2018-10-03 Nr. AB-17219-3-64-3-00737-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2536-415/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00737-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 210 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis Šiaulių TI įvairiais laikotarpiais nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 1 d. buvo laikomas kamerose Nr. 5 ir Nr. 93, kuriose netinkamai izoliuotas sanitarinis mazgas – pertvara atitvertas tik iš vienos pusės, nebuvo tualeto ventiliacijos, laikėsi nemalonus kvapas, buvo priverstas klausytis, kaip kiti asmenys naudojosi tualetu. Paskirstymo kamerose buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors pats nuo 2014 metų neberūko. Paskirstymo kamerose tualetai taip pat buvo atitverti tik iš vienos pusės. Kalinamas netinkamomis sąlygomis pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, t. y. nepatogumus, pažeminimą.

3. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Šiaulių TI nurodė, kad visose kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, jie nuo bendros kameros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, o tai užtikrina kameroje kalinčių asmenų privatumą. Be to, pareiškėjas didžiąją laiko dalį kamerose buvo laikomas vienas arba dviese, dėl to pareiškėjui negalėjo kilti tokie išgyvenimai, kuriuos jis nurodė skunde.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu priėmimo-paskirstymo patalpose buvo laikomas tik 3 kartus (LSP-4), o tai tikrai negalėjo sukelti neigiamų pasekmių pareiškėjui. 2016 m. liepą ir rugsėjį laikino sulaikymo ir paskirstymo kamerose buvo išdažytos sienos, lubos, grotos, atitverti sanitariniai mazgai.

6. Šiaulių TI pažymėjo, kad trumpalaikio laikymo kamerose nerūkoma, jei pastebimas rūkantis asmuo, dėl šių jo veiksmų surašomas tarnybinis pranešimas. Nenustatyta, kad pareiškėjo laikymo metu trumpalaikio laikymo kamerose dėl asmenų rūkymo buvo surašyti tarnybiniai pranešimai.

7. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos padarymo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus kalinimo sąlygų. Todėl pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II. 8. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

9. Iš byloje esančios 2017 m. gegužės 24 d. pažymos Nr. 60/09-19749 teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI ginčo laikotarpiu buvo laikomas nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. vasario 17 d., nuo 2017 m. kovo 13 d. iki 2017 m. kovo 14 d. ir nuo 2017 m. kovo 17 d. iki 2017 m. kovo 20 d., iš viso – 15 dienų, kamerose Nr. 5 ir Nr. 93, o atvykęs į Šiaulių TI 3 kartus buvo laikomas laikino sulaikymo patalpoje Nr. LSP-4.

10. Vertindamas pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų pagrįstumą, teismas atsižvelgė į tai, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 135:2015) sanitarinio mazgo įrengimo nereglamentuoja. Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) III skirsnio 14.5 punkto nuostatomis dėl sanitarinio mazgo įrengimo. Įvertinęs Šiaulių TI atsiliepime nurodytą informaciją dėl sanitarinių mazgų izoliatoriaus kamerose įrengimo bei byloje esančias kamerų nuotraukas, teismas nustatė, kad kameroje Nr. 93 sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto izoliuotas sienele ir užuolaida, o kameroje Nr. 5 – sienele ir durimis. Atsižvelgęs į tai, kad duomenų, patvirtinančių, jog sanitariniai mazgai kamerose turi atskirą oro šalinimo sistemą, atsakovo atstovas nepateikė, teismas padarė išvadą, kad Šiaulių TI nepaneigė pareiškėjo teiginio, jog kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas. Iš byloje esančios Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymos apie 2016 metais atliktus remonto darbus teismas nustatė, kad laikino sulaikymo ir priėmimo-paskirstymo kamerose 2016 m. liepos–rugsėjo mėn. atlikta sanitarinių mazgų atitvarų gamyba ir montavimas. Atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir įvertinęs, kad pareiškėjo kalinimo kameros buvo nedidelės, o lovos sustatytos šalia sanitarinio mazgo, teismas pripažino, kad toks sanitarinio mazgo atitvėrimas, kai jį nuo gyvenamosios patalpos skyrė tik plona pertvara ir užuolaida, neužtikrino privatumo, kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, dėl to sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, t. y. neturtinę žalą.

11. Spręsdamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su jo laikymu paskirstymo kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, pagrįstumo, teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11, 19 ir 20 punktų nuostatas, HN 135:2015 11.2 punktą. Teismas pažymėjo, kad nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nenumato, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad HN 134:2015 7 punkte nurodyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, tačiau 2 punkte nurodyta, jog ši higienos norma laikino sulaikymo patalpoms (laikino sulaikymo, paskirstymo kameroms) netaikoma. Atsižvelgęs į paminėtą teisinį reglamentavimą, į tai, kad atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog trumpalaikio laikymo kamerose nerūkoma, jei pastebimas rūkantis suimtasis (nuteistasis), dėl jo šių veiksmų surašomas tarnybinis pranešimas, o kad pareiškėjo laikymo trumpalaikio laikymo kamerose metu būtų buvę surašyti tarnybiniai pranešimai, nenustatyta, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI administracijos veiksmus ir daryti išvadą, kad dėl to, jog paskirstymo kamerose kiti asmenys galbūt rūkė, pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

12. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, tačiau atkreipė dėmesį, kad pažeidimas buvo trumpalaikis ir nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjas Šiaulių TI kamerose, kuriose netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, iš viso buvo laikomas 15 dienų (9 dienas vasario mėn. ir 6 dienas kovo mėn.), be to, byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, duomenų, kad kalinimo laikotarpiu pareiškėjas skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kamerų būklės ar kitų jo laikymo sąlygų, byloje nėra.

13. Teismas, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, sprendė, kad šioje byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. 14. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

15. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog kameroje Nr. 5 sanitarinis mazgas atskirtas sienele ir durimis, nes minėtoje kameroje durų nėra, tai patvirtina ir byloje esanti nuotrauka, kurioje matoma tik sienelė.

16. Pareiškėjo teigimu, paskirstymo kamerose leidžiama rūkyti ir jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors yra nerūkantis.

17. Atsakovas atstovas Šiaulių TI atsiliepimu prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

18. Šiaulių TI nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Atsakovo atstovas pritaria teismo pozicijai, jog sanitariniai mazgai kamerose atitverti tinkamai.

19. Atsakovo atstovo teigimu, nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl jo laikymo kameroje su rūkančiais asmenimis. Trumpalaikio laikymo kamerose nerūkoma. Jei pastebimas rūkantis suimtasis (nuteistasis), dėl jo veiksmų surašomas tarnybinis pranešimas. Kadangi duomenų nei apie pareiškėjo skundus dėl rūkančiųjų, nei duomenų apie tokius tarnybinius pranešimus nėra, darytina išvada, kad kameroje niekas nerūkė.

20. Šiaulių TI vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybes yra abstrakčios, netikslios ir nepagrįstos objektyviais įrodymais, dėstomos remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Dėl šių priežasčių byloje negalima nustatyti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų ar neveikimo.

21. Atsakovo atstovas nurodo, kad nėra duomenų, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kuriuos pareiškėjas išdėstė savo skunde teismui, nelaikytini pakankamu pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

24. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

25. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

26. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo nurodytą aplinkybę dėl kameroje Nr. LSP-4 jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, kurie, pareiškėjo teigimu, minėtoje kameroje rūkė, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė šios pareiškėjo skundo dalies nepagrįstumą patvirtinančius motyvus. Pareiškėjas nepateikė argumentų, kurie paneigtų šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą. Todėl teisėjų kolegija šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja (nutarties 11 punktas).

27. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad buvo pažeistas pareiškėjo privatumas jam naudojantis kamerose Nr. 5 ir Nr. 93 sanitariniu mazgu, tačiau teismas pripažino, kad kamerose Nr. 5 ir Nr. 93 įrengtas sanitarinis mazgas buvo atitvertas sienelėmis ir durimis ar užuolaidomis. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad kameroje Nr. 93 įrengtas sanitarinis mazgas buvo atitvertas sienele ir užuolaidomis, apeliaciniame skunde neginčija ir pats pareiškėjas.

28. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018).

29. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kameroje Nr. 5 įrengtas sanitarinis mazgas buvo atitvertas sienele ir durimis. Įvertinusi byloje pateikta kameros Nr. 5 nuotrauką (b. l. 27), teisėjų kolegija pripažįsta, kad šioje kameroje sanitarinį mazgą iš vienos pusės skiria pertvara, tačiau iš šios nuotraukos nėra aiškiai matyti, kad įėjimas į patį sanitarinį mazgą yra atitvertas durimis ar užuolaida, dėl to pripažintina, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai izoliuotas nuo bendros kameros erdvės. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu kameroje Nr. 5 iš tiesų buvo pažeista.

30. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas dėl to patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

31. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

32. Pažymėtina, kad nors pripažinta, jog pareiškėjo teisė į privatumą kameroje Nr. 5 naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista, tačiau tik 6 dienas pareiškėjas kameroje buvo laikomas ne vienas, o dar ir su kitu asmeniu. Be to, iš kameros Nr. 5 nuotraukos matyti, jog sanitarinis mazgas buvo atitvertas taip, jog pareigūnai žiūrėdami pro kameros durų langelį negalėtų matyti asmens, besinaudojančio sanitariniu mazgu. Todėl pareiškėjo teisė į privatumą kameroje Nr. 5 naudojantis sanitariniu mazgu buvo iš esmės buvo pažeista tik 6 dienas. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista ir kameroje Nr. 93 naudojantis sanitariniu mazgu, tačiau pats teismas pripažino, kad sanitarinis mazgas kameroje Nr. 93 buvo užuolaidomis ir sienele atitvertas nuo bendros kameros erdvės, o pareiškėjas apeliaciniu skundu šios teismo nustatytos aplinkybes neginčija. Ne vienas kameroje Nr. 93 pareiškėjas buvo laikomas 3 dienas. Kameroje Nr. LSP-4 pareiškėjas buvo laikomas tik 3 kartus, keletą valandų, o teismas konstatavo, jog minėtoje kameroje sanitarinis mazgas buvo atskirtas nuo bendros kameros erdvės. Pareiškėjas šios aplinkybės neginčija. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje konstatuotas pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas nebuvo tokio sunkaus pobūdžio, koks būtų tuo atveju, jei pareiškėjas būtų naudojęsis visiškai neatitvertu arba tik atitvertu daline pertvara sanitariniu mazgu (tualetu), o asmenį, besinaudojantį sanitariniu mazgų, pro kameros langelį būtų galėję matyti ir prižiūrėtojai.

33. Įvertinusi šias nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo patirta žala nėra tokio sunkaus pobūdžio, jog jam būtų pagrindas priteisti piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą. Tinkama pareiškėjui patirtos žalos kompensavimo forma šioje byloje yra pripažinimas, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Šiaulių TI buvo pažeista.

34. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Virginija Volskienė