2023-04-19 Nr. AB-8326-3-61-3-00586-2023-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1626-556/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00586-2023-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. A. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. S. A. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2022 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 22S166897 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jo kilmės šalyje, (duomenys neskelbtini). Sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo neturi būti nustatyta, kad asmuo praeityje patyrė persekiojimą ar teisių pažeidimą, turi būti atliekamas perspektyvinis persekiojimo / asmens teisių pažeidimo vertinimas, t. y. ar egzistuoja pagrįsta baimė / tikimybė, jog asmuo grįžimo į kilmės valstybę atveju gali būti persekiojamas dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnyje nurodytų jam priskirtinų savybių ir aplinkybių. Kilmės valstybėje pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl nepagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje, nepakankamai išnagrinėjo pareiškėjo individualią situaciją, nenustatė visų aplinkybių, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, jog pareiškėjas dėl jo paaiškintų aplinkybių nebuvo ir nebus persekiojamas savo kilmės valstybėje bei, kad jis neatitinka papildomos apsaugos kriterijų. Todėl Sprendimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nesutiko, kad buvo netinkamai įvertinta pareiškėjo prieglobsčio prašymo pateikimo ir baimės patirti persekiojimą priežastis. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas surinko patikimą ir aktualią, iš skirtingų šaltinių gautą kilmės valstybės informaciją pagal pareiškėjo teiktą prieglobsčio prašymo kontekstą. Nustačius pareiškėjo individualias savybes ir, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nevyksta, pareiškėjas pagrįstai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Nors pareiškėjas iš savo kilmės valstybės atvyko į (duomenys neskelbtini), ten kurį laiką gyveno, tačiau dėl prieglobsčio joje nesikreipė, vietoje to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti M. S. A. M. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“; pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo M. S. A. M. atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini).

7. (duomenys neskelbtini).

8. Teismas nustatė, (duomenys neskelbtini).

9. Teismas nurodė, kad įvertinęs pareiškėjo apklausos metu pateiktus pasakojimus, jo kilmės valstybės informacijos kontekste, Migracijos departamentas 2022 m. gruodžio 27 d. ginčijamu Sprendimu nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu kreipėsi į teismą.

10. Teismas aptarė ginčui aktualias Įstatymo 86 ir 87 straipsnių, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalies nuostatas, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) (toliau – ir Tvarkos aprašas), nuostatas.

11. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, įvertino esminius pareiškėjo paaiškinimų argumentus bei pagrįstai nusprendė, kad nurodyti argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, negali būti laikomi kaip patvirtinantys Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui gauti. Įvertinus pareiškėjo kilmės valstybės informaciją buvo nustatyta, jog (duomenys neskelbtini).

12. Teismas nurodė, kad remiantis pareiškėjo kilmės valstybės informacija nustatyta, jog (duomenys neskelbtini).

13. Teismas sutiko su pareiškėjo išreikštu nepasitenkinimu (duomenys neskelbtini).

14. Teismas konstatavo, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas neįrodė, jog tarp jo nurodomos padėties ir Įstatymo 86 straipsnyje išvardytų priežasčių yra priežastinis ryšys, todėl Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso.

15. Teismas pažymėjo, kad dėl papildomos apsaugos suteikimo pagal Įstatymo 87 straipsnį, nustatyta, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas atliko tyrimą, ar išsiuntimas į kilmės valstybę nagrinėjamu atveju lemtų ŽTK 3 straipsnio pažeidimą.

16. Teismas nurodė, kad tyrimo metu buvo nustatyta, jog (duomenys neskelbtini).

17. Teismas atkreipė dėmesį, jog pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, tam, kad (duomenys neskelbtini).

18. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Todėl teismas sutiko su Migracijos departamentu, jog pareiškėjo nurodytos priežastys ir tyrimo metu surinkta informacija, nelemia papildomos apsaugos jam suteikimo Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu būtinybės.

19. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nenurodė kitų priežasčių, kurios jam keltų realią ir individualią grėsmę. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

20. Teismas pažymėjo, kad remiantis surinktais duomenimis, nustatyta, jog pareiškėjo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini)) šiuo metu nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus. Pareiškėjas taip pat nenurodė kitų realių grėsmių, todėl yra pagrįsta tikėtis, kad asmuo galėtų saugiai gyventi savo gyvenamojoje vietovėje. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

21. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso bei Įstatymo 87 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, todėl jo prašymas buvo pagrįstai nepatenkintas.

22. Teismas aptarė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 7 straipsnio, Sprendimų dėl prieglobsčio prašytojų įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir išvykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429, nuostatas ir pažymėjo, kad nustatyta, jog pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes, sutiko su Migracijos departamento pozicija, kad atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti ir konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, yra pagrįsta ir atitinkanti Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

23. Teismas įvertino Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (ginčui aktuali redakcija galiojanti nuo 2018 m. liepos 5 d.) (toliau – ir Tvarka) nuostatas ir pažymėjo, kad penkerių metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra proporcingas padarytam teisės pažeidimui.

24. Teismo įsitikinimu, nors ir padaryta išvada, jog pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau atsižvelgiant į Tvarkoje esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią situaciją, būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos. Byloje nėra VSAT ir (ar) pat Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento išvadų, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali sukelti grėsmę visuomenės saugumui. Taigi pareiškėjo situacijai taikytina Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtinta taisyklė ir jam nustatomas 2 metų draudimo atvykti terminas.

25. Teismas aptarė Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d nutarimu Nr. 436, nuostatas, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – ir SIS II reglamentas) nuostatas ir pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką keistina ir uždraudimo atvykti į Lietuvą terminas sutrumpinamas iki dvejų metų, yra pagrindas keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį į dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

26. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jo prašymo suteikti prieglobstį argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Motyvuotai (tiek faktinėmis aplinkybės, tiek teisės normomis) buvo priimtas Sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę. Tačiau, vadovaujantis Tvarkos 44.3.1 papunkčiu, nepagrįstai buvo parinkti laikotarpiai dėl uždraudimo atvykti ir perspėjimo įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį. Teismas patenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir sumažino aptartus laikotarpius iki dvejų metų, t. y. pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus bei atitinkamą Sprendimo dalį, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

III. 27. Pareiškėjas M. S. A. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.

28. Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamentas bei teismas neteisingai identifikavo jo nurodytą pagrindinę prieglobsčio prašymo priežastį, t. y. pernelyg akcentavo tai, kad (duomenys neskelbtini).

29. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog tam, kad būtų suteiktas pabėgėlio statusas, neturi būti nustatyta, kad asmuo praeityje patyrė persekiojimą ar teisių pažeidimą. Turi būti atliekamas perspektyvinis persekiojimo / asmens teisių pažeidimo vertinimas, t. y. ar egzistuoja pagrįsta baimė / tikimybė, jog asmuo grįžimo į kilmės valstybę atveju gali būti persekiojamas dėl Įstatymo 86 straipsnyje nurodytų jam priskirtinų savybių ir aplinkybių. Nei Migracijos departamentas, nei teismas perspektyvinio vertinimo dėl pareiškėjui kilmės valstybėje kylančios grėsmės neatliko.

30. Pareiškėjas nurodo, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažintų, jog pareiškėjo patirtas persekiojimas nėra susijęs su Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytomis konvencinėmis priežastimis, tada jis laikytinas susijusiu su papildomos apsaugos suteikimo pagrindais (Įstatymo 87 str. 1 d.), kurie taip pat nebuvo tinkamai įvertinti. Teismas nepakankamai išnagrinėjo pareiškėjo individualią situaciją, nenustatė visų aplinkybių, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, jog pareiškėjas dėl jo paaiškintų aplinkybių nebuvo ir nebus persekiojamas savo kilmės valstybėje bei, kad jis neatitinka papildomos apsaugos kriterijų.

31. Pareiškėjas teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos, draudimas jam atvykti bei draudimo įtraukimas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą yra išvestinės priemonės, taikomos tik atsisakius suteikti prieglobstį ar papildomą apsaugą, panaikinus atsakovo ir teismo sprendimų dalis dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintinos ir dalys dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, draudimo atvykti ir draudimo įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą. Pareiškėjas prašo panaikinti atsakovo Sprendimą ir Migracijos departamentą įpareigoti iš naujo visapusiškai ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašymą bei priimti sprendimą iš naujo.

32. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

33. Migracijos departamentas laikosi pozicijos, išdėstytos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnio reikalavimų ir jam nesuteiktinas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Iš Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas surinko patikimą ir aktualią bei iš skirtingų šaltinių kilmės valstybės informaciją pagal pareiškėjo teiktą prieglobsčio prašymą. Kadangi asmuo buvo priskirtas prie (duomenys neskelbtini), buvo atliktas vertinimas, ar išsiuntimas į kilmės valstybę lemtų ŽTK 3 straipsnio pažeidimą. (duomenys neskelbtini). Apklausos metu (duomenys neskelbtini). Migracijos departamento vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui – (duomenys neskelbtini) piliečiui – nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo, bei susijusio reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo pagrįstumo.

35. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, atlikęs išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, teisėtai ir pagrįstai nusprendė nesuteikti jam pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, motyvuotai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, tačiau parinko nepagrįstus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Todėl pirmosios instancijos teismas sumažino Migracijos departamento nustatytus laikotarpius iki dvejų metų, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, jog jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikti nepagrįstai, nes ir atsakovas ir teismas neteisingai identifikavo jo nurodytą pagrindinę prieglobsčio prašymo priežastį, tinkamai neįvertino pagrindinio prieglobsčio prašymo argumento – (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjo individuali situacija nebuvo tinkamai įvertinta sprendžiant dėl papildomos apsaugos, nebuvo atliktas perspektyvinis situacijos vertinimas.

37. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.) ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

38. Įstatymo 86 bei 87 straipsniuose įtvirtintos nuostatos reglamentuoja teisinius santykius dėl prašomo prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Migracijos departamento Sprendimą nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, vadovavosi minėtomis Įstatymo nuostatomis.

39. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015).

41. Atsižvelgiant į EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H. L. R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir ŽTK 3 straipsnio pažeidimas.

42. Dėl prieglobsčio prašytojo prašymo vertinimo apimties bei tvarkos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-1062/2020; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1292-261/2022).

43. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako tik tais aspektais, kuriais grindžiamas apeliacinis skundas.

44. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, jog (duomenys neskelbtini).

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus jį apklausiant, kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo padėties kilmės valstybėje tyrimą, įformintą Sprendime. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo paaiškinimas nepagrindžia, kad būtų galima prieiti tikėtiną išvadą, jog, kaip teigia pareiškėjas, grįžus į kilmės valstybę, (duomenys neskelbtini). Tiek Migracijos departamentas, tiek teismas ne tik nustatė, kad pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės priežastys (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas tuo atveju, jei grįžtų į kilmės valstybę.

46. Įstatymo, kuriame, be kita ko, yra įgyvendinta 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES), 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

47. Dėl papildomos apsaugos Teisingumo Teismo praktikoje pažymima, kad Direktyvos 2004/83 (kuri išdėstyta nauja redakcija priimant Direktyvą 2011/95/ES) 15 straipsnyje apibrėžtos trys didelės žalos rūšys yra sąlygos, kurias tenkinančiam asmeniui gali būti suteikiama papildoma apsauga, jei, kaip numatyta šios direktyvos 2 straipsnio e punkte, galima pagrįstai manyti, jog prašytojui, jei būtų grąžintas į atitinkamą kilmės šalį, kiltų reali grėsmė patirti tokią žalą (sprendimų Elgafaji, C-465/07, EU:C:2009:94, 31 punktas ir Diakité, C-285/12, EU:C:2014:39, 18 punktas).

48. Teisingumo Teismas, pasisakydamas dėl Direktyvos 2004/83 2 straipsnio e punkto ir 15 straipsnio b punkto, akcentavo, kad minėtos direktyvos 26 konstatuojamojoje dalyje patikslinta, kad pavojai, kurie bendrai gresia šalies gyventojams ar jų daliai, paprastai savaime nesukelia atskiros grėsmės, kuri galėtų būti kvalifikuojama kaip didelė žala. Remiantis tuo darytina išvada, kad pavojaus, jog pablogės sunkia liga sergančio trečiosios šalies piliečio sveikatos būklė, nes jo kilmės šalyje neegzistuoja tinkamas gydymas, jeigu tai nėra atvejis, kai šiam trečiosios šalies piliečiui tyčia neteikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, nepakanka, kad tas asmuo galėtų gauti papildomą apsaugą (žr., Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo M’Bodj, C-542/13 ECLI:EU:C:2014:2452, 36 punktą). Nagrinėjamu atveju (duomenys neskelbtini).

49. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Migracijos departamentas, rinkdamas informaciją apie kilmės valstybę, nustatė, kad pareiškėjo kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini), nevyksta joks tarptautinis ar vidaus konfliktas. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009; ir kt.). Taip pat buvo atsižvelgta į pareiškėjo individualią situaciją, kad (duomenys neskelbtini). Todėl pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punkte.

50. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami išnagrinėti sprendžiant pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį. Pareiškėjas su apeliaciniu skundu nepateikia jokios kitos informacijos, kuri iš esmės paneigtų Migracijos departamento surinktą informaciją. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjo atveju buvo atliktas perspektyvinis vertinimas siekiant nustatyti, ar jam kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi aktualia informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjo prieglobsčio prašymui išnagrinėti. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas įvertino racionaliai, visapusiškai, objektyviai ir padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo.

51. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas sutrumpino iki 2 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas 2 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis būtų neproporcingas ir turėtų būti dar labiau sutrumpinamas arba ši Sprendimo dalis keičiama ar naikinama.

52. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. S. A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius