2018-12-13 Nr. AB-23004-3-63-3-00162-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-67-629/2018

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00162-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.2; 60.3.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. B. prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-4691-662/2018 pagal R. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriui dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą ir negauto darbo užmokesčio priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 2–3), prašydama: 1) panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2018 m. vasario 28 d. įsakymą Nr. PI-204 „Dėl R. B. atleidimo iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų” (toliau – ir Įsakymas) ir grąžinti ją į darbą; 2) priteisti jos negautą darbo užmokestį dėl priverstinės pravaikštos – 750 Eur per mėnesį nuo faktiškai negauto atlyginimo (po termino, kuriuo išmokėta išeitinė kompensacija pagal skundžiamą įsakymą), iki bus įvykdytas teismo sprendimas; 3) priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracijoje ėjo Informavimo ir e. paslaugų skyriaus Viešųjų ryšių poskyrio (toliau – ir Poskyris) vedėjos pareigas. Ginčijamas Įsakymas pagrįstas Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2017 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. T2-248 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. T2-387 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos struktūros ir nuostatų patvirtinimo” pakeitimo” (toliau – ir Sprendimas Nr. T2-248). Sprendimu Nr. T2-248 nuo 2018 m. kovo 1 d. panaikinta Administracijos Poskyrio vadovo pareigybė, vėliau buvo įsteigta Administracijos direktoriaus vyriausiojo padėjėjo pareigybė, kurio numatoma funkcija – vidinė komunikacija.

Pareiškėjos teigimu, pareigybės naikinimo priežastys yra dirbtinės ir tai aiškiai nurodyta pačiame Sprendimo Nr. T2-248 aiškinamajame rašte (toliau – ir Aiškinamasis raštas), t. y. iš esmės niekas nesikeis – 2 pareigybės liks skyriuje, tam pačiam tikslui – viešųjų ryšių organizavimui. Todėl buvo perskirstytas pavaldumas be aiškaus tikslo, kurio esmė buvo panaikinti pareiškėjos pareigybę.

Pareiškėja pažymėjo, kad tikslas „sutrumpės vertikali hierarchijos grandis” galėtų įvykti panaikinant Informavimo ir e. paslaugų skyrių, paliekant poskyrius skyriais, nes skyrių sudaro 3 poskyriai, o visiems jiems vadovauja iš vieno asmens susidarantis struktūrinis padalinys – skyrius. Tokia struktūra buvo iki įkuriant minėtą skyrių. Taip pat atliekant struktūrinį pertvarkymą nebuvo atsižvelgta į pareiškėjos teisėtą interesą užimti iki šiol einamas pareigas. Pareiškėja teigė, kad nagrinėjamoje byloje be ginčijamo Įsakymo pagrįstumo turi būti sprendžiamas Sprendimo Nr. T2-248 teisėtumas ir pagrįstumas.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius atsiliepimu (I t., b. l. 15–16) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Administracijos direktorius nurodė, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme savivaldybės administracijos struktūros, nuostatų ir darbo užmokesčio fondo tvirtinimas, didžiausio leistino valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičiaus savivaldybės administracijoje nustatymas savivaldybės administracijos direktoriaus siūlymu mero teikimu yra priskirtas prie išimtinės savivaldybės tarybos kompetencijos. Taryba Sprendimu Nr. T2-248 pakeitė Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos struktūrą. Administracijos struktūra buvo keičiama, nes esama struktūra nesudaro galimybės tinkamai organizuoti darbo Administracijoje. Aiškinamajame rašte buvo numatyta, kad Sprendimu Nr. T2-248 bus sumažintos 3 vadovaujančios pareigybės skyriuose, kuriuose tarpinė vadovaujama grandis tapo netikslinga. Atsakovo teigimu, pagrindinis visų struktūros pokyčių tikslas yra galimybė efektyviau organizuoti darbą. Administracijos struktūros pakeitimai atlikti pagal teisės aktų reikalavimus ir nėra jokių prielaidų struktūros pakeitimus laikyti prieštaraujančiais teisės aktams.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad Administracijos direktoriaus vyriausiojo padėjėjo pareigybė įsteigta tam pačiam tikslui, kokiam buvo skirta jos pareigybė. Įsteigta nauja pareigybė pagrįsta ne valstybės tarnybos santykiais, o darbo sutarties pagrindu, šios pareigybės funkcijos nėra identiškos ar panašios. Be asmens duomenų apsaugos pareigūno funkcijų šiai pareigybei taip pat priskirtos funkcijos, kurios padėtų Administracijos direktoriui atstovauti Administraciją Lietuvos ir užsienio institucijose, padėtų užtikrinti vidaus administravimą, pavedimų kontrolę, duomenų rinkimą ir teikimą Administracijos direktoriui. Didžioji dalis Poskyrio vedėjo pareigybės funkcijų yra susijusi su darbo Poskyryje organizavimu, Poskyrio veiklos ir lėšų planavimu, užduočių paskirstymu. Kadangi Poskyris buvo sudarytas tik iš Poskyrio vedėjo ir 2 specialistų, Poskyrio vedėjo funkcijos, susijusios su vadovavimu Poskyrio veiklai, iš esmės netikslingos ir vertintinos kaip perteklinės. Siekiant optimizuoti įstaigos veiklą, perteklinių funkcijų nuspręsta atsisakyti ir panaikinti vadovaujančio lygio pareigybę.

Administracijos direktorius pažymėjo, kad Administracija laikėsi teisės aktuose nustatytų reikalavimų dėl valstybės tarnautojo įspėjimo apie atleidimą, informavimo apie laisvas esamas pareigybes, todėl nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti ginčijamą Įsakymą ir tenkinti kitus pareiškėjos skundo reikalavimus.

II. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Tarybos 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. T2-387 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos struktūros ir nuostatų patvirtinimo” buvo patvirtinta Administracijos struktūra (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Patvirtintą Administracijos struktūrą, be kita ko, sudarė Informavimo ir e. paslaugų skyrius, susidedantis iš 3 poskyrių – Informacinių technologijų, Vieno langelio ir e. paslaugų bei Viešųjų ryšių. Taryba Sprendimu Nr. T2-248 pakeitė Administracijos struktūrą. Pagal Tarybos Sprendimą Nr. T2-248 Informavimo ir e. paslaugų skyrius susideda iš 2 poskyrių – Informacinių technologijų bei Vieno langelio ir e. paslaugų. Viešųjų ryšių poskyris panaikintas. Pareiškėja ėjo minėto Poskyrio vedėjos pareigas, todėl Įsakymu nuo 2018 m. vasario 28 d. buvo atleista iš pareigų pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą (kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama).

Įvertinęs bylos duomenis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos atliktų funkcijų, patvirtinus naujas pareigybes ir Informavimo ir e. paslaugų skyriaus nuostatus, buvo atsisakyta, jos nebuvo pavestos kitai Informavimo ir e. paslaugų skyriaus (jo poskyrio) pareigybei. Teismo vertinimu, lyginant pareiškėjos pareigybės aprašymą su Administracijos direktoriaus vyriausiojo padėjėjo pareigybės aprašymu, nepaisant pavienių funkcijų panašumo, akivaizdu, jog pareiškėjos pareigybės aprašyme nustatytos funkcijos ir minėtame aprašyme nustatytos funkcijos yra kitokios. Be to, skiriasi ir pavaldumas. Todėl teismui nekilo abejonių dėl pareiškėjos pareigybės panaikinimo realumo.

Įvertinęs byloje esančius duomenis ir aplinkybes, teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad atlikti Administracijos struktūriniai pokyčiai tiek, kiek jie susiję su Administracijos Informavimo ir e. paslaugų skyriaus Poskyrio panaikinimu, atlikti nesilaikant imperatyvių teisės aktų reikalavimų. Teismas nenustatė Administracijos struktūroje atliktų pakeitimų neteisėtumo dėl Poskyrio panaikinimo, nes Administracijoje atlikti struktūros pakeitimai įvykdyti kompetentingų subjektų. Teismas atkreipė dėmesį, kad neturi kompetencijos vertinti, ar vadovo parinkti pareigybių modeliai yra efektyvūs įstaigos skyriaus atžvilgiu.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje nustatyta, jog Administracijoje skyriais poskyrių skaičius buvo sumažintas nuo 3 iki 2, nėra ginčo dėl to, jog buvo sumažinta pareigybių. Struktūriniai pertvarkymai naikinant dalį pareigybių gali būti ir šiuo atveju yra pateisinami šių struktūrinių pertvarkymų tikslu – optimizuoti Administracijos darbą. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimas gali pasireikšti tiek visišku atsisakymu tų funkcijų, kurios buvo priskirtos buvusiai pareigybei, tiek jas perskirsčius kitoms pareigybėms, tačiau realiai sumažinus darbuotojų skaičių. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad, nustačius, jog Administracijos poskyrių bei darbuotojų skaičius sumažėjo, faktas, kad buvo naujai įsteigtos kelios pareigybės, esant sumažėjusiam darbuotojų skaičiui, pats savaime nepaneigia pareiškėjos eitos pareigybės panaikinimo realumo. Pareiškėjos eitos pareigybės funkcijoms atlikti po šios pareigybės panaikinimo nauja pareigybė nebuvo įsteigta, todėl teismas kaip nepagrįstus vertino pareiškėjos teiginius, jog jos eitos pareigybės funkcijos ir paskirtis išliko ir realiai pareigybė nebuvo panaikinta.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja dėl pirmumo teisės pretenduoti į naujai įsteigtas pareigas galėjo konkuruoti tik su tais valstybės tarnautojais, kurių išsilavinimą ir kvalifikaciją apibrėžiantys rodikliai buvo tokie patys kaip ir jos. Byloje nėra duomenų, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK) įvardytus pirmumo kriterijus pareiškėja būtų atitikusi nors vieną reikalavimą, todėl teismas vertino, kad pareiškėja kitų darbuotojų atžvilgiu pirmumo būti skiriama į kitas pareigas neturėjo. Atitinkamai atsakovas siūlyti užimti aukštesnės kategorijos pareigas pareiškėjai pareigos neturėjo, nes tai nėra įstatymo numatyta. Teismo vertinimu, pareiškėjai nepateikus įrodymų, kurie patvirtintų, kad ji atitinka DK numatytus pirmumo skiriant į pareigas kriterijus, taip pat Administracijoje nesant laisvų pareigų, kurių specialiuosius reikalavimus atitiktų pareiškėja, pareiškėja iš einamų pareigų buvo atleista pagrįstai.

Dėl Administracijos direktoriaus vyriausiojo padėjėjo pareigybės teismas pabrėžė, kad ši pareigybė įsteigta, jos pareigybės aprašymas patvirtintas jau po pareiškėjos atleidimo iš tarnybos dienos, todėl objektyviai atsakovas neturėjo galimybės tokias pareigas siūlyti pareiškėjai. Be to, minėtos pareigos yra ne karjeros valstybės tarnautojo pareigos, o pagal VTĮ 43 straipsnio 1 dalį atsakovas pareiškėjai turėjo pareigą siūlyti to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas.

Nustatęs, kad Informavimo ir e. paslaugų skyriaus Poskyrio vedėjo pareigybė buvo realiai panaikinta, pareiškėjai laikantis įstatymo reikalavimų buvo pranešta apie pareigybės panaikinimą bei atitinkamai jai buvo suteikta informacija apie Administracijoje esančias laisvas atitinkamos kategorijos pareigas, teismas konstatavo, kad byloje ginčijamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl teisinio pagrindo jį naikinti pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais nėra. Atsižvelgęs į tai, likusius pareiškėjos reikalavimus, susijusius su jos grąžinimu į tarnybą bei darbo užmokesčio dydžio kompensacijos priteisimu už visą priverstinės pravaikštos laiką, teismas atmetė kaip išvestinius iš pagrindinio reikalavimo. Atmetęs pareiškėjos skundą, teismas pareiškėjai nepriteisė ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė įstatymus, reglamentuojančius valstybės tarnautojo atleidimą panaikinant pareigybę bei netinkamai aiškino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šioje byloje nagrinėjamais klausimais. Pareiškėjos nuomone, tikslą „sutrumpinti vertikalią hierarchijos grandį“ būtų galima pasiekti panaikinant Informavimo ir e. paslaugų skyrių, paliekant poskyrius skyriais, nes skyrių sudaro 3 poskyriai, o visiems jiems vadovauja iš vieno asmens susidarantis struktūrinis padalinys.

Panaikinus pareiškėjos pareigybę, faktinė situacija liko tokia – iki pareiškėjos pareigybės panaikinimo dirbę 2 darbuotojai toliau liko dirbti ir atlikti tiek iki pareigybės panaikinimo jų vykdytas funkcijas, tiek ir perskirstytas funkcijas, kurios buvo priskirtos panaikinus pareiškėjos pareigybę, išskyrus tai, ko realiai nebuvo galima perskirstyti – vadovavimo funkcijos. Pareiškėja pabrėžia, kad Administracijos direktoriaus vyriausiojo padėjėjo pareigybės aprašymas buvo patvirtintas tik 2018 m. balandžio 4 d. Administracijos direktoriaus įsakymu Nr. PAD-35.

Pareiškėjos nuomone, minėtas pareigybės aprašymas iš esmės neatitinka Sprendimo Nr. T2-248 aiškinamojo rašto, kuris yra sudedamoji minėto sprendimo dalis, nes būtent šiuo raštu remiantis Taryba priėmė sprendimą dėl naujos Administracijos direktoriaus vyriausiojo padėjėjo pareigybės įsteigimo numatant tos pareigybės įsteigimo tikslus. Administracijos direktoriaus vyriausiojo padėjėjo pareigybės tikslas – vidinės komunikacijos užtikrinimas. Administracijos direktoriaus vyriausiasis padėjėjas bus atsakingas už vidinės komunikacijos užtikrinimą, konsultavimą ir informacijos keitimosi Administracijos viduje (vertikali ir horizontali komunikacija) organizavimą, už vidaus komunikacijos renginius.

Tai atitinka pareiškėjos eitų pareigų esmę (komunikacinė veikla). Vien ta aplinkybė, kad Administracijos direktoriaus vyriausiojo padėjėjo pareigybės aprašymas buvo patvirtintas tik 2018 m. balandžio 4 d., patvirtina tai, kad buvo tyčia stengiamasi minėtos pareigybės aprašymą tvirtinti po pareiškėjos atleidimo. Taigi, pareiškėjos nuomone, šiuo atveju matyti, kad jos pareigybės nebuvo atsisakyta, o tik buvo perskirstytas pavaldumas, t. y. 2 darbuotojai, kurie iki jos pareigybės panaikinimo ėjo savo pareigas, po pareigybės panaikinimo liko pavaldūs tiesiogiai Informavimo ir e. paslaugų skyriaus vedėjui ir įsteigta Administracijos direktoriaus vyriausiojo padėjėjo pareigybė tam pačiam tikslui – komunikacijai.

Pareiškėja pažymi, kad teismas neatsižvelgė į susiklosčiusią realią situaciją – nevertino aplinkybės, kad jos vadovaujamo Poskyrio darbuotojams, kurie savo pareigas yra pradėję eiti daug vėliau, nebuvo pateikti pranešimai apie jų pareigybių panaikinimą. Pareiškėja, kuri iš visų Poskyrio darbuotojų pradėjo pareigas eiti ankščiausiai, buvo atleista nepaisant to, kad naikinamas Poskyris, o tai reiškia, kad iš poskyrio turėjo būti atleisti visi darbuotojai arba atleistas vienas darbuotojas, neatitinkantis reikalavimų, tarp kurių yra darbo stažas. Pareiškėjos nuomone, jau iš anksto buvo žinoma, kad nebus sudarytos vienodos sąlygos jai užimti laisvų pareigybių po struktūrinių pakeitimų, o struktūriniai pakeitimai sietini su jos personalija. Pareiškėjai nebuvo sudarytos vienodos sąlygos užimti vieną iš likusių 2 pareigybių po struktūrinio pertvarkymo, nors struktūrinis pertvarkymas panaikinant poskyrį turėjo reikšmės visoms 3 iki tol buvusioms pareigybėms. Todėl buvo pažeistos konstitucinės pareiškėjos teisės – teisė į darbą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis), teisė nebūti diskriminuojamam (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis).

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius atsiliepimu prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Administracijos direktorius nurodo, kad teismas visiškai pagrįstai nustatė, jog Administracijos struktūros pokyčiai atlikti laikantis imperatyvių teisės normų, dėl jų nusprendė kompetentingas subjektas. Pažymi, kad aiškinamajame rašte įvardinti tikslai ir planuojami pokyčiai nesuvaržo Administracijos direktoriaus teisės naujai steigiamos pareigybės funkcijas papildyti ar modifikuoti, reaguojant į imperatyvių teisės aktų reikalavimus ir naujai iškilusius poreikius. Atsakovas nesutinka, kad Administracijos direktoriaus vyriausiojo padėjėjo pareigybė įsteigta tam pačiam tikslui, kokiam buvo skirta pareiškėjos pareigybė, ir pasikeitė tik pavaldumas. Teismas išsamiai išnagrinėjo pareigybių skirtumus ir visiškai pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos pareigybės ir naujai įsteigtos Administracijos direktoriaus vyriausiojo padėjėjo pareigybės funkcijos yra kitokios, skiriasi pavaldumas. Be to, nauja pareigybė yra įsteigta ne valstybės tarnybos pagrindu. Įsteigtai Administracijos direktoriaus vyriausiojo padėjėjo pareigybei paskirta pagrindinė funkcija yra asmens duomenų apsaugos pareigūno funkcija pagal 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – ir Reglamentas (ES) 2016/679) reikalavimus. Reglamentas (ES) 2016/679 pradėtas taikyti nuo 2018 m. gegužės 25 d. Administracijai nuo 2018 m. gegužės 25 d. yra pareiga turėti duomenų apsaugos pareigūną, tačiau bendras valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičius nebuvo didinamas. Be asmens duomenų apsaugos pareigūno funkcijų šiai pareigybei taip pat priskirtos funkcijos, kurios padėtų Administracijos direktoriui atstovauti Administraciją Lietuvos ir užsienio institucijose, padėtų užtikrinti vidaus administravimą, pavedimų kontrolę, duomenų rinkimą ir teikimą Administracijos direktoriui.

Atsakovas taip pat nesutinka, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti atleisti visi Poskyrio darbuotojai. Pagrindinis struktūros pokyčių tikslas yra galimybė efektyviau organizuoti darbą. Kadangi Poskyris buvo sudarytas tik iš poskyrio vedėjo ir 2 specialistų, poskyrio vedėjo funkcijos buvo įvertintos kaip iš esmės netikslingos ir perteklinės. Poskyrio vedėjo pareigybės didžioji dalis funkcijų buvo susijusi su darbo poskyryje organizavimu, poskyrio veiklos ir lėšų planavimu, užduočių paskirstymu, jų kontrole, todėl, panaikinus poskyrį, pareigybės ir tokio pobūdžio funkcijų neliko. Buvusių poskyrio specialistų pareigybės funkcijos iš esmės nepasikeitė ir pagrindinis pokytis buvo tik pareigybės pavadinimo ir pavaldumo pasikeitimas. Kadangi specialistų pareigybės nebuvo panaikintos, o tik modifikuotos, nėra pagrindo teiginiams, kad šie specialistai turėjo būti atleisti.

Administracijos direktorius pabrėžia, kad pagal DK 57 straipsnio 3 dalį pirmenybės teisė taikoma tuo atveju, kai perteklinę darbo funkciją atlieka keletas darbuotojų, o atleidžiama tik dalis iš jų. Šiuo atveju pertekline funkcija tapo poskyrio vedėjo funkcijos ir šias pareigas ėjo tik vienas asmuo. Net jeigu visus buvusio Poskyrio tarnautojus ir darbuotojus būtų galima vertinti kaip atliekančius perteklinę funkciją, pareiškėja neturėtų pirmumo, numatyto DK, kitų darbuotojų atžvilgiu. Pareiškėja neatitinka nei vienos DK 57 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto ir pirmenybę suteikiančio kriterijaus. Pirmenybės teisė būti paliktiems dirbti taikoma darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų kvalifikaciją (DK 57 straipsnio 4 dalis). Pareiškėjos 2017 m. veikla tiesioginio vadovo buvo įvertinta patenkinamai (Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija įvertinti nespėjo dėl pareiškėjos nedarbingumo), pareiškėjos 2016 m. veikla Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos taip pat įvertinta patenkinamai. Atsakovas pabrėžia, kad Administracija tinkamai vykdė pareigą informuoti pareiškėją apie laisvas pareigas Administracijoje. Pareiškėjos pasyvumas negali būti pagrindu vertinimui, kad ji nebuvo tinkamai informuota apie laisvas pareigas ir jai nesuteikta galimybė likti dirbti Administracijoje.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-4691-662/2018 pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą atmetė, o Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje esančių įrodymų pagrindu negalima daryti išvados, jog atsakovo atlikti struktūriniai pertvarkymai nebuvo realūs, o fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti tarnybos santykių nutraukimą su pareiškėja. Pažymėjo, kad nėra pagrindo teigti, kad priimdamas ginčijamą įsakymą Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius pažeidė VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

Pasisakydama dėl pareiškėjos argumento, kad Administracijos direktoriaus vyriausiojo padėjėjo pareigybės aprašymas atitinka jos eitų pareigų esmę (komunikacinė veikla), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko, kad dalyje buvusio Poskyrio vedėjo pareigybės aprašymas sutampa su Administracijos direktoriaus vyriausiojo padėjėjo pareigybės aprašymu (nustatyti panašūs specialieji reikalavimai). Tačiau lyginant pareigybių aprašymuose išdėstytas funkcijas matyti, kad jos akivaizdžiai skiriasi (nustatyti labai nežymūs pavienių funkcijų panašumai). Nepaisant to, kad Administracijos direktoriaus padėjėjos pareigybių aprašyme ir Poskyrio vedėjo pareigybės aprašyme specialieji reikalavimai yra panašūs, tačiau funkcijų analizė rodo, jog pareiškėjos vykdytų funkcijų buvo atsisakyta, jų neišliko ir jos nebuvo perkeltos į aptariamą vyriausiojo padėjėjo pareigybės aprašymą.

Dėl apeliacinio skundo argumento, kad <... pareiškėjai nebuvo sudarytos vienodos sąlygos užimti vieną iš likusių 2 pareigybių po struktūrinio pertvarkymo ...>. apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėja negalėjo užimti Informavimo ir e. paslaugų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės, nes ji (pareiškėja) negalėjo būti vertinama kaip turinti aukštesnę kvalifikaciją nei minėto skyriaus vyriausioji specialistė M. M. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos tarnybinė veikla kelis metus iš eilės buvo vertinama patenkinamai, yra skirta tarnybinių nuobaudų (viena iš nuobaudų buvo galiojanti). Tuo tarpu M. M. tarnybinė veikla buvo vertinama labai gerai, tarnybinių nuobaudų niekada neturėjo. Būtina pažymėti, kad Informavimo ir e. paslaugų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme yra specifinių funkcijų (pvz. fotografavimas, kompiuterinis maketavimas), kurių nebuvo pareiškėjos pareigybės aprašyme, todėl M. M. vertinama kaip turinti didesnę patirtį ir didesnę kvalifikaciją atlikti Informavimo ir e. paslaugų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Taip pat pažymėtina, kad M. M. yra įgijusi komunikacijos magistro kvalifikacinį laipsnį ir jos išsilavinimas suteikia galimybę kokybiškiau vykdyti pareigybės funkcijas. Tuo tarpu pareiškėjos turimas išsilavinimas (rusų kalbos ir literatūros) yra nesusijęs su vykdomomis funkcijomis. Taigi visuma anksčiau aptartų aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos kvalifikacinių gebėjimų lygis buvo žemesnis, todėl nesuteikė jai pirmumo užimti anksčiau minėtas pareigas.

Dėl pareiškėjos argumento, kad naikinamo Poskyrio darbuotojams nebuvo įteikti pranešimai apie pareigybės panaikinimą ir vykdant struktūrinius pertvarkymus jie nebuvo atleisti iš pareigų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, byloje atlikusi pareiškėjos eitos pareigybės panaikinimo teisėtumo tyrimą ir nustačiusi, kad pareigybė panaikinta realiai, funkcijos į kitus pareigybės aprašymus neperkeltos, žemesnis kvalifikacinių gebėjimų lygis ir pan., konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos teisės nebuvo pažeistos.

V. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjos R. B. prašymas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-4691-662/2018 (II t. b. l. 64–65).

Pareiškėja prašymą atnaujinti procesą grindžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktų pagrindais.

Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 6 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad pareiškėja neturi tinkamos kvalifikacijos užimti poskyrio specialistės pareigybę, nes šiuo metu minėtose pareigose dirbanti M. M. atlieka fotografavimo ir maketavimo darbus, kurių pareiškėja prieš tai neatliko. Akcentuoja, kad apie fotografavimo ir maketavimo darbus pirmosios instancijos teisme nebuvo kalbama, ši aplinkybė paaiškėjo tik atsakovui pateikus papildomus paaiškinimus. Taigi, pareiškėjos nuomone, ji (pareiškėja) negalėjo pateikti papildomo vertinimo dėl šių aplinkybių, todėl teigtina, kad sprendimas paremtas aplinkybėmis dėl kurių pareiškėja neturėjo galimybės pasisakyti.

Pažymi, jog ji (pareiškėja) ėjo Poskyrio vėdėjos pareigas, todėl pareiškėjos nuomone, teismo išvada, kad jos (pareiškėjos) kvalifikacija buvo vertinama kaip žemesnė palyginus su kitais poskyrio darbuotojais, yra abejotina. Nurodo, kad nebuvo atlikta procedūra, kurios metu būtų vertinama pareiškėjos kvalifikacija, susijusi su pareiškėjos ketinamomis užimti pareigomis. Pastebi, kad jai (pareiškėjai) einant Poskyrio vėdėjos pareigas, kitų Poskyrio darbuotojų atostogų ir ligos metu ji (pareiškėja) atlikdavo visas savo pavaldinių funkcijas, nurodytas pareigybių aprašymuose. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos nuomone, išvada apie tariamai netinkamą kvalifikaciją yra teisiškai nepagrįsta.

Atkreipia dėmesį, kad M. M. pagal savo išsilavinimą yra lietuvių kalbos filologė, todėl mažosios leidybos darbai (fotografavimas ir maketavimas) yra tik galėjimas atlikti minėtas funkcijas be atskiro profesinio išsilavinimo.

Akcentuoja, kad teismas sprendimą motyvavo aplinkybėmis, kurios yra nagrinėjamos teisme. Nurodo, kad klausimai dėl pareiškėjos kasmetinių tarnybinių įvertinimų (juose pareiškėja buvo įvertinta patenkinamai) yra nagrinėjami Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, o kasmetinis tarnybinis įvertinimas už 2015 m. yra panaikintas kaip nepagrįstas. Papildomai pažymi, kad klausimas dėl pareiškėjai paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo taip pat sprendžiamas apeliacinės instancijos teisme.

Atsakovas Administracijos direktorius atsiliepimu nesutiko su pareiškėjos prašymu dėl proceso atnaujinimo ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo vertinimu, pareiškėja, teikdama prašymą dėl proceso atnaujinimo, siekia nepagrįsto pakartotinio bylos nagrinėjimo, kas neatitinka proceso atnaujinimo instituto paskirties. Pažymi, kad pareiškėja prašymą grindžia iš esmės tais pačiai argumentais kaip ir apeliacinį skundą.

Teigia, kad pareiškėja akivaizdžiai siekia iš naujo įrodinėti teismo jau įvertintas aplinkybes dėl jos kvalifikacijos. Kai kurios prašyme atnaujinti procesą nurodytos aplinkybės teismui buvo žinomos ir priimant sprendimą įvertintos, kai kurios naujai nurodytos aplinkybės turėtų būti įrodytos, nes pagal Administracijos turimus duomenis pareiškėjos teiginiai nepagrįsti. Pažymėtina, kad pareiškėjai nebuvo jokių kliūčių procese teikti argumentus ir įrodymus, visos aplinkybės buvo žinomos proceso metu, todėl visiškai neaišku, kodėl nauji argumentai keliami prašyme atnaujinti procesą. Pažymi, kad nei viena iš aplinkybių nesudaro pagrindo abejoti, kad teismo sprendimas nepagrįstas ar neteisėtas.

Nurodo, kad proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu (sprendimu, nutarimu, nutartimi) ir kuriai ABTĮ yra nustatyti baigtiniai pagrindai. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus. Administracijos nuomone, atnaujinus procesą pagal tokį prašymą būtų pažeidžiami teisinio stabilumo ir teisinės valstybės principai, nes be jokių įtvirtintų pagrindų būtų sudaromos prielaidos iš naujo vertinti jau teismo įvertintas aplinkybes bei teikti naujus argumentus ir įrodinėti faktines aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo, taip pat yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, turi būti aiškinama jos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata galią įgijęs teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje S. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje V. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02).

Aptariamu atveju, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartį, administracinė byla Nr. A-4691-662/2018 buvo užbaigta, minėtas procesinis sprendimas įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų.

Pareiškėja R. B. siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-4691-662/2018 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktuose įtvirtintais pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu, kuris yra analogiškas naujos redakcijos to paties įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punktui, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio nėra aišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-40-602/2016, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P14327/2011). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu apskritai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutarties turinys patvirtina, kad teismas visų pirma įvertino byloje kilusio ginčo esmę ir ją aptarė. Toliau nuosekliai atsakydamas į pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, teismas rėmėsi administracinių teismų praktika dėl įrodymų viseto byloje vertinimo ir teismo pareigos juos ištirti. Teisėjų kolegija 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartyje padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.

Pažymėtina, jog ABTĮ 156 straipsnis, įtvirtinantis administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, nenumato, kad procesas galėtų būti atnaujintas proceso šaliai dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo pareiškus, jog byloje buvo netinkamai atliktas faktinių aplinkybių (įrodymų) tyrimas ar vertinimas. Tokia įstatymų leidėjo pozicija yra pagrįsta taisykle, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, ir teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutarties motyvuojamosios dalies yra akivaizdu, kokiais konkrečiais motyvais ir teisės aktų normomis vadovavosi teismas, priimdamas šį procesinį sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartis yra pakankamai motyvuota, pagrįsta byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu bei atitinkamų teisės aktų nuostatomis. Nors pareiškėja teigia, kad nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis yra be motyvų, tačiau akivaizdu, kad ji nesutinka su nutarties motyvais bei jų išdėstymo tvarka, t. y. su ginčo situacijos, faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimu. Be kita ko, jau pats R. B. nesutikimo su teismo motyvais faktas, pagrindžiant tai konkrečiais teisiniais argumentais ir teisės normų aiškinimu, savaime rodo, kad teismo procesinis sprendimas yra motyvuotas, tik jame teismo išdėstyti motyvai nėra priimtini.

Dėl R. B. prašyme išdėstytų teiginių, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė ne dėl visų jos apeliaciniame skunde nurodytų argumentų pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje, remiantis ABTĮ įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas, ją taikant, 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus, 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėja ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu procesą atnaujinti siekia prašyme nenurodydama jokių motyvų dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikytų materialiosios teisės normų aiškinimo, nepateikia jokių argumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie teismo aiškiai nepagrįstą materialiosios teisės normų nuostatų aiškinimą ir taikymą.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja nepagrindė, kad egzistuoja ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytos aplinkybės proceso atnaujinimui užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu byloje.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad R. B. prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-4691-662/2018 yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Iš pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą argumentų akivaizdu, kad ji iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartimi, o jos argumentacija atspindi tik jos nuomonę dėl situacijos byloje vertinimo. Prašyme nurodyti motyvai liudija, kad R. B. iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo, tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėja nepagrindė.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. B. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-4691-662/2018 atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-4691-662/2018 pagal pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriui dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą ir negauto darbo užmokesčio priteisimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Rytis Krasauskas

Milda Vainienė