2020-07-15 Nr. AB-13623-3-62-3-01485-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1334-756/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01485-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2014 m. liepos 17 d. iki šiol yra laikomas Pravieniškių PN-AK 2-ame sektoriuje. Nuo 2014 m. liepos 17 d. iki 2014 m. gruodžio 3 d. (140 parų) jis gyveno 13-to būrio 3-oje brigadoje, kurios plotas 51,83 kv. m, kurioje buvo iš viso 24 asmenys, pareiškėjui teko 2,1 kv. m ploto. Nuo 2014 m. gruodžio 3 d. iki 2015 m. birželio 23 d. (203 paras) gyveno 9-to būrio 4-oje brigadoje, kurios plotas 66,25 kv. m, buvo iš viso 30 asmenų, jam teko 2,2 kv. m. Nuo 2015 m. birželio 23 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. (184 paras) jis gyveno 9-to būrio 3-oje brigadoje, kurios plotas 32,34 kv. m, buvo iš viso 16 asmenų, jam teko 2,02 kv. m. Nuo 2015 m. gruodžio 23 d. iki 2016 m. liepos 5 d. (195 paras) jis gyveno 6-to būrio 3-oje brigadoje, kurios plotas 66,66 kv. m, buvo iš viso 30 asmenų, jam teko 2,2 kv. m. Nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2016 m. liepos 21 d. (17 parų) gyveno karantino patalpoje, kurios plotas 40,69 kv. m, buvo iš viso 16 asmenų, jam teko 2,5 kv. m. Nuo 2016 m. liepos 21 d. iki 2017 m. kovo 7 d. (130 parų) jis gyveno 9-to būrio 4-oje brigadoje, kurios plotas 66,25 kv. m, buvo iš viso 21 asmuo, jam teko 3,1 kv. m. Nuo 2017 m. kovo 7 d. iki 2018 m. balandžio 26 d. (396 paras) jis gyveno 9-to būrio 3-oje brigadoje, kurios plotas 32,34 kv. m, buvo iš viso 10 asmenų, jam teko 3,1 kv. m. Nuo 2018 m. balandžio 26 d. jis gyveno 9-to būrio 1-oje brigadoje, kurios plotas 60,05 kv. m, buvo iš viso 19 asmenų, jam teko 3,1 kv. m. Pareiškėjas teigė, kad pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose vienam nuteistajam turi tekti ne mažiau kaip 3,1 kv. m ploto, o realiai vienam asmeniui tekęs plotas buvo dar mažesnis, nes didžiąją ploto dalį užėmė baldai.

3. Pareiškėjas nurodė, kad 9-to būrio 4-oje brigadoje nebuvo termometro, dėžių batams ir lentynų knygoms, 9-to būrio 1-oje brigadoje nebuvo termometro, lentynų knygoms, 9-to būrio 3-oje brigadoje nebuvo termometro, laikrodžio, dėžių batams, lentynų knygoms. Pareiškėjas teigė, kad 6-to būrio sanitarinio mazgo plotas buvo 12,79 kv. m, jame buvo 5 unitazai, 3 pisuarai, prausyklos plotas – 14,08 kv. m, joje buvo 8 praustuvės ir 2 kranai kojoms plauti. 6-to duše, kurio plotas buvo 67,48 kv. m, buvo 15 dušo ragelių, dušas buvo skirtas 125 asmenims. Teigė, kad iki 2016 m. liepos 1 d. 9-tame būryje buvo 94 asmenys, o po šios datos – 69 asmenys, toks asmenų skaičius naudojosi sanitariniu mazgu ir prausykla. 9-tas būrys kartu su 10-tu, 11-tu ir 12-tu būriais naudojosi vienu metu tuo pačiu dušu, ir buvo 3-ame lokaliniame sektoriuje, kuriame iki 2016 m. liepos 1 d. buvo apie 400 asmenų, o po šios datos – apie 260, toks asmenų skaičius naudojosi dušu trečiadienį (nuo 9 iki 12 val.) ir penktadienį (nuo 10 iki 12 val.).

4. Pareiškėjas atkreipė teismo dėmesį į tai, kad tomis pačiomis valandomis toks asmenų skaičius turėjo ir apsipirkti parduotuvėje, apsikirpti kirpykloje, paskaityti bibliotekoje. Vienam žmogui apsipirkti kartą per savaitę buvo skirtos nepilnos 3 minutės, nes parduotuvėje dirbo daugiausia 3 langeliai, o apsikirpti kirpykloje vieną kartą per mėnesį teko mažiau nei 4 minutės, nes dirbo tik 1 kirpėjas.

5. Pareiškėjas teigė, kad Pravieniškių PN-AK 2018 m. birželio 28 d. atsakyme Nr. 7-1633 (toliau – ir Atsakymas) pateikta informacija neatitinka tikrovės, pavyzdžiui, yra nurodytas ne asmenų, o miegamųjų vietų skaičius, be to, miegamųjų vietų skaičius visur nurodytas toks, koks yra 2018 m. birželio 27 d., nurodyta, kad 2016 m. liepos 5 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 4-to būrio 3-ą brigadą, kai tuo metu jis buvo karantino patalpose, nurodyta, kad 2015 m. gruodžio 23 d. pareiškėjas paskiriamas į 6-to būrio 3-ą brigadą, kurioje buvo 21 vieta. Vadinasi, pareiškėjas teigė, nuo 2015 m. gruodžio 23 d. iki 2016 m. liepos 5 d. jis gyveno 6-to būrio 3-oje brigadoje. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. balandžio 15 d. jis buvo svarstytas drausminėje komisijoje už tai, kad ten miegojo ne savo vietoje, t. y. miegojo 29-toje vietoje. Pareiškėjas klausė, kaip jis galėjo miegoti 29-toje vietoje, jeigu pateikta informacija, kad buvo tik 21 vieta.

6. Pareiškėjas teigė, kad Atsakymo 6-tame punkte nurodyta, kad 2-o sektoriaus 9-to būrio laisvalaikio kambario plotas 25,6 kv. m, nors 2018 m. birželio 7 d. Pravieniškių PN-AK Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams pateikė pažymą Nr. 88-274 apie A. P. laikymo sąlygas, kurios 4 punkte parašyta, kad 2-ame sektoriuje poilsio kambariai nuteistiesiems nėra įrengti. Tai tvirtinama ir 2018 m. gegužės 24 d. pažymoje Nr. 88-229 (5 punkte), 2018 m. gegužės 26 d. pažymoje Nr. 62-2709 (4 punkte), 2018 m. birželio 7 d. pažymoje Nr. 88-275 (4 punkte), 2018 m. balandžio 10 d. pažymoje Nr. 88-157 (4 punkte), 2018 m. kovo 26 d. pažymoje Nr. 92-4779 (4 punkte). Pareiškėjas nurodė, kad 2-ame sektoriuje nebuvo jokių poilsio kambarių būriams, jokių patalpų rūbams ir batams džiauti, buvo tik lauke virvės, esant blogam orui, teko džiauti ant lovų galų, radiatorių, vamzdžių. Iki 2017 m. nebuvo galimybės normaliai išsiskalbti nuosavus viršutinius ir apatinius drabužius: prie dušų esančiose skalbimui skirtose vonelėse karštas vanduo tik lašėjo, skalbimo mašinos būriuose (9–12) atsirado tik 2017 m. viduryje ir pabaigoje, todėl iki šiol pareiškėjas drabužius skalbdavo kibiruose prausykloje.

7. Pareiškėjas nurodė, kad dušuose buvo neįmanoma reguliuoti vandens temperatūrą, bėgo arba verdantis, arba ledinis vanduo, gyvenamosiose patalpose, virtuvėlėse, pasimatymų kambariuose buvo pilna blakių ir tarakonų, o vasarą – ir musių, uodų, širšių. Būdavo ir pelių. Musės ir uodai nebuvo naikinami, buvo naikinami tik tarakonai ir blakės, bet retai ir neproduktyviai. Pareiškėjas nurodė, kad buitinių atliekų konteineris buvo atviras ir stovėjo už kokių 10 m nuo gyvenamųjų patalpų, iš jo tekėjo kažkoks skystis, sklido smarvė, po jį naršė gyvūnai, paukščiai, graužikai, šiukšlės buvo palaidos, konteineris neplaunamas ir nedezinfekuojamas. Pareiškėjas teigė, kad jis ir kiti nuteistieji kiekvieną vakarą buvo kankinami baisia smarve, kylančia iš kanalizacijos šulinių ir netoliese esančių valymo įrenginių, dėl tos smarvės buvo neįmanoma atsidaryti langus ir vėdinti patalpas.

8. Pareiškėjas teigė, kad visą minėtą laiką jis buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 2-ame sektoriuje nežmoniškomis, antisanitarinėmis, fizinę ir psichinę sveikatą žalojančiomis, orumą žeminančiomis, prilygstančiomis žmogaus kankinimui, tyčiojimuisi, teises papildomai varžančiomis, bet kokį privatumą naikinančiomis sąlygomis. Teigė, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai nesielgė taip, kaip turėjo elgtis pagal teisės normas, todėl jis patyrė neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje.

9. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atstovo atsiliepimą į skundą (toliau – ir atsikirtimas) nurodė, kad 2015 m. gruodžio 23 d. 9-tame būryje, 4-oje brigadoje buvo 30 miegamųjų vietų, o ne 21. Pareiškėjas teigė, kad jis 2016 m. liepos 5 d. negyveno ir niekada negyveno 4-o būrio 3-oje brigadoje, šią aplinkybę patvirtina nutarimų Nr. 68-900 ir Nr. 68-990 kopijos, iš kurių matyti, kad jis atsisakė gyventi minėtoje brigadoje, buvo nubaustas ir iki 2016 m. liepos 21 d. buvo laikomas karantine. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo teiginiai, jog 9-o būrio prausykloje atsakovas sumontavo vandens šildytuvą (boilerį), neatitinka tikrovės, kadangi vandens šildytuvą (boilerį) ir dušo kabiną, kurie yra sumontuoti 9-to būrio prausykloje, nupirko pareiškėjo artimieji už savo lėšas. Atsakovo teiginys, jog 9-to būrio prausykloje virš visų praustuvių yra lentynėlės, neatitinka tikrovės, kadangi jų niekada nebuvo. Atsakovo teiginys, jog 2015 m. gruodžio 23 d. 6-tame būryje 3-oje brigadoje buvo 21 miegamoji vieta, neatitinka tikrovės, nes tą dieną toje brigadoje buvo 30 miegamųjų vietų, jis buvo paskirtas miegoti 5-oje vietoje, tačiau 2016 m. iš 5-os vietos buvo perkeltas į 30-vietą. 2018 m. lapkričio 21 d. papildyme teigė, kad atsakovo atstovas pateikė neteisingą informaciją, jog kamerų tipo patalpose sumontuoti klozetai.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

11. Atsakovo atstovas pateikė informaciją apie tai, į kokius būrius ir brigadas buvo paskirtas gyventi pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu, taip pat pateikė duomenis, koks minėtose patalpose miegamųjų vietų skaičius, koks plotas ir kiek vienam asmeniui tenka gyvenamojo ploto. Atsiliepime į pareiškėjo atsikirtimą, atsakovo atstovas pateikė duomenis apie faktinį nuteistųjų skaičių ginčo būriuose ir brigadose, paaiškino, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 14 d. iki 2016 m. liepos 21 d. buvo 4-to būrio 3-os brigados sudėtyje, tačiau jam atsisakius gyventi administracijos paskirtame būryje, jis remiantis teisės akto nuostatomis buvo laikomas atskirai nuo kitų nuteistųjų iki aplinkybių išaiškinimo ir sprendimo priėmimo.

Atsakovo atstovas teigė, kad šių duomenų plačiau paaiškinti ar pagrįsti neturi galimybės, kadangi pareiškėjas šiuo metu laisvės atėmimo bausmę toliau atlieka Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, kur kartu su juo ir yra nuteistojo asmens byla. Atsakovės atstovas taip pat paaiškino, kad teisės aktai nenustato reikalavimo gyvenamosios patalpose įrengti lentynas knygoms. Prausykla ir tualetas buvo ir yra aprūpinami inventoriumi pagal teisės normų reikalavimus. 9-tame būryje poilsio kambario nėra, tačiau šio būrio hole yra foteliai, minkštasuolis ir rašomasis stalas, kur nuteistieji gali leisti laisvą laiką. 2-ame sektoriuje atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, kur nuteistieji gali skalbti asmeninius drabužius, ir kad pageidaujantys skalbti patys gali skalbti dušinėje, būrių prausyklose.

Drabužių džiovyklos su stogeliu yra įrengtos būrių kiemuose, be to, skalbti ir džiovinti drabužius galima toje patalpoje, kurioje įrengtos skalbimo mašinos. Atsakovo atstovas nurodė, kad dušinėje karštas vanduo yra nuolat, ir kad gavus informaciją apie netvarkingą inventorių, jis nedelsiant yra tvarkomas. Kenkėjai naikinami pagal sudarytą sutartį, yra įrengta vieta šiukšlių konteineriui laikyti, kiekvieną rytą šiukšlės išvežamos. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos atsakovo atstovas, be kita ko, nurodė, kad pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, neįrodė, kad atsakovo atstovas savo veikimu (neveikimu) padarė pareiškėjui žalos, todėl pareiškėjo skundas yra visiškai nepagrįstas.

II. 12. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 15 d. sprendimu pareiškėjo T. B. skundą tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo atstovo 810 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra nuteistasis ir Pravieniškių PN-AK buvo laikomas nuo 2014 m. liepos 17 d. iki 2018 m. liepos 18 d. (t. y. iki skundo datos) (su pertrauka nuo 2017 m. gegužės 3 d. iki 2017 m. gegužės 10 d., kai buvo išvykęs į Kauno tardymo izoliatorių). Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad laikotarpiui nuo 2014 m. liepos 17 d. iki 2015 m. liepos 18 d. turėtų būti taikoma ieškinio senatis.

14. Teismas vadovavosi CK nuostatomis, reglamentuojančiomis ieškinio senatį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų aiškinimo praktika, įvertino pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį ir darė išvadą, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 17 d. iki 2015 m. liepos 18 d. atlyginimo ir nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą senaties terminą pareiškėjo reikalavimams už šį laikotarpį.

15. Teismas vertino pareiškėjo teisę į žalos atlyginimą nuo 2015 m. liepos 19 d. iki 2018 m. liepos 18 d. (t. y. iki skundo datos) (toliau – ir ginčo laikotarpis).

16. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 straipsniu ir nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nevertina pareiškėjo 2018 m. lapkričio 21 d. papildyme nurodytų naujų aplinkybių: dėl kamerų tipo patalpose nesumontuotų klozetų ir pareiškėjo pateiktų fotografijų, kurias jis pateikė, siekdamas pagrįsti šią aplinkybę; dėl 9-to būrio prausykloje virš praustuvių nesančių lentynėlių; dėl to, kas (Pravieniškių PN-AK administracija ar jo artimieji) nupirko ir sumontavo vandens šildytuvą (boilerį) ir dušo kabiną, kurie yra 9-tame būryje.

17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas dalį ginčo buvo laikomas kamerų tipo patalpose, tačiau skunde dėl laikymo sąlygų kamerų tipo patalpose pareiškėjas nesiskundė, jokių aplinkybių, susijusių su tuo, nenurodė. Pareiškėjas skundėsi tik dėl gyvenamojo ploto trūkumo kamerų tipo patalpose (kurias jis pavadino karantino patalpomis), kuriose jis buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2016 m. liepos 21 d.

18. Teismas vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 111.1 ir 111.2 punktais ir nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kokiose gyvenamosiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu (išskyrus 4-to būrio 3-ą brigadą, kurioje pareiškėjas teigė negyvenęs nuo 2016 m. liepos 5 d., nes jis iki 2016 m. liepos 21 d. buvo laikomas kamerų tipo patalpoje (kurią jis pavadino karantinu), nes atliko nuobaudą). Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde nurodė tokius pat gyvenamųjų patalpų plotus, kaip ir atsakovo atstovas atsiliepime į skundą, todėl byloje nėra ginčo dėl patalpų ploto. Atsakovo atstovas patvirtino, kad atsiliepime į pareiškėjo atsikirtimą yra pateikti duomenys apie faktinį nuteistųjų skaičių ginčo būriuose ir brigadose, teismas darė išvadą, kad jame yra pateikti duomenys apie ginčo laikotarpiu buvusį nuteistųjų skaičių. Atsakovo atstovas kartu su atsiliepimu į pareiškėjo atsikirtimą pateikė 2018 m. rugpjūčio 14 d. pažymą Nr. 42-13898, kurioje nurodyti duomenis atitinka atsiliepime į pareiškėjo atsikirtimą nurodytus duomenis. Teismas vertino, jog pareiškėjas, nors ir išvardino skunde gyvenamąsias patalpas, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, nurodė jų plotą, jose gyvenusių asmenų skaičių, o atsikirtime į atsakovo atstovo atsiliepimą ginčijo jo pateiktus duomenis, teigdamas, kad 2015 m. gruodžio 23 d. 9-to būrio 4-oje brigadoje buvo 30 miegamųjų vietų, o ne 21, tačiau nenurodė ir nepateikė jokių tai patvirtinančių konkrečių duomenų, kuriais remiantis teismas galėtų abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, vadovavosi atsakovo atstovo, o ne pareiškėjo nurodytais duomenimis apie patalpose buvusį nuteistųjų skaičių.

19. Teismas vertino bylos duomenis apie bendrabučio tipo gyvenamąsias patalpas, kuriose buvo paskirtas gyventi ir laikomas pareiškėjas bei pareiškėjo teiginį, jog jis 2016 m. liepos 5 d. negyveno ir niekada negyveno 4-o būrio 3-oje brigadoje, kadangi buvo nubaustas, nes atsisakė gyventi minėtoje brigadoje ir iki 2016 m. liepos 21 d. buvo laikomas karantino patalpoje. Iš pareiškėjo asmens bylos kopijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. liepos 4 d. buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas 10-čiai parų. Teismas 2018 m. liepos 31 d. nutartimi atsakovo atstovą įpareigojo pateikti duomenis apie tai, kokiuose būriuose, brigadose ir patalpose (įskaitant pareiškėjo nurodytas karantino patalpas) pareiškėjas buvo laikomas skunde nurodytu laikotarpiu, koks buvo jų plotas ir kiek kartu su pareiškėju buvo laikoma asmenų, 2018 m. spalio 24 d. teismo nutartimi buvo pakartotinai įpareigotas pateikti minėtus duomenis apie kamerų tipo patalpas, tačiau atsakovo atstovas nepateikė teismui duomenų apie tai, koks buvo patalpos, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2016 m. liepos 21 d., plotas, su keliais asmenimis buvo laikomas pareiškėjas šioje patalpoje, taip pat nepaneigė pareiškėjo teiginio, kad jis nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2016 m. liepos 21 d. buvo laikomas kamerų tipo patalpoje (karantine). Teismas abejones vertino pareiškėjo naudai, vadovavosi pareiškėjo nurodytais duomenimis, kad pareiškėjas nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2016 m. liepos 21 d. buvo laikomas kamerų tipo patalpoje (karantine), kurios plotas 40,69 kv. m, joje buvo iš viso 16 asmenų (įskaitant pareiškėją), todėl vienam asmeniui teko 2,5 kv. m ploto. Pareiškėjas minėtu laikotarpiu buvo laikomas atskirai nuo kitų nuteistųjų, todėl teismas nusprendė, kad pareiškėjo nurodyta karantino patalpa yra kamerų, o ne bendrabučio tipo, todėl apskaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, taikė Taisyklių 111.2 punktą (ne mažiau kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui).

20. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK dalį ginčo laikotarpio buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 111.1 punkte nustatytą 3,1 kv. m minimalaus ploto reikalavimą bendrabučio tipo patalpoms, nes pareiškėjui nuo 2014 m. gruodžio 3 d. iki 2015 m. birželio 23 d. 9-to būrio 4-oje brigadoje teko 2,76 kv. m ploto (trūko 0,34 kv. m ploto), nuo 2015 m. birželio 23 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. 9-to būrio 3-oje brigadoje teko 2,49 kv. m ploto (trūko 0,61 kv. m ploto). Pareiškėjas Pravieniškių PN-AK dalį ginčo laikotarpio taip pat buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 111.2 papunktyje nustatytą 3,6 kv. m minimalaus ploto reikalavimą kamerų tipo patalpoms, nes pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2016 m. liepos 21 d. teko 2,5 kv. m ploto (trūko 1,1 kv. m ploto).

21. Teismas nusprendė, kad gyvenamosiose patalpose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę nuo 2014 m. gruodžio 3 d. iki 2015 m. birželio 23 d., nuo 2015 m. birželio 23 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d., nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2016 m. liepos 21 d. būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose.

22. Teismas vertino pareiškėjo teiginį, kad 9-to būrio 4-oje brigadoje nebuvo termometro, dėžių batams ir lentynų knygoms, 9-to būrio 1-oje brigadoje nebuvo termometro, lentynų knygoms, 9-to būrio 3-oje brigadoje nebuvo termometro, laikrodžio, dėžių batams, lentynų knygoms. Teismas nustatė, kad dalį ginčo laikotarpio galiojo Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (minėto įsakymo redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos), o kitą dalį ginčo laikotarpio galiojo Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, įsigaliojusiu nuo 2017 m. birželio 8 d. (toliau – ir 2017 m. Aprūpinimo normos). Teismas analizavo 2004 m. Aprūpinimo normos bei 2017 m. Aprūpinimo normos nuostatas šiuo aspektu bei atsižvelgė į tai, kad ginčo laikotarpiu galiojančios Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), nenumato sandėlių asmeniniams daiktams laikyti įrengimo nuteistiesiems. Teismas nustatė, jog visą ginčo laikotarpį teisinis reglamentavimas nenumatė, jog bendrabučio gyvenamoji patalpa aprūpinama lentynomis knygoms ir dėžėmis batams, atsižvelgė į atsakovo atstovo paaiškinimą, kad gyvenamosiose patalpose nuteistieji savo asmeninius daiktus laiko įrengtose spintose arba spintelėse ir nusprendė, kad pareiškėjas minėtais daiktais turėjo galimybę pasinaudoti kitoje patalpoje, be to, nenurodė kaip dėl šių daiktų nebuvimo buvo pažeistos jo teisės, ar atsirado pagrindas neturtinės žalos atsiradimui. Teismas šiuos pareiškėjo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

23. Dėl sanitarinio mazgo, dušinės įrengimo, teismas analizavo Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7, 6 punktų, 2004 m. Aprūpinimo normų bei 2017 m. Aprūpinimo normų nuostatas, pareiškėjo skundo bei atsakovo atstovo atsiliepimo į pareiškėjo skundo argumentus ir nustatė, kad pareiškėjo nurodytų 6-to ir 9-to būrių prausykla ir tualetas visą ginčo laikotarpį unitazais ir praustuvėmis buvo aprūpinti tinkamai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nors ir išvardino skunde, kiek 6-tame ir 9-tame būriuose buvo įrengta praustuvių, unitazų, pisuarų, dušo ragelių, ir kiek asmenų vienu metu naudojosi tuo pačiu sanitariniu mazgu, prausykla ir dušu, tačiau nesiskundė ir nenurodė, kad jam buvo neužtikrinta galimybė praustis duše, praustuvėje ir pasinaudoti tualetu. Todėl teismas šiuos pareiškėjo skundo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

24. Teismas vertino pareiškėjo teiginius dėl apsipirkimo parduotuvėje, apsikirpimo kirpykloje ir apsilankymo bibliotekoje, analizavo Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), nuostatas ir nustatė, kad pareiškėjo skunde nėra kalbama bei nėra dėstomos aplinkybės, patvirtinančios, kad konkrečiu metu būtent pačiam pareiškėjui nepavyko apsipirkti parduotuvėje, apsikirpti kirpykloje ir paskaityti bibliotekoje, t. y. kad jam pačiam nebuvo užtikrinta galimybė realizuoti teisę įsigyti maisto produktų, apsikirpti, dalyvauti socialinės reabilitacijos priemonėse. Pareiškėjas tik išvardino, koks asmenų skaičius turėdavo apsipirkti parduotuvėje, apsikirpti kirpykloje ir paskaityti bibliotekoje, ir kiek nuteistiesiems tekdavo laiko šių reikalų atlikimui, šių aplinkybių niekaip nesusiedamas su savo teisių pažeidimu. Todėl teismas nusprendė, kad nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

25. Dėl laisvalaikio (poilsio) kambario įrengimo, teismas analizavo Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 bei 6 punktus, vertino atsakovo atstovo pateiktą patikslintą informaciją, kad 2-o sektoriaus 9-tame būryje poilsio kambario nėra, tačiau 9-to būrio hole yra pastatyti foteliai, minkštasuolis ir rašomasis stalas, kur nuteistieji gali leisti laiką, o 21-tame būryje yra įrengtas poilsio kambarys, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas didžiąją ginčo laikotarpio dalį buvo 9-tame būryje ir dalį laiko buvo 6-tame būryje ir nusprendė, kad nors ir nebuvo įrengti poilsio kambariai 9-tame ir 6-tame būriuose, pareiškėjas turėjo vietą, kurioje galėjo praleisti laiką ir pailsėti, t. y. 9-tame būrio hole, kur pastatyti foteliai, minkštasuolis ir rašomasis stalas (taip pat ir gyvenamojoje patalpoje), o 6-tame būryje, kuriame pareiškėjas buvo nedidelę ginčo laikotarpio dalį – gyvenamojoje patalpoje ir lauke. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas skunde tik formaliai nurodė, jog poilsio kambarys turi būti įrengtas, neteigė, kad tuo buvo pažeistos jo teisės ir niekaip nepaaiškino, kaip tai sudarė pagrindą neturtinės žalos atsiradimui. Teismas šį pareiškėjo skundo argumentą pripažino deklaratyviu.

26. Teismas vertino pareiškėjo teiginius, susijusius su drabužių skalbimu, analizavo Vidaus tvarkos taisyklių 259 punktą, 2004 m. Aprūpinimo normos ir 2017 m. Aprūpinimo normos nuostatas, ginčo laikotarpiu galiojusių Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) atitinkamus punktus, atsakovo atstovo pateiktą informaciją ir nusprendė, kad pareiškėjas turėjo galimybę pasinaudoti skalbimo mašina ir išsiskalbti drabužius, o jeigu iki 2017 m., kaip teigė pareiškėjas, skalbimo mašina nebuvo pastatyta naudotis nuteistiesiems, tai pareiškėjas tą laikotarpį turėjo galimybę pasinaudoti skalbyklos paslaugomis arba išsiskalbti drabužius pats.

27. Teismas dėl karšto vandens lašėjimo vertino, jog tuo atveju, jeigu karštas vanduo nebėgo reikiamai, o tik lašėjo, jis galėjo informuoti apie tai Pravieniškių PN-AK pareigūnus, tačiau tokių duomenų, kad pareiškėjui informavus apie trūkumus, atsakovo atstovas nesiėmė priemonių juos ištaisyti, nėra, skundų dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo atsakovo atstovo Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrius nėra gavęs. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo galimybę pasinaudoti skalbyklos paslaugomis ir duoti į skalbyklą išskalbti nuosavus drabužius. Nors pagal Patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos aprašo, patvirtinto Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2013 m. birželio 29 d. įsakymu, nuostatas skalbimo ir dezinfekavimo paslaugos yra mokamos (15–18 punktas), teismas nurodė, kad byloje nepateikta įrodymų (jų nepateikė ir pareiškėjas), jog neturėdamas asmeninių lėšų, būtų kreipęsis dėl nuosavų drabužių skalbimo į Pravieniškių PN-AK administraciją. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl nesudarytos galimybės išsiskalbti nuosavus drabužius atmetė kaip nepagrįstus.

28. Dėl drabužių ir avalynės džiovinimo, teismas analizavo Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.9, 6 punktus, 2004 m. Aprūpinimo normos ir 2017 m. Aprūpinimo normos, Higienos normos HN 76:2010 bei Higienos normos HN 134:2015 atitinkamas nuostatas, bylos medžiagoje esančias fotografijas (lauke įrengta džiovykla su stogeliu), atsakovo atstovo paaiškinimus, ir nusprendė, kad nors ir nebuvo įrengta atskira patalpa drabužių ir avalynės džiovinimui, pareiškėjas turėjo galimybę drabužius skalbti bei juos išsidžiovinti toje patalpoje, kur įrengtos skalbimo mašinos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo ir galimybę pasidžiauti drabužius ir avalynę lauke įrengtoje džiovykloje, kuri buvo su stogeliu. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl sunkumų skalbiant ar džiovinant drabužius, ar, kad pareiškėjui buvo atsisakyta suteikti skalbimo paslaugas. Teismo vertino, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai iš esmės yra deklaratyvaus pobūdžio.

29. Teismas vertino pareiškėjo teiginį, kad dušuose buvo neįmanoma reguliuoti vandens temperatūrą, bėgo arba verdantis, arba ledinis vanduo, niekas to netvarkė ir atsižvelgdamas į Vidaus tvarkos taisyklių 258 punkto, Higienos normos HN 76:2010 bei Higienos normos 134:2015 nuostatas, atsakovo atstovo paaiškinimus, nusprendė, kad dušinėje buvo palaikoma tinkama vandens temperatūra. Jeigu pareiškėjas manė, kad dušo inventorius yra netvarkingas, tai jis galėjo informuoti apie tai Pravieniškių PN-AK pareigūnus. Bylos medžiagoje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su nusiskundimais dėl netvarkingo inventoriaus į Pravieniškių PN-AK administraciją, o ši atsisakiusi inventorių sutvarkyti. Atsižvelgdamas į tai, teismas šį pareiškėjo argumentą atmetė kaip nepagrįstą.

30. Dėl buitinių parazitų teismas nustatė, kad iš bylos duomenų matyti, kad Pravieniškių PN-AK buvo atliekami kenkėjų naikinimo darbai. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl kenkėjų buvimo, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės yra pažeidžiamos. Teismo vertino, kad Pravieniškių PN-AK yra skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų monitoringui ir naikinimui, dėl to pareiškėjo argumentus atmetė.

31. Dėl buitinių atliekų konteinerio teismas nusprendė, kad pareiškėjas dėl jo stovėjimo negalėjo patirti didelių nepatogumų, todėl šį pareiškėjo skundo argumentą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas kaip nepagrįstą atmetė ir pareiškėjo teiginį dėl jo ir kitų nuteistųjų kiekvieną vakarą kankinimo baisia smarve, kylančia iš kanalizacijos šulinių ir netoliese esančių valymo įrenginių, dėl kurios buvo neįmanoma atsidaryti langų ir vėdinti patalpų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, nei kam priklausė šie kanalizacijos šuliniai ir valymo įrenginiai, iš kurių, pareiškėjo teigimu, sklido smarvė, nei kokiu atstumu jie buvo įrengti nuo pareiškėjo gyvenamųjų patalpų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, ar kiti nuteistieji būtų skundęsi dėl iš jų skleidžiamos smarvės. Todėl teismas atmetė šį pareiškėjo skundo argumentą kaip nepagrįstą.

32. Įvertinęs nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, pažeidimų trukmę ir mastą, įvertinęs tai, kad pareiškėjas patyrė neigiamų psichologinių išgyvenimų, kuriuos lėmė netinkamos kalinimo sąlygos, teismas nusprendė, kad šiuo atveju 810 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

III. 33. Pareiškėjas T. B. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 15 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti, arba padidinti pareiškėjui priteistą neturtinės žalos atlyginimą.

34. Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl pareiškėjo pareigos aiškiai nurodyti reikšmingas aplinkybes, kuomet pareiga pateikti reikiamus dokumentus tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai ir teigia, kad teismas turėjo pakankamai informacijos, kad būtų pripažintas tęstinis bei ilgalaikis poveikis pareiškėjo sveikatai dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas nurodo, kad neturtinės žalos atlyginimas turi būti proporcingas padarytų pažeidimų sunkumui ir kiekiui. Jeigu apeliacinės instancijos teismas pritartų teismo argumentams dėl konstatuotų pareiškėjo teisių pažeidimų, pareiškėjo vertinimu, teismo priteista neadekvati neturtinės žalos atlyginimo suma didintina, nes atsakovo atstovas savo (ne)veikimu pažeidinėja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Pareiškėjas teigia, kad ilgą laiką praleidus teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis kalinimo sąlygomis, jų poveikis pareiškėjo sveikatai gali pasireikšti ir ateityje, todėl teismas neapgynė pareiškėjo pažeistų teisių, sumenkino jo patirtas kančias.

35. Pareiškėjas teigia, kad teismas privalėjo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant bylai svarbias aplinkybes (neišreikalavo registracijos žurnalų kopijų, kuriuose būtų tiksli informacija apie nuteistųjų skaičių), tačiau tai nebuvo padaryta. Pareiškėjas jaučiasi diskriminuojamas dėl jo socialinės (kalinamojo) padėties.

36. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK dokumente, pavadintame atsiliepimu, nurodo, kad atsakovo atstovas taip pat nesutinka su Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 15 d. sprendimu ir prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 15 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

37. Teismas, iš dalies patenkindamas pareiškėjo skundą, neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, netinkamai įvertino pateiktus įrodymus, todėl teismo sprendimas turi būti pakeistas. Atsakovo atstovas teigia, kad teismas pagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą, tačiau vertindamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, nepagrįstai vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 3 d. iki 2015 m. liepos 19 d.

38. Pravieniškių PN-AK nėra kalėjimo tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga ir pareiškėjas gyveno bei gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Nuteistieji pagal dienotvarkę, gali nustatytu laiku vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose ir t. t. Nuteistieji miega miegamuosiuose, kurie nerakinami. Gyvenamosios patalpos – bendrabučio tipo su bendrais miegamaisiais ir bendro naudojimo patalpomis. 1-o lokalinio sektoriaus nuteistieji savo lokaliniame sektoriuje laisvai gali naudotis krepšinio aikštele bei dvejomis sunkumų kilnojimo salėmis. Dienotvarkėje numatytu laiku gali naudotis futbolo, tinklinio bei krepšinio aikštelėmis bendro pasivaikščiojimo rato teritorijoje. Taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo nemaži kambario išmatavimai bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė.

39. Pareiškėjas teismui pateikė prieštaringus duomenis apie kartu su juo Pravieniškių PN-AK ginčo gyvenamosiose patalpose buvusių asmenų skaičių, kurių nepagrindė jokiomis kitomis objektyviomis aplinkybėmis, pvz., nenurodė kartu kalėjusių asmenų vardų ir pavardžių, kuriuos teismas, siekdamas panaikinti abejones dėl miegamųjų vietų skaičiaus, būtų galėjęs apklausti, nepaaiškino, kiek lovų buvo konkrečiose gyvenamosiose patalpose bei ar visiems nuteistiesiems buvo įrengtos miegamosios vietos ir pan. Šių abstrakčių pareiškėjo teiginių negalima laikyti pakankamais tam, kad būtų paneigti atsakovo atstovo į bylą pateikti oficialūs rašytiniai duomenys apie gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių.

40. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog byloje nėra duomenų apie tai, koks buvo patalpos, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2016 m. liepos 21 d., plotas, su keliais asmenimis buvo laikomas pareiškėjas šioje patalpoje, taip pat nepaneigė pareiškėjo teiginio, kad jis nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2016 m. liepos 21 d. buvo laikomas kamerų tipo patalpoje. Atsakovo atstovas teigia, kad į bylą buvo pateikęs duomenis, paneigiančius pareiškėjo argumentus. Teismas nesivadovavo pateiktomis pažymomis (2018 m. rugpjūčio 8 d. pažyma Nr. 62-3789; 2018 m. rugpjūčio 22 d. pažyma Nr. 88-499; 2018 m. spalio 30 d. pažyma Nr. 62-4973; 2018 m. spalio 29 d. pažyma Nr. 42-18450), neatsižvelgė į atsakovo atstovo teiginį, jog pareiškėjo asmens byla buvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

41. Atsakovo atstovas teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus bei, kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Be to, nėra pagrindo netikėti atsakovo atstovo pateiktomis oficialiomis pažymomis, kuriose yra nurodomas miegamų vietų skaičius. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Todėl prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 42. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas T. B. kildina iš Pravieniškių PN-AK veiksmų, laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 17 d. iki 2018 m. liepos 18 d. neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

43. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. atsakovo atstovo prašymu taikęs sutrumpintą ieškinio senaties terminą ir apribojęs ginčo laikotarpį nuo 2015 m. liepos 19 d. iki 2018 m. liepos 18 d. pripažino, kad Pravieniškių PN-AK neužtikrino pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytą minimalų gyvenamosios patalpos plotą, dėl ko pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, teismo įvertintą 810 Eur.

44. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, kad teismas priteisė neadekvatų neturtinės žalos atlyginimą pinigais, neatsižvelgdamas į pareiškėjo patirtus sunkumus ir išgyvenimus, netinkamas jo kalinimo sąlygas ir dėl ateityje galinčias kilti pasekmes. Argumentų dėl teismo nustatytų / nenustatytų pažeidimų, pareiškėjas nenurodo, tačiau teigia, jog teismas nebuvo aktyvus, neišreikalavo visų ginčui tinkamai išspręsti reikalingų duomenų.

45. Pastebėtina, kad atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą pateikia argumentus, kuriais nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis neatsižvelgiant į byloje taikytą ieškinio senaties terminą, taip pat dėl išvados, jog pareiškėjas dalį laiko buvo laikomas kamerų tipo patalpose, jos ploto bei kartu kalėjusių asmenų skaičiaus įvertinimo pareiškėjui tekusio minimalaus ploto aspektu, parinkta neturtinės žalos atlyginimo forma, priteistos kompensacijos dydžiu. ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Atsižvelgdamas į tai, kad ABTĮ nustatyta tvarka atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo nepadavė, apeliacinės instancijos teismas nepasisakys dėl šio atsiliepimo argumentų, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, ir jį tikrins pareiškėjo paduoto apeliacinio skundo ribose.

46. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, 2) žalos padarymo faktą ir 3) priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

48. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 6 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 80 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.)

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Pravieniškių PN-AK sąlygas, atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą pagrindiniais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus, tačiau tam tikri teismo sprendimo trūkumai taisytini šia nutartimi.

50. Kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą pažymėjo atsakovo atstovas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimams taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą, nustatė, kad ginčo laikotarpis yra nuo 2015 m. liepos 19 d. iki 2018 m. liepos 18 d., tačiau aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su jam tekusiu gyvenamųjų patalpų plotu, teismas vertino ir pareiškėjo teisių pažeidimą nustatė laikotarpiu, kuriam taikomas ieškinio senaties terminas, t. y. nuo 2014 m. gruodžio 3 d. iki 2015 m. birželio 23 d. ir nuo 2015 m. birželio 23 d. iki 2015 m. liepos 18 d. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas 9-to būrio 3-oje brigadoje buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 111.1 punkte nustatytą 3,1 kv. m minimalaus ploto reikalavimą bendrabučio tipo patalpoms, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad tokiomis sąlygomis, kuomet pareiškėjui teko 2,49 kv. m ploto (trūko 0,61 kv. m ploto) jis buvo laikomas nuo 2015 m. liepos 19 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d., t. y. 157 paras.

51. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino laikotarpį nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2016 m. liepos 21 d. (17 parų) kamerų tipo patalpose teko 2,5 kv. m. (trūko 1,1 kv. m.), nes laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1905-520/2018; 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2303-442/2018), o visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1797-624/2018, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2154-442/2017).

52. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovo atstovas pažeidžia Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, nors pirmosios instancijos teismas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo nenustatė. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą K. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98).

53. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

54. Nagrinėjant skundus dėl mažo kalinamiems asmenims tenkančio ploto remiamasi EŽTT praktikoje suformuota nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos kalinimo (sulaikymo) sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.). EŽTT naujausioje savo praktikoje (žr., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškino, kad kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Tačiau tam tikrais atvejais kalinimo sąlygų kumuliatyvus poveikis gali tokią prezumpciją paneigti.

55. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui bendrabučio patalpoje teko 2,49 kv. m ploto, o kamerų tipo patalpoje – 2.5 kv. m ploto, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovo atstovas veikė sąmoningai, su tikslu kuo labiau pareiškėjui pakenkti, taip pat nenustatyta, kad būtent nustatytas pažeidimas turėjo reikšmingos įtakos pareiškėjo sveikatos būklei. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatyti kalinimo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti tokius neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Kita vertus, Pravieniškių PN-AK nagrinėjamu atveju padarė neteisėtus veiksmus, t. y. pareiškėją kalino per mažo ploto sąlygomis 174 paras ir tokiu būdu pažeidė Taisyklių 11.11 ir 11.12 punktus. Todėl Pravieniškių PN-AK neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

56. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

57. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05).

58. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

59. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017).

60. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgdama į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (174 para), į ginamų vertybių pobūdį (pareiškėjui turinčio tekti minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas) ir intensyvumą, pareiškėjo patirtus nepatogumus, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, bei vadovaudamasi principu non reformatio in peius (draudimas bloginti skundą padavusio asmens padėtį), daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai priteisė pareiškėjui 810 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

61. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų rašytinių įrodymų visumą, teisingai pritaikė teisės aktų nuostatas ginčo teisiniams santykiams, teismo sprendimo motyvacinės dalies trūkumai ištaisyti šia nutartimi, taigi teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliaciniame skunde pateiktais argumentais nėra pagrindo

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė