2017-10-18 Nr. AB-18818-3-61-3-05593-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1041-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05593-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Š. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2014 m. sausio 9 d. iki 2014 m. sausio 13 d. ir nuo 2014 m. sausio 30 d. iki 2014 m. vasario 3 d. buvo laikomas perpildytose Lukiškių TI-K kamerose. Dėl kamerų perpildymo buvo labai sumažėjusi jų kubinė oro talpa, kameras buvo galima vėdinti tik per langą. Kamerose neužtekdavo vietos visiems atsisėdus prie stalo pavalgyti, o nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas, buvo pelėsio. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas tik 1,5 m sienele, todėl gamtinius reikalus pareiškėjas turėjo atlikti kitų asmenų akivaizdoje, pažeidžiant jo privatumą. Be to, sanitariniuose mazguose nebuvo įrengtas veidrodis ir tualeto reikmenų lentynėlė. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, buvo pažemintas jo orumas, sutriko sveikata.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą (b. l. 15–20) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas atsiliepime nurodė laikotarpius, kokiose ir kokio ploto kamerose Lukiškių TI-K buvo laikomas pareiškėjas. Pažymėjo, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjui tenkantis kameros plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kameros remontuojamos pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams bei higienos priemonėms susidėti, tačiau kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada galima įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių bei kitų baldų. Kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitinka higienos normų reikalavimus. Kameros vėdinamos natūraliai, per langus. Pareiškėjas savo nusiskundimus grindžia tik abstrakčiais argumentais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs, o prašydamas priteisti neturtinę žalą pareiškėjas jos nepagrindė jokiais įrodymais.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į skundą (b. l. 36–39) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Nurodė, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatyta privaloma išankstine nagrinėjimo ne per teismą tvarka nesikreipė. Be to, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir visi kiti asmenys. Tam tikras suimtųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė. Departamento manymu, pareiškėjas nepatyrė skunde minimos neturtinės žalos.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 4 d. sprendimu (b. l. 49–53) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nustatė, kad nuo 2014 m. sausio 9 d. iki 2014 m. sausio 13 d. ir nuo 2014 m. sausio 30 d. iki 2014 m. vasario 3 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 114 (plotas 7,31 m2), Nr. 399 (plotas 31,61 m2), Nr. 221 (plotas 6,90 m2). Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 patvirtintas 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje atitiko visą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, todėl šiuo aspektu Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumo teismas nenustatė.

9. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara ir galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje neužtikrinimas nėra tinkamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos (toliau – ir Lietuvos HN 76:2010) 21 punkto reikalavimų laikymasis. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiga paneigti, pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A442-1251/2013, Nr. A858-977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Šiuo atveju į bylą atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl veidrodžio bei tualetinių reikmenų spintelės nebuvimo sanitariniame mazge, todėl šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės laikytinos įrodytomis.

10. Į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai nepatvirtina pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl dažų, tinko byrėjimo nuo sienų ir pelėsių buvimo, todėl nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl to būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas, atsakingas dėl higienos normų reikalavimų laikymosi.

11. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas laikė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, patalpindami pareiškėją į patalpas, kuriose nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė tualetu naudotis nematant kitiems asmenims, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę tualetu naudotis privačiai, o tai galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismui nekilo abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į trumpą laikotarpio, kuriuo buvo nustatytas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų pažeidimas, trukmę, taip pat į teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, sukeltus fizinius nepatogumus, minimalios mėnesinės algos dydį, į tai, kad pareiškėjas rėmėsi iš esmės bendro pobūdžio argumentais ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis. Taip pat į tai, jog byloje nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas sprendė, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudarė faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turėtų būti įvertinta 1 200 Eur, ši suma yra per didelė ir neatitinka pareiškėjo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė 100 Eur neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, atlyginimą.

III. 12. Pareiškėjas E. Š. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 65), kuriame nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimu, prašo jį panaikinti ir patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą.

13. Apeliaciniame skunde pareiškėjas akcentuoja, kad sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto buvo atskirta tik 1,5 m aukščio sienele ir tai neužtikrino pareiškėjo privatumo, pažeidė jo garbę ir orumą.

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

15. Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 74–77) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

16. Atsiliepime Departamentas nurodo, jog sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio sienele atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl minimalus pareiškėjo privatumo užtikrinimas ginčo laikotarpiu buvo tinkamas. Skunde teismui pareiškėjo nurodyta žala yra nepatvirtinta įrodymais.

17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K pateikė apeliacinį skundą (b. l. 56–58), kuriame nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

18. Lukiškių TI-K apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teisės aktai nenustato, jog kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, elgesio kontrolės. Civilinė atsakomybė dėl pareiškėjo privatumo pažeidimo negalėjo atsirasti, kadangi Lukiškių TI-K neatliko neteisėtų veiksmų.

19. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 79) prašo apeliacinį skundą atmesti, nes dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo pažeidimo pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų laikotarpiais nuo 2014 m. sausio 9 d. iki 2014 m. sausio 13 d. ir nuo 2014 m. sausio 30 d. iki 2014 m. vasario 3 d., priteisimo.

22. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė priteisti 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, laikant pareiškėją kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus asmeniui tenkantis kameros plotas, kubinė oro talpa bei vėdinimas, tinkamas sanitarinio mazgo įrengimas bei pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu, be to, nuo kamerų sienų ir lubų luposi dažai, byrėjo tinkas, buvo pelėsio, o prie kamerose įrengtų stalų nebuvo galimybės visiems atsisėsti.

23. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir, nustatęs, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į veidrodžio bei tualetinių reikmenų spintelės trūkumą sanitariniame mazge, taip pat teisė tualetu naudotis privačiai, priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas apeliacine tvarka skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą nesutinka tik su jam priteistos neturtinės žalos dydžiu. Tuo tarpu Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimo dalimi, kuria teismas konstatavo pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą ir už tai priteisė neturtinės žalos atlyginimą.

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

25. Kaip minėta, apeliaciniame skunde pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytais pareiškėjo teisių pažeidimais, tačiau teigia, kad teismas netinkamai įvertino jais pareiškėjui padarytos žalos dydį, nustatė per mažą žalos atlyginimą pinigais, prašo atsižvelgti į EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose. Atsiliepime į Lukiškių TI-K apeliacinį skundą pareiškėjas nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo nustatytais pažeidimais sutinka, prašo šios teismo sprendimo dalies nenaikinti. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių TI-K manymu, neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui apskritai neturėjo būti priteistas, nes pareiškėjo teisė į privatumą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 136 straipsniu, nenustatęs pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas, pasisakys tik dėl pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų, kuriais konstatuotas pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimas, ir už tai priteistos neturtinės žalos dydžio.

26. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto (galiojusio ginčo metu) nuostatomis, sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskirose patalpose, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), turi būti atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punkte įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą, tačiau ši aplinkybė neatleidžia Lukiškių TI-K nuo pareigos, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas.

27. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 22 straipsnyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Šiuo straipsniu taip pat reikalaujama, kad įstatymas ir teismas saugotų, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Pagal Konstituciją privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeimyninė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt. Konstitucijos 22 straipsnio normose įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas suponuoja asmens teisę į privatumą (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimą).

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Konstitucines žmogaus teises ir laisves, tarp jų ir teisę į privatumą, laikantis Konstitucijos, galima riboti. Privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais. Jei asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimą). Pažymėtina, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų. Pagal Konstituciją asmens, padariusio nusikaltimą, laisvė gali būti suvaržyta įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. Suvaržius tokio asmens laisvę gali būti apribotos jo teisės ir laisvės, tarp jų ir teisė į privatumą. Apribojimas turi būti toks, kad tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo būtų protingas santykis. Apribojimai neturi peržengti protingų ribų ir paneigti apribojamos teisės esmės, priemonės turi būti pakankamos, tačiau jos neturi asmens teisių bei laisvių riboti daugiau negu yra būtina (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d. nutarimus).

29. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas 1,5 m. aukščio pertvara (b. l. 18). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jį, esantį sanitariniame mazge galėjo stebėti pareigūnai, kiti asmenys, Lukiškių TI-K nepaneigė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad privatumo nebuvimas naudojantis tualetu vertintinas kaip ribojantis kalinamo asmens teises labiau negu yra būtina, tai pažeidžia asmens orumą, sukelia jam neigiamus išgyvenimus.

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016, 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-402-662/2017 ir kt.) laikomasi pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas, jį nuo likusio kameros ploto atskiriant tik 1,5 m aukščio pertvara, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo aspektu konstatavo pareiškėjo teisės į kalinimą tinkamomis sąlygomis pažeidimą. Nagrinėjamu atveju paminėtina ir EŽTT jurisprudencija, kuri kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. gegužės 10 d., 2003 m. kovo 24 d. ir kt. nutarimus) šiuo aspektu – EŽTT sprendimuose privatumo nebuvimas naudojantis tualetu kalinimo metu vertinamas kaip pažeidžiantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją.

31. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2014 m. sausio 9 d. iki 2014 m. sausio 13 d. ir nuo 2014 m. sausio 30 d. iki 2014 m. vasario 3 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas 8 paras. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista, todėl pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, jam priteistina neturtinė žala.

32. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pagal EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011 ir kt.).

33. Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

34. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio – per mažo žalos atlyginimo pinigais jam priteisimo, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, įskaitant ir EŽTT bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui priteistas neturtinės žalos dydis (100 Eur) yra pakankamas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes, įskaitant anksčiau minėtas aplinkybes dėl kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, ploto bei atitikimo higienos reikalavimams, taip pat nagrinėjant pareiškėjo skundą nustatytų pažeidimų (privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo bei tualetinių reikmenų spintelės, veidrodžio sanitariniame mazge trūkumo) mastą bei pobūdį, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. Š. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė