2021-09-22 Nr. AB-19271-3-61-3-00475-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-613-261/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00475-2020-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 59.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Y. (S. Y.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Y. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. Y. (S. Y.) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (nuo 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo teises ir pareigas perėmė Vilniaus pataisos namai), 20 000 Eur neturtinės žalos dėl netinkamų kalinimo sąlygų už laikotarpį nuo 2017 m. gruodžio 7 d. iki 2019 m. birželio 17 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

2. Pareiškėjas nurodė, kad jam kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) buvo pažeidžiamas jo privatumas. Visose kamerose, kuriose gyveno pareiškėjas, tualetas buvo gyvenamojoje patalpoje, kuri nuo bendro kameros ploto atskirta ne aukštesne nei 1,5 m aukščio sienele ir užuolaida. Toks sanitarinio mazgo atskyrimas neatitiko higienos normų reikalavimų, nes nebuvo uždaros kabinos. Pareigūnai užeidavo be perspėjimo, todėl pasitaikydavo atvejų, kai pareiškėją aptikdavo naudojantis sanitariniu mazgu. Pareiškėjas nurodė, jog jis daug kartų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl prastų kalinimo sąlygų, tačiau niekas nesikeitė. Pareiškėją buvo bandoma įbauginti, psichologiškai palaužti, kad jis atsiimtų savo pateiktus skundus Lukiškių TI-K administracijai. Lukiškių TI-K nebuvo šilto (karšto) vandens ir nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau, kaip kartą per savaitę. Pareiškėjas pažymėjo, jog kamerose neveikia ventiliacija, taip yra drėgna, kaupiasi pelėsis, grybelis, dulkės. Kamerose yra nesaugi sveikatai aplinka. Kamerose švaraus oro kiekis neatitinka norminio oro švarumo, todėl kalinamiems asmenims yra ribojamas minimalus švaraus oro kiekis. Pareiškėjas teigė, jog oro judėjimo greitis neatitinka higienos normų reikalavimų. Kamerose nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas, natūrali šviesa silpnai patenka į patalpas. Naktinio apšvietimo negalima išjungti, lemputės dega ištisą parą, dėl to apreiškėjas negalėdavo išsimiegoti, jautėsi irzlus, pablogėjo regėjimas. Nuo 2017 m. gruodžio 7 d. iki 2019 m. birželio 7 d jis buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 7,7 kv. m. iki 7,9 kv. m. Kamerose pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitu kalinčiuoju, tokiu būdu buvo pažeistas minimalaus ploto tenkančio vienam asmeniui reikalavimas. Pareiškėjo teigimu, jam turėjo priklausyti 8 valandos pasivaikščiojimo per dieną, tačiau jam tekdavo tik 1,5 valandos. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, patyrė stiprų diskomfortą, emocinį pažeminimą ir kitus negatyvius išgyvenimus ir manė, kad jam turėtų būti atlyginta neturtinė žala.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo specifinė įstaiga, nes apjungė ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Lukiškių TI-K administracija negalėjo daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o vykdydama teismų nuosprendžius ir nutartis jų nepriimti į įstaigą neturėjo teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, buvo laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio numatytų suimtųjų ir nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

Pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengėsi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Lukiškių TI-K pareiškėjui tekęs minimalus gyvenamasis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus.

Kai kuriuose postuose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje.

Karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose higienos normos nenumato. Sanitarinis mazgas negalėjo būti pilnai atitvertas, kadangi priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Gyvenamosiose kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitiko dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.

Kamerų apšvietimui buvo naudojamos lemputės nekenksmingos sveikatai. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys asmenys. Pasivaikščiojimas gryname ore, yra tiek suimtųjų, tiek nuteistųjų teisė bet ne pareiga. Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai kiekvieną dieną pasiūlydavo suimtiesiems (nuteistiesiems) pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore. Pažymima, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į įstaigos administraciją nesikreipė.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 21 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo S. Y. skundą ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 850 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

6. Teismas akcentavo, jog nors pareiškėjas ir teigia, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 7 d. iki 2019 m. birželio 17 d., tačiau byloje esanti kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelė patvirtina, kad į Lukiškių TI-K pareiškėjas atvyko 2017 m. gruodžio 9 d. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 9 d. iki 2019 m. birželio 17 d.

7. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo atžvilgiu minimali ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma nebuvo pažeista, nes visose gyvenamosiose kamerose pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl minimalaus ploto pažeidimo.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 12d. iki 2019 m. balandžio 23 d., t. y. 71 dieną, buvo laikomas daugiavietėje kameroje Nr. 255, kurioje sanitarinis mazgas buvo izoliuotas nuo likusios kameros erdvės ir įrengtas kaip atskira kabina. Be to, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 24 d. iki 2019 m. gegužės 3 d. t. y. 10 dienų buvo laikomas daugiavietėje kameroje Nr. 257, kurioje taip pat sanitarinis mazgas buvo izoliuotas nuo likusios kameros erdvės ir įrengtas kaip atskira kabina. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad šiais laikotarpiais, kai pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 255 ir Nr. 257, pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo pažeista. Įvertinęs byloje esančius įrodymus teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas 474 dienas buvo laikomas kamerose vienas arba su kitais asmenimis, neužtikrinant jo privatumo, t. y. tokiose, kuriose sanitarinis mazgas nuo bendro gyvenamojo ploto atskirtas nepakankamo aukščio sienele arba užuolaida. Atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatavo, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis ir 1,5 m sienele neužtikrina visapusiškos asmens privatumo apsaugos tiek nuo kameros, tiek nuo priežiūros akutės bei įeinančių prižiūrėtojų, todėl Vilniaus PN veiksmai negali būti laikomi teisėtais..

9. Teismas pažymėjo, kad kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Pareiškėjo argumentai dėl patirtos žalos, kilusios dėl higienos normų neatitikimo, pripažintini abstrakčiais ir deklaratyviais, todėl atmestini. Nors pareiškėjas skunde teigė, kad buvo netinkamas kamerų apšvietimas, tačiau nenustatyta, kad pareiškėjas dėl netinkamo kamerų apšvietimo būtų kreipęsi į pataisos įstaigos administraciją ir būtų nustatyti minėti pažeidimai. Pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu buvo užtikrinta tinkamai, laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų, o individualūs asmeniniai pareiškėjo poreikiai dušu naudotis jam tinkamu laiku negali būti vertinami kaip netinkamas atsakovo atstovo pareigų vykdymas, todėl konstatuotina, kad pareiškėjo teisė į dušą kartą per savaitę nebuvo pažeista. Įvertinęs teisės aktų nuostatas teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo teiginiai, jog jam turėjo būti suteikta galimybė 8 valandas praleisti ne kameroje, yra nepagrįsti. Atsakovo atstovas ėmėsi visų reikiamų priemonių bei aktyvių veiksmų, kad būtų sudarytos galimybės kuo ilgesnį laiką praleisti aktyviai, sąlygos aktyviai veiklai buvo sudarytos, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jo prašymai būtų buvę netenkinami, taigi, teismas konstatavo, kad atsakovo atstovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų užtikrindamas pakankamą užimtumą, todėl pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

III. 10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas akcentuoja, kad:

10.1. Pirmosios instancijos teismo priteista apeliantui neturtinės žalos atlyginimo suma šioje situacijoje yra akivaizdžiai per maža, neproporcinga pareiškėjo patirtam ilgalaikiam diskomfortui. Neturtinės žalos atlyginimo kriterijais teismas įvardijo Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, neigiamų pasekmių negrįžtamumo ir didelio masto nebuvimą bei tai, kad nebuvo nustatyta, jog Vilniaus PN būtų piktybiškai nesilaikę nustatytų teisės aktų reikalavimų. Egzistuojančios ekonominės darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygos, neindividualizavus faktinių bylos aplinkybių, negali esmingai nulemti žalos atlyginimo dydžio.

10.2. Kiekvieno nagrinėjamo įvykio aplinkybės yra individualios ir neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatomas individualiai, atsižvelgus į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus konkrečioje situacijoje. Skundžiamame sprendime išdėstyti neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai nėra individualizuoti, nepaneigti ir neaptarti pareiškėjo teiginiai apie ilgą laiką (474 paras) pažeidžiamas svarbiausias žmogiškas vertybes, žeminamą pareiškėjo orumą. Reikalaujamos atlyginti neturtinės žalos dydis atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus

11. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo:

11.1. Nors Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose, kaip tinkama praktika yra nurodama tai, kad kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau tiek ankščiau galiojusioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, tiek dabar galiojančioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, tokie standartai nėra numatyti. Gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu.

11.2. Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą šių trijų viešosios atsakomybės sąlygų.. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę. Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme.

11.3. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo teigiama, jog atsižvelgiant į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovas nurodo, jog nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl manytina, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų.

12. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir laiko jį nepagrįstu.

13. Pareiškėjas pažymi, jog atsakovas, motyvuodamas savo prašymą, apeliaciniame skunde nepaneigia neteisėtų veiksmų buvimo faktiniais duomenimis, tačiau nurodo, kad nėra jokio teisinio pagrindo pažinti pareiškėjui patyrus dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su skundu dėl patirtos neturtinės žalos, kilusios iš nepriimtinų kalinimo sąlygų, pasirinko vieną iš galimų ir jam priimtinų savo teisių gynimo būdų – pinginę kompensaciją. Atsakovas apeliaciniame skunde nepaneigia tokio teisių gynimo būdo taikymo galimumo, nors svarsto apie pažeidimo pripažinimo pakankamumą.

14. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir laiko jį nepagrįstu.

15. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo iš esmės vienodus argumentus dėl valstybės civilinės atsakomybės ir neturtinės žalos atlyginimo bei pirmosios instancijos teismo pagrįstumo, kaip ir apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 7 d. iki 2019 m. birželio 16 d. buvo kalinamas nesilaikant teisės aktų nustatytų reikalavimų.

17. Lietuvos Respublikos administracinių bylos teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

18. Pareiškėjas ir atsakovas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma, jog neteisingai nustatytas priteistinas neturtinės žalos dydis, neindividualizuota situacija. Atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad nėra nustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai, neįrodyta konkreti žala, o pareiškėjo patirti nepatogumai yra susiję su paties pareiškėjo elgesiu.

19. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo apeliacine tvarka paskirtis yra ta, kad būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėms taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

20. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų argumentus, pirmiausia pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 straipsnio 3 dalis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis).

22. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti žalą.

23. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

24. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

25. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. gruodžio 9 iki 2019 m. birželio 17 d.

26. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius duomenis, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą konstatuodamas, jog pareiškėjas 474 dienas buvo laikomas kamerose vienas arba kartu su kitais asmenimis, neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Vertinant nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo kalinimo įstaigose, be kita ko, atsižvelgiama į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05).

Šis teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12) ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017).

Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimą, todėl CK 6.271 straipsnio prasme turėjo pagrindą konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nepateikia jokių nurodytą pirmosios instancijos teismo nustatytą pažeidimą paneigiančių duomenų, pareiškėjas taip pat neginčija teismo nustatyto privatumo pažeidimo trukmės bei kitų pirmosios instancijos teismo išvadų, kuriomis remdamasis teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl kitų netinkamų kalinimo sąlygų.

27. Papildomai pažymėtina, kad nors pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio kameroje buvo laikomas vienas, tačiau jis galėjo būti matomas kameros duris atidarantiems arba per akutę jį stebintiems pareigūnams. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui teigė, kad sanitariniai mazgai kamerose įrengti neužtikrinant privatumo jais naudojantis, nes pareiškėją gali matyti kartu kalintis asmuo ir prižiūrėtojai. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo skunde nurodytų teiginių dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, bei jo privatumo neužtikrinimo. Be kita ko, nepateikė duomenų, paneigiančių pareiškėjo teiginius, kad jį būnantį sanitariniame mazge galėjo matyti pareigūnai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus neužtikrinant privatumo pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu ne tik kai pareiškėjas buvo apgyvendintas su kitu asmeniu, bet ir kai jis kameroje buvo laikomas vienas.

28. Šiame kontekste pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017 ir kt.).

29. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip kad pareiškėjo laikymu 474 paras sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Taigi, tai sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos neigiamos pasekmės. Šiuo aspektu atsakovas nepagrindė, kodėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus nepatogumus.

30. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos. Remiantis minėtais motyvais atsakovo argumentai atmestini.

31. Teisėjų kolegija ,atsižvelgusi į byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (474 paras neužtikrintas privatumas naudojantis sanitarinius mazgu, tačiau dalį šio laikotarpio pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, dėl to tuo metu aptariamo pažeidimo intensyvumas buvo mažesnis, lyginant su laikotarpiai, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas kartu su kitu asmeniu), į tai, kad byloje nėra duomenų, kad dėl nustatyto pažeidimo buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai ar kilo kitų ilgalaikių neigiamų pasekmių, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pakenkti pareiškėjui ar nežmoniškai su juo elgtis, į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 850 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra visiškai adekvatus dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. Y. (S. Y.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė