2020-01-15 Nr. AB-1024-3-62-3-00806-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-260-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00806-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovo atstovas), 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. vasario 18 d. iki 2018 m. kovo 22 d. buvo laikomas Marijampolės PN kamerų tipo patalpoje Nr. 18, kurios plotas apie 12 kv. m, kameroje šiuo laikotarpiu buvo laikomi 3 asmenys, kameroje buvo įrengtas aptvertas sanitarinis mazgas, kameros plotą taip pat užėmė baldai. Pareiškėjo teigimu, kameroje buvo šalta, drėgna, trūko gryno oro, tualetas buvo tupimas, nešvarus, jo durys neužsirakino. Kameroje buvo prastas apšvietimas, tai pakenkė pareiškėjo akims. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad negalėjo siųsti laiškų, dėl to pablogėjo jo socialiniai ryšiai. Marijampolės PN tyčia siekdavo sukelti konfliktus tarp nuteistųjų. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs dvasinių išgyvenimų, emocinį sukrėtimą, depresiją, buvo pažeminta jo garbė ir orumas.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Marijampolės PN nurodė, kad pareiškėjas kamerų tipo patalpoje Nr. 18 buvo laikomas dėl jam paskirtos nuobaudos, todėl pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 145 straipsnio 1 dalį neturėjo teisės siųsti laiškų. Kameros Nr. 18 plotas – 12,14 kv. m, joje įrengtos 3 gyvenamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,04 kv. m kameros ploto. Teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą iš jo turi būti atimtas baldų ar įrenginių užimamas plotas. Marijampolės PN pažymėjo, kad kamerų tipo patalpos Nr. 18 remontas atliktas 2016 m. liepos 25 d., be to, įstaigos patalpų atitiktis higienos reikalavimams nuolat tikrinama kompetentingų institucijų, pažeidimų nebuvo nustatyta. Pastebėjęs kokius nors neatitikimus į tokias institucijas galėjo kreiptis ir pareiškėjas, tačiau to nepadarė. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nesikreipė ir į Marijampolės PN administraciją ar įstaigos Psichologinę tarnybą. Atsakovo atstovo teigimu, tupimo tualeto įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, o sanitarinio mazgo švara turi rūpintys patys kameroje laikomi asmenys.

5. Marijampolės PN pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių neteisėtų pareigūnų veiksmų (neveikimo), objektyviai galėjusių pareiškėjui sukelti tokias neigiamas pasekmes, kurias būtų galima laikyti nežmoniškomis kalinimo sąlygomis bei kankinimu. Pareiškėjo asmeninių teisių suvaržymas yra neišvengiamas dėl jo teisinės padėties. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas skunde išdėstė abstrakčius, deklaratyvius teiginius apie tariamai pažeistas savo teises, tačiau jų neindividualizavo, nenurodė jam kilusių neigiamų pasekmių, nepagrindė tiesioginio priežastinio ryšio. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti deliktinė atsakomybė.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjo R. D. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė atlikti laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytomis bausmės atlikimo sąlygomis buvo pažeista, o reikalavimą dėl 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu bausmę atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 18, kurios plotas 12,14 kv. m, kameroje buvo iki 3 asmenų, t. y. vienam asmeniui teko 4,13 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovo nurodyto kameros ploto ir joje apgyvendintų asmenų skaičiaus pareiškėjas neginčijo, todėl teismas vertino, kad pareiškėjui turėjusi tekti gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m) nebuvo pažeista.

8. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto.

9. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl kameroje įrengto sanitarinio mazgo, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (nuo 2017 m. birželio 8 d. galiojusios redakcijos) 10.4 punktu, kuriame nurodyta, kad drausmės izoliatorių ir kamerų tipo patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti tupiamas), praustuvė 1 komplektas, bei darė išvadą, kad tupiamo klozeto įrengimas galiojančių teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Taip pat atkreiptas dėmesys, kad atsakovo pateikta fotonuotrauka patvirtina, jog kameroje Nr. 18 sanitarinis mazgas buvo atitvertas nuo kameros. Pareiškėjas teismo posėdyje teigė, kad sanitarinis mazgas turėjo metalines duris, tačiau jos neužsirakino. Teismas nurodė, kad galiojantys teisės aktai nenustato, jog kamerose įrengti sanitariniai mazgai turi turėti rakinamas duris, todėl pareiškėjo argumentus dėl nerakinamų sanitarinio mazgo durų atmetė kaip nepagrįstus.

10. Pasisakydamas dėl kameros higienos sąlygų, pirmosios instancijos teismas rėmėsi į bylą pateiktais Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Centras) 2018 m. sausio 17 d. patikrinimo aktu, kuriame nustatyta, kad kameroje Nr. 18 yra apribotas natūralaus apšvietimo patekimas į patalpą, nes prie lango stovi betoninė siena ir langas uždengtas itin tankiomis grotomis, tačiau dirbtinis apšvietimas siekė 323 lx ir buvo pakankamas tiek skaityti, tiek rašyti. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad natūralaus apšvietimo verčių higienos normos nereglamentuoja, jis į bylą atsakovo bei pareiškėjo pateiktuose Centro patikrinimo aktuose nebuvo vertinamas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad kameros natūralus apšvietimas nebuvo tinkamas. Pareiškėjo subjektyvią nuomonę, kad natūralus kameros apšvietimas buvo netinkamas, esant pakankamam dirbtiniam apšvietimui, teismas vertino kritiškai ir sprendė neturintis pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

11. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad Centro 2018 m. sausio 17 d. patikrinimo akte buvo konstatuota, jog kameroje Nr. 18 yra sudaryta galimybė išvėdinti ją per varstomą langą ir tai atitiko higienos normų reikalavimus, ant sienų ir lubų vizualiai matomų pelėsių nebuvo, o Centro 2016 m. balandžio 27 d. patikrinimo akte nustatyta, kad kameros Nr. 18 oro temperatūra bei santykinė oro drėgmė atitiko higienos normų reikalavimus.

12. Įvertinęs į bylą pateiktus duomenis, pirmosios instancijos teismas nurodė neturintis pagrindo abejoti atsakovo pateiktais įrodymais, pažymėjo, jog pareiškėjo pateiktame Centro 2018 m. kovo 5 d. patikrinimo akte pateikti duomenys yra apie kamerą Nr. 13, todėl jie nepaneigia Centro kameroje Nr. 18 nustatytų parametrų. Be to, ir pareiškėjo pateiktame patikrinimo akte Centras pateikė išvadą, kad higienos normų pažeidimų nenustatyta. Pats pareiškėjas į institucijas, galinčias patikrinti gyvenamųjų patalpų atitiktį higienos normų reikalavimams, ar į pataisos įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nesikreipė, todėl pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad atsakovas teisės aktų reikalavimų dėl kamerų tipo patalpos Nr. 18 apšvietimo, oro drėgmės, galimybės kamerą išvėdinti nepažeidė.

13. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino pareiškėjo atsikirtime į atsakovo atstovo atsiliepimą išdėstytus argumentus, kad į Marijampolės PN administraciją jis nesikreipė, nes buvo netiesiogiai įspėtas, jog bus perkeltas į kitą būrį, nes šios aplinkybės pareiškėjas nedetalizavo, nepagrindė įrodymais, nenurodė, kada jis ketino kreiptis į pataisos namų administraciją ir kada jam buvo grasinama. Be to, teismas sprendė, kad pareiškėjo teisės nebuvo varžomos pateikiant skundą šioje ir kitose bylose (Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis pareiškėjas 2018 metais į Regionų apygardos administracinį teismą kreipėsi 4 kartus).

14. Pirmosios instancijos teismas taip pat pabrėžė, jog pareiškėjas (atsikirtime į atsakovo atstovo atsiliepimą) nurodė, kad kamerose yra pelių, tarakonų, kitų vabalų, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad Marijampolės PN ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudariusi sutartį su uždarąja akcine bendrove „Dezinfa“. Sutartimi kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo atlikti kenkėjų (tarakonų, skruzdėlių, blakių, musių ir pan.) bei graužikų kontrolės ir naikinimo darbus. Centro 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo akte nurodyta, kad kontrolės metu laisvės atėmimo vietoje nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų nepastebėta. Todėl teismas darė išvadą, kad įstaigos administracija organizavo profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla.

15. Teismas vadovavosi BVK 145 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad nuteistieji, atliekantys šio kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą nuobaudą, kamerų tipo patalpose laikomi po vieną, o jeigu nėra tokios galimybės, – po du ir į darbą nevedami. Perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų. Atsižvelgęs į šią teisės normą, pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu negalėjo siųsti laiškų, tačiau atkreipė dėmesį, jog iš atsakovo pateiktos Socialinės reabilitacijos skyriaus pažymos matyti, kad į kamerą Nr. 18 nuo 2018 m. vasario 19 d. iki 2018 m. kovo 5 d. ir nuo 2018 m. kovo 6 d. iki 2018 m. kovo 20 d. pareiškėjas buvo perkeltas paskiriant iki 15 parų nuobaudas, todėl patalpoje jis turėjo būti laikomas vienas arba su dar vienu nuteistuoju. Pareiškėjas nurodė, jog kameroje Nr. 18 jis buvo laikomas su dar dviem nuteistaisiais, atsakovas šios aplinkybės nepaneigė, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad Marijampolės PN pažeidė BVK 145 straipsnio 1 dalies nuostatą.

16. Pareiškėjo teismo posėdyje išdėstytus argumentus, kad neturtinę žalą jis patyrė ir dėl valgykloje buvusių paukščių, katinų, kameroje nebuvusio iškvietimo mygtuko, kiemeliuose nebuvusių suoliukų bei lygiagrečių ir skersinių sportui, pirmosios instancijos teismas vertino kaip naują skundo pagrindą. Teismas pažymėjo, jog atsakovo atsiliepimas į skundą teisme gautas 2018 m. gegužės 18 d., skundo pagrindo tikslinimą pareiškėjas išreiškė tik teismo posėdyje, tokių aplinkybių nenurodė teismui pateiktame 2018 m. birželio 4 d. procesiniame dokumente „Atsikirtimas į atsakovo atsiliepimą“, todėl toks pagrindo tikslinimas vertintinas kaip pateiktas netinkama forma (nepateikiant patikslinto skundo), pareikštas pavėluotai, t. y. praėjus daugiau nei keturiolikai kalendorinių dienų nuo atsakovo atsiliepimo į skundą gavimo dienos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 str. 3 d.), toks skundo pagrindo tikslinimas sudarytų sąlygas atsakovui parengti naują atsiliepimą į pareiškėjo argumentus, tuo nebūtų užtikrintas koncentruotas ir ekonomiškas teismo procesas, todėl minėtas skundo pagrindo tikslinimas negali būti priimtas nagrinėti.

17. Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą, pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad Marijampolės PN Psichologinės tarnybos pažymoje nurodyta, kad atlikdamas bausmę ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų gyvenimo sąlygų kamerų tipo patalpose į Psichologinę tarnybą pareiškėjas nesikreipė. Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos pažymoje nurodyta, kad atlikdamas bausmę Marijampolės PN į gydytojus dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti tariamai blogos gyvenimo sąlygos, pareiškėjas taip pat nesikreipė. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendė neturintis pagrindo daryti išvadą, kad BVK 145 straipsnio 1 dalies pažeidimas, pareiškėją laikant kamerų tipo patalpoje kartu su dar 2 nuteistaisiais, jam sukėlė fizinį skausmą, dideles dvasines kančias. Pareiškėjo nurodytus nepatogumus, neigiamus potyrius teismas vertino kaip neišvengiamą kalinimo pasekmę, be to, šie potyriai galėjo būti nulemti paties pareiškėjo pasirinkto elgesio modelio (pareiškėjas pripažino vartojęs narkotikus). Atsižvelgęs į tai, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, o byloje nustatytos aplinkybės atsakovui neveikiant taip, kaip teisės aktai įpareigojo veikti, laikytinos mažareikšmėmis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę teisės aktuose nustatytomis sąlygomis pažeidimo pripažinimu.

III. 18. Pareiškėjas R. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 5 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pagal EŽTT praktiką, vertinant, ar vienam asmeniui turintis tekti kameros plotas atitinka reikalavimus, iš kameros ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo užimamas plotas (1,7 kv. m), taip pat turi būti atsižvelgiama į baldų užimamą plotą.

20. Pareiškėjas sutinka, kad tupiamo tualeto įrengimas sanitariniame mazge nepažeidė teisė aktų reikalavimų, tačiau teisės aktuose taip pat nustatyta, kad sanitarinių įrenginių paviršiai turi būti padengti lengvai valoma drėgmei ir dezinfekcinėms medžiagoms atsparia danga. Pareiškėjo teigimu, kameroje Nr. 18 įrengto unitazo danga buvo visiškai susidėvėjusi, todėl ten veisėsi mikrobai, o prižiūrėti eksploatuoti nebetinkamą unitazą naudojant tik vandenį ir skudurą nuteistajam labai sunku, tai žemina jo orumą. Be to, sanitarinio mazgo durys neužsirakino, todėl į jį bet kada galėjo užeiti kiti nuteistieji. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas skundą nepagrįstai rėmėsi tik Centro Marijampolės departamento išvadomis, nes jos neatitinka realios situacijos. Kameroje Nr. 18 dėl prieš jos langą esančios sienos buvo apribotas natūralus apšvietimas bei vėdinimas, kameroje nuolat buvo drėgna.

21. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Marijampolės PN buvo tinkamai atliekami buitinių kenkėjų naikinimo darbai, ir prašo pasidomėti internete pasklidusia filmuota medžiaga, kurią įkėlė kalinių sąjunga, norėdama parodyti realias gyvenimo sąlygas Marijampolės PN.

22. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog į baudos izoliatorių buvo patalpintas jį nubaudus dėl to, kad jis nesutiko gyventi jam paskirtame būryje, kuriame, anot pareiškėjo, kilo grėsmė jo sveikatai. Todėl pareiškėjo situacija yra specifinė, į ją turėjo būti atsižvelgta ir leista pareiškėjui ginčo laikotarpiu siųsti laiškus.

23. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, ir dėl to prašo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjo R. D. skundo reikalavimas priteisti 700 Eur iš atsakovo Lietuvos valstybės jam neturtinės žalos atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso CK 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN, patenkintas iš dalies, pagrįstumas ir teisėtumas.

25. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad Marijampolės PN kamerų tipo patalpoje Nr. 18 nuobaudos paskyrimo laikotarpiu pareiškėją laikydamas su daugiau nei vienu nuteistuoju atsakovo atstovas pažeidė BVK 145 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau tai pareiškėjui nesukėlė tokio masto pasekmių, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą netenkino. Kitų pareiškėjo teisių, susijusių su kalinimo sąlygomis ginčo laikotarpiu (nuo 2018 m. vasario 18 d. iki 2018 m. kovo 22 d.), pažeidimo pirmosios instancijos teismas nenustatė.

26. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti bei priteisti jam 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia aplinkybėmis, kad vertinant, ar nebuvo pažeista minimali asmeniui turinčio tekti patalpos ploto norma, turėjo būti atsižvelgta į sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą; kameroje Nr. 18 įrengto unitazo danga buvo visiškai susidėvėjusi, ją buvo sunku valyti, be to, sanitarinio mazgo durys neužsirakino (pareiškėjas apeliaciniame skunde nereiškia pretenzijų dėl tupimo tualeto įrengimo); Centro išvados apie Marijampolės PN patalpų būklę (apšvietimą, vėdinimą, drėgmę ir buitinius parazitus) neatitinka tikrovės; dėl specifinės pareiškėjo patekimo į kamerų tipo patalpas situacijos jam turėjo būti leista siųsti laiškus. Taigi, pareiškėjo teigimu, neturtinės žalos atlyginimas pinigais jam turėjo būti priteistas dėl to, kad ginčo laikotarpiu jam kalint Marijampolės PN daugiau nei 2 asmenų laikymas kameroje Nr. 18 buvo ne vienintelis jo teisių pažeidimas.

27. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Atsižvelgdamas į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas, pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų – minimalaus gyvenamosios patalpos ploto Marijampolės PN užtikrinimo ginčo laikotarpiu (nuo 2018 m. vasario 18 d. iki 2018 m. kovo 22 d.), sanitarinio mazgo bei kameros būklės, taip pat pareiškėjo teisės siųsti laiškus įgyvendinimo.

29. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados, kad pareiškėjo teisė į minimalų asmeniui turintį tekti kameros plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista, teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad vienam asmeniui tenkančią minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto normą pataisos namuose reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, kurių (nuo 2017 m. lapkričio 29 d. iki 2018 m. spalio 20 d. galiojusi redakcija) 111.2 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

30. Šiose taisyklėse nėra nurodyta, jog į turimo ploto kamerų tipo patalpose apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Pažymėtina, jog į kameroje esantį sanitarinį mazgą ir kitus įrenginius, esančių baldų užimamą plotą atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, kuomet pareiškėjui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-756/2018; 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018; 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-1062/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-645-552/2018; 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017).

31. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

32. Vadovaujantis nurodytu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu bei EŽTT praktika, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad minimali 3,6 kv. m kamerų tipo patalpos ploto norma jam turėjo būti apskaičiuojama iš bendro kameros ploto atimant kamerose esančių baldų bei sanitarinio mazgo užimamą plotą. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad įvertinus byloje pateiktus duomenis, t. y. kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 18 (plotas – 12,14 kv. m, kameroje buvo 3 asmenys), konstatuotina, kad minimali vienam asmeniui turinti tekti šios patalpos ploto norma atitiko nacionalinių teisės aktų reikalavimus bei Konvencijos 3 straipsnį, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Marijampolės PN šiuo požiūriu atliko kokius nors neteisėtus veiksmus.

33. Vertinant pareiškėjo nusiskundimus sanitariniu mazgu, pažymėtina, jog iš byloje pateiktos kamerų tipo patalpoje Nr. 18 įrengto sanitarinio mazgo fotonuotraukos matyti, kad unitazo danga nėra visiškai nusidėvėjusi, kaip teigia pareiškėjas. Atsakovo atstovas pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į skundą paaiškino, kad gyvenamąsias patalpas tvarko patys jose laikomi nuteistieji. Ginčo dėl pataisos namų išduodamo valymo inventoriaus ir valymo priemonių šioje byloje pareiškėjas nekėlė, todėl šie pareiškėjo apeliaciniame skunde naujai išdėstyti argumentai apeliacinės instancijos teisme taip pat nenagrinėtini (ABTĮ 134 str. 6 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017; 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017; 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016; 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016; kt.). Sanitarinio mazgo bei jame įrengto unitazo tvarkymas ir valymas yra įprastas buities darbas ir negali būti laikomas žeminančiu žmogaus garbę ir orumą, todėl šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmestini.

34. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, kad sanitariniame mazge jis negalėjo užsirakinti, pirmiausia pažymėtina, jog reikalavimas įrengti užrakinamas sanitarinio mazgo patalpas teisės aktuose nėra įtvirtintas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas neneigia aplinkybės, jog kamerų tipo patalpoje Nr. 18 esančiame sanitariniame mazge buvo įrengtos durys, o tai reiškia, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo tinkamai užtikrintas. Šios išvados nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti niekuo nepagrįsti subjektyvūs teiginiai, jog naudodamasis sanitariniu mazgu jis jautė diskomfortą dėl to, kad į sanitarinį mazgą bet kada galėjo užeiti kiti nuteistieji.

35. Pasisakydama dėl įrodymų vertinimo, kurio netinkamumu pareiškėjas grindžia savo apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų daryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

36. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo pateiktais duomenimis apie kamerų tipo patalpos Nr. 18 būklę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi į bylą pateiktais oficialiais duomenimis – Centro Marijampolės departamento patikrinimo aktais. Remiantis bylos medžiaga, pats pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų tariamos neatitikties higienos normų reikalavimams į Centrą ar kitas institucijas nesikreipė. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių Centro Marijampolės departamento patikrinimo aktuose nurodytus duomenis paneigiančių įrodymų, priešingai – pats, kaip įrodymą, pirmosios instancijos teismui teikė būtent Centro Marijampolės departamento 2018 m. kovo 5 d. patikrinimo aktą dėl kitos Marijampolės PN kameros. Be to, Centro Marijampolės departamento patikrinimo aktų teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

37. Taigi pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis į bylą pateiktais oficialiais duomenimis, pagrįstai konstatavo, kad kamerų tipo patalpos Nr. 18 apšvietimas, santykinė oro drėgmė ir vėdinimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Nors Centro Marijampolės departamento 2018 m. sausio 17 d. patikrinimo akte Nr. (4-12 4.80)PA-53 nurodyta, kad natūralaus apšvietimo patekimas į kamerą Nr. 18 yra apribotas, tame pačiame akte aiškiai nurodyta, jog šį trūkumą kompensuoja dirbtinis apšvietimas, siekiantis 323 lx, t. y. atitinkantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punkto reikalavimus.

38. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nepateikė bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas dėl buitinių parazitų kontrolės Marijampolės PN vykdymo. Nesutikdamas su minėtomis išvadomis, pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo abstrakčiai prašo pasidomėti kalinių sąjungos internete išplatinta medžiaga apie gyvenimo sąlygas Marijampolės PN, tačiau nenurodo, kur konkrečiai tokią medžiagą rasti, kada, kuriose patalpose ir kokiu būdu ji buvo nufilmuota ir paskelbta, kaip ji susijusi su pareiškėju ir jo kalinimo Marijampolės PN ginčo laikotarpiu sąlygomis bei kodėl apie šiuos duomenis pareiškėjas nenurodė pirmosios instancijos teismui.

39. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam turėjo būti leista siųsti laiškus dėl specifinės jo patekimo į kamerų tipo patalpas situacijos, pirmiausiai pažymėtina, kad nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė, su kokiais konkrečiai asmenimis jis norėjo, tačiau negalėjo susirašinėti ginčo laikotarpiu, ar dėl to kreipėsi (jei taip, tai kada) į pataisos įstaigos administraciją, todėl jo teiginiai dėl atimtos galimybės palaikyti socialinius ryšius laikomi abstrakčiais, nepagrįstais ir neįrodytais. Kita vertus, iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad į Marijampolės PN kamerų tipo patalpą Nr. 18 ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo uždarytas dėl to, kad jam buvo skirtos nuobaudos. Šios aplinkybės niekaip nekeičia pareiškėjo teiginiai, jog nuobaudos jam buvo paskirtos už tai, kad jis atsisakė būti perkeliamas į kitą pataisos įstaigos būrį.

40. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepaneigė atsakovo atstovo į bylą pateiktų duomenų, kad 2018 m. vasario 18 d. – 2018 m. kovo 22 d. laikotarpiu kameroje Nr. 18 buvo dėl jam paskirtų nuobaudų, šių nuobaudų teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis BVK 145 straipsnio 1 dalies nuostata, kad nuobaudas atliekantys nuteistieji neturi teisės siųsti laiškų, šiuo požiūriu nekonstatavo jokių neteisėtų Marijampolės PN veiksmų.

41. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo pareiškėjo argumentus dėl Marijampolės PN kamerų tipo patalpos Nr. 18 ploto, higienos būklės, sanitarinio mazgo, taip pat dėl tariamo teisės susirašinėti ribojimo ginčo laikotarpiu laikyti pagrįstais. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nustatytas pareiškėjo teisių pažeidimas, t. y. kad Marijampolės PN kamerų tipo patalpoje Nr. 18 nuobaudos paskyrimo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas su daugiau nei vienu nuteistuoju nesilaikant BVK 145 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nėra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, tačiau nėra pakankamas pagrindas spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2259-1062/2018; 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018; 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017; 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017; 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016; 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2113-662/2015; kt.).

42. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. D. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė