2021-09-29 Nr. AB-20075-3-61-3-01859-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-709-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01859-2020-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. (A. B.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) ((juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K) pasibaigė dėl reorganizavimo), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2019 m. kovo 28 d. iki 2019 m. gegužės 3 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 379 sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Šioje kameroje nebuvo suteikta teisė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, nes jo nebuvo arba tiesiog neveikė, todėl tekdavo ilgai belsti, norint išsikviesti pareigūną. Kameroje nebuvo suteiktas minimalus 3,6 kv. m plotas vienam asmeniui. Kameros plotas buvo nuo 6 kv. m iki 8,1 kv. m, tačiau dalį jo užėmė baldai ir sanitarinis mazgas. Pareiškėjo teigimu, inventoriumi užimtas plotas turėtų būti neskaičiuojamas vertinant, kiek laisvo ploto teko kalinamam asmeniui.

3. Pareiškėjas skundėsi, kad buvo pažeista teisė į privatumą. Pareigūnai dažnai užeidavo į kamerą neperspėję ir matydavo pareiškėją naudojantis sanitariniu mazgu, kuris įrengtas be durų ir neatskirtas užuolaida gyvenamoje patalpoje. Sanitarinio mazgo sienelės buvo ne aukštesnės kaip 1,2 cm aukščio. Kameroje nebuvo tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), todėl šlapią muilą, kempinę, šampūnus, skutimosi peiliukus ir kitus reikmenis pareiškėjas laikė krepšyje. Gyvenamoje patalpoje nebuvo įrengta oro šalinimo sistema, jautėsi nemalonus kvapas. Pareiškėjas nurodė, kad kameroje neveikė ventiliacija, buvo tamsu ir drėgna, čiužinys puvo, metalinė lova rūdijo nuo drėgmės, kameroje trūko švaraus oro. Ant sienų buvo pelėsis, byrėjo tinkas ir luposi dažai. Tokios sąlygos kėlė pavojų pareiškėjo sveikatai ir gyvybei, kadangi pareiškėjas jau 15 metų serga (duomenys neskelbtini), Lukiškių TI-K administracija tai žinojo. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, miego sutrikimus, pablogėjo psichinė ir fizinė sveikata, išsivystė nepilnavertiškumo jausmas.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Vilniaus PN paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2019 m. kovo 28 d. iki 2019 m. gegužės 3 d. Atsakovo atstovas pateikė gyvenamųjų kamerų duomenis, t. y. kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaičius pareiškėją. Paaiškino, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Vilniaus PN teigimu, pareiškėjui tekęs plotas atitiko nustatytus reikalavimus.

6. Atsakovas nurodė, kad gyvenamųjų kamerų įrengimas ir inventorius atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) reikalavimus.

7. Dėl sanitarinių mazgų įrengimo Vilniaus PN paaiškino, kad sanitariniai mazgai kaip atskiros kabinos Lukiškių TI-K buvo įrengti tik kai kuriose kamerose, kitose kamerose kabinų įrengti nebuvo techninių galimybių, tad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, ne žemesne kaip 1,5 m, taip pat privatumui užtikrinti buvo įrengta užuolaida, kuri uždengia matomumą nuo kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio. Vilniaus PN atkreipė dėmesį, kad priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pareigūnai stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

8. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K langai pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normos reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina ir prižiūri kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.

9. Vilniaus PN nurodė, kad iki 2017 m. rugsėjo mėnesio Lukiškių TI-K buvo sumontuota nauja, veikianti aliarminio iškvietimo sistema. Pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu veikė visi signalizacijos-aliarmo mygtukai. Teisės aktai nenustato laiko, per kurį pareigūnas turi prieiti prie kameros iš kurios aliarmo mygtuku ar kitais būdais yra kviečiamas nuteistojo ar suimtojo asmens.

10. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai buvo bendro pobūdžio, nebuvo konkretumo. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

12. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas turtinę žalą kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 28 d. iki 2019 m. gegužės 3 d.

13. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl kameros ploto trūkumo, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, kuriame nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas pažymėjo, kad minėtas teisinis reguliavimas nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos ar baldų užimamas plotas.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo apgyvendintas kamerose, kuriose buvo laikomas vienas. Vadovaujantis tuo, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto svyravo nuo 6,83 kv. m iki 6,94 kv. m, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – nuo 6,27 kv. m iki 6,38 kv. m. Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K administracija skundžiamu laikotarpiu užtikrino pareiškėjui teisės aktų nustatytą minimalų gyvenamųjų patalpų plotą ir pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), nei nacionalinių teisės aktų nuostatos.

15. Vertindamas pareiškėjo teiginį, kad kamerų plotą mažino baldai ir sanitarinis mazgas, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui buvo skirta pakankamai gyvenamojo ploto, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

16. Teismas nurodė, kad Eksploatavimo taisyklių 14.4 punkte nustatyta, jog kameroje turi būti aliarminis iškvietimas. Teismas nustatė, kad 2016–2017 metais Lukiškių TI-K buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema, visose kamerose ji buvo veikianti. Pareiškėjas nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo sistema jam sukėlė neturtinę žalą. Teismo vertinimu, byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Vilniaus PN vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu. Byloje taip pat nebuvo duomenų, kad pareiškėjas dėl neveikiančių aliarmo mygtukų ar pareigūnų kontrolės kamerose kreipėsi su prašymais, pareiškimais ar skundais į įstaigos administraciją. Teismas pažymėjo, kad kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar atsakovo atstovas, žinodamas apie tam tikrus kameros įrengimo trūkumus, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo teiginius, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ar kad pareigūnai nepakankamai dažnai tikrino kameras, teismas vertino kaip deklaratyvius ir nesudarančius pagrindo pripažinti, kad dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

17. Pirmosios instancijos teismas, svarstydamas dėl privatumo užtikrinimo sanitariniame mazge, nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Teismas vadovavosi Eksploatavimo taisyklių 14.5 punktu, kuriame nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Teismas darė išvadą, kad teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos.

18. Teismas nustatė, kad įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25, Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, t. y. Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426, o kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, taip pat įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrino asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Tačiau į bylą pateiktos nuotraukos patvirtino, kad sanitariniai mazgai Lukiškių TI-K nuo likusio kameros ploto buvo atskirti užuolaidomis arba įrengti kaip atskiros kabinos su durimis. Teismas pažymėjo, jog bylos duomenimis pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerose buvo laikomas vienas. Nors sanitarinio mazgo kabina nebuvo įrengta nei vienoje kameroje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas, tačiau, įvertinęs aplinkybę, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose vienas, teismas darė išvadą, jog nebuvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais.

19. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, kad nebuvo įrengta tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė ir nepateikė duomenų, kad kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl trūkstamo kietojo inventoriaus. Teismas neturėjo pagrindo abejoti, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, kaip ir kitose Lukiškių TI-K kamerose, buvo įrengtos lentynėlės, todėl, teismo nuomone, pareiškėjui buvo sudarytos galimybės susidėti higienos reikmenis.

20. Teismas pažymėjo, kad higienos normos HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, jog Lukiškių TI-K kameros vėdinamos per langus. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovo atstovas ginčo laikotarpiu neturėjo pareigos įrengti atskirą oro šalinimo sistemą sanitariniame mazge, teismas vertino, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.

21. Teismas kaip nepagrįstus ir neįrodytus atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl jo netenkinančių higienos sąlygų (ventiliacijos, apšvietimo, drėgmės, pelėsio, byrančio tinko ir kt.), kadangi buvo nustatyta, kad pareiškėjo skundžiamu laikotarpiu buvo tikrinta kamera Nr. 223, tačiau higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta. Teismo vertinimu, byloje nebuvo duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas su prašymais, pareiškimais ar skundais dėl galbūt netinkamų laikymo sąlygų.

22. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad byloje nebuvo duomenų, patvirtinančių didesnį pareiškėjo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą. Taip pat nebuvo nustatyta, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, todėl nusprendė, kad nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

III. 23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 15 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

24. Pareiškėjas nurodo, kad jis buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje, kurioje nebuvo sudarytos sąlygos, užtikrinančios teisę į privatumą, taip pat akcentuoja, kad kameros inventorius užėmė didelę dalį patalpos ploto ir jam nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m minimalus laisvas plotas vienam asmeniui.

25. Pareiškėjas nurodo, kad byloje nebuvo jo asmens sveikatos istorijos, kurios, jo teigimu atsakovas sąmoningai nepateikė, vengdamas atsakomybės, o pareiškėjas šių duomenų negalėjo pateikti. Pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, skųsdavosi sveikatos priežiūros specialistams, psichiatrui dėl kalinimo sąlygų.

26. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jo teisė į privatumą buvo pažeista 36 paras ir šis pažeidimas turėjo būti nustatytas – teismų praktikoje konstatuota, kad nei dalinės pertvaros, nei užuolaidėlių įrengimas neužtikrina pakankamo asmens privatumo besinaudojant sanitariniu mazgu daugiavietėje kameroje.

27. Apeliantas prašo vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika ir nepriimti šios praktikos neatitinkančio sprendimo, t. y. kad jo skundas buvo nepagrįstas.

28. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

29. Atsakovas nurodo, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Taip pat nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 30. Byloje ginčas kilo dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui pagal CK 6.271 straipsnį iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

31. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, kadangi nenustatė vienos iš būtinųjų sąlygų – valstybės institucijos neteisėtų veiksmų – valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.

32. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, laikosi pozicijos, kad skundžiamu laikotarpiu nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas, kuris turi būti apskaičiuotas atsižvelgus į baldais ir kitu inventoriumi užimtą plotą, taip pat tvirtina, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į Lukiškių TI-K sveikatos priežiūros specialistus ir tai patvirtintų jo asmens sveikatos istorija (medicininė kortelė).

33. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į Lukiškių TI-K sveikatos priežiūros specialistus ir šią aplinkybę patvirtintų jo asmens sveikatos istorija, kuri atsakovo atstovo sąmoningai nepateikta. Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas šių aplinkybių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui.

35. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų užtikrinti sąžiningą procesą, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018; kt.).

36. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui naujai nurodytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo kreipimusi į asmens sveikatos priežiūros specialistus, kurių jis nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui teiktame skunde, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjami. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad pareiškėjo teisė teikti prašymus, (pvz., prašyti teismo išreikalauti, pareiškėjo nuomone, reikalingus įrodymus (ABTĮ 50 str. 2 d.)), pirmosios instancijos teisme buvo suvaržyta.

37. Nagrinėjant skundus dėl mažo kalinamiems asmenims tenkančio ploto, remiamasi EŽTT praktikoje suformuota nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos kalinimo (sulaikymo) sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 40828/12, 29292/12, 69598/12, 40163/13, 6628/13, 70048/13 ir 70065/13); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017 ir kt.).

38. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.

39. Vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/14)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Sprendžiant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017 ir kt.).

40. Vertinant pareiškėjui tekusią ploto normą Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų kontekste, visų pirma, nustatytina, ar, iš bendro kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko ne mažiau nei 3 kv. m, o vertinant, ar nagrinėjamu atveju buvo laikytasi nacionalinės teisės reikalavimų dėl 3,6 kv. m ploto normos vienam asmeniui užtikrinimo, nustatytina, ar pareiškėjui kameroje teko ne mažiau nei 3,6 kv. m, iš bendro kameros ploto neatėmus kameros įrenginių užimamo ploto.

41. Vadovaujantis nurodytu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu bei EŽTT praktika, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tekusį kameros plotą, iš bendro kameros ploto turėjo būti atimtas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas, o pareiškėjui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m laisvo kameros ploto. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

42. Vertinant pareiškėjo argumentus, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, teisėjų kolegija pažymi, jog teismų praktikoje pabrėžiama, kad tualetas turi būti įrengiamas taip, kad būtų sudarytos sąlygos asmens privatumui. Svarbu, kad ši vieta visada nebūtų matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų. Šios aplinkybės vertinamos, atsižvelgiant į bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šio pobūdžio bylose, t. y. ar pareiškėjas pakankamai detalizavo ir pagrindė aplinkybes, kuriomis remiasi, o atsakovas įtikinamai paneigė pareiškėjo teiginius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-403-602/2017; 2020 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-756/2020).

43. Saugumo užtikrinimas kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo aspektu turi būti parenkami tokie kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-362-552/2018). Tai reiškia, jog net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka nacionalinio teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015; 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1348-502/2017).

44. Remiantis atsakovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nuo bendro ploto buvo atskirtas 1,5 m aukščio pertvara ir užuolaida. Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas visu skundžiamu laikotarpiu kamerose gyveno vienas. Pažymėtina, kad šių faktinių aplinkybių pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija.

45. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad situacija, kai sanitarinio mazgo patalpos nuo bendros kameros erdvės atskiriamos sienele, įėjimą į sanitarinį mazgą uždengiant užuolaida, savaime nėra nesuderinama su taip įrengtu sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens orumo užtikrinimu. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėją besinaudojantį sanitariniu mazgu galėjo matyti kiti kartu su juo laikomi asmenys, kadangi pareiškėjas kameroje buvo vienas. Iš atsakovo atstovo pateiktos nuotraukos apie bylai aktualų sanitarinio mazgo įrengimą (b. l. 29) matyti, jog sanitarinio mazgo įėjimą uždengianti užuolaida yra pakabinta gerokai aikščiau virš pertvaros lygio, todėl teisėjų kolegija nenustatė pagrindo spręsti, kad, vykdydami pareiškėjo stebėjimą priežiūros tikslais, Lukiškių TI-K pareigūnai per stebėjimo langelį galėjo matyti pareiškėją besinaudojantį sanitariniu mazgu. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl to, kad pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu, yra pagrįsta ir nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

46. Sprendžiant, ar pareiškėjui priteistinas neturtinės žalos atlyginimas, akcentuotina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nagrinėjamu atveju nenustačius Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą negali būti tenkinamas.

47. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Virginija Volskienė