2017-12-28 Nr. AB-24532-3-62-3-00824-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2188-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00824-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Z. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Z. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. Z. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–6), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdžio metu patikslino, kad nuo 2012 m. kovo 8 d. iki 2016 m. vasario 11 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose, kurios buvo perpildytos ir jam teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Be to, pareiškėjas pažymėjo, jog tualetų patalpoje nebuvo durų ir pertvarų, todėl jis patyrė pažeminimą naudodamasis tualetu stebint kitiems asmenims. Taip pat akcentavo, kad tualetai buvo tupimi ir juose nebuvo įrengti laikikliai, todėl jam kilo nepatogumų naudojantis tualetu, kadangi jis negalėdavo atsistoti. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią neigiamais dvasiniais išgyvenimais, diskomfortu, fiziniais nepatogumais, dvasinėmis kančiomis.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 13–17) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą nurodė ir pataisos namų atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad ginčo laikotarpiu minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Be to, miegamosios vietos gyvenamosiose patalpose ne visada yra užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Kartu akcentavo, kad pataisos namai yra ne kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Pabrėžė, kad pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Taip pat paaiškino, kad sanitariniai mazgai pataisos namuose yra įrengti laikantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), tualetai yra atskirti ne žemesnėmis kaip 1,5 m aukščio pertvaromis. Šiame kontekste Pravieniškių PN-AK pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų neigiamą poveikį pareiškėjui, be to, nėra duomenų, kad pataisos namų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, o pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis, pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Pravieniškių PN-AK taip pat prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti 3 metų senaties terminą.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimu (b. l. 129–132) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių PN-AK sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas, visų pirma, pažymėjo, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Atitinkamai atsakovas šį terminą prašo taikyti. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 8 d. iki 2016 m. vasario 11 d., o skundą teismui pateikė 2016 m. gegužės 13 d. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK atvyko 2012 m. kovo 8 d. ir šioje įstaigoje buvo kalinamas iki 2016 m. vasario 11 d. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nenurodė svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Tuo tarpu įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo, todėl pareiškėjo skundo argumentus, kuriais grindžiamas senaties termino praleidimas, teismas vertino kaip nepripažintinus išskirtinėmis aplinkybėmis, dėl kurių senaties terminas galėtų būti atnaujinamas. Tai įvertinęs, vadovaudamasis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi ir 1.131 straipsnio 2 dalimi, teismas konstatavo, kad šiuo atveju senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 13 d. iki 2016 m. vasario 11 d.

7. Pasisakydamas dėl ginčui aktualaus laikotarpio, kuriam netaikoma senatis, teismas nurodė, jog Taisyklių 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Tuo tarpu iš bylos duomenų teismas nustatė, jog pareiškėjas nuo 2013 m. gegužės 13 d. iki 2014 m. sausio 22 d. buvo paskirtas gyventi į 8 būrio 7 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 15,88 kv. m ir joje įrengta 1 miegamoji vieta, todėl jam teko 15,88 kv. m ploto; nuo 2014 m. sausio 22 d. iki 2015 m. liepos 7 d. ir nuo 2016 m. sausio 13 d. iki 2016 m. vasario 11 d. – į 1 būrio 6 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 30,16 kv. m ir joje įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,3 kv. m ploto; nuo 2015 m. liepos 7 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. – į 1 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 12,16 kv. m ir joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4 kv. m ploto. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad minimalaus pareiškėjui tenkančio ploto norma nebuvo pažeista. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad gyveno kartu su maždaug 18 asmenų, teismas atkreipė dėmesį, jog jis nepateikė jokių šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų, todėl sprendė, kad nėra pagrindo netikėti Pravieniškių PN-AK paaiškinimais ir oficialiai pateikta informacija. Šiuo aspektu teismas kartu akcentavo, kad teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl, nesant byloje faktinio pagrindo daryti išvadą apie atsakovo veiksmų neteisėtumą dėl per mažo gyvenamojo ploto suteikimo, minėti pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

8. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl tualetų, teismas pabrėžė, kad atsakovas į bylą pateikė Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus pažymą apie pareiškėjo laikymo sąlygas, kurioje nurodyta, jog Pravieniškių PN-AK sanitariniuose mazguose neįrengti laikikliai, kadangi jų įrengimo nereglamentuoja Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, o tualetai, kuriuose neįrengtos kabinos, yra atskirti ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d.

įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nurodyta, jog tualete turi būti įrengti klozetai arba unitazai, tačiau nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizuoja tualetų konstrukcinių ypatumų. Tuo tarpu pagal tarptautinių žodžių žodyną klozetas – tai išvietė su nuplaunamuoju vandeniu, o unitazas – klozeto puodas išvietėje, kur yra vandentiekis ir kanalizacija. Nei minėtose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, nei kituose teisės aktuose nėra imperatyviai reglamentuojama, kad laisvės atėmimo įstaigos bendrabučio tipo patalpų sanitariniame mazge turi būti įrengiami unitazai, taip pat nėra reglamentuotas laikiklių tualetuose įrengimas, todėl teismas pareiškėjo argumentus šioje dalyje atmetė.

Kita vertus, teismas akcentavo, kad tualetai, kaip nurodė atsakovas, yra atitverti 1,5 m aukščio pertvaromis, tačiau nėra durelėmis pilnai atskirti nuo likusios patalpos, todėl, teismo vertinimu, jie yra matomi kitiems asmenims, esantiems sanitarinio mazgo patalpoje. Atsižvelgęs į tai, teismas sanitarinio mazgo ne visišką atskyrimą nuo likusios patalpos vertino kaip pareiškėjo teisių pažeidimą, sukėlusį jam neigiamus išgyvenimus, sietinus su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo kalinimo sąlygų bloginimui.

Tačiau teismas sprendė, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas atliko bausmę Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas pažeidžiančiomis sąlygomis. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad sanitarinio mazgo patalpa yra įrengta atskirai nuo gyvenamųjų patalpų, be to, byloje nėra objektyvių duomenų, jog pareiškėjui būtų kilę problemų ir jis būtų skundęsis dėl naudojimosi tualetu. Teismas taip pat nurodė, kad kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai nenustatyti ir byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

9. Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, teismas atkreipė dėmesį į tai, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas ir teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Atitinkamai, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Pravieniškių PN-AK sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. 10. Pareiškėjas E. Z. Ž. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 138–139), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjas teigia, kad Pravieniškių PN-AK teismui pateikti duomenys neatitinka tikrovės, kadangi ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose iš tiesų buvo įrengta 18 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Be to, apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nurodytas aplinkybes, jog tualetų patalpoje nebuvo durų ir pertvarų, todėl nebuvo užtikrintas jo privatumas, taip pat tualetai buvo tupimi ir juose nebuvo įrengti laikikliai, todėl jam kilo sunkumų jais naudojantis. Šiame kontekste pareiškėjas akcentuoja, kad dėl nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų patyrė ilgalaikius nepatogumus, išgyvenimus, emocinį stresą, o neigiamas pasekmes jaučia iki šiol, todėl prašo priteisti jam neturtinei žalai atlyginti atitinkamą sumą, kaip kompensaciją, kad jis galėtų nusipirkti geresnių vaistų ir kt.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 144–146) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimą nepakeistą. Pravieniškių PN-AK mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes bei objektyviai įvertino faktus ir priėmė teisingą sprendimą.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 147–150) prašo jį atmesti ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimą nepakeistą. Teigia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2012 m. kovo 8 d. iki 2016 m. vasario 11 d. jis buvo laikomas Pravieniškių PN-AK neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

14. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

15. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais, todėl jiems pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako. Juolab kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo.

Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, o jo pateiktas apeliacinis skundas yra tik bendro pobūdžio, jame pareiškėjas iš esmės nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad Pravieniškių PN-AK teismui pateikti duomenys neatitinka tikrovės, kadangi ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose iš tiesų buvo įrengta 18 miegamųjų vietų, pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių šį teiginį pagrindžiančių įrodymų, o apeliacinės instancijos teismas, kaip minėta, nenustatė pagrindo abejoti oficialiais rašytiniais bylos įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat nenustatė pirmosios instancijos teismo šališkumo požymių. Kartu pabrėžtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nekelia ginčo dėl senaties termino taikymo daliai jo reikalavimų. Tuo tarpu dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde pakartojamų aplinkybių, jog tualetų patalpoje nebuvo durų ir pertvarų, taip pat tualetai buvo tupimi ir juose nebuvo įrengti laikikliai, jau išsamiai pasisakė ir šias aplinkybes detaliai įvertino pirmosios instancijos teismas.

Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taigi, teisėjų kolegija, pritardama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, jų nebekartoja.

16. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl jam atlygintinos neturtinės žalos, teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiame kontekste kartu pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

17. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju šioje byloje buvo nustatytas tik pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimas, kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai nenustatyti. Be to, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, byloje nenustatyta, jog Pravieniškių PN-AK būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Kartu akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo patalpa buvo įrengta atskirai nuo gyvenamųjų patalpų, t. y. sanitariniai įrenginiai buvo atskiroje patalpoje. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl šioje byloje konstatuoto pažeidimo (dėl neužtikrinto pakankamo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais) taip pat nenustatyti ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu, esant poreikiui, nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir visumą nustatytų aplinkybių, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju dėl šioje byloje konstatuoto pažeidimo pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui.

Atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

18. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas esmines bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. Z. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius