2020-02-27 Nr. AB-5802-3-62-3-01252-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-913-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01252-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriui, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja B. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą „Dėl privalomojo sveikatos draudimo įmokų už 2017 metus“ Nr. (7.6)S-33789 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti VSDFV Kauno skyrių priimti sprendimą atleisti pareiškėją nuo privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų, bei kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSDĮ) 34 ir 35 straipsnių nuostatos atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio nuostatas. Pareiškėja skunde taip pat nurodė, kad nesutinka su trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2018 m. birželio 11 d. raštu „Dėl Fondo valdybos Kauno skyriaus veiksmų” Nr. (9.8)I-3477, kuris buvo priimtas išnagrinėjus ikiteismine tvarka pareiškėjos skundą dėl VSDFV Kauno skyriaus 2018 m. gegužės 22 d. Sprendimo.

2. Pareiškėja paaiškino, kad ginčijamu Sprendimu ji nepagrįstai buvo apmokestinta 88,18 Eur privalomuoju sveikatos draudimu, kadangi 2017 m. buvo įgijusi verslo liudijimą ir per visus 2017 metus uždirbo 90 Eur, kuriuos deklaravo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje kaip gautas pajamas dirbant su verslo liudijimu. Pažymėjo, jog ji jau yra drausta privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis kaip asmuo turintis neįgalumą, taip pat kaip asmuo ieškantis darbo (t. y. registruotas darbo biržoje), todėl neprivalo trečią kartą mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokų, kaip asmuo dirbantis pagal įsigytą verslo liudijimą.

3. Pareiškėja teigė, kad pareiškėja negauna sveikatos paslaugų daugiau, nei yra įprasta. Pareiškėjos nuomone, yra socialiai neteisinga ir nesąžininga, jog asmuo, jau draustas PSD, yra dar kartą įpareigojamas sumokėti privalomąjį sveikatos draudimą, juo labiau, kad šis mokestis yra skaičiuojamas nuo minimalios mėnesinės algos, nors tokių pajamų pareiškėja nėra gavusi. Nurodė, jog per visą laikotarpį, kai buvo įsigijusi verslo liudijimą, papildomai uždirbo tik 90 Eur. Taigi jos pajamos atskaičiavus mokesčius būtų 1,82 Eur.

4. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 18 straipsnio 5 dalimi ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 51 punktu, asmenys įsigiję verslo liudijimus, kurie yra priskiriami Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje (valstybės lėšomis drausti asmenys) išvardintiems asmenims, turi teisę PSD įmokas už praėjusius kalendorinius metus sumokėti kartą per metus, tačiau ne vėliau kaip iki kitų metų gegužės 1 d. Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis pareiškėja buvo įsigijusi verslo liudijimus veiklai vykdyti tam tikrais laikotarpiais 2017 metais ir šiais laikotarpiais pareiškėja buvo draudžiama valstybės lėšomis, t. y. priklausė asmenims, išvardytiems Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje, dėl šios priežasties PSD įmokos už 2017 metus apskaičiuotos proporcingai išduotų verslo liudijimų galiojimo laikotarpiams (PSD įmokos dydis per mėnesį – 34,20 Eur). Pareiškėjai vadovaujantis Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalimi, 18 straipsnio 5 dalimi teisėtai ir pagrįstai priskaičiuotos 88,18 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokos už 2017 metus.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjos B. M. skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėja buvo įsigijusi verslo liudijimus veiklai vykdyti laikotarpiais: 2017 m. birželio 14 d. – 2017 m. birželio 19 d.; 2017 m. birželio 21 d. – 2017 m. birželio 26 d.; 2017 m. birželio 28 d. – 2017 m. liepos 3 d.; 2017 m. liepos 5 d. – 2017 m. liepos 10 d.; 2017 m. liepos 13 d. – 2017 m. liepos 17 d.; 2017 m. liepos 19 d. – 2017 m. liepos 24 d.; 2017 m. liepos 26 d. – 2017 m. liepos 31 d.; 2017 m. rugpjūčio 2 d. – 2017 m. rugpjūčio 7 d.; 2017 m. rugpjūčio 9 d. – 2017 m. rugpjūčio 21 d.; 2017 m. rugpjūčio 23 d. – 2017 m. rugsėjo 4 d.; 2017 m. rugsėjo 6 d. – 2017 m. rugsėjo 18 d.; 2017 m. rugsėjo 20 d. – 2017 m. spalio 2 d.; 2017 m. spalio 4 d. – 2017 m. spalio 16 d.; 2017 m. spalio 18 d. – 2017 m. spalio 30 d. (pagal dienų grafiką). Šiais laikotarpiais pareiškėja buvo draudžiama valstybės lėšomis, t. y. priklausė asmenims, išvardytiems Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje (registruota darbo biržoje ir nustatytas neįgalumas).

8. Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai PSD įmokas už 2017 metus apskaičiavo proporcingai išduotų verslo liudijimų galiojimo laikotarpiams (PSD įmokos dydis per mėnesį – 34,20 Eur (380 Eur x 9 proc.): mėnesio kalendorinių dienų skaičiaus x verslo liudijimų dienų skaičius): 2017 m. birželio mėn.: 34,20 Eur mėnesio PSD įmokos dydis, 30 – mėnesio kalendorių dienų skaičius, 11 – verslo liudijimo galiojimo dienų skaičius, 12,54 Eur – apskaičiuota PSD įmokų suma; 2017 m. liepos mėn.: 34,20 Eur mėnesio PSD įmokos dydis, 31 – mėnesio kalendorių dienų skaičius, 16 – verslo liudijimo galiojimo dienų skaičius, 17,65 Eur – apskaičiuota PSD įmokų suma; 2017 m. rugpjūčio mėn.: 34,20 Eur mėnesio PSD įmokos dydis, 31 – mėnesio kalendorių dienų skaičius, 19 – verslo liudijimo galiojimo dienų skaičius, 20,96 Eur – apskaičiuota PSD įmokų suma; 2017 m. rugsėjo mėn.: 34,20 Eur mėnesio PSD įmokos dydis, 30 – mėnesio kalendorių dienų skaičius, 17 – verslo liudijimo galiojimo dienų skaičius, 19,38 Eur – apskaičiuota PSD įmokų suma; 2017 m. spalio mėn.: 34,20 Eur mėnesio PSD įmokos dydis, 31 – mėnesio kalendorių dienų skaičius, 16 – verslo liudijimo galiojimo dienų skaičius, 17,65 Eur – apskaičiuota PSD įmokų suma.

9. Teismas padarė išvadą, kad pagrįstai ir teisingai apskaičiuota iš viso 88,18 Eur PSD įmokų suma už ginčo laikotarpį vadovaujantis Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalimi ir 18 straipsnio 5 dalimi.

10. Teismas, atsižvelgęs į faktines bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, sprendė, jog VSDFV Kauno skyriaus Sprendimas, kuriame nurodyta pareiškėjai priskaičiuota 88,18 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų suma, yra teisėtas ir jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Atmetęs skundo reikalavimą dėl sprendimo panaikinimo, teismas konstatavo, kad nėra jokio teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV Kauno skyrių priimti sprendimą atleisti pareiškėją nuo PSD įmokų.

11. Dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teismas sprendė, kad atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką ir bylos aplinkybes, teismui nekilo jokių abejonių dėl pareiškėjos nurodytų teisės aktų atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą teismas atmetė.

III. 12. Pareiškėja B. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą.

13. Pareiškėja nurodė, kad teismas netinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją, nes neteisingai įvertino aplinkybes, jog nuo 2017 m. birželio mėn. iki 2017 m. spalio mėn., pareiškėja iš viso dirbo 76 dienas, per nurodytą laikotarpį deklaravo 90 Eur uždirbtas pajamas, tačiau atsakovas paskaičiavo privalomą sveikatos draudimą visiškai neatsižvelgdamas į gautas pajamas, o nuo minimalios mėnesinės algos. Todėl pareiškėja vertina, jog 88,18 Eur PSD mokestis apskaičiuotas neteisingai, neatsižvelgiant nei į situaciją, nei į gautų pajamų dydį. Pažymi, kad remiantis Privalomojo sveikatos draudimo įstatymo nuostatomis ji yra drausta privalomojo sveikatos draudimu valstybės lėšomis kaip asmuo turintis neįgalumą, taip pat kaip asmuo ieškantis darbo, todėl jai nepagrįstai apskaičiuota dar papildomai sumokėti ir kaip asmeniui, dirbančiam pagal įsigytą verslo liudijimą, t. y. susidaro trigubas privalomojo sveikatos draudimo mokėjimas, nors sveikatos paslaugų pareiškėja negauna daugiau ar kitokios kokybės, nei yra įprastai. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad PSD mokestis skaičiuojamas nuo minimalios mėnesinės algos, nors tokių pajamų pareiškėja negavo, t. y. per visą laikotarpį, kai buvo įsigijusi verslo liudijimą, papildomai uždirbo tik 90 Eur. Taigi jos uždirbtos grynosios pajamos atskaičiavus mokesčius būtų 1,82 Eur, todėl yra visiškai neteisinga ir nepagrįsta šias gautas pajamas dar apmokestinti privalomuoju sveikatos mokesčiu. Pirmosios instancijos teismas neįvertino šių aplinkybių.

14. Pareiškėja teigia, kad jos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl galiojančio teisinio reglamentavimo atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai yra pagrįstas, nes toks reguliavimas, kai visiškai neatsižvelgiama į gautas pajamas jas apmokestinant, yra neteisingas ir socialiai pažeidžiantis pareiškėją kaip visuomenės narį, taip pat ir kitus asmenis, kurie savo teisių negina tokioje situacijoje kaip pareiškėjos.

15. Atsakovas VSDFV Kauno atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

16. Atsakovas nurodo, kad vadovaujantis Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalimi, pareiškėjai apskaičiuoti 88,18 Eur proporcingai išduoto verslo liudijimo galiojimo laikotarpiui – 9 procentai nuo minimalios mėnesinės algos. Kadangi aukščiau išvardytais laikotarpiais pareiškėja buvo draudžiama valstybės lėšomis, t. y. priklausė asmenims, išvardytiems Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje, vadovaujantis Sveikatos draudimo įstatymo 18 straipsnio 5 dalimi ir Taisyklių 51 punktu, ji PSD įmokas galėjo sumokėti iki kitų metų gegužės 1 dienos.

17. Atsakovas pažymi, kad aplinkybė, jog asmuo yra draudžiamas privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, privalomojo sveikatos draudimo įmokų apskaičiavimui vykdant veiklą įsigijus verslo liudijimą, įtakos neturi, tačiau vadovaujantis Sveikatos draudimo įstatymo 18 straipsnio 5 dalimi ir Taisyklių 51 punktu suteikta teisė šias įmokas jam mokėti iki kitų metų gegužės 1 dienos.

18. Atsakovas teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog teismui nekilo jokių abejonių dėl pareiškėjos nurodytų teisės aktų atitikties Konstitucijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai pareiškėjos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą atmetė.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

20. VSDFV nurodo, kad įstatymų leidėjas yra nustatęs, kad verslo liudijimus turintys asmenys moka fiksuoto dydžio PSD įmokas. Šių įmokų dydis priklauso ne nuo asmens pagal verslo liudijimą gautų pajamų, o nuo asmens verslo liudijimo turėjimo atitinkamą mėnesį fakto. Jeigu asmuo yra draustas privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis, tokiu atveju PSD įmokos dydis priklauso ir nuo asmens turėto verslo liudijimo galiojimo atitinkamą mėnesį laikotarpio. Mano, kad įstatymų leidėjas turi diskrecijos teisę nustatyti konkrečią verslo formą vykdančių asmenų apmokestinimo PSD įmokomis tvarką, o asmenys, atsižvelgdami į nustatytą PSD įmokų skaičiavimo tvarką, turi teisę pasirinkti konkrečią verslo formą. Teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir tinkamai taikė SDĮ nuostatas, buvo priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas buvo atmestas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo VSDFV Kauno skyriaus 2018 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. (7.6)S-33789, kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas neskaičiuoti privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau tekste –ir PSD) už 2017 metus, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Pažymėtina, kad ginčijamas sprendimas buvo apskųstas VSDF Valdybai, kuri pareiškėjos skundą dėl VSDFV Kauno skyriaus 2018 m. gegužės 22 d. Sprendimo išnagrinėjo ikiteismine tvarka ir 2018 m. birželio 11 d. priėmė sprendimą „Dėl Fondo valdybos Kauno skyriaus veiksmų” Nr. (9.8)I-3477. Šis VSDFV sprendimas, kuris pateiktas į bylą (b. l. 2).savo turiniu yra iš esmės tapatus ginčijamam sprendimui. Pareiškėja VSDFV 2018 m. birželio 11 d. sprendimo savo skunde ir patikslintuose skunduose pirmosios instancijos teismui neprašė naikinti; paskutiniame 2018 m. rugpjūčio 30 d. patikslintame skunde (b. l. 36) pareiškėja prašė tik įtraukti VSDFV byloje trečiuoju asmeniu ir VSDFV buvo įtraukta trečiuoju suinteresuotu asmeniu (b. l. 39), apeliaciniame procese VSDFV teismui pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l .78–79).

23. Ginčijamu VSDFV Kauno skyriaus 2018 m. gegužės 22 d. Sprendimu pareiškėjai buvo paaiškinta, kad Fondo valdybos Kauno skyrius neturi teisinio pagrindo neskaičiuoti privalomojo sveikatos draudimo įmokų už 2017 metus kaip asmeniui įsigijusiam verslo liudijimą; Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2018 m. gegužės 16 d. skola sudaro 88,18 Eur PSD įmokų (b. l. 5–6).

24. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovas, vadovaudamasis Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalimi ir 18 straipsnio 5 dalimi, pagrįstai ir teisingai apskaičiavo iš viso 88,18 Eur PSD įmokų už 2017 metus.

25. Pareiškėja prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą.

26. Apeliantės nuomone, teismas skundžiamame sprendime neteisingai įvertino aplinkybes, jog nuo 2017 m. birželio mėn. iki 2017 m. spalio mėn. pareiškėja iš viso dirbo 76 dienas, per šį laikotarpį deklaravo 90 Eur uždirbtas pajamas, tačiau atsakovas paskaičiavo privalomą sveikatos draudimą visiškai neatsižvelgdamas į jas, o skaičiavo įmokos dydį nuo minimalios mėnesinės algos. Pareiškėja teigia, kad ji jau yra drausta privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis kaip asmuo turintis neįgalumą, taip pat kaip asmuo ieškantis darbo, todėl neprivalo trečią kartą mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokų kaip asmuo dirbantis pagal įsigytą verslo liudijimą.

27. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą patikrina neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų, kadangi nėra aplinkybių, nustatytų ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių turėtų būti nepaisoma apeliacinio skundo ribų.

28. Sveikatos draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d.) 6 straipsnio 4 dalies 10 punkte nurodyta, kad apdraustaisiais, kurie draudžiami valstybės lėšomis (išskyrus asmenis, kurie privalo mokėti arba už kuriuos mokamos sveikatos draudimo įmokos pagal šio Įstatymo 17 straipsnio 1, 2, 3, 4, 5, 6 ir 8 dalis), laikomi asmenys, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti neįgaliaisiais. Kitame, šio įstatymo 17 straipsnyje nustatyta, kad fiziniai asmenys, kurie, vykdydami individualią veiklą, gyventojų pajamų mokestį nuo individualios veiklos pajamų sumoka įsigydami verslo liudijimus, kas mėnesį moka 9 procentų minimaliosios mėnesinės algos, galiojančios mėnesio, už kurį mokama įmoka, paskutinę dieną, dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Asmenų, nurodytų šio Įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje, 17 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose ir 2 dalyje, įmokos apskaičiuojamos proporcingai išduoto verslo liudijimo galiojimo laikotarpiui (5 dalis).

29. Taigi iš pirmiau nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad asmenys, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti neįgaliaisiais, kurie vykdo individualią veiklą, moka 9 procentų minimaliosios mėnesinės algos (toliau tekste – ir MMA) dydžio įmoką proporcingai išduoto verslo liudijimo galiojimo laikotarpiui.

30. Sveikatos draudimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad individuali veikla apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme. Individualios veiklos samprata pateikta Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje – tai savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, išskyrus nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (ar) nuomos veiklą, taip pat finansinių priemonių sandorius; 2) savarankiška kūryba, mokslinė, profesinė, įskaitant laisvąsias profesijas, ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla.

31. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėja tam tikrą laikotarpį buvo įgijusi verslo liudijimą veiklai vykdyti, t. y. ji pagal GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies 1 punktą vykdė savarankišką komercinę ar gamybinę veiklą. Kitaip tariant, pareiškėjos vykdoma veikla atitiko vieną iš alternatyvių kriterijų, apibūdinančių individualią veiklą. Todėl pagal Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalį toks asmuo turi mokėti nustatyto dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

32. Tai, kad nagrinėjamu atveju apeliantė buvo draudžiama privalomuoju sveikatos draudimu ir valstybės lėšomis Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, pagal visuminį šiame įstatyme nustatytą teisinį reglamentavimą, nereiškia, kad ji dėl to yra atleista nuo privalomojo sveikatos draudimo įmokų, vykdant veiklą įsigijus verslo liudijimą, mokėjimo, taip pat nereiškia, kad dėl šios priežasties įmokos dydis, numatytas Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje, yra mažinamas.

33. Kaip nurodyta šios Nutarties 29 punkte įstatymų leidėjas PSD įmokų mokėjimą nagrinėjamu atveju sieja su MMA, o ne su asmens gautų pajamų vykdant individualią veiklą dydžiu, todėl pareiškėjos argumentai, kad atsakovas nepagrįstai apskaičiavo privalomą sveikatos draudimą nuo minimalios mėnesinės algos, visiškai neatsižvelgdamas į pareiškėjos gautas pajamas, atmestini kaip nepagrįsti.

34. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta, kokius konkrečius įstatymo straipsnius (jų dalis) pareiškėja ginčija, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja prašė pirmosios instancijos teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 ir 35 straipsnių atitikties Konstitucijos 48 straipsniui (b. l. 48–49). Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius 2018 m. gegužės 22 d. rašte rėmėsi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 ir 35 straipsniais priimdamas jos atžvilgiu nepalankų sprendimą, t. y. nurodydamas, kad ji turi mokėti sveikatos draudimo įmokas, nepaisant to, kad yra apdrausta valstybės ir jos pajamos iš individualios veiklos yra nedidelės.

35. Teisėjų kolegija nustatė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius savo 2018 m. gegužės 22 d. rašte (ginčijamame Sprendime) Nr. (7.6)S-33789 vadovavosi konkrečiomis Sveikatos draudimo įstatymo nuostatomis ir jame paminėtas tik vienas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo straipsnis, o būtent 41 straipsnis, kaip suteikiantis teisę pareiškėjai apskųsti priimtą sprendimą (b. l. 6). Konstatuotina, kad VSDFV Kauno skyrius, priimdamas pareiškėjai nepalankų ginčijamą sprendimą, priešingai nei nurodo apeliantė, nesirėmė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 ir 35 straipsniais

36. Be to, atskirai pažymėtina, kad, apeliantės nurodyti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 bei 35 straipsniai nenustato pareigos asmenims mokėti sveikatos draudimo įmokas. Šio įstatymo 34 straipsnyje (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.) yra nustatytos Fondo valdybos teritorinių skyrių funkcijos, o Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 35 straipsnio nuostatos (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. ir vėlesnė redakcija, galiojusi nuo 2017 m. gruodžio 14 d.) yra skirtos Socialinio draudimo rezervinio fondo veiklai reglamentuoti. Kaip minėta, pareiškėjai pareiga mokėti sveikatos draudimo įmokas, kaip nurodyta šios Nutarties 29 – 31 punktuose, kyla iš konkrečių Sveikatos draudimo įstatymo straipsnių, o ne iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio ar 35 straipsnio.

37. Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teisėjas kreipdamasis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto konstitucingumą, turi nurodyti kuri konkreti norma, taikytina nagrinėjamoje byloje, kokiam konkrečiam Konstitucijos straipsniui prieštarauja.

38. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pareiškėjos nurodyti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 bei 35 straipsniai nėra taikytini narinėjamoje byloje, todėl nėra ir pagrindo kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą ištirti jų atitiktį Konstitucijos 48 straipsniui.

39. Nagrinėjamos bylos kontekste paminėtina, jog Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad socialinės apsaugos, socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į šiuos veiksnius ir atitinkamai reguliuodamas minėtus santykius, turi plačią diskreciją. Tam tikrą diskreciją šioje srityje turi ir teisėkūros subjektai, leidžiantys poįstatyminius teisės aktus; pažymėtina, kad ši diskrecija turi būti pagrįsta įstatymuose įtvirtintais atitinkamų institucijų (pareigūnų) įgaliojimais, ji negali paneigti įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo (Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutarimas).

40. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog VSDFV Kauno skyriaus 2018 m. gegužės 22 d. sprendimas yra teisėtas, jo naikinti nėra pagrindo. Dėl nurodytų aplinkybių nebuvo pagrindo tenkinti ir pareiškėjos išvestinio reikalavimo – įpareigoti VSDFV Kauno skyrių priimti sprendimą atleisti pareiškėją nuo privalomojo sveikatos draudimo įmokų.

41. Kartu pastebėtina ir tai, kad nors įstatymų leidėjas reguliuodamas su socialine apsauga, sveikatos apsauga susijusius santykius turi plačią diskreciją, yra privalu paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia užtikrinti kiekvieno žmogaus teisę į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, asmenų lygiateisiškumo bei proporcingumo principų. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 6 punktą Vyriausybė rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus, o pagal šio įstatymo 26 straipsnio 3 dalį Vyriausybei įstatymų ir kitų teisės aktų projektus teikia jos darbo reglamento nustatyta tvarka ministras, kuris yra atsakingas už konkrečią valdymo sritį. Teisę inicijuoti įstatymų pakeitimus nėra teismų kompetencija.

42. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, iš esmės teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos B. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Rytis Krasauskas Ramutė Ruškytė Skirgailė Žalimienė