiti prieš Lietuvą nesudaro teisinio pagrindo nustatyti, kad pareiškėjui turi būti priteista 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma.

39. EŽTT yra nurodęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Pažymėtina, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, kuri patiriama individualiai.

40. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo Ž. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė