2022-07-27 Nr. AB-19692-3-62-3-00788-2022-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3312-520-2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00788-2022-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pilietės (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal (duomenys neskelbtini) pilietės (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) pilietė (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2022 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. 21S54731 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja paaiškino, kad jos tėvas ir pamotė norėjo ją priverstinai ištekinti už vyro, o, pareiškėjai atsisakius, ją bandė nunuodyti ir išvarė iš namų. Pareiškėja teigė, kad tėvai jos ieškotų visur (duomenys neskelbtini), o į teisėsaugos institucijas pareiškėja nesikreipė, nes (duomenys neskelbtini) negalioja įstatymai.

3. Pareiškėja teigė, kad ji nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą, todėl nėra jokio pagrindo ja netikėti ir jos duotus paaiškinimus vertinti kritiškai. Atsakovas visiškai nepatikrino pareiškėjos duotų parodymų ir jų nepaneigė, nėra paneigta, kad pareiškėjai, gresia pavojus, todėl, nepaneigus pareiškėjos teiginių, yra visiškai nustatyta, kad pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei jos kilmės šalyje gresia pavojus.

4. Pareiškėja akcentavo, kad, remiantis surinkta kilmės valstybės informacija, (duomenys neskelbtini) diskriminuojamos moterys ir vaikai. Pareiškėja patyrė seksualinį priekabiavimą ir buvo prievarta verčiama sudaryti santuoką su nepažįstamu asmeniu, be to, šalyje įvyko karinis perversmas, dėl kurio teisėsaugos institucijos neatlieka savo funkcijų, naudojamas smurtas prieš civilius asmenis. Pareiškėja nurodė, kad dėl minėtų priežasčių jos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei (duomenys neskelbtini) gresia pavojus.

5. Pareiškėja, pasisakydama dėl jos išsiuntimo, nurodė, kad ji nesutinka su šia Sprendimo dalimi, nes ji bendradarbiavo su institucijomis, visą laikotarpį buvo Lietuvoje, nepateikta duomenų apie jos padarytus kokius nors pažeidimus, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad pareiškėja savanoriškai neišvyktų iš šalies. Pareiškėja akcentavo, kad vien tai, jog ji atvyko neleistinoje vietoje, nesudaro objektyvaus pagrindo įsitikinimui, kad savo noru į kilmės šalį pareiškėja neišvyktų, pareiškėja elgėsi atsakingai ir rūpestingai, nėra jokių objektyvių aplinkybių ar įrodymų, kurie rodytų, kad pareiškėja pasislėptų. Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad jai nustatytas maksimalus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcingas.

6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Departamentas nurodė, kad pareiškėja prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad ji negali grįžti į savo kilmės valstybę, nes ten jai grasino jos šeima, norėjo nunuodyti. Pareiškėja teigė, kad grasinimai prasidėjo dėl to, jog pareiškėja atsisakė tekėti už tėvų pasiūlyto vyro.

8. Departamentas paaiškino, kad jis nusprendė pareiškėjai nesuteikti pabėgėlės statuso, kadangi pareiškėja neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

9. Departamentas nustatė, kad be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlės statuso suteikimo, pareiškėja nenurodė jai tariamai kilmės valstybėje kylančių grėsmių, todėl tos pačios aplinkybės buvo įvertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu Departamentas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjai grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl konstatavo, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, taip pat nustatė, jog pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

10. Departamentas pažymėjo, kad priverstinis ištekinimas (duomenys neskelbtini) dėl giliai įsišaknijusių visuomenės tradicijų ir papročių yra plačiai paplitęs šalyje, nepaisant įstatymais nustatytų apribojimų, todėl pareiškėja galėjo su tuo susidurti, tačiau įvertinęs pareiškėjos pasakojimą, Departamentas jo nelaikė patikimu įrodymu, nes pareiškėjos pasakojimą paneigia kilmės valstybės informacija, pareiškėjos pasakojimas buvo abstraktus, nedetalus, kai kurios jos nurodytos aplinkybės yra prieštaringos.

11. Departamentas teigė, kad visos pareiškėjos individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl Sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjos situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.

12. Departamentas nurodė, kad, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjai nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad ji gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos.

13. Departamentas, pasisakydamas dėl draudimo atvykti laikotarpio, nurodė, kad, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

II. 14. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pilietės (duomenys neskelbtini) tenkino iš dalies – pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“, o kitą skundo dalį atmetė.

15. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė kad pareiškėja apklausoje Departamente nurodė, jog 2020 m. rugsėjo 10 d. tėvas ir pamotė norėjo ją priverstinai ištekinti už vyro, tačiau pareiškėja atsisakė ir dėl to ją bandė nunuodyti ir išvarė iš namų.

16. Teismas, nagrinėdamas bylą, vadovavosi Konvencijos 1 straipsnio A dalimi punktu, Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, apžvelgė teismų praktiką, suformuotą prieglobsčio bylose, analizavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas, detalizuojančias tyrimo dėl prieglobsčio prašymo atlikimo tvarką, prašymo vertinimo kriterijus.

17. Teismas nurodė, kad Departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjos situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti jos visi nurodyti argumentai. Atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl pareiškėjos pateikto prašymo suteikti jai prieglobstį.

18. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja, atsakydama į klausimus, pateikdavo minimalias ir nespecifines detales, atsakymai buvo lakoniški, pasakojimas nebuvo paremtas jokiais objektyviais duomenimis ir buvo abstraktus, nenuoseklus, neinformatyvus, prieštaringas.

19. Teismas vertino, kad Departamentas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, analizavo iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjos išsakytos baimės būti persekiojamai pagrįstumą. Teismas sutiko su Sprendimo išvada, kad, remiantis surinkta informacija apie (duomenys neskelbtini), priverstinis ištekinimas dėl giliai įsišaknijusių visuomenės tradicijų ir papročių yra plačiai paplitęs šalyje, nepaisant įstatymuose nustatytų apribojimų, todėl galimai pareiškėja galėjo su tuo susidurti, tačiau pareiškėjos pasakojimo trūkumai leidžia kritiškai vertinti pareiškėjos pasakojimą ir labai tikėtina, kad pareiškėjos istorija yra pramanyta bei neatskleidžia jos tikrųjų išvykimo iš kilmės šalies motyvų, t. y. pareiškėjos pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu, pagrindžiančiu jai tariamai kilusio „persekiojimo“ grėsmę.

20. Teismas akcentavo, kad pareiškėja persekiojimo kilmės valstybėje nesieja su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, o pareiškėjos persekiotojas (jos tėvas ir pamotė) nėra valstybinis subjektas. Teismas pabrėžė, kad iš surinktos informacijos apie kilmės valstybę akivaizdu, kad kilmės šalis imasi priemonių, kovodama su pareiškėjos nurodytomis priežastimis, t. y. priverstinės santuokos yra kriminalizuotos, todėl pareiškėja turi visas galimybes kreiptis į savo kilmės šalį dėl atitinkamos apsaugos jai taikymo. Teismas nurodė, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Iš pareiškėjos pasakojimo teismas nustatė, kad nei dėl pasikėsinimo nunuodyti, nei dėl grasinimų, nei dėl priverstinės santuokos į kilmės valstybės teisėsaugos institucijas pareiškėja nesikreipė, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjai kilmės valstybė, esant poreikiui, negali užtikrinti veiksmingos apsaugos.

21. Teismas konstatavo, kad be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlės statuso suteikimo, pareiškėja nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nebuvo nustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjai tikimybės. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad nenustatyta ir pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, taip pat pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalie 3 punkte.

22. Vadovaudamasis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio nuostatomis, įvertinęs pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, pažymėjęs, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėja gali pasislėpti, teismas pripažino pagrįsta Departamento Sprendimo dalį išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

23. Teismas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjai pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė jos padarytam pažeidimui. Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 5 ir 44 punktais, taip pat teismas vertino, kad byloje nebuvo pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekusi nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padariusi kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių, kad pareiškėja iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiama jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą.

24. Teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra keistina, nustatant, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 25. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) pilietė (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

26. Pareiškėja, pakartodama prašyme suteikti prieglobstį nurodytas aplinkybes, pažymi, kad ji, vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2009 m. vasario 17 d. sprendimu byloje C‑465/07, Meki Elgafaji, Noor Elgafaji prieš Staatssecretaris van Justitie, turėtų būti priskirta padidintos grėsmės rizikos asmenų grupei kaip moteris.

27. Pareiškėja nurodo, kad, analizuojant pareiškėjos situaciją galimai jai kilsiančios grėsmės rizikos aspektu ir vertinant situaciją duomenų apie bendrą padėtį kilmės šalyje kontekste, būtina akcentuoti tai, kad pareiškėjos kilmės šalyje anksčiau ilgus metus vyko vidaus karinis konfliktas, tačiau atsakovas šio ypatumo neįvertino.

28. Pareiškėja, remdamasi paminėtoje ESTT byloje pateiktu išaiškinimu dėl būtinumo atsižvelgti į aplinkybę, jog asmuo priskirtinas padidintos grėsmės rizikos asmenų grupei, akcentuoja, kad ji priskirtina tokiai asmenų grupei kaip jauna moteris, kurios saugumas nėra užtikrintas šeimos palaikymo.

29. Pareiškėja teigia, kad atsakovo išvada, jog beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) nėra tokio lygio, kad vien dėl buvimo toje teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, apima tik tuos asmenis, kurie kaip eiliniai civiliai gali būti grąžinti į (duomenys neskelbtini), tačiau ji neturėtų būti taikoma asmenims, kurie priskirtini padidintos grėsmės rizikos asmenų kategorijai.

30. Pareiškėja nurodo, kad kilmės valstybės informacija patvirtina, jog moterų padėtis (duomenys neskelbtini) yra sudėtinga dėl istoriškai susiklosčiusios religijos nuostatų įtakos, visuomenės socialinės, ekonominės ir teisinės sąrangos ypatumų, moterys visuomenėje paprastai yra diskriminuojamos.

31. Pareiškėja teigia, kad, remiantis paminėtos ESTT byloje pateiktais išaiškinimais, aplinkybė, kad pareiškėja negalėjo pateikti dokumentinių įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą, nepaneigia potencialios grėsmės pareiškėjai egzistavimo (duomenys neskelbtini) tikimybės.

32. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai, t. y. visapusiškai ir išsamiai bei individualizuotai išnagrinėti pareiškėjos prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nepakankamai išanalizavo aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, kitas svarbias ir reikšmingas bylai aplinkybes. Sprendime nenurodydamas pakankamai konkrečių argumentų ir aplinkybių, galimai turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti, ir pagrindžiančių pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje atmetimo motyvus, atsakovas padarė hipotetinę, grindžiamą prielaidomis, ir nepagrįstą, išvadą, kad pareiškėjai nekyla grėsmė gyvybei ir / ar sveikatai.

33. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

34. Departamentas, pakartodamas atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, pažymi, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjos pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Bylos dalykas – atsakovo Departamento 2022 m. sausio 5 d. sprendimo Nr. 21S54731, kuriuo pareiškėjai (duomenys neskelbtini) pilietei (duomenys neskelbtini) nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlės statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo jai atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pagrįstumas ir teisėtumas.

36. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėja neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamento Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjai nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė Departamento Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

37. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

38. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

39. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

40. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

41. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

42. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

43. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

44. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į:

a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą;

b) atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą;

c) prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala;

d) tai, ar prašytojo veikla išvykus iš kilmės šalies buvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos, kad būtų įvertinta, ar dėl tos veiklos į tą šalį grąžintas prašytojas būtų persekiojamas arba, ar jam grėstų didelė žala;

e) tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prašytojas galėtų naudotis kitos šalies, kurioje jis galėtų gauti pilietybę, apsauga (4 str. 3 d. a–e p.). Tai, kad prašytojas jau buvo persekiojamas ar jam buvo padaryta didelė žala arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar padaryti didelę žalą, yra rimtas visiškai pagrįstos prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti didelę žalą požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas nepasikartos ar didelė žala nebus padaryta dar kartą (4 str. 4 d.). Kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos:

a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą;

b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija;

c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju;

d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.).

45. Vertinant pareiškėjos išsakytą baimę, kad (duomenys neskelbtini) ji gali būti priverstinai ištekinta, o, atsisakius tai padaryti, jos pamotė ją nunuodys, sutiktina su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog ši pareiškėjos išsakyta baimė nelaikytina pagrįsta ir dėl to jai negali būti suteiktas pabėgėlės statusas.

46. Atsakovas šiuo aspektu surinko aktualią informaciją apie pareiškėjos situaciją kilmės valstybėje ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjos nurodomą baimę, nustatė, jog pareiškėjos kilmės valstybės informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) yra paplitęs priverstinis ištekinimas, tačiau pareiškėjos pasakojimas apie įvykius, dėl kurių ji tariamai išvyko iš šalies, yra abstraktus, nedetalus, jos pateikta informacija yra labai ribota, kai kurios pareiškėjos nurodytos aplinkybės yra prieštaringos. Atsakovas nustatė, kad pareiškėja, pasakodama savo istoriją, apsiribojo bendro pobūdžio informacija, nesileido į detales, užduodant patikslinančius klausimus vengė į juos atsakyti, nuolatos reikalavo pakartoti, performuluoti klausimus. Atsakovas pažymėjo, kad pirmosios apklausos metu pareiškėja teigė, kad nesikreipė pagalbos į jokias vietines teisėsaugos institucijas ar organizacijas, tačiau papildomos apklausos metu teigė, kad jos kaimynė kreipėsi už ją.

47. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo išvada, kad pareiškėjos pasakojimo apie persekiojimą ir jai gresiantį pavojų patirti persekiojimą trūkumai neleidžia vertinti pareiškėjos pasakojimą kaip patikimą.

48. Įvertinus pareiškėjos pasakojimą, darytina išvada, kad pareiškėja turėjo galimybę pasipriešinti jos nurodomai priverstinei santuokai, taip pat kreiptis į vietines teisėsaugos institucijas ar organizacijas (tyrimo metu buvo paneigta pareiškėjos versija, kad „reikia susimokėti prieš einant į policiją“). Pareiškėjos nurodomos aplinkybės dėl jos baimės patirti persekiojimą, neatitinka kriterijų, dėl kurių pagal Konvencijos ir Įstatymo nuostatas suteikiamas prieglobstis.

49. Apibendrinant konstatuotina, kad atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvados, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai negali būti suteiktas pabėgėlės statusas Lietuvos Respublikoje, yra pagrįstos ir teisėtos.

50. Pareiškėja argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, todėl pagrįstai vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis jai nesuteikta ir papildoma apsauga.

51. Taigi nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjos nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo prašoma suteikti pabėgėlės statusą ir papildomą apsaugą, teisės aktus, reglamentuojančius pabėgėlio statuso ir papildomos garantijos suteikimą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog dėl pareiškėjos nurodytų aplinkybių atsakovas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo suteikti pareiškėjai pabėgėlės statusą ir papildomą apsaugą.

52. Pažymėtina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą ir spręsdamas klausimą, susijusį su pareiškėjos visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.

53. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

54. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos paaiškinimus ir netenkino pareiškėjos skundo, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas.

55. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad Departamentas nesurinko išsamios informacijos apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, paneigia bylos medžiaga, iš kurios matyti, jog atsakovas surinko kilmės valstybės informaciją ir išsamiai įvertino pareiškėjos situaciją tiek pabėgėlės statuso, tiek papildomos apsaugos suteikimo kontekste.

56. Pasisakydama dėl pareiškėjos argumentų, kad jai kyla pavojus dėl šalyje įvykusio karinio perversmo, teisėjų kolegija pažymi, jog Departamento surinkta informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) įvyko karinis perversmas, kurio metu (duomenys neskelbtini), buvo sulaikytas prezidentas (Jungtinės Tautos ir (duomenys neskelbtini) pasmerkė perversmą), tačiau akcentuotina, jog nebuvo nustatyta, kad po šio perversmo (duomenys neskelbtini) vyksta veiksmai, dėl kurių šalyje yra beatodairiškas smurtas, vien dėl kurio buvimas teritorijoje keltų grėsmę asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Tokių duomenų nenurodo ir pati pareiškėja. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjai dėl įvykusio karinio perversmo kyla pavojus grįžti į kilmės valstybę.

57. Dėl nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėja kilmės šalyje patirs elgesį, kuris prilyginamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui, nes tokios aplinkybės konstatacijai nepateikti įrodymai, atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjos situaciją.

58. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, ir nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

59. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

60. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašė bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi ji norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausyta.

61. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

62. Teismų praktikoje, vadovaujantis EŽTT praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; kt.).

63. Įvertinusi bylos medžiagą, teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėja dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, teikė paaiškinimus. Pareiškėja kitų motyvų, dėl kurių ši byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nenurodė, todėl pareiškėjos prašymas netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pilietės (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 9 d sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė