2018-08-22 Nr. AB-14590-3-61-3-01468-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-4754-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01468-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis A. P. (toliau – ir Užsienietis, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2018 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. (15/6-13)12PR-58 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad teikdamas Migracijos departamentui prašymą dėl prieglobsčio suteikimo jis paaiškino, jog kilmės valstybėje jam gresia sulaikymas dėl jo atžvilgiu vykdomo baudžiamojo persekiojimo pagal (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 156 straipsnio 4 dalį, kurį inicijavo ribotos atsakomybės bendrovės (toliau – ir RAB) „(duomenys neskelbtini)“ generalinis direktorius R. Š. Pareiškėjas buvo įmonės „(duomenys neskelbtini)“ generalinis direktorius, kai ši įmonė laidavo RAB „(duomenys neskelbtini)“ prisiimant finansinius įsipareigojimus. Taip pat pareiškėjas paaiškino, kad jo gyvybei ir sveikatai gresia pavojus dėl R. Š., veikiančio kartu su Z. I. ir B. Š.

3. Užsienietis pažymėjo, jog paskutiniu metu jo kilmės valstybės žiniasklaidoje žinomi advokatai vis dažniau rašo, kad įtariamojo likimas jau nuspręstas dar nepradėjus bylos nagrinėti teisme, kuomet kaltinamasis aktas yra perrašomas į apkaltinamąjį nuosprendį; išteisinamųjų nuosprendžių kiekis vis mažėja; ekonominio pobūdžio bylose pastebima tendencija, kai, pasinaudojus korupciniais ryšiais, pradedamas baudžiamasis persekiojimas tais atvejais, kai konfliktą galima išspręsti civilinio proceso tvarka.

4. Pareiškėjo nuomone, jo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas yra neproporcingas ir diskriminuojantis.

5. Pareiškėjas teigė, jog nuo 2017 m. gegužės mėn. adresu, kuriuo jis yra registruotas kilmės valstybėje ir ten gyvena pareiškėjo tėvai, į pašto dėžutę nuolat įdedami grasinamo pobūdžio laiškai. Be to, pareiškėjo tėvams nuolat skambinama, grasinama susidoroti ir su pareiškėju, ir su jo šeimos nariais. Taip prieš pareiškėją ir jo šeimos narius jau ilgą laiką naudojimas psichologinis smurtas. Pareiškėjo vertinimu, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad egzistuoja visos sąlygos suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

6. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

7. Migracijos departamentas paaiškino, jog Sprendimu pareiškėjui buvo nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencija dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija, Ženevos konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas visiškai pagrįstai bijo kilmės šalyje patirti jo nurodytus veiksmus (baudžiamąjį persekiojimą, sulaikymą), tačiau, įvertinęs prieglobsčio prašytojui gresiančių veiksmų formą, padarė išvadą, kad jie neatitinka persekiojimo veiksmų apibrėžimo, kadangi pareiškėjo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas nėra neproporcingas arba diskriminuojantis dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo turimų ar jam priskiriamų politinių įsitikinimų. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl grėsmės būti nužudytam privačių asmenų grįžimo į kilmės valstybę atveju yra hipotetinio pobūdžio bei grindžiami menka ir neapibrėžta tikimybe, todėl nesudarė pagrindo laikyti šią prieglobsčio prašytojo baimę visiškai pagrįsta.

8. Atsakovas taip pat paaiškino, kad Sprendimu pareiškėjui nesuteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso pareiškėjui suteikimo, jis nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Kadangi buvo nustatyta, jog pareiškėjui iškelta baudžiamoji byla nėra sąlygota Konvencijoje numatytų priežasčių, taip pat buvo konstatuota, jog turimų duomenų neužtenka, kad būtų galima pagrįstai teigti, jog byla yra „sufabrikuota“, Migracijos departamentas negalėjo konstatuoti pagrįstos tikimybės, jog pareiškėjo galimas sulaikymas grįžimo į kilmės valstybę atveju būtų savavališkas ar nepagrįstas.

9. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjas savo teiginių, jog jo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas yra neproporcingas ir diskriminuojantis, nedetalizavo ir nepaaiškino, kokios konkrečiai Konvencijoje nurodytos priežastys sąlygojo šios baudžiamosios bylos iškėlimą. Pareiškėjas pateikė deklaratyvius teiginius, nenurodydamas, kaip jo pateikta informacija yra susijusi su juo individualiai. Vertinant, ar asmuo visiškai pagrįstai bijo persekiojimo kilmės valstybėje, kai jam yra iškelta baudžiamoji byla, svarbu atskirti persekiojimą nuo bausmės už teisės pažeidimą. Atsakovas, nustatydamas, ar pareiškėjui gresia persekiojimo veiksmai, atsižvelgęs į Migracijos departamento turimą informaciją apie įtariamojo sulaikymą baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu bei informaciją apie tai, kokią bausmę numato pareiškėjo kilmės valstybės įstatymai už nusikalstamą veiką, dėl kurios yra vykdomas Užsieniečio baudžiamasis persekiojimas, sprendė, kad pareiškėjui gresiantis sulaikymas, taip pat bausmė, kuri yra numatyta už sukčiavimą dideliu mastu arba organizuotoje grupėje arba turto pasisavinimą, jo kilmės valstybėje nėra neproporcingi ar diskriminuojančio pobūdžio.

10. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas baudžiamosios bylos iškėlimo priežastis išskirtinai sieja tik su santykiais, kurie buvo tarp jo ir jo verslo partnerių, pareiškėjas nenurodė aplinkybių, remiantis kuriomis būtų galima nustatyti, kad baudžiamoji byla būtų diskriminacinio pobūdžio, t. y. iškelta dėl jo rasės, tautybės, išpažįstamos religijos, politinių pažiūrų ir / ar priklausymo socialinei grupei.

11. Migracijos departamentas pastebėjo, kad vertinant pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvą, susijusį su grėsmėmis, kylančiomis iš privačių asmenų, buvo vertinamas tik jo pasakojimas, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių jo pasakojimą. Migracijos departamentui pareiškėjas nepateikė grasinamojo pobūdžio laiškų, kurie yra pridėti prie skundo, apie juos net neužsiminė, taip pat nenurodė, kad jo šeimos nariai sulaukia grasinančio pobūdžio skambučių ir patiria psichologinį smurtą.

12. Atsakovo teigimu, neįmanoma įvertinti pareiškėjo kartu su skundu teismui pateiktų grasinamo pobūdžio laiškų / raštelių originalumo bei konstatuoti, kad jie buvo skirti būtent pareiškėjui, taip pat, kas, kada ir kokiu tikslu juos siuntė. Atsakovo teigimu, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu pareiškėjas pateikė tik informaciją apie tai, jog su juo susisiekė R. Š. sūnus, kuris jį informavo apie tai, kad pareiškėjas yra ieškomas, kad jam yra siunčiami pranešimai iš policijos. Atsakovas manė, jog pareiškėjo nurodyta informacija apie gaunamus grasinamojo pobūdžio laiškus / raštelius, skambučius bei prieš jį ir jo šeimos narius naudojamą psichologinį smurtą, kurios jis nepateikė atsakovui, nors turėjo tam pareigą ir galimybes, yra abstrakti, nenuosekli bei neišsami. Pareiškėjo skunde teismui naujai pateikiama informacija neturėtų būti laikoma pakankamu pagrindu panaikinti Sprendimą.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

14. Teismas, atsižvelgęs į Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nurodė, jog sprendžiant dėl pabėgėlio statuso turi būti įrodyta, kad persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai. Be to, baimė būti persekiojamam turi būti pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę, o persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.

15. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, teismas nenustatė aplinkybių, kad pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas dėl sukčiavimo stambiu mastu yra vykdomas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Teismas nurodė, jog atsakovo surinkti duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybėje taikomas baudžiamosios atsakomybės priemones (tiek įtariamojo sulaikymas baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, tiek bausmė, numatyta už sukčiavimą dideliu mastu arba organizuotoje grupėje arba turto pasisavinimą) pareiškėjo kilmės valstybėje nepatvirtina, kad jos yra neproporcingos ar kad pareiškėjas jo kilmės valstybėje dėl baudžiamojo persekiojimo bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas, grės mirties bausmės ar kitokios egzekucijos įvykdymas.

16. Teismas nurodė, kad prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu pareiškėjas Migracijos departamentui nepateikė jokios informacijos ir duomenų apie nuolatinius grasinimus (net nebuvo apie tai užsiminęs nei prašyme dėl prieglobsčio suteikimo, nei apklausose), be to, pareiškėjo papildomai su skundu teismui pateiktų grasinamojo pobūdžio laiškų (apie kurių egzistavimą pareiškėjas Migracijos departamentui nebuvo nurodęs) nėra galimybės susieti su pareiškėju, todėl teismas pripažino neįrodytais pareiškėjo teiginius dėl grasinamo pobūdžio laiškų, grasinimų telefonu Užsieniečio tėvams ir prieš pareiškėją ir jo šeimos narius naudojimo psichologinio smurto.

III. 17. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti ir panaikinti Sprendimą.

18. Apeliacinis skundas, be skunde išdėstytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

18.1. Teismas sprendimą grindė tik atsakovo pateiktais argumentais.

18.2. Pareiškėjui netrukus po grasinimų susidoroti teigiant, kad B. Š. turi ryšių (duomenys neskelbtini) saugumo tarnybose ir bus pradėtas pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas, buvo iškelta baudžiamoji byla. Įvykių seka, Užsieniečio teigimu, jam leido pagristai manyti, kad baudžiamoji byla gali būti „sufabrikuota“.

18.3. Tarptautinės organizacijos „Transparency International“ duomenimis, pareiškėjo kilmės valstybė pagal korupcijos suvokimo indeksą pasaulyje užėmė 135 vietą iš 180. Aukštas korupcijos lygis sąlygojo tai, kad pareiškėjas pagristai bijo, jog jam iškelta byla „sufabrikuota“, o grasinimai susidoroti – realūs. Apeliantas teigia jaučiantis ir valstybinės organizacijos, ir privačių asmenų, veikiančių išvien, spaudimą.

18.4. Praktikoje grasinamojo pobūdžio laiškai dažniausiai nebūna pasirašomi ar kitaip individualizuojami. Jų buvimo negalima vertinti atskirai nuo aplinkybių visumos. Užsienietis teigia, kad jis nepateikė informacijos apie laiškus ir grasinimus tėvams Migracijos departamentui dėl to, kad neįvertino šios informacijos reikšmingumo priimant Sprendimą.

18.5. Žurnalistai, apžvelgiant didelį susidomėjimą visuomenėje sukėlusias ekonominio pobūdžio bylas, fiksuoja žmogaus teisių pažeidimus sprendžiant klausimus dėl kardomosios priemonės paskyrimo, ir pastebi, kad nėra aiškių kriterijų, kada asmeniui skiriamas suėmimas, o kada – namų areštas, kad teismai reguliariai atsisako pakeisti suėmimą į švelnesnę kardomąją priemonę net tada, kai visi įrodymai užfiksuoti, byla perduota teismui.

19. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas argumentais, kurie buvo išdėstyti atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. (15/6-13)12PR-58 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ ir prašo įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį iš naujo.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, jog nustatyti faktai nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjo persekiojimas būtų neproporcingas arba diskriminuojantis dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba dėl politinių įsitikinimų, ar kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė tik atsakovo pateiktais argumentais, ir kad tai, jog netrukus po grasinimų susidoroti buvo pradėtas pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas, taip pat aukštas korupcijos lygis kilmės valstybėje jam leido pagrįstai manyti, kad baudžiamoji byla „sufabrikuota“. Apeliantas teigia jaučiantis ir valstybinės organizacijos, ir privačių asmenų, veikiančių išvien, spaudimą. Praktikoje grasinamo pobūdžio laiškai dažniausiai nebūna pasirašomi ar kitaip individualizuojami, jų negalima vertinti atskirai nuo aplinkybių visumos. Žurnalistai pareiškėjo kilmės valstybėje fiksuoja žmogaus teisių pažeidimus sprendžiant klausimus dėl kardomųjų priemonių paskyrimo.

23. Vertinant pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą pirmiausia pažymėtina, kad bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos UTPĮ, jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos, taip pat tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktai. Visų pirma paminėtina 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencija dėl pabėgėlių statuso, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika (ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85) (toliau – ir Ženevos konvencija, Konvencija). Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Tuo tarpu, Konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nė viena susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.

24. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 18 straipsnio nuostatos įtvirtina, kad teisė į prieglobstį garantuojama pagal Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl ES veikimo. ES teisės požiūriu teisė į prieglobstį yra fundamentali asmens teisė. Chartijos 19 straipsnio, įtvirtinančio asmens apsaugą perkėlimo, išsiuntimo ar išdavimo atveju, 2 dalis numato, kad niekas negali būti perkeltas, išsiųstas ar išduotas į valstybę, kurioje jam gresia mirties bausmė arba kurioje jis gali patirti kankinimų ar kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.

25. Ginčui taip pat reikšmingos 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatos (toliau – ir Kvalifikavimo direktyva). Pagrindinis šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, ir užtikrinti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos (Kvalifikavimo direktyvos Preambulės 12 konstatuojamoji dalis).

26. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio d) dalis nurodo, kad pabėgėlis – tai trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis. Tuo tarpu, Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio f) straipsnis nurodo, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga.

27. Kiek tai susiję su persekiojimo veiksmų apibrėžimu kilmės valstybėje, Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio (persekiojimo veiksmai) 1 dalyje nurodyta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti: a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma, tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai, kaip nurodyta a punkte.

28. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali, inter alia (be kita ko), pasireikšti tokiomis formomis: a) fizinio ar psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant; c) neproporcingas ir diskriminuojantis persekiojimas ar baudimas; d) atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ar diskriminuojantis baudimas; e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai; f) veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagal 2 straipsnio d) punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų, apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo.

29. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio (persekiojimo priežastys) 1 dalies e) punkte nurodyta, kad valstybės narės, vertindamos persekiojimo priežastis, atsižvelgia į šiuos veiksnius: politinių pažiūrų sąvoka visų pirma apima turimas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą tam tikru klausimu, susijusiu su 6 straipsnyje minėtais galimais persekiojimo vykdytojais ir jų politika ar metodais, nesvarbu, ar prašytojas pagal tas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą ėmėsi veiksmų. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

30. Kiek tai susiję su sprendimo, ar pareiškėjas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų, priėmimu, Kvalifikavimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija.

31. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalis nurodo, jog kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl taip nepadarė; e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai patikimas.

32. UTPĮ (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d.) nuostatos yra pagrįstos Ženevos konvencija, jos taip pat įgyvendina Kvalifikavimo direktyvą. UTPĮ 86 straipsnyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (2 dalis).

33. Tuo tarpu, UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4503-415/2018; 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

35. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose, pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

36. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo prašymas suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės buvo grindžiamas tuo, kad kilmės valstybėje jam gresia sulaikymas dėl jo atžvilgiu nepagrįstai vykdomo baudžiamojo persekiojimo, kurį inicijavo buvę verslo partneriai. Taip pat pareiškėjas teigė, kad jo gyvybei gresia pavojus dėl privačių asmenų veiksmų.

37. Nagrinėjamo ginčo kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos išleisto vadovo „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo“ 56 punkte nurodyta, jog reikia skirti persekiojimą ir bausmę už teisės pažeidimą. Asmenys, bėgantys nuo baudžiamojo persekiojimo ar bausmės už tokį pažeidimą, pabėgėliais paprastai nelaikomi. Pabėgėlis yra tikra ar potenciali neteisybės auka, o ne bėglys, vengiąs teisingumo. Vadovo 57 punkte nurodyta, kad skirtumas tarp persekiojimo dėl teisės pažeidimo ir persekiojimo, kuriam egzistuojant yra suteikiamas pabėgėlio statusas, gali būti neaiškus. Vienas iš kriterijų, padedančių nustatyti šį skirtumą, yra bausmės kilmės valstybėje griežtumas, kuris tam tikrais atvejais prilygintinas persekiojimui, kuris yra pagrindas gauti prieglobstį.

38. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas savo kilmės valstybėje yra paieškomas dėl padarytos baudžiamosios veikos, numatytos (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 159 straipsnio 4 dalyje, dėl sukčiavimo stambiu mastu (Prieglobsčio byla, b. l. 3–4, 48–49), už kurią asmuo baudžiamas laisvės atėmimo bausme iki 10 metų su milijono (duomenys neskelbtini) dydžio bauda arba uždarbio dydžio bauda, arba kitomis teisiamojo pajamomis už trijų metų periodą arba be jo ir su laisvės apribojimu iki dviejų metų arba be jo. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį, tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje baudžiamas iki 8 metų laisvės atėmimo bausme. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjui gresianti bausmė būtų neproporcinga ar peržengtų protingumo bei žmogiškumo ribas. Šios aplinkybės neleidžia spręsti, kad pareiškėjui gresianti bausmė yra tiek per griežta, kad galėtų būti prilyginta persekiojimui, kuris būtų pagrindas jam suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

39. Įvertinus prieglobsčio prašytojo byloje surinktų įrodymų visumą, kuriuos pakankamai išsamiai išanalizavo ir įvertino Migracijos departamentas priimdamas sprendimą, negalima konstatuoti, kad kilmės valstybėje pareiškėjui gresiantis baudžiamasis persekiojimas susijęs su jo pilietybe, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (t. y. Konvencijoje ir /ar Įstatyme nurodytomis priežastimis), Užsienietis taip pat savo prieglobsčio prašymo negrinė minėtomis aplinkybėmis. Taigi pareiškėjas negali būti laikomas asmeniu, kuris bijodamas bausmės už nusikalstamą veiką išgyvena visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamu.

40. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tam, jog būtų pripažinta esant pagrindui suteikti prieglobstį, pareiškėjas turėjo nurodyti aplinkybes, patvirtinančias konkretaus persekiojimo, kaip jis suprantamas Konvencijos kontekste, pavojų savo kilmės valstybėje. Bendro pobūdžio informacija apie korupcijos lygį pareiškėjo kilmės valstybėje, apie žurnalistų fiksuotus žmogaus teisių pažeidimus ar informacija apie kitiems asmenims iškeltų baudžiamųjų bylų eigą nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad konkrečiu pareiškėjo atveju baudžiamoji byla iškelta nepagrįstai. Pareiškėjo prašyme nurodytas gresiantis pavojus dėl privačių asmenų veiksmų taip pat nepatenka į persekiojimo Konvencijos prasme apimtį. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodomi su skundu teismui pateikti grasinamo pobūdžio laiškai nebuvo pateikti atsakovui pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, pareiškėjas Migracijos departamentui apie grasinimus neužsiminė nei prašyme dėl prieglobsčio suteikimo, nei apklausose, be to, pareiškėjo teismui pateiktų grasinamojo pobūdžio laiškų nėra galimybės susieti su pareiškėju. Įvertinus šių aplinkybių visumą sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo teiginiai dėl grasinamo pobūdžio laiškų, grasinimų telefonu laikytini neįrodytais.

41. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Papildoma apsauga, remiantis tik bendra informacija apie padėtį šalyje ar, kai pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių, kad situacija jo kilmės šalyje nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, jam atsiradimą, negali būti suteikta.

42. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi išimtinai atsakovo pateiktais argumentais, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių įstatymo nuostatų nepažeidė. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, nereiškia, kad priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

43. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliacinio skundo ar kitais argumentais. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. P. (A. P.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė