2025-06-25 Nr. AB-10868-3-61-3-02639-2025-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-716-575/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02639-2025-2

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą administracinėje byloje dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. D. ir UAB „Nemokumo sprendimai“ skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjai R. D. ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Nemokumo sprendimai“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2025 m. balandžio 23 įsakymo Nr. V4-68 „Dėl poveikio priemonių nemokumo administratoriams UAB „Nemokumo sprendimai“, MB „IS Group“, R. D. ir V. K. skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas) galiojimą iki galutinio sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje arba pakeisti poveikio priemonę į švelnesnę.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 16 d. nutartimi priėmė pareiškėjų R. D. ir UAB „Nemokumo sprendimai“ skundą ir patenkino pareiškėjų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Teismas taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdė Įsakymo dalies galiojimą dėl nemokumo administratoriui UAB „Nemokumo sprendimai“ ir jo vardu veikusiam darbuotojui nemokumo administratoriui R. D. skirtos poveikio priemonės – teisės būti paskirtiems nemokumo administratoriais administruojant naujų juridinių asmenų nemokumo procesus apribojimą 1 metų laikotarpiui.

Teismas nurodė, kad pareiškėjai prašė sustabdyti Įsakymą, kuriuo apribota teisė būti paskirtam nemokumo administratoriumi administruojant naujų juridinių asmenų nemokumo procesus 1 metų laikotarpiui. Pareiškėjai prašymą iš esmės grindė tuo, jog nesustabdžius Įsakymo galiojimo neteks teisės verstis nemokumo administravimo veikla, todėl praras vienintelį pajamų šaltinį. Akcentavo, kad tuomet, kai ši byla bus išspręsta, numatytos nuobaudos galiojimo terminas jau bus pasibaigęs, o teismui priėmus palankų sprendimą, nebebūtų galimybės grąžinti pareiškėjams jų prarastų darbų ir pajamų.

Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjų nurodytas aplinkybes, sutiko su prašymo argumentais, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių ir pareiškėjams netekus teisės verstis nemokumo administravimo veikla, tai neabejotinai sukeltų negrįžtamas ir sunkias pasekmes – tiek finansines, netekus pajamų šaltinio (nėra duomenų, kad pareiškėjas turi kitų pajamų), tiek ir nematerialias, t. y. neigiamas pasekmes profesinei reputacijai. Be to, teismui šioje byloje priėmus pareiškėjams palankų sprendimą, ši padaryta žala būtų negrįžtama (jie prarastų vykdomus nemokumo administravimo procesus), nebūtų įmanoma pareiškėjų sugrąžinti į padėtį, buvusią iki Įsakymo priėmimo, nebūtų įmanoma atkurti iki tol buvusios padėties (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-248-687/2007).

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra konstatavęs, jog tuo atveju, jeigu teismas patenkins pareiškėjo skundą, tiksliai apskaičiuoti ir kompensuoti pareiškėjui padarytą turtinę žalą (negautas pajamas) ir atkurti iki tol buvusią teisinę padėtį gali būti iš esmės neįmanoma (žr. 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-598-502/2020). Į teismą besikreipiančiam asmeniui tokiu atveju turi būti taikoma laikinoji apsauga, kad nebūtų pažeisti jo interesai, nebūtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala vykdant administracinį sprendimą, kurio galiojimas kvestionuojamas nurodant svarbius argumentus (žr. 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-582-556/2024).

Teismas sutiko su pareiškėjais, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas gali būti pražūtingas įmonei, kuri nebegalės toliau vykdyti veiklos, mokėti darbuotojams atlyginimų. Pareiškėjui UAB „Nemokumo sprendimai“ negalint vykdyti veiklos, darbuotojai turės būti atleidžiami, jiems bus privaloma išmokėti išeitines kompensacijas. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, jog pareiškėjas R. D. dirba tik nemokumo administratoriumi ir jokios kitos darbinės veiklos nevykdo, todėl pritaikius poveikio priemones jis negalės dirbti darbo, dėl kurio yra sudarytos darbo sutartys su juridiniais asmenimis, gali būti atleidžiamas iš darbo.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad dėl nurodytų priežasčių yra pagrindas laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, sustabdyti Įsakymo dalies galiojimą dėl teisės būti paskirtiems nemokumo administratoriais administruojant naujų juridinių asmenų nemokumo procesus apribojimą 1 metų laikotarpiui.

III. Atsakovas Tarnyba atskirajame skunde prašo Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 16 d. nutarties dalį dėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tenkinimo panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės.

Tarnybos nuomone, pareiškėjo nurodyti teiginiai apie galimas būsimas pasekmes yra abstraktaus pobūdžio, nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjo pateikti argumentai iš esmės susiję su galimu ūkinės veiklos nutraukimu bei darbuotojų atleidimu, tačiau šios aplinkybės nėra pakankamai įrodytos. Tarnyba tokius argumentus vertina kritiškai ir mano, kad teismas nepakankamai išanalizavo faktines bylos aplinkybes bei taikytiną teisinį reglamentavimą, netinkamai įvertino pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, todėl nepagrįstai nusprendė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Visų pirma atsakovas teigia, kad vien tik remiantis viešai prieinama informacija internete galima nustatyti, kad UAB „Nemokumo sprendimai“ veiklos sritys nėra vien nemokumo administravimo procedūrų teikimas, įmonės veiklos sritys yra teisinės paslaugos, konsultacijų paslaugos, skolų išieškojimas, todėl kyla pagrįstų abejonių ar nemokumo administravimo paslaugų teikimas yra šios įmonės pagrindinė veikla. Be to, įmonė UAB „Nemokumo sprendimai“ nėra labai aktyvi nemokumo administravimo srityje, nes nuo 2019 metų iki 2025 metų įmonė yra turėjusi tik dvi nemokumo administravimo procedūras, kas suponuoja, kad nemokumo administravimas nėra pagrindinė veikla, iš kurios būtų išlaikomi darbuotojai. Tikėtina, kad darbuotojams atlyginimai nėra mokami vien iš nemokumo administravimo veiklos.

Kritiškai vertintini ir pareiškėjų argumentai, kad tokio poveikio priemonės pritaikymas ir reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas gali būti pražūtingas įmonei, kuri negalės toliau vykdyti veiklos, mokėti darbuotojams atlyginimų, bei UAB „Nemokumo sprendimai“ negalint vykdyti veiklos, darbuotojai turės būti atleidžiami, išmokamos išeitinės kompensacijos. Atleidžiant įmonės darbuotojus turėtų būti išmokėta 18 503,91 Eur. Tarnybos nuomone, toks darbuotojo atleidimas, jei turėtų vykti, nelaikytinas tokio masto žala UAB „Nemokumo sprendimai“ ar nemokumo administratoriui R. D., kuri negalėtų būti atitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Tarnybos įsitikinimu, pareiškėjai nepagrindė galinčios kilti didelės žalos, o nurodomos neigiamos pasekmės yra tik tikėtinos.

Atsakovo vertinimu, visų antra, pareiškėjai, prašydami taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nurodė, kad R. D. taip pat dirba tik nemokumo administratoriumi ir jokios kitos darbinės veiklos nevykdo, todėl dėl pritaikytos poveikio priemonės negalės dirbti darbo, dėl kurio yra sudarytos darbo sutartys su juridiniais asmenimis ir dėl to gali būti atleidžiamas iš darbo, tačiau nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių tokių teiginių pagrįstumą.

Atsakovas teigia, kad iš jo pateiktų duomenų matyti, kad R. D. yra įsidarbinęs pas šešis nemokumo administratorius juridinius asmenis – MB „Debitorius“, MB „Mokumas“, UAB „Admonitus“, MB „Actio Pauliana“, UAB „Nemokumo sprendimai“ ir UAB „Barota“. Šiuo metu šių nemokumo administratorių juridinių asmenų yra įgaliotas vykdyti net 15 nemokumo administravimo procedūrų. Tarnybos nuomone, vertinant užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą, teismas privalėjo įvertinti teisinį reglamentavimą, tai yra, kad teisės aktai nedraudžia nemokumo administratoriui, net kai jam ir yra pritaikyta poveikio priemonė – teisės būti paskirtiems nemokumo administratoriais, administruojant naujų juridinių asmenų nemokumo procesus apribojimas, vykdyti veiklos, tad pareiškėjas R. D. (ir UAB „Nemokumo sprendimai“, jei nemokumo administravimo procedūrų turėtų) ir toliau gali vykdyti nemokumo administratoriaus veiklą, tai yra užbaiginėti jau pradėtus (turimus) nemokumo administravimo procesus per tuos 1 metus, kai jam bus taikoma poveikio priemonė – teisės būti paskirtam nemokumo administratoriui administruojant naujų juridinių asmenų nemokumo procesus apribojimas 1 metų laikotarpiui.

Be to, pareiškėjas R. D. yra kvalifikuotas savo srities specialistas, kuriam teisės aktuose nustatyti specialieji kvalifikaciniai reikalavimai ir kuris disponuoja ilgamete profesine patirtimi (į nemokumo administratorių sąrašą įrašytas 2009 m. lapkričio 23 d.). Dėl to atsakovas daro išvadą, kad jis turi realią galimybę panaudoti turimas profesines žinias ir įgūdžius kitose profesinės veiklos srityse. Atsižvelgiant į tai, nurodyta žala nelaikytina nei neatitaisoma, nei negrįžtama.

Tarnybos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nesigilino į situaciją ir teisinį reglamentavimą, netinkamai vertino pareiškėjų nurodytus paaiškinimus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad, teismui šioje byloje priėmus pareiškėjams palankų sprendimą, ši padaryta žala būtų negrįžtama (pareiškėjai prarastų vykdomus nemokumo administravimo procesus), nebūtų įmanoma pareiškėjų sugrąžinti į padėtį buvusią iki Įsakymo priėmimo, nebūtų įmanoma atkurti iki tol buvusios padėties (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-248-687/2007).

Be kita to, atsakovas pažymi ir tai, kad teismas, spręsdamas šį klausimą, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-248-687/2007, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nutartis yra daugiau kaip 15 metų senumo ir Tarnyba neturi galimybės jos pažiūrėti (nes tikėtina nėra suskaitmeninta), o 2007 m. galiojęs Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas numatė visiškai kitokį drausminės atsakomybės reglamentavimą, kyla pagrįstų abejonių, ar teismas rėmėsi aktualia ir šiai bylai taikytina teismų praktika.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei į pareiškėjų prašyme keliamo reikalavimo pobūdį ir jo faktinį pagrindimą, atsakovas pažymi, kad pareiškėjai savo argumentus grindžia iš esmės bendro pobūdžio svarstymais, subjektyvia nuomone ir teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą t. y. kad, netaikius šių priemonių, jiems būtų padaryta žala arba būtų apsunkintas ar neįmanomas būsimo teismo sprendimo įvykdymas.

Atsakovas akcentuoja ir tai, kad patikrinimo metu nustatytų pažeidimų visuma, pasireiškusi neteisėtu neveikimu, laikytina reikšminga. Padaryti pažeidimai truko viso Įmonės bankroto proceso ne teismo tvarka metu, pasireiškė administratorių tikslingu neveikimu, todėl už pažeidimus, nustatytus atlikus patikrinimą, nemokumo administratoriui UAB „Nemokumo sprendimai“ (Nemokumo administratorių sąrašo Nr. N-JA0235) ir jo vardu BUAB „Aiseto dvaras“ bankroto procese ne teismo tvarka veikusiam darbuotojui nemokumo administratoriui R. D. (Nemokumo administratorių sąrašo Nr. N-FA0068) už administravimo laikotarpiu nuo 2024 m. birželio 20 d. iki 2024 m. rugpjūčio 7 d. visus nustatytus patikrinimo metu pažeidimus skirta po poveikio priemonę – teisės būti paskirtiems nemokumo administratoriais administruojant naujų juridinių asmenų nemokumo procesus apribojimą 1 metų laikotarpiui.

Tarnybos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į bylos faktines aplinkybes ir taikytiną teisinį reglamentavimą, neatsižvelgė į aktualią teismų praktiką, todėl nepagrįstai ir nemotyvuotai pritaikė pareiškėjų prašytas reikalavimo užtikrinimo priemones. Teismas nepateikė aiškaus, objektyviais duomenimis pagrįsto vertinimo, kodėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šioje byloje laikytinas būtinu. Dėl to darytina išvada, kad egzistuoja pagrįstas pagrindas tenkinti šį atskirąjį skundą, panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir šį klausimą išspręsti iš esmės – atmetant pareiškėjų prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pareiškėjas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Pareiškėjas pažymi, kad UAB „Nemokumo sprendimai“ nėra nauja įmonė šioje srityje ir nemokumo administravimo veiklą vykdo daugiau nei dešimt metų. UAB „Nemokumo sprendimai“ pagrindinė veikla yra būtent nemokumo administravimo paslaugų teikimas, kitos veiklos įmonė nevykdo ir iš kitos veiklos pajamų negauna. AVNT jokių priešingų duomenų apie iš kitos veiklos realiai gaunamas pajamas nepateikė (ir negalėjo pateikti).

Pareiškėjas paaiškina, kad UAB „Nemokumo sprendimai“ siekia užbaigti vykdomus nemokumo procesus, kad galėtų dalyvauti naujų nemokumo procesų atrankoje. Dėl nemokumo administratorių atrankos sistemos, nėra įmanoma gauti naujų nemokumo procesų neužbaigus esamų procesų.

Pareiškėjas nurodo, kad per 2023, 2024 ir 2025 metus pareiškėjas administravo tik 3 įmones (BUAB „Šilavoto B&B“, BUAB „Fucus statyba“ ir BUAB „Taurupė“), todėl pareiškėjo veikla buvo nuostolinga. Šiuo metu pareiškėjas neadministruoja nei vienos įmonės (kartu su skundu pateiktas išrašas iš AVNT svetainės), todėl pareiškėjas neturės nei vienos administruojamos įmonės, iš kurios galėtų gauti pajamas. Atsižvelgiant į tai, Įsakymo vykdymas neabejotinai esmingai paveiks pareiškėjo vienintelę veiklą ir finansus, tai yra pareiškėjo veikla bus visiškai sustabdyta.

Pareiškėjas teigia, kad AVNT nepateikė jokių įrodymų, kad yra reali galimybė R. D. vykdyti kitas pareigas, kitoje veiklos srityje, nei nemokumo procesų administratoriaus veiklą. AVNT pati nurodo, kad į R. D. į nemokumo administratorių sąrašą įrašytas 2009 m. lapkričio 23 d., taigi daugiau 15 metų vykdo nemokumo administratoriaus veiklą. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad būtent daugiau nei 15 metų vykdoma nemokumo administratoriaus veikla yra pagrindinė pareiškėjo R. D. veikla ir taip paprastai ir greitai kitos veiklos R. D. vykdyti negalės (bus reikalingos lėšos ir laikas persikvalifikavimui, lėšos ir laikas papildomiems mokymams ir t. t.), todėl to nurodyta žala yra neatitaisoma ir negrįžtama. AVNT nepateikė tokius savo teiginius patvirtinančių įrodymų ir pasisakė tik deklaratyviai.

Pareiškėjas akcentuoja, kad, taikant reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdant Įsakymo galiojimą, įsakymo įsigaliojimas būtų tik atidėtas iki bylos išnagrinėjimo. Jeigu Įsakymas liktų galioti, tuomet būtų taikomos poveikio priemonės ir pareiškėjai šių poveikio priemonių išvengti vis tiek negalėtų. AVNT daro niekuo nepagrįstą išvadą, kad pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones sustabdyti Įsakymo vykdymą, kažkaip savaime bus išvengta atsakomybės ateityje, jeigu skundas nebūtų tenkinamas.

Pareiškėjas pabrėžia, kad yra įprasta, taikant asmeniui atsakomybę, kad toks sprendimas įsigalioja ir ta atsakomybė faktiškai yra pritaikoma tik pasibaigus sprendimo ginčijimo procesams. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas tiesiogiai nenumato tokio reguliavimo, tačiau galima vertinti, kad tokio reguliavimo nebuvimas ir drausminės atsakomybės faktinis pritaikymas nesibaigus teisminiam ginčijimo procesui, galimai gali prieštarauti Konstitucijai ir pažeisti teisingumo ir teisinės valstybės konstitucinius principus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 16 d. nutarties dalies, kuria taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdytas Įsakymo dalies galiojimas dėl nemokumo administratoriui UAB „Nemokumo sprendimai“ ir jo vardu veikusiam darbuotojui nemokumo administratoriui R. D. skirtos poveikio priemonės – teisės būti paskirtiems nemokumo administratoriais administruojant naujų juridinių asmenų nemokumo procesus apribojimą 1 metų laikotarpiui.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutarties dalimi tenkino pareiškėjų prašymą motyvuodamas tuo, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių ir pareiškėjams netekus teisės verstis nemokumo administravimo veikla, tai neabejotinai sukeltų negrįžtamas ir sunkias pasekmes – tiek finansines, netekus pajamų šaltinio (nėra duomenų, kad pareiškėjas turi kitų pajamų), tiek ir nematerialias, t. y. neigiamas pasekmes profesinei reputacijai. Be to, teismui šioje byloje priėmus pareiškėjams palankų sprendimą, ši padaryta žala būtų negrįžtama (jie prarastų vykdomus nemokumo administravimo procesus), nebūtų įmanoma pareiškėjų sugrąžinti į padėtį buvusią iki Įsakymo priėmimo, nebūtų įmanoma atkurti iki tol buvusios padėties (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-248-687/2007). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra konstatavęs, jog tuo atveju, jeigu teismas patenkins pareiškėjo skundą, tiksliai apskaičiuoti ir kompensuoti pareiškėjui padarytą turtinę žalą (negautas pajamas) ir atkurti iki tol buvusią teisinę padėtį gali būti iš esmės neįmanoma (žr. 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-598-502/2020).

Atsakovas nesutinka su skundžiama teismo nutarties dalimi ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į bylos faktines aplinkybes ir taikytiną teisinį reglamentavimą, neatsižvelgė į aktualią teismų praktiką, todėl nepagrįstai ir nemotyvuotai pritaikė pareiškėjų prašytas reikalavimo užtikrinimo priemones. Teismas nepateikė aiškaus, objektyviais duomenimis pagrįsto vertinimo, kodėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šioje byloje laikytinas būtinu.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje yra išvardytos taikytinos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tarp jų – ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas (3 p.).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

Nagrinėjamoje byloje ginčijamu Tarnybos direktoriaus Įsakymu už nustatytus pažeidimus pareiškėjui UAB „Nemokumo sprendimai“ ir R. D. paskirta Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta poveikio priemonė – teisės būti paskirtiems nemokumo administratoriais administruojant naujų juridinių asmenų nemokumo procesus apribojimą 1 metų laikotarpiui.

Pareiškėjai jiems galinčią kilti neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą didelę žalą, jeigu nebūtų pritaikyta prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, sieja su aplinkybe, kad jeigu būtų tenkintas jų skundas, nebūtų įmanoma atkurti iki tol buvusios padėties, žalos atlyginimo galimybės būtų apribotos, nes tiksliai apskaičiuoti ir kompensuoti padarytą turtinę žalą (negautas pajamas) gali būti iš esmės neįmanoma. Teigia, kad visos UAB „Nemokumo sprendimai“ pajamos yra gaunamos iš nemokumo administratoriaus veiklos, tai yra vienintelė pareiškėjo UAB „Nemokumo sprendimai“ veikla. UAB „Nemokumo sprendimai“ dirba 3 darbuotojai, todėl, pareiškėjui negalint vykdyti veiklos, šie darbuotojai turės būti atleidžiami. Pareiškėjas R. D. taip pat dirba tik nemokumo administratoriumi ir jokios kitos darbinės veiklos nevykdo, todėl dėl pritaikytos poveikio priemonės negalės dirbti darbo, dėl kurio yra sudarytos darbo sutartys su juridiniais asmenimis, gali būti atleidžiamas iš darbo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl administraciniu aktu paskirtos analogiškos poveikio priemonės teisinių padarinių, yra nurodęs, kad nors žalos atsiradimo galimybė, taikant tokio pobūdžio poveikio priemones turto administratoriams, visada yra, teisės aktai nenumato, kad skundo dėl akto, kuriuo taikyta tokia poveikio priemonė, padavimas stabdytų jo vykdymą. Tokio akto galiojimo sustabdymas galimas atvejais, kai ginčą dėl tokio akto nagrinėjantis teismas nusprendžia, kad, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-306-624/2023; 2025 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-342-492/2025).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ginčijamu Įsakymu pareiškėjams nustatytas apribojimas taikomas tik sprendžiant dėl naujų juridinių asmenų nemokumo administravimo procesų. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog vien tik galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, sudarančia pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-705-556/2023; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-658-1047/2024 ir kt.). Prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).

Teisėjų kolegijos nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu, kad šiuo atveju yra pagrindas pareiškėjams taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų (finansinių) pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: galima žala ir pareiškėjo galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010; 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011).

Pareiškėjai jiems galinčią kilti neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą didelę žalą, jeigu nebūtų pritaikyta prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, siejo su aplinkybe, kad jeigu būtų tenkintas jų skundas, nebūtų įmanoma atkurti iki tol buvusios padėties, žalos atlyginimo galimybės būtų apribotos, nes tiksliai apskaičiuoti ir kompensuoti padarytą turtinę žalą (negautas pajamas) gali būti iš esmės neįmanoma. Šie pareiškėjų argumentai nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog negautos pajamos kaip nuostoliai yra asmens pagrįstai tikėtinos gauti lėšos, kurias asmuo būtų gavęs iš teisėtos veiklos, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinti šie negautų pajamų nustatymo kriterijai: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, o ne tikėtinomis pajamomis (žr., pvz., 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006, 2012 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012, 2021 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-611/2021).

Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-598-502/2020, kadangi ginčo dalykas šioje bylose nėra analogiškas nagrinėjamai bylai, t. y., kaip ir pagrįstai nurodo atsakovas, administracinėje byloje Nr. eAS-598-502/2020 buvo sprendžiamas klausimas dėl teisės teikti bankroto administravimo paslaugas panaikinimo ir išbraukimo iš sąrašo, t. y. pačios griežčiausios Juridinių asmenų nemokumo įstatyme numatytos poveikio priemonės taikymo, kas suponuoja ir skirtingas pasekmes.

Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 16 d. nutarties dalis dėl Įsakymo dalies galiojimo sustabdymo iki įsiteisės sprendimas šioje administracinėje byloje yra naikintina, o klausimas išsprendžiamas iš esmės – pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetamas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 16 d. nutarties dalį, kuria teismas nusprendė patenkinti pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Nemokumo sprendimai“ ir R. D. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių ir iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdė 2025 m. balandžio 23 d. Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus įsakymo Nr. V4-68 įsakymą „Dėl poveikio priemonių nemokumo administratoriams UAB „Nemokumo sprendimai“, MB „IS GROUP“, R. D. ir V. K. skyrimo“ dalies galiojimą dėl nemokumo administratoriui UAB „Nemokumo sprendimai“ ir jo vardu veikusiam darbuotojui nemokumo administratoriui R. D. skirtos poveikio priemonės – teisės būti paskirtiems nemokumo administratoriais administruojant naujų juridinių asmenų nemokumo procesus apribojimą 1 metų laikotarpiui.

Pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Nemokumo sprendimai“ ir R. D. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmesti.

Kitą Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 16 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan