2018-11-15 Nr. AB-20785-3-61-3-01111-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-5263-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01111-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų O. G. (O. G.), A. G. (A. G.), atstovaujamos O. G., L. G. (L. G.) ir K. G. (K. G.), atstovaujamos L. G., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų O. G., A. G., atstovaujamos O. G., L. G. ir K. G., atstovaujamos L. G., skundus atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai O. G. ir A. G., atstovaujama O. G., pateikė skundą, kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-352 (00368; 00369) (toliau – ir Sprendimai 00368, 00369). Pareiškėjos L. G., K. G., atstovaujama L. G., pateikė skundą, kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento 2018 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-352 (00366; 00367) (toliau – ir Sprendimai 00366; 00367). Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-2507-789/2018 administracinės bylos Nr. I-2503-789/2018 ir Nr. I-2507-789/2018 pagal nurodytus pareiškėjų skundus buvo sujungtos į vieną bylą Nr. I-2503-789/2018.

2. Pareiškėjai nurodė, kad atsakovas skundžiamus sprendimus priėmė remdamasis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Sodra) duomenimis, tačiau nepasiūlė pareiškėjui O. G. pateikti papildomų paaiškinimų ir nekvietė į apklausą dėl uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Autoprizma“ (toliau – ir Bendrovė) veiklos bei susidariusios situacijos Bendrovėje. Pareiškėjai manė, kad atsakovas pažeidė gero administravimo principą, nes turėjo tinkamai atlikti individualų ir objektyvų pareiškėjams išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo aplinkybių tyrimą.

3. Pareiškėjai taip pat nesutiko su skundžiamuose sprendimuose nurodytu Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio (toliau – ir paskutinis paskelbtas vidutinis BDU) dydžiu ir pažymėjo, kad tuo metu, kai pareiškėjas teikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, jis darbo užmokestis buvo mažesnis nei skundžiamų sprendimų priėmimo metu. Nuo 2017 m. gruodžio 4 d. viena darbuotoja buvo atleista iš darbo pagal jos prašymą, todėl įmonėje sumažėjo darbuotojų, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, skaičius ne dėl pareiškėjo kaltės. Buvo imtasi visų priemonių nedelsiant priimti naują darbuotoją, su kuriuo buvo pasirašyta darbo sutartis, tačiau dėl objektyvių, nuo pareiškėjų nepriklausančių priežasčių, naujas darbuotojas dirbti pradėjo vėliau.

4. Pareiškėjai pažymėjo, kad turėjo būti atsižvelgta į tai, jog pareiškėjų dukros A. G. ir K. G. ilgą laiką gyveno Lietuvoje, socializavosi naujoje aplinkoje, susirado draugų ir ruošėsi laikyti egzaminus lankomoje mokykloje, todėl panaikinus leidimus laikinai gyventi būtų pažeisti vaikų interesai, būtų sukelta emocinė žala dėl gyvenamosios vietos, draugų ir mokyklos pakeitimo. Bendrovėje dirbo 7 asmenys, trys iš jų – Lietuvos Respublikos piliečiai, jų darbo užmokestis sudarė ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinius paskelbtus šalies ūkio darbuotojų vidutinius mėnesinius bruto darbo užmokesčius, o tai atitiko Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus leidimo laikinai gyventi pagrindus.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundus prašė juos atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjai neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygų nuo 2017 m. gruodžio 4 d. ir tris mėnesius nepriėmė į Bendrovę naujo darbuotojo. Pažymėjo, kad, nors pareiškėjas O. G. Bendrovėje 2018 m. kovo 23 d. įdarbino naują darbuotoją, tačiau tai įvyko po skundžiamų sprendimų priėmimo, todėl ši aplinkybė neaktuali sprendimų pagrįstumui vertinti.

7. Atsakovas nesutiko su pareiškėjų teiginiais, kad Migracijos departamentas neinformavo jų apie pareigą pranešti dėl pasikeitusių aplinkybių apie Bendrovės padėtį, ir nurodė, kad pareiškėjai turėjo žinoti Įstatymo, reglamentuojančio jiems išduotų leidimų, nuostatas.

8. Atsakovas teigė, jog nesvarbu, koks buvo mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydis prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu, nes pareiškėjai įpareigoti nuolat sekti Lietuvos statistikos departamento skelbiamus paskutinius darbo užmokesčio dydžius tam, kad jų valdoma įmonė atitiktų teisės aktų nustatytus reikalavimus.

9. Atsakovas nurodė, kad teiginiai dėl gero viešo administravimo principo pažeidimo yra nepagrįsti, nes teisės aktų nuostatos nenumato pareigos visais atvejais kviesti asmenis į apklausą ar pasiūlyti jiems pateikti papildomus paaiškinimus. Sodros informacinės sistemos duomenys buvo aiškūs ir nedviprasmiški. Pareiškėjai nenurodė, kokias aplinkybes būtų patikslinę arba nurodę apklausos metu, kurios būtų lėmusios kitokio sprendimo priėmimą.

10. Atsakovas akcentavo, jog pareiškėjoms A. G. ir K. G. leidimai laikinai gyventi yra išvestinė jų teisė dėl tėvams išduotų leidimų, kurie buvo išduoti tam, kad tėvai vykdytų teisėtą veiklą pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, todėl argumentai, susiję su nepilnamečių vaikų gyvenimu Lietuvoje, neturėjo įtakos skundžiamų sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu pareiškėjų skundus atmetė.

12. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2018 m. kovo 16 d. sprendimų Nr. (15/5-7)11U-352 (00366; 00367; 00368; 00369), kuriais panaikinti pareiškėjams išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimai laikinai gyventi), teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjai O. G. ir L. G. 2017 m. spalio 19 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, veiklą vykdydami UAB „Autoprizma“. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai 2017 m. spalio 20 d. ir 2017 m. spalio 23 d. pateikti pareiškėjų A. G. ir K. G. prašymai pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes Lietuvoje gyvena nepilnamečių užsieniečių tėvai, kurie turi leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

14. Remiantis teismui pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjai O. G. ir L. G. 2017 m. spalio 19 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, veiklą vykdydami UAB „Autoprizma“, esančioje Laisvės pr. 60, Vilnius (1 t., b. l. 78–88, 3 t., b. l. 11–21). Kartu su prašymu pareiškėjai pateikė (duomenys neskelbtini) pilietybę patvirtinančius asmens dokumentus (1 t., b. l. 89–91, 3 t., b. l. 24–26), bendrovės UAB „Autoprizma“ įstatus ir verslo planą, pagal kurį įmonės pagrindinė veikla yra tarptautinis krovinių gabenimas kelių transportu, ir licenciją tarptautinių krovinių vežimui keliais (1 t., b. l. 93–101), bendrovės UAB „Autoprizma“ patalpų, esančių adresu: Laisvės pr. 60, Vilnius, nuomos sutartį (1 t., b. l. 102–105). Pareiškėjai kartu su prašymu taip pat pateikė AB „Dankse Bank“ sąskaitos išrašus laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. spalio 16 d., kurie patvirtina piniginių lėšų UAB „Autoprizma“ sąskaitoje judėjimą (1 t., b. l. 106–127) ir veiklos vykdymą patvirtinančius duomenis, t. y. pirkimo–pardavimo sutartis ir PVM sąskaitas faktūras (1 t., b. l. 163–193) bei bendrovės 2016 m.–2017 m. balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą (1 t., b. l. 194–199). Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai 2017 m. spalio 20 d. ir 2017 m. spalio 23 d. pateikti pareiškėjų A. G. ir K. G. prašymai pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes Lietuvoje gyvena nepilnamečių užsieniečių tėvai, kurie turi leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (2 t., b. l. 67–80, 4 t., b. l. 1–12).

15. Atsakovas patikrinimo metu nustatė, kad 2017 m. gruodžio 4 d. bendrovėje dirbo du Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau vieno iš jų darbo užmokestis būdavo nuo 109,89 Eur iki 131,58 Eur per mėnesį, 2018 m. vasarį darbuotojui R. G. buvo išmokėtas 600 Eur darbo užmokestis, o V. Š. – 525 Eur darbo užmokestis, t. y. jiems bendrai mokamas 1 125 Eur mėnesinis darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžių (2 t., b. l. 50–59). Migracijos departamentas priėmė skundžiamus sprendimus ir nustatė, kad UAB „Autoprizma“ neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, o tai yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte.

16. Leidimai pareiškėjams buvo išduoti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, o panaikinti nustačius, kad UAB „Autoprizma“ neatitinka vieno iš šioje teisės normoje įtvirtinto reikalavimo.

17. Teismas nurodė, jog leidimai pareiškėjams buvo išduoti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, o panaikinti nustačius, kad Bendrovėje visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto vidutinio BDU dydžius.

18. Teismas nustatė, kad 2017 m. gruodžio 4 d. UAB „Autoprizma“ dirbo trys Lietuvos Respublikos piliečiai, vieno iš jų mėnesinis darbo užmokestis sudarė 600 Eur, kito – 525 Eur. Trečiojo darbuotojo mėnesinis darbo užmokestis sudarė nuo 109,89 Eur iki 131,58 Eur, tačiau minėtas asmuo dirbo ne visą darbo dieną, todėl pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą jo darbo užmokestis negalėjo būti skaičiuojamas. Įvertinus Bendrovėje visą darbo dieną dirbančių darbuotojų gaunamus darbo užmokesčius, jiems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis atsakovo patikrinimo metu sudarė 1 125 Eur, t. y. mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto vidutinio BDU dydžius, todėl UAB „Autoprizma“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

19. Teismas nurodė, kad pareiškėjų teiginiai, jog jie siekė įdarbinti UAB „Autoprizma“ kitus asmenis, tačiau to nepavyko padaryti iki skundžiamų atsakovo sprendimų priėmimo, taip pat kad atsakovas nevykdė pareiškėjų apklausos, kad siekdami pagrįsti darbuotojų skaičių įmonėje ir jų gaunamą darbo užmokestį, pareiškėjai pridėjo 2014 m. spalio 27 d, 2015 m. gegužės 29 d., 2017 m. rugsėjo 8 d., 2017 m. rugsėjo 28 d. darbo sutartis ir naujai sudarytą 2018 m. kovo 23 d. darbo sutartį, kurios Migracijos departamentas skundžiamame sprendime nevertino, nesudaro pagrindo ginčo faktinę situaciją vertinti kitaip nei skundžiamuose atsakovo sprendimuose. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčijami sprendimai buvo priimti remiantis ne asmenų apklausomis ar subjektyviu įrodymų vertinimu, o remiantis objektyviais Sodros duomenimis, kurių pagrįstumo klausimas nagrinėjamo ginčo atveju nekėlė abejonių.

20. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas tinkamai įvertino nustatytas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad UAB „Autoprizma“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų ir pagrįstai panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintu pagrindu, pareiškėjoms A. G. ir K. G. leidimai laikinai gyventi pagrįstai panaikinti pagal Įstatymo 50 straipsnio 3 dalies nuostatas.

21. Teismas pažymėjo, kad O. G. ir L. G. pagrįstai panaikinti išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl nesant duomenų apie jų vaikų A. G. ir K. G. teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitais pagrindais, joms išduoti leidimai taip pat panaikinti pagrįstai.

III. 22. Pareiškėjai O. G., A. G., atstovaujama O. G., L. G. ir K. G., atstovaujama L. G., apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas, be pareiškėjų skunduose išdėstytų argumentų, grindžiamas šiais pagrindiniais papildomais argumentais:

23. Pareiškėjai nesutiko, jog vien Sodros duomenys yra pakankami konstatuoti, kad UAB „Autoprizma“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų, pareiškėjas prašė, jog teismo posėdyje būtų apklausiami liudytojai, kurie galėjo paaiškinti apie aplinkybes, dėl kurių neilgą laiko tarpą objektyviai nepavyko įgyvendinti visų formalių Įstatymo reikalavimų, tačiau teismas šio prašymo nesvarstė. Pareiškėjai neturėjo galimybės pateikti papildomus duomenis ir paaiškinimus, kurie galėjo būti reikšmingi priimant sprendimą.

23.1. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Atsakovas privalėjo užtikrinti pareiškėjų teises. Pareiškėjams nebuvo žinomos sąlygos, kuriomis jie privalo informuoti atsakovą, jie nežinojo, kad trumpalaikis, formalus teisės aktų pažeidimas gali lemti sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi priėmimą, pareiškėjai objektyviai nežinojo pareigos informuoti apie šias aplinkybes Migracijos departamentą. Sprendimas pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjams nebuvo pateiktas.

23.2. Pareiškėjams nuo 2014 m. buvo išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvoje. Per minėtą laikotarpį pareiškėjai jokių pažeidimų nepadarė, jie valdo po 50 procentų UAB „Autoprizma“ akcijų, įmonė nuo 2014 m. nepertraukiamai vykdo veiklą, moka mokesčius Lietuvos Respublikai, UAB „Autoprizma“ kaip patikima įmonė turi tarptautinių krovinių vežimo keliais licenciją.

23.3. Šiuo metu UAB „Autoprizma“ į logistikos vadybininko pareigas priimtas kitas darbuotojas – Lietuvos Respublikos pilietis (duomenys buvo pateikti Vilniaus apygardos administraciniam teismui), Bendrovė atitinka visas Įstatymo 50 straipsnyje nurodytas sąlygas.

23.4. Vilniaus apygardos administracinis teismas besąlygiškai ir nekritiškai pritarė formaliems Migracijos departamento sprendimų teiginiams. Sprendimų pagrindiniai motyvai, neatsižvelgiant į tai sąlygojusias individualias objektyvias aplinkybes, neatitinka protingumo, teisingumo ir proporcingumo principų.

23.5. Kadangi pareiškėjams O. G. ir L. G. leidimai laikinai gyventi buvo išduoti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, turėjo būti vertinamas būtent Bendrovės ir pareiškėjų, kaip akcininkų, atitikimas Įstatymo nustatytoms sąlygoms, o ne formalūs pagrindai ir aplinkybės, atsiradusios ne dėl pareiškėjų kaltės. Nuo leidimų laikinai gyventi išdavimo 2014 m. iki dabar UAB „Autoprizma“ atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas.

23.6. Teismas nenagrinėjo pareiškėjų argumentų, jog skundžiami sprendimai dėl nepilnamečių vaikų negalėjo būti priimti, kadangi jie pažeidžia Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Tarptautinės ir nacionalinės teisės normos užtikrina vaiko šeimos aplinkos apsaugą ir, nesant būtino reikalingumo bei aiškaus, pakankamo pagrindo, nenumato vaiko šeimos aplinkos keitimo. Stabilios vaiko aplinkos užtikrinimo poreikis atsispindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio. Sprendimas, lemiantis ir nepilnamečių asmenų gyvenimo vietos pakeitimą, turi būti priimtas ypatingai kruopščiai įvertinus visas aplinkybes.

23.7. Pirmosios instancijos teismas deklaratyviai nurodė, jog byloje nustatytos aplinkybės neužkerta kelio nepilnametėms pareiškėjoms teikti prašymus išduoti joms leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 46 straipsnio pagrindu, tačiau akcentuotina, kad nepilnamečių tėvai neturėtų teisės gauti leidimo gyventi Lietuvoje, o nepilnamečio ir mažamečio asmenų gyvenimas kitoje valstybėje be tėvų būtų neįmanomas.

23.8. Šioje byloje pareiškėjai prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, prašė į posėdį iškviesti liudytojus. Proceso dalyviams buvo pranešta, jog teismo posėdis byloje paskirtas 2018 m. rugpjūčio 29 d. Dėl pareiškėjams nežinomų priežasčių, 2018 m. liepos 25 d. skundo nagrinėjimą pirmosios instancijos teismas paankstino, t. y. per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą (toliau – ir EPP) sistemą išsiuntė šaukimą, nurodydamas, jog teismo posėdis numatytas ne prieš tai iš anksto suderintu laiku, t. y. rugpjūčio 29 d., o rugpjūčio 1 d. Kadangi pareiškėjai apie tokį skubų posėdžio datos pakeitimą nežinojo, teismas jų skundą išnagrinėjo jiems nedalyvaujant, į posėdį nekviesdamas. Be to, iki šiol EPP sistemoje vis dar yra įrašas apie tai, kad posėdis šioje byloje yra numatytas 2018 m. rugpjūčio 29 d. Tokiu būdu suklaidindamas pareiškėjus, teismas išnagrinėjo skundą jiems nedalyvaujant, nors skunde buvo prašoma bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, taip pat neapklausė skunde nurodytų liudytojų, kurie galėjo patvirtinti reikšmingas skunde nurodytas aplinkybes (t. y. kad Bendrovei buvo sudėtinga surasti naujus darbuotojus, ir kad pažeidimas įvyko ne dėl įmonės akcininkų kaltės). Vilniaus apygardos administracinis teismas, neapklausęs liudytojų, neturėjo galimybės įvertinti, ar jų parodymai yra reikšmingi. Šie įrodymai turėtų būti tiriami bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teisme.

23.9. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas bylą, tinkamai neištyrė įrodymų, netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą, jog atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

24. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

24.1. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjai ir jų valdoma įmonė nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos (2018 m. kovo 16 d.) neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Šis laikotarpis truko ne keletą savaičių, o daugiau nei 3 mėnesius, todėl pareiškėjų teiginiai dėl natūralios darbuotojų kaitos, dėl per trumpo laiko surasti naują darbuotoją vertinti kritiškai.

24.2. Nagrinėjant, ar ginčijami sprendimai yra teisėti, esminės reikšmės neturi, ar darbuotojai išėjo savo, ar darbdavio iniciatyva, – esminis vertinimas yra atliekamas atsižvelgiant į nustatytą juridinį faktą, t. y. apskaičiuojant, ar darbuotojams yra mokamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas dydis.

24.3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017 yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai Bendrovė faktiškai pradeda nebeatitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nuo pirmosios sąlygų neatitikimo dienos Migracijos departamentas turi pagrindą panaikinti leidimą laikinai gyventi ir tokiais atvejais pagrįstai nusprendžia panaikinti užsieniečiui leidimą. Ši teismų praktika aktuali ir nagrinėjamoje byloje.

24.4. Migracijos departamentas neturi pareigos raštiškai informuoti kiekvieną užsienietį apie jam priskirtas pareigas – visa tai užsieniečiai gali rasti Įstatyme (kuris yra prieinamas ir pagrindinėmis užsienio kalbomis). Pareiškėjai turėjo pareigą savo iniciatyva kompetentingoms migracijoms institucijoms pranešti, kad jie nebeatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

24.5. Atsakovas pažymi, kad iki ginčijamų sprendimų priėmimo pareiškėjai turėjo daugiau nei tris mėnesius prisitaikyti prie susiklosčiusios situacijos ir įdarbinti pilnam darbo laikui darbuotojus, toks laikotarpis turėtų būti laikomas daugiau nei pakankamu prisitaikyti prie verslo pokyčių ir darbuotojų kaitos. Nors pareiškėjai skunde nurodė, kad jau seniai buvo suradę darbuotoją, kuris turėjo pradėti dirbti dar 2018 m sausio 1 d., tačiau šie teiginiai turėtų būti vertinami kaip pareiškėjų gynybinė pozicija, kadangi iš teismui kartu su skundu pateiktos R. J. darbo sutarties matyti, kad su juo UAB „Autoprizma“ darbo sutartį sudarė tik 2018 m. kovo 23 d., t. y. pareiškėjams jau susipažinus su ginčijamais sprendimais.

24.6. Kiekvienu konkrečiu atveju yra pasirenkamos tos priemonės, kurios institucijų vertinimu gali padėti išsamiausiai, objektyviausiai ir mažiausiais laiko resursais atskleisti svarbias bylos aplinkybes. Sodros informacinės sistemos duomenys apie UAB „Autoprizma“ darbuotojus buvo aiškūs ir nedviprasmiški, todėl, nors užsieniečiai ir gali būti apklausiami siekiant išsiaiškinti ginčijamo klausimo esmę ir su juo susijusias aplinkybes, pareiškėjų atveju nekilo poreikis kreiptis į pareiškėjus dėl papildomų paaiškinimų.

24.7. Pareiškėjų nepilnamečių vaikų teisė gyventi Lietuvos Respublikoje yra išvestinė iš pareiškėjų teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, o ne sąlyga, dėl kurios nepilnamečių tėvai įgyja teisę gyventi Lietuvos Respublikoje net ir esant aiškiam leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindui. Aplinkybių, kurios įrodytų esant teisę gyventi kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu, pareiškėjų šeimos nariai pateikę nebuvo. Pareiškėjų nepilnametėms dukroms nėra užkirstas kelias teikti prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi kitu Įstatymo pagrindu. Vien tik ginčijami sprendimai patys savaime negali paneigti vaikų teisės į mokslą. Be to, patys pareiškėjai nepateikia įrodymais pagrįstų argumentų, kad net tuo atveju, jei jie su vaikais turėtų išvykti iš Lietuvos, jų vaikai nebegalėtų tęsti mokslų, pavyzdžiui, kilmės valstybėje.

24.8. Pareiškėjai su skundu Teismui nepateikė jokių dokumentų, paneigiančių ginčijamo sprendimo išvadas dėl UAB „Autoprizma“ darbuotojų bei jiems iki ginčijamų sprendimų priėmimo dienos mokėto darbo užmokesčio dydžio, neginčijo nurodytų aplinkybių dėl darbuotojams mokamo darbo užmokesčio neatitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams.

24.9. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentas, kad suklaidindamas pareiškėjus, teismas išnagrinėjo skundą jiems nedalyvaujant, nors skunde buvo prašoma bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, vertintinas kritiškai. Šaukimas į teismo posėdį pareiškėjams buvo išsiųstas elektroninių ryšių priemonėmis, kaip jie ir pageidavo, byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, kaip jie ir pageidavo, tačiau į teismo posėdį neatvyko nei patys pareiškėjai, nei liudytojai, kurių dalyvavimą žadėjo užtikrinti pareiškėjai. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjai nurodė, kad byla bus vedama per advokatę, todėl pareiškėjų atstovė turėjo pasirūpinti, kad pareiškėjams būtų laiku ir tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. kovo 16 d. sprendimų Nr. (15/5-7)11U-352 (00366; 00367) ir Nr. (15/5-7)11U-352 (00368; 00369), kuriais panaikinti pareiškėjams išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo. Leidimai pareiškėjams buvo išduoti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, o panaikinti nustačius, kad UAB „Autoprizma“ neatitinka vieno iš šioje teisės normoje įtvirtinto reikalavimo – bendrovėje visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius.

26. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis: yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

27. Atsakovas patikrinimo metu nustatė, kad 2017 m. gruodžio 4 d. bendrovėje dirbo du Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau vieno iš jų darbo užmokestis būdavo nuo 109,89 Eur iki 131,58 Eur per mėnesį, 2018 m. vasarį darbuotojui R. G. buvo išmokėtas 600 Eur darbo užmokestis, o V. Š. – 525 Eur darbo užmokestis, t. y. jiems bendrai mokamas 1 125 Eur mėnesinis darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžių (2 t., b. l. 50–59).

28. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais duomenimis, nustatė, kad 2017 m. gruodžio 4 d. UAB „Autoprizma“ dirbo trys Lietuvos Respublikos piliečiai – B. G., R. G. ir V. Š. Pagal byloje pateiktus SODROS duomenis matyti, kad R. G. mėnesinis darbo užmokestis sudarė 600 Eur, V. Š. mėnesinis darbo užmokestis sudarė 525 Eur (2 t., b. l. 32–34, 3 t., b. l. 173–182). B. G. mėnesinis darbo užmokestis sudarė nuo 109,89 Eur iki 131,58 Eur, tačiau minėtas asmuo dirbo ne visą darbo dieną, todėl pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą jo darbo užmokestis negali būti skaičiuojamas. Įvertinus įmonėje dirbančių R. G. ir V. Š. gaunamus darbo užmokesčius, jiems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis patikrinimo metu sudarė 1 125 Eur. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad minėta suma nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžio, kuri ginčo metu sudarė 1752,80 Eur. Esant šioms aplinkybėms, teismas sutinka su atsakovės argumentu, kad UAB „Autoprizma“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių reikalavimų.

29. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovas formaliai vertino UAB „Autoprizma“ vykdomą veiklą ir darbuotojų įdarbinimo aplinkybes bei nurodė aplinkybes, dėl kurių UAB „Autoprizma“ skundžiamų sprendimų priėmimo metu neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Tvarkos aprašas) 125 punkte (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. spalio 21 d. įsakymo Nr. 1V-837 redakcija) nustatyta, kad Migracijos departamento direktoriaus ar jo įgalioto valstybės tarnautojo sprendimą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi arba migracijos tarnybos viršininko ar įgalioto migracijos tarnybos valstybės tarnautojo sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi panaikina Migracijos departamento direktorius ar jo įgaliotas valstybės tarnautojas; sprendimas panaikinti sprendimą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi priimamas Tvarkos aprašo 128 punkte nustatyta tvarka, jeigu užsieniečiui, dėl kurio sprendimas priimtas, leidimas laikinai gyventi neįteiktas. Jei leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduotas, priimamas sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo Tvarkos aprašo 195.1 ir 196.1 papunkčiuose ir 1961 punkte nustatyta tvarka. Tvarkos aprašo 126 punkte reglamentuota situacija, kai išnyksta aplinkybės, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Tvarkos aprašo 195.1 bei 196.1 papunkčiai nereglamentuoja išsamesnės tvarkos, tačiau tik nustato, kokie spendimai gali būti parengiami ir priimami (sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi bei sprendimas nepanaikinti leidimo laikinai gyventi). Atsižvelgdama į nurodytas Įstatymo ir Tvarkos aprašo nuostatas, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, pažeidė procedūrines taisykles.

30. Apeliaciniame skunde teigiama, kad buvo siekiama įdarbinti UAB „Autoprizma“ kitus asmenis, tačiau to nepavyko padaryti iki skundžiamų atsakovo sprendimų priėmimo. Nurodė, kad atsakovė nevykdė pareiškėjų apklausos, taip pažeisdama jų teisę būti išklausytiems. Kaip jau buvo minėta, iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto matyti, kad šioje teisės normoje įtvirtinta imperatyvi sąlyga, kurią UAB „Autoprizma“ galėtų atitikti tik tokiu atveju, jeigu joje visą laiką dirbtų minėti asmenys, kurių darbo užmokestis atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus dydžius. Taigi nėra pagrįsto pagrindo pripažinti, kad prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą Departamentas turėjo atlikti pareiškėjos apklausą. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog apeliaciniame skunde nenurodoma, kokias papildomas aplinkybes pareiškėjai būtų nurodę ir (ar) pateikę papildomus dokumentus, kurie būtų galėję lemti kitokį sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje priėmimą. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjai nepateikė argumentų ar duomenų, leidžiančių spręsti, kad atsakovo sprendimai priimti nenustačius visų reikšmingų faktinių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai nebuvo pažeisti. Nagrinėjamu atveju iš pateiktų Sodros duomenų neginčytinai nustatyta, kad UAB „Autoprizma“ Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų neatitiko. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijami sprendimai priimti remiantis ne asmenų apklausomis, bet remiantis objektyviais SODROS duomenimis, kurių pagrįstumo klausimas nagrinėjamo ginčo atveju nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad konkrečiu atveju departamentas tinkamai įvertino nustatytas aplinkybes.

31. Atsakovas yra nustatęs, kad pareiškėjai ir jų valdoma įmonė nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki ginčijamų sprendimų priėmimo dienos (2018 m. kovo 16 d.) neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Teisėjų kolegija vertina, kad tai yra pakankamai ilgas laikotarpis, kurio metu pareiškėjai neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Todėl šioje byloje nėra galimybės vertinti ginčo situaciją atsakovo priimtų sprendimų proporcingumo požiūriu.

32. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad teismas nenagrinėjo pareiškėjų argumentų, jog skundžiami sprendimai dėl nepilnamečių vaikų negalėjo būti priimti, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nepilnamečių vaikų statusas šiuo atveju yra išvestinis iš tėvų ir nėra galimybių šioje stadijoje atsižvelgti į jų teisėtus interesus.

33. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovas tinkamai įvertino nustatytas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad UAB „Autoprizma“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų ir pagrįstai panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintu pagrindu.

34. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas pareiškėjų skundą išnagrinėjo jiems nedalyvaujant, į posėdį nekviesdamas. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas tinkamai pranešė apie posėdžio laiką pareiškėjų atstovei advokatei E. B. ir patiems pareiškėjams (4 t., 48-49), pranešimai apie teismo posėdžio laiką atitiko ABTĮ 72 straipsnio reikalavimus. Be to, pareiškėjai nepateikė teismui naujų esminių aplinkybių, kurios būtų reikšmingos ginčo išsprendimui ir kurių jie nepateikė per teismo posėdį.

35. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino ginčo santykius reguliuojančius teisės aktus bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką iš esmės panašiose bylose. Todėl pareiškėjų apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų O. G. (O. G.), A. G. (A. G.), atstovaujamos O. G., L. G. (L. G.) ir K. G. (K. G.), atstovaujamos L. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė