2017-10-13 Nr. AB-18499-3-61-3-01111-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4617-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01111-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. I. (S. I.), A. I., E. I., D. V. (D. V.), I. K., K. V. (K. V.), K. Y. ir A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. I., A. I., E. I., D. V., I. K., K. V., K. Y. ir A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai S. I., A. I. ir E. I. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (t. I, b. l. 1–8), kuriame prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2017 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-308(00163, 00164, 00165) „Dėl atsisakymo išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiams S. I., A. I., E. I.“; 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų S. I., A. I., E. I. prašymus dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

2. Pareiškėja I. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (t. I, b. l. 81–88), kuriame prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento 2017 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-306(00162) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) pilietei I. K.“; 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

3. Pareiškėja K. Y. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (t. II, b. l. 1–8), kuriame prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento 2017 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-312(00169) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) pilietei K. Y.“; 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

4. Pareiškėjas D. V. ir K. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (t. II, b. l. 80–88), kuriame prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento 2017 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-292(00150, 00151) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiams D. V. ir K. V.“; 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų D. V. ir K. V. prašymą dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

5. Pareiškėja A. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (t. III, b. l. 1–8), kuriame prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento 2017 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-300(00156) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) pilietei A. K.“; 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

6. Pareiškėjai S. I., A. I., E. I., D. V., I. K., K. V., K. Y. ir A. K. skunduose nurodė ir teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovė paaiškino, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) aktyviai vykdyti veiklą pradėjo 2016 m., kuomet jos akcininkė pradėjo teikti informacinių technologijų (toliau – ir IT) paslaugas Lietuvoje. Tais pačiais metais Bendrovė pradėjo teikti personalo atrankos ir nuomos paslaugas. Tuometė Bendrovės akcininkė 2016 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas lygiomis dalimis perdavė D.

V., I. K. ir T. K.. Bendrovės direktoriumi paskirtas S. I.. Pareiškėja K. Y. paskirta valdybos nare, o 2016 m. spalio 12 d. su ja buvo sudaryta darbo sutartis, kadangi ji ketino Bendrovėje eiti bendravimo su galutiniu vartotoju skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas. Pareiškėja A. K. paskirta valdybos nare, o 2016 m. lapkričio 13 d. su ja sudaryta darbo sutartis, kadangi ji ketino eiti techninės pagalbos skyriaus vyresniosios specialistės pareigas. Pareiškėjas D. V. paskirtas valdybos nariu, o 2016 m. spalio 4 d. su juo sudaryta darbo sutartis, kadangi jis ketino eiti technikos vadovo pareigas.

Pareiškėjai kartu su prašymu ir vėliau teiktais papildomais paaiškinimais Migracijos departamentui pateikė daugybę su Bendrovės tiesioginiais klientais sudarytų sutarčių, jų pagrindu atliktus mokėjimus pagrindžiančius įrodymus, Bendrovės finansinius dokumentus, verslo planus, vykdomos Bendrovės veiklos aprašymus ir kitus susijusius dokumentus, iš kurių matyti, kad Bendrovė ne mažiau kaip 6 pastaruosius mėnesius realiai vykdė veiklą. Iš pateiktų finansinių dokumentų matyti, kad Bendrovė gavo pajamas, uždirbo pelną, samdė darbuotojus, mokėjo mokesčius, dėl to negalima daryti išvados, kad Bendrovė fiktyvi bei realiai nevykdė ir nevykdo veiklos.

Tačiau Migracijos departamentas minėtais dokumentais nesivadovavo. Pareiškėjų manymu, skundžiamuose Migracijos departamento sprendimuose nurodomi motyvai, jog tam tikrų Bendrovės klientų veiklos adresų sutapimas, sutarčių sudarymas Bendrovės vadovui nesant fiziškai Lietuvoje ar užsieniečių vadovavimas įmonėms, kurioms Bendrovė teikė paslaugas, nepatvirtina Bendrovės fiktyvumo. Priešingai, Lietuvos verslo centruose yra įregistruota ir veikia daugybė įmonių, todėl vien kelių įmonių veikla viename pastate nepagrindžia įmonių fiktyvumo.

Teisės aktai nedraudžia ir neriboja užsieniečiams vykdyti veiklą Lietuvoje ir sudaryti sutartis nuotoliniu būdu. Be to, pareiškėjai pažymėjo, kad skundžiamuose Migracijos departamento sprendimuose keliamos nepagrįstos abejonės dėl Bendrovės klientės – (duomenys neskelbtini) įsikūrusios įmonės, kadangi ši įmonė samdo ne tik Bendrovę, bet ir daugiau įmonių Baltijos valstybėse, ji turi sąskaitą Latvijoje. Pareiškėjai teigė, kad skundžiamuose Migracijos departamento sprendimuose taip pat nepagrįstai nurodoma, jog Bendrovė neturi tinkamų patalpų veiklai vykdyti.

Šiame kontekste pareiškėjai paaiškino, kad Migracijos departamentui teiktuose paaiškinimuose nurodyta, jog Bendrovė yra sudariusi nuomos sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl patalpų įrengimo. Dėl užtrukusių remonto darbų, Bendrovė įsikūrusi kitose patalpose (duomenys neskelbtini). Šiose patalpose yra iškaba, darbo priemonės. Tuo tarpu pareiškėjų apklausa Migracijos departamente vyko formaliai, nesuteikiant realios galimybės pateikti bei paaiškinti žinomą informaciją apie Bendrovės veiklą. Migracijos departamento specialistai buvo neigiamai nusistatę pareiškėjų atžvilgiu, jiems buvo daromas psichologinis spaudimas, reikalaujant, kad pareiškėjai atsiimtų pateiktus prašymus.

Be to, pareiškėjų manymu, Migracijos departamentas nepagrįstai kelia abejones dėl to, kad Bendrovės vadovas ir akcininkai nenurodė tikslaus nuosavo kapitalo dydžio, kadangi šis dydis yra kintamas, jis keičiasi Bendrovei išrašius ar gavus sąskaitą, išmokėjus darbo užmokestį ar mokesčius, t. y. jis gali kisti kasdien. Pareiškėjai taip pat pabrėžė, kad Bendrovės ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyviai neslėpė, jog yra pažįstami, o vienas iš kriterijų, nulėmusių investuoti Lietuvoje ir persikėlus čia gyventi bei vystyti verslą, buvo tai, kad kartu investuos pažįstami asmenys.

Abiejų bendrovių dalyviai ir valdymo organų nariai yra IT specialistai, tačiau skirtingo profilio. Visose Bendrovės pateiktose sutartyse, pagal kurias Bendrovė yra gavusi įplaukas, aiškiai matyti, kad teikiamos skirtingos paslaugos, nepaisant to, kad paslaugų gavėjas yra ta pati įmonė. Aplinkybė, kad darbo sutartys su pareiškėjais buvo pasirašytos jiems realiai nesant Lietuvoje, pareiškėjų teigimu, taip pat nepagrindžia fakto, kad pareiškėjai kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo metu neužsiėmė teisėta veikla Lietuvoje.

Bendrovė yra Lietuvoje įregistruotas juridinis asmuo ir visi su įdarbinimu susiję dokumentai turi būti rengiami lietuvių kalba, darbo sutartys buvo rengiamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ administracijos darbuotojo. Pareiškėjams buvo pateiktas žodinis sutarčių vertimas, sutartys atsiųstos el. paštu, todėl pareiškėjai jas pasirašė nuotoliniu būdu. Darbo sutartyse nurodyta, kad pareiškėjai pradės dirbti tik jiems gavus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, todėl šiomis sutartimis nebuvo bandoma inicijuoti darbo santykių ir / ar apgaulingai nuslėpti faktines sutarties pasirašymo aplinkybes.

Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Migracijos departamentas nepagrįstai teigia, jog pareiškėjų išvykimas iš Lietuvos vos tik pateikus prašymą pagrindžia, kad jie neužsiėmė bei neketino užsiimti teisėta veikla Lietuvoje. Šiame kontekste pareiškėjai paaiškino, kad iki 2017 m. pradžios turėjo darbinių santykių kilmės valstybėje, kuriuos iki persikėlimo į Lietuvą reikėjo nutraukti. Be to, skundžiamuose Migracijos departamento sprendimuose nepagrįstai teigiama, kad pareiškėjai realiai nevykdė jokios veiklos, o jų atvykimo tikslas į Lietuvą nėra teisėtos veiklos vykdymas.

Pareiškėjams tapus valdybos nariais ir akcininkais, Bendrovė jau vykdė veiklą ir turėjo galiojančių vykdytinų sutarčių su klientais, garantuojančių pajamas ir verslo plėtrą. Bendrovės akcininkai nusprendė veikti pagal sutartą verslo planą ir objektyviai įvertinti, ar Lietuvoje galima išplėtoti Bendrovės veiklą tokiu mastu, kad būtų galimybė atsidėti šiam verslui visiškai ir persikelti į Lietuvą, ar šį verslą valdyti nuotoliniu būdu. Veiklai vykstant geriau ir greičiau nei planuota, Bendrovės akcininkai nusprendė nedelsti ir ėmėsi konkrečių veiksmų dėl dar aktyvesnės verslo plėtros ir persikėlimo į Vilnių.

Akcininkai vedė derybas su pažįstamais IT specialistais (duomenys neskelbtini) dėl jų galimo persikėlimo į Lietuvą plėtoti šios investicijos. Atsižvelgiant į tai, kad nėra lengva įtikinti žmones kardinaliai keisti gyvenamąją vietą, darbą, buitį, buvo sutarta, jog jiems bus suteikta svarbi užduotis – dirbti pagal darbo sutartis IT specialistais Bendrovėje, taip pat prisidėti prie strateginių verslo planų, dirbant Bendrovės valdyboje. Siekiant dar labiau motyvuoti Bendrovės valdybos narius, buvo sutarta, kad pareiškėjai gaus darbo užmokestį bei 50 proc.

įmonės pelno tantjemų pavidalu. Bendrovės akcininkai, valdybos nariai ir vadovas sprendė einamuosius Bendrovės klausimus. Šie klausimai buvo aptarinėjami ir konkretūs sprendimai priimami laisva forma el. būdu: el. paštu, „Skype“, „Viber“ programėlėmis, telefonu. Prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo metu Bendrovėje dirbo 4 darbuotojai, o šiuo metu dirba 6 darbuotojai. Nuomojami Bendrovės darbuotojai neprivalo lankytis Bendrovės biure ir neprivalo žinoti kitų Bendrovės darbuotojų ar kitų panašių aplinkybių, nes nuolat dirba pas Bendrovės klientus.

7. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjų skundais nesutiko, prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.

8. Migracijos departamentas atsiliepimuose į pareiškėjų skundus (t. IV, b. l. 1–10; t. VI, b. l. 1–10; t. VIII, b. l. 1–10; t. X, b. l. 1–10; t. XII, b. l. 1–10; t. XIII, b. l. 14–23) nurodė ir teismo posėdžio metu atsakovo atstovė paaiškino, kad nesutinka su pareiškėjų nurodytomis aplinkybėmis, jog Migracijos departamentas neatsižvelgė į pareiškėjų parteiktas sutartis su klientais, jų pagrindu atliktus mokėjimus pagrindžiančius dokumentus, finansinius dokumentus, verslo planus, vykdomos Bendrovės veiklos aprašymus ir kitus su Bendrovės veikla susijusius dokumentus.

Pažymėjo, kad įmonės sudarytos sutartys dėl paslaugų teikimo, kasos pajamų orderiai ar finansinės ataskaitos savaime nepatvirtina, jog įmonė atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus arba, kad įmonė nėra fiktyvi. Siekiant nustatyti, kad nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindų, vertinama ne pateiktų dokumentų gausa, o šių dokumentų turinys, išvados daromos visų pareiškėjų pateiktų bei Migracijos departamento savarankiškai surinktų duomenų visumoje.

Pareiškėjai, kreipdamiesi dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo, pateikė 2016 m. sausio 20 d. su UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri registruota adresu (duomenys neskelbtini) (Migracijos departamento duomenimis, šiuo adresu yra registruota daug įmonių, kurių dalyviai užsieniečiai), sudarytą paslaugų teikimo sutartį dėl teisinių (konsultacinių) paslaugų (IT sistemų, vidinių duomenų valdymo sistemų), 2016 m. gegužės 30 d. išrašytą sąskaitą faktūrą ir 2016 m. birželio 30 d. išrašytą UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderį 50,00 Eur sumai, minėtos bendrovės direktorė ir akcininkė yra užsienietė, turinti leidimą laikinai gyventi; 2016 m. vasario 2 d. su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytą paslaugų teikimo sutartį dėl konsultacijų paslaugų ir tris (2016 m. kovo 9 d., 2016 m. balandžio 18 d., 2016 m. liepos 21 d.) išrašytas sąskaitas faktūras bei tris (2016 m. kovo 18 d., 2016 m. gegužės 19 d., 2016 m. liepos 21 d.) UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašytus kasos pajamų orderius po 700,00 Eur; 2016 m. vasario 2 d. su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytą paslaugų teikimo sutartį dėl teisinių (dokumentų ruošimo) paslaugų (2016 m. balandžio 5 d.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ pervedė į Bendrovės banko sąskaitą 50,00 Eur, o 2016 m. rugpjūčio 12 d. minėtai bendrovei išrašyta sąskaita faktūra bei kasos pajamų orderis 60,00 Eur sumai); 2016 m. rugpjūčio 25 d. su (duomenys neskelbtini) įmone (duomenys neskelbtini) sudarytą sutartį dėl paslaugų teikimo kuriant, diegiant ir aptarnaujant programinę įrangą, minėta (duomenys neskelbtini) įmonė už suteiktas paslaugas 2016 m. rugsėjo 28 d. į Bendrovės banko sąskaitą iš Latvijos Respublikos banke esančios sąskaitos pervedė 54 500,00 Eur avansą, o Migracijos departamento Imigracijos skyriui nebuvo paaiškinta, kur ir kokiu būdu bus teikiamos paslaugos šiai įmonei (buvo pateiktas tik paslaugų teikimo grafikas), todėl Migracijos departamentui kilo pagrįstų įtarimų, kad sutartimi su (duomenys neskelbtini) įmone ir šiuo pagrindiniu pavedimu buvo siekiama imituoti aktyvią ir didelės apimties Bendrovės veiklą, o iš tikrųjų ji buvo sudaryta tik tam, kad užsieniečiai, pateikę prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi, atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytas sąlygas; 2016 m. rugsėjo 15 d. su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytą sutartį dėl darbuotojų nuomos paslaugų bei dvi 2016 m. rugsėjo 30 d. išrašytas sąskaitas faktūras už paslaugas už 2016 m. rugsėjo ir spalio mėn. (UAB „(duomenys neskelbtini)“ į Bendrovės sąskaitą 2016 m. spalio 17 d. pervedė 304,89 Eur, 2016 m. spalio 28 d.

– 624,79 Eur, 2016 m. lapkričio 15 d. – 893,07 Eur); pagal Bendrovės banko sąskaitos išrašą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. rugsėjo 30 d. pervedė į Bendrovės sąskaitą 50,00 Eur, tačiau sutartis, kurios pagrindu buvo atliktas pavedimas, Migracijos departamentui pateikta nebuvo; 2016 m. spalio 27 d. su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytą reklamos paslaugų sutartį dėl reklamos gamybos ir reklamos paslaugų bei tą pačią dieną išrašytą sąskaitą faktūrą 4 900,00 Eur sumai, t. y. visai sutarties sumai (2016 m. spalio 28 d., t. y. kitą dieną po sutarties pasirašymo, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pervedė į Bendrovės sąskaitą 4 900,00 Eur), šią sutartį pasirašė S. I., kurio tuo metu nebuvo Lietuvoje;

šešias 2016 m. rugpjūčio 22 d., 2016 m. rugsėjo 2 d., 2016 m. rugsėjo 22 d., 2016 m. rugsėjo 28 d., 2016 m. spalio 3 d. ir 2016 m. spalio 20 d. sudarytas atlygintinų paslaugų sutartis dėl personalo paieškos ir atrankos (2016 m. spalio 3 d. ir 2016 m. spalio 23 d. sutartis Bendrovės vardu pasirašė S. I., kurio tuo metu Lietuvoje nebuvo), šių sutarčių vykdymą patvirtinantys dokumentai Migracijos departamentui nebuvo pateikti, be to, abejonių dėl šių sutarčių realumo kelia ir tai, kad 2016 m. rugsėjo 20 d. sutartis sudaryta su UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri yra įsteigta 2013 m. balandžio 18 d., tačiau iki šiol joje nebuvo įdarbintas nei vienas asmuo, o jos direktorius – užsienietis; 2016 m. rugsėjo 22 d. ir 2016 m. rugsėjo 28 d. sudarytos sutarys su įmonėmis, kurioms vadovauja ta pati direktorė (UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė D.

L.), o vienos iš jų buvęs registracijos adresas yra (duomenys neskelbtini); 2016 m. spalio 20 d. sudaryta sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuris įsteigtas 2014 m. rugpjūčio 28 d., tačiau jame iki šiol nėra įdarbintas nei vienas asmuo, jis registruotas adresu (duomenys neskelbtini), o jo direktorius yra užsienietis. Migracijos departamente 2017 m. vasario 28 d. buvo gauti papildomi dokumentai, tačiau buvo nustatyta, kad dalis dokumentų jau buvo pateikta anksčiau, o dalis jų nepatvirtina UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams, kadangi sudaryti po pareiškėjų kreipimosi dėl leidimų laikinai gyventi, likusią dalį dokumentų Migracijos departamentas įvertino ir vertinimą pateikė ginčijamuose sprendimuose.

Nors Bendrovės 2017 m. vasario 28 d. veiklos aprašyme teigiama, kad Bendrovė aktyvią veiklą vykdo nuo 2016 m., kuomet Bendrovės akcininkė S. P. pradėjo teikti IT paslaugas Lietuvos Respublikoje, pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinės sistemos duomenis S. P. niekada nėra Lietuvos Respublikoje dirbusi. 2017 m. vasario 28 d. Migracijos departamentui buvo pateikta 2016 m. rugsėjo 13 d. su UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri registruota adresu (duomenys neskelbtini), sudaryta tarpininkavimo paslaugų sutartis, tačiau nebuvo pateikta jokių Bendrovės atsiskaitymą už paslaugas UAB „(duomenys neskelbtini)“ patvirtinančių dokumentų.

Migracijos departamentui pagrįstos abejonės dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ teisėtos veikos kilo ir dėl Bendrovės panašumų su kita įmone, kurioje teisėtos veiklos pagrindu leidimus laikinai gyventi siekė gauti 8 užsieniečiai – UAB „(duomenys neskelbtini)“. Migracijos departamentas nustatė, kad abi bendrovės įsteigtos 5 dienų skirtumu, jų įstatinis kapitalas vienodas, jos registruotos tuo pačiu adresu (laikino veiklos vykdymo adresas taip pat tas pats), identiška jų valdymo organų struktūra, panašaus dydžio nuosavas kapitalas, pinigai balanse ir pardavimo pajamos, nei viena iš jų neturi ilgalaikio turto, deklaruojamas iš esmės tų pačių paslaugų teikimas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ teikė paslaugas mažiausiai 5 toms pačioms įmonėms kaip ir UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Migracijos departamentui abejonių kėlė ir tai, kad (duomenys neskelbtini) įmonė nusprendė bendradarbiauti su dviem Lietuvos Respublikoje registruotomis, ypač mažomis, bendrovėmis, kurios abi teiks IT paslaugas, be to, į abiejų bendrovių sąskaitas 2016 m. rugsėjo mėn. pabaigoje pervedė daugiau nei po 50 000,00 Eur už dar nesuteiktas paslaugas. Migracijos departamentas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kas realiai teikė Bendrovės paslaugas pagal pateiktas sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, kadangi 2016 m. rugsėjo 21 d.

Bendrovėje pagal Sodros informacinės sistemos duomenis dirbo tik A. S.. UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra trys akcininkai, valdyba sudaryta iš 6 užsieniečių, tačiau S. I. apklausos Migracijos departamente metu negalėjo nurodyti valdybos narių funkcijų, paaiškinti tokio didelio valdybos narių skaičiaus. Be to, Migracijos departamentui nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyviai ir valdybos nariai yra IT specialistai. Nors 2016 m. spalio 3 d. Vilniuje vyko Bendrovės visuotinis akcininkų susirinkimas, kurio metu nuspręsta paskirti naują direktorių bei sudaryti valdybą ir išrinkti 6 valdybos narius, tuo metu nei vieno Bendrovės akcininko nebuvo Lietuvos Respublikoje.

Su Bendrovės akcininkais, valdybos nariais ir direktoriumi Vilniuje sudarytos darbo sutartys taip pat tuo metu, kai jų nebuvo Lietuvos Respublikoje. Migracijos valdybos 2017 m. kovo 10 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-10250 nurodyta, kad 2017 m. sausio 24 d. buvo nuvykta adresu (duomenys neskelbtini), patikrinti, ar Bendrovė vykdo veiklą šiuo adresu. Pirmajame aukšte buvo rastas Bendrovės biuras (vienas kabinetas), ant durų buvo Bendrovės iškaba, tačiau darbuotojų biure nebuvo. Buvo išsiųsti kvietimai darbuotojoms A. G., A. J., O.

K. 2017 m. vasario 9 d. atvykti į Migracijos valdybą. A. G. 2017 m. vasario 10 d. atvykusi į Migracijos valdybą paaiškino, kad ji dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ konditerinių paslaugų pardavėja adresu (duomenys neskelbtini). Ji teigė, kad jos pagrindinis darbdavys, kiek jai žinoma, yra UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau ji yra išnuomota UAB „(duomenys neskelbtini)“, taip pat nurodė, kad ją įdarbino UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovė, daugiau apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ ji nieko negalėjo pasakyti – nežinojo kur yra Bendrovės biuras, nes niekada jame nebuvo, taip pat nežinojo, kas yra Bendrovės direktorius, kuo Bendrovė užsiima, kokias paslaugas teikia, teigė, kad kitų Bendrovės darbuotojų nepažįsta.

Kitos dvi darbuotojos į apklausą neatvyko, o 2017 m. kovo 2 d. iš el. pašto (duomenys neskelbtini) buvo gauti A. J. ir O. K. paaiškinimai, kurie nebuvo pasirašyti saugiu el. parašu, todėl nėra galimybės nustatyti, jog paaiškinimus rašė pačios darbuotojos. A. J. nurodė, kad Bendrovėje dirba konditere ir ji yra nuomojama UAB „(duomenys neskelbtini)“, Bendrovės biure nebuvo, nes jos darbo vieta UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose. O. K. nurodė, kad dirba valytoja ir yra nuomojama UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios patalpose dirba.

Tačiau pateiktose Bendrovės darbuotojų, Lietuvos Respublikos piliečių, kurie yra nuomojami kitoms įmonėms, darbo sutartyse nėra nuostatos dėl darbuotojų laikinojo įdarbinimo. Taigi, akivaizdu, jog minėtos darbuotojos jokių funkcijų UAB „(duomenys neskelbtini)“ nevykdo, o pagal Migracijos departamentui pateiktą sutartį, sudarytą tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, darbo užmokestį su visais mokesčiais bei paslaugų tiekėjo marža už įdarbinimo paslaugas UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumoka UAB „(duomenys neskelbtini)“, t. y. būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ padengia visas su išnuomoto darbuotojo išlaikymu susijusias išlaidas, kurias perveda UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri iš gautų pagal sutartį lėšų išmoka savo darbuotojams atlyginimą.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 7 d. sprendimu (t. XV, b. l. 22–34) pareiškėjų skundus atmetė kaip nepagrįstus.

9.1. Teismas nustatė, kad S. I. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė 2016 m. lapkričio 21 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje pagrindu. Prašymo grafoje „Duomenys apie sutuoktinį arba asmenį, su kuriuo sudaryta sutartis“ nurodė K. Y., o grafoje „Duomenys apie vaikus (neatsižvelgiant į amžių)“ nurodė E. I. ir A. I..

9.2. K. Y. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai taip pat pateikė 2016 m. lapkričio 21 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje pagrindu. Prašymo grafoje „Duomenys apie sutuoktinį arba asmenį, su kuriuo sudaryta sutartis“ nurodė S. I., o grafoje „Duomenys apie vaikus (neatsižvelgiant į amžių)“ nurodė E. I. ir A. I..

9.3. E. I. ir A. I. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė 2016 m. lapkričio 21 d. prašymus išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai.

9.4. I. K. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė 2016 m. lapkričio 21 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje pagrindu. Prašymo grafoje „Duomenys apie sutuoktinį arba asmenį, su kuriuo sudaryta sutartis“ nurodė D. V., o grafoje „Duomenys apie vaikus (neatsižvelgiant į amžių)“ nurodė K. V..

9.5. D. V. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė 2016 m. lapkričio 21 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje pagrindu. Prašymo grafoje „Duomenys apie sutuoktinį arba asmenį, su kuriuo sudaryta sutartis“ nurodė I. K., o grafoje „Duomenys apie vaikus (neatsižvelgiant į amžių)“ nurodė K. V..

9.6. K. V. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė 2016 m. lapkričio 21 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai.

9.7. A. K. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė 2016 m. lapkričio 25 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje pagrindu.

9.8. Iš bylos duomenų teismas taip pat nustatė, kad ginčijami Migracijos departamento sprendimai priimti vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais. Šiame kontekste teismas, įvertinęs kartu su prašymais išduoti leidimus laikinai gyventi pareiškėjų Migracijos departamentui pateiktus dokumentus, pažymėjo, jog tarp (duomenys neskelbtini) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytas 2016 m. rugpjūčio 25 d. susitarimas dėl paslaugų kuriant, įdiegiant ir aptarnaujant programinę įrangą teikimo, o 2016 m. rugsėjo 28 d. minėta (duomenys neskelbtini) įmonė (duomenys neskelbtini) į Bendrovės sąskaitą pervedė 54 500,00 Eur, tačiau duomenų, patvirtinančių realias UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteiktas paslaugas nurodytai (duomenys neskelbtini) įmonei, pareiškėjai Migracijos departamentui nepateikė, o apklausų, vykusių Imigracijos skyriuje, metu, negalėjo paaiškinti, kur ir kokiu būdu bus teikiamos paslaugos.

Tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryta 2016 m. spalio 27 d. reklamos paslaugų teikimo sutartis, tą pačią dieną išrašyta sąskaita faktūra 4 900,00 Eur sumai, t. y. visai sutarties sumai, o kitą dieną po sutarties pasirašymo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pervedė į Bendrovės sąskaitą 4 900,00 Eur, tačiau Migracijos departamentas nustatė, jog minėta sutartis sudaryta Bendrovės direktoriui nesant Lietuvos Respublikoje. Dvi sutartys 2016 m. spalio 3 d. ir 2016 m. spalio 20 d. taip pat buvo pasirašytos Bendrovės direktoriui nesant Lietuvoje.

Tuo tarpu įrodymų, patvirtinančių, kad pagal sutartis paslaugos buvo realiai vykdomos, pareiškėjai Migracijos departamentui nepateikė. Tarp UAB „(duomenys neskelbtini) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryta 2016 m. rugsėjo 2 d. sutartis, tačiau Sodros informacinės sistemos 2017 m. kovo 17 d. duomenimis UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo įmonės įregistravimo dienos (2013 m. balandžio 18 d.) iki šios dienos nedirbo nei vienas darbuotojas. Teismas taip pat nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius – A. K. (A.

K.), o UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė – D. L., be to, vienos iš šių įmonių buvęs registracijos adresas yra (duomenys neskelbtini). UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. spalio 20 d. sudaryta sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“ centru, kuris įsteigtas 2014 m. rugpjūčio 28 d., tačiau Sodros informacinės sistemos 2017 m. kovo 17 d. duomenimis nuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ centro įregistravimo dienos (2014 m. rugpjūčio 28 d.) iki šios dienos jame nedirbo nei vienas asmuo, o jo adresas yra (duomenys neskelbtini), direktorius – O.

P.. UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos aprašyme nurodyta, jog kol įdarbinimo paslaugoms tarpininkavo UAB „(duomenys neskelbtini)“, buvo įdarbinti trys darbuotojai, tačiau Migracijos departamentui nebuvo pateikti Bendrovės atsiskaitymą už paslaugas patvirtinantys dokumentai. Taip pat byloje nėra duomenų, kas realiai teikė Bendrovės paslaugas pagal pateiktas sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, o Migracijos departamento duomenimis nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki 2016 m. rugsėjo 21 d.

Bendrovėje dirbo vienas asmuo, kurio atlyginimas buvo nuo 6,39 Eur/mėn. iki 13,01 Eur/mėn. Be to, Migracijos departamentas nustatė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi panašumų su kita įmone – UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje teisėtos veiklos vykdymo pagrindu leidimus laikinai gyventi siekė gauti užsieniečiai (3 akcininkai ir 5 valdybos nariai). Abi bendrovės įsteigtos 5 dienų skirtumu, jų įstatinis kapitalas vienodas, jos registruotos tuo pačiu adresu, laikino veiklos vykdymo adresas tas pats, identiška valdymo organų struktūra, panašaus dydžio kapitalas, pinigai balanse ir pardavimo pajamos, nei viena bendrovė neturi ilgalaikio turto, deklaruojamas tų pačių paslaugų teikimas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ teikia paslaugas mažiausiai 5 toms pačioms įmonėms, kaip ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) įmonė (duomenys neskelbtini) į abiejų bendrovių sąskaitas 2016 m. rugsėjo pabaigoje pervedė daugiau nei 50 000,00 Eur.

Kita vertus, pareiškėjų teigimu, abiejų bendrovių dalyviai ir valdymo organų nariai yra IT specialistai, tačiau skirtingo profilio, o visose Bendrovės pateiktose sutartyse, pagal kurias Bendrovė yra gavusi įplaukas, matyti, kad teikiamos skirtingos paslaugos, nepaisant to, kad paslaugų gavėjas yra ta pati įmonė. Atitinkamai, teismo vertinimu, bendrovių valdymo struktūros bei veiklos pobūdžio panašumas nepatvirtina, jog įmonė užsiima neteisėta veikla, tačiau tai, kad abiejų bendrovių panašaus dydžio kapitalas, pinigai balanse ir pardavimo pajamos, nei viena bendrovė neturi ilgalaikio turto, o (duomenys neskelbtini) įmonė (duomenys neskelbtini) į abiejų bendrovių sąskaitas 2016 m. rugsėjo pabaigoje pervedė daugiau nei 50 000,00 Eur, kelia pagrįstų abejonių dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ teisėtos veiklos.

Teismas taip pat akcentavo, kad Migracijos departamentas nustatė, jog UAB „(duomenys neskelbtini) nedirba 3 darbuotojai, šią aplinkybę patvirtina Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus specialistės 2017 m. kovo 10 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-10250 nurodytos aplinkybės, jog 2017 m. vasario 10 d. į Migracijos valdybą atvyko A. G. ir paaiškino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirba konditerinių paslaugų pardavėja nuo 2016 m. rugsėjo 21 d., jai mokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus darbo užmokestis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojus išnuomoja įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios pagrindinė veikla konditerinių prekių pardavimas, atlyginimą gauna iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau ji negali pasakyti apie įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, nes nežino, kuo ši Bendrovė užsiima, kokias paslaugas teikia.

Be to, iš el. pašto (duomenys neskelbtini) 2017 m. kovo 2 d. buvo gautas A. J. paaiškinimas, nepatvirtintas saugiu el. parašu, kuriame ji nurodė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirba konditere, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindinė veikla yra darbuotojų nuoma, ją UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuomoja UAB „(duomenys neskelbtini)“, ji UAB „(duomenys neskelbtini)“ ofise, adresu (duomenys neskelbtini), nebuvo. Tą pačią dieną ir iš to paties el. pašto buvo gautas O. K. el. laiškas, kuris nebuvo patvirtintas saugiu el. parašu, kuriame ji nurodė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirba valytoja, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindinė veikla – darbuotojų paieška ir nuoma, ją UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuomoja UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Iš bylos duomenų teismas taip pat nustatė, jog pagal 2016 m. rugsėjo 15 d. tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytą sutartį darbo užmokestį su visais mokesčiais bei paslaugų tiekėjo marža už įdarbinimo paslaugas UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumoka UAB „(duomenys neskelbtini)“, t. y. būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ padengia visas su išnuomoto darbuotojo išlaikymu susijusias išlaidas, kurias perveda UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri iš gautų pagal sutartį lėšų išmoka savo darbuotojams atlyginimą.

Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad sutinka su Migracijos departamento vertinimu, jog įstatymų leidėjas, įtvirtinęs reikalavimą įmonėje įdarbinti visai dienai ne mažiau kaip 3 Lietuvos Respublikos piliečius ar nuolat Lietuvoje gyvenančius užsieniečius, siekė griežtinti fiktyvių įmonių steigimą bei užsieniečių, kurie siekia tik gauti leidimus laikinai gyventi, o ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, kontrolę, taigi, nagrinėjamu atveju, siekiant atitikti Įstatymo nustatytus reikalavimus, Bendrovėje turėjo dirbti ne mažiau 3 Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat gyvenančių užsieniečių, kurių pagrindinis darbas ir funkcijų vykdymas yra Bendrovėje, kuri juos įdarbino, o ne Bendrovėje, kuriai jie buvo išnuomoti.

Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedirba 3 Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat gyvenantys užsieniečiai.

9.9. Teismas, įvertinęs Migracijos departamentui pateiktus dokumentus ir nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis Įstatymo 2 straipsnio 6 dalies, 35 straipsnio 1 dalies 2, 14 ir 14 punktų, 45 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktų bei 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktų nuostatomis, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjų kartu su prašymais išduoti leidimą laikinai gyventi pateikti duomenys savaime nepatvirtina ne mažiau kaip 6 pastaruosius mėnesius iki pareiškėjų kreipimosi dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo Bendrovės veiklos realumo – pateikiamais dokumentais siekiama imituoti Bendrovės vykdomą veiklą ar joje dirbančius darbuotojus, todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti.

9.10. Teismas kartu pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimo Nr. 79 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ 22.3.3 punktas nustato, jog Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje. Siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybių (piktnaudžiavimo šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita). Tuo tarpu byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina abejones dėl pareiškėjų buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo bei sąlygų, sąžiningo šių užsieniečių siekio užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, todėl konstatuotina, kad pareiškėjai siekė piktnaudžiauti nustatytomis migracijos procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjų veiksmus, siekiant gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad nagrinėjamu atveju gali kilti šių užsieniečių nelegalios migracijos grėsmė. Teismas taip pat pabrėžė, kad bylos duomenimis nenustatytam, jog pareiškėjai atitiktų kitas Įstatyme nustatytas sąlygas gauti leidimus laikinai gyventi.

9.11. Apibendrindamas, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas turėjo teisėtą pagrindą taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktų nuostatas ir atsisakyti išduoti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų skundus, remiantis juose išdėstytais argumentais, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti, o ginčijami Migracijos departamento sprendimai paliktini galioti. Atitinkamai, netenkinus pareiškėjų prašymų panaikinti skundžiamus Migracijos departamento sprendimus, netenkinami ir išvestiniai pareiškėjų skundų reikalavimai įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymus dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

III. 10. Pareiškėjai S. I., A. I., E. I., D. V., I. K., K. V., K. Y. ir A. K. pateikė apeliacinį skundą (t. XV, b. l. 36–45), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundus tenkinti. Pareiškėjai mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas netinkamai įvertinus nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, todėl yra nepagrįstas ir turi būti panaikintas. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis ir argumentais, kaip pareiškėjų skundai, pateikti pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjai papildomai akcentuoja šias aplinkybes:

10.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad Įstatymo 45 straipsnio prasme pagrindinis darbuotojų darbas ir funkcijų vykdymas turi būti atliekamas juos įdarbinusioje Bendrovėje, o ne bendrovėje, kuriai darbuotojai yra laikinai išnuomojami. Šiuo aspektu pareiškėjai pažymi, jog viena iš pagrindinių Bendrovės veiklos sričių yra personalo / darbuotojų nuoma arba darbuotojų įdarbinimas per laikinojo įdarbinimo įmonę (Bendrovę) laikinojo darbo naudotojams (Bendrovės klientams). Ši veikla yra reglamentuojama specialiuose teisės aktuose, t. y. Lietuvos Respublikos darbo kodekse bei Lietuvos Respublikos įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatyme, o pareiškėjų prašymų dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo nagrinėjimo metu Valstybinė darbo inspekcija atsakovo iniciatyva atliko Bendrovės darbuotojų įdarbinimo aplinkybių ir su jais sudarytų darbo sutarčių teisėtumo vertinimą bei konstatavo, kad tarp Bendrovės ir darbuotojų sudarytos darbo sutartys atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė. Tuo tarpu įstatymų leidėjas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte tiesiogiai neįtvirtino ribojimų, eliminuojančių laikinus darbuotojus iš darbuotojų sąvokos šio straipsnio prasme, ir nenustatė papildomų darbuotojui keliamų reikalavimų. Taigi, pareiškėjų manymu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad Bendrovės darbuotojai faktiškai nedirba Bendrovėje.

10.2. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl tariamo teisėtos veiklos Lietuvoje nevykdymo yra neobjektyvios, padarytos neįsigilinus į bylos medžiagą. Šiame kontekste pareiškėjai pabrėžia, kad pateikė netgi daugiau dokumentų, patvirtinančių realias Bendrovės suteiktas paslaugas Bendrovės kontrahentams, nei reikalaujama pagal Įstatymą. Be to, kartu su minėtais dokumentais buvo pateiktas ir Bendrovės klientų sąrašas su atsakingų asmenų kontaktais (telefono numeriais, el. pašto adresais), todėl atsakovas turėjo visas galimybes tiesiogiai kreiptis į Bendrovės verslo partnerius, siekdamas išsiaiškinti jam rūpimus klausimus dėl kilusių abejonių.

10.3. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai teigia, kad pareiškėjai vykdytos apklausos metu neva negalėjo paaiškinti, kur ir kokiu būdu bus teikiamos paslaugos. Priešingai, iš byloje esančių Bendrovės akcininkų ir direktoriaus apklausos protokolų matyti, kad jie apklausų metu įvardino Bendrovės klientus, su jais sudarytas sutartis bei visus Bendrovės darbuotojus, jų darbo funkcijas ir įmones, kurioms jie buvo išnuomoti. Be to, apklausti pareiškėjai nurodė, kad, atsižvelgiant į kalbos barjerą bei negalėjimą kol kas faktiškai būti Lietuvoje, darbuotojų nuoma visą laiką rūpinosi Bendrovės vadybininkas R. P., o informacinių technologijų paslaugos šiuo metu nėra teikiamos, kadangi jas turi teikti į Lietuvą atvykstantys akcininkai ir valdybos nariai, kurie, vadovaujantis su jais sudarytomis darbo sutartimis, pradėti dirbti, t. y. atlikti jiems pagal darbo pareigybes priskirtas darbo funkcijas, galės tik gavę leidimus laikinai gyventi Lietuvoje. Tuo tarpu byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai keletą pastarųjų metų dirbo informacinių technologijų paslaugas teikiančioje bendrovėje ir buvo įgiję tinkamą kvalifikaciją atlikti Bendrovėje numatytas darbo funkcijas.

10.4. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintu Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), užsieniečio apklausa jam faktiškai nesant Lietuvoje yra atliekama Lietuvos konsulinėje įstaigoje, tačiau nagrinėjamu atveju, pareiškėjams pateikus prašymus dėl jų apklausos vykdymo jų kilmės valstybėse esančiose Lietuvos konsulinėse įstaigose, atsakovas šių prašymų netenkino bei jokių oficialių, motyvuotų atsakymų nepateikė, o reikalavo pareiškėjų asmeniškai atvykti į Lietuvą, tokiu būdu pažeisdamas teisės aktų nustatytą apklausos vykdymo procedūrą.

11. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą (XV t., b. l. 52–60) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodo, jog sutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, mano, kad teismas išsamiai, atidžiai ir visapusiškai išnagrinėjo bei įvertino visas faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovo atsiliepimai į pareiškėjų skundus, pateiktus pirmosios instancijos teismui.

11.1. Atsakovas papildomai pažymi, kad siekiant nustatyti, ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindų, vertinama ne pateiktų dokumentų gausa, o šių dokumentų turinys, išvados yra daromos visų pareiškėjų pateiktų bei Migracijos departamento savarankiškai surinktų duomenų visumoje. Šiuo aspektu atsakovas nurodo, kad, kilus pagrįstų abejonių dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ fiktyvumo bei pareiškėjų ketinimų vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje realumo, Migracijos departamentas pareiškėjams išsiuntė kvietimus atvykti apklausai bei papildomų dokumentų pateikimui (pareiškėjams buvo suteikti pakankamai ilgi ir protingi laikotarpiai jų atvykimui). Be to, prieš ir po pareiškėjų apklausų vyko pokalbiai su pareiškėjais ir jų advokatais telefonu, kelis kartus išaiškinant jų situaciją ir suteikiant visas galimybes pareiškėjams pateikti papildomą informaciją. Taigi, pareiškėjų apeliacinio skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas nesivadovavo jų pateiktais dokumentais bei nesuteikė jiems galimybės pasisakyti, yra nepagrįsti, o aplinkybė, kad pareiškėjai nesutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo atliktu dokumentų įvertinimu, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

11.2. Atsakovas taip pat pabrėžia, kad pareiškėjų apeliacinio skundo teiginiai apie apklausos metu vykdytą psichologinį spaudimą yra nepagrįsti, tai išimtinai pareiškėjų subjektyvi įvykių interpretacija, neparemta objektyviai egzistuojančiomis aplinkybėmis ir nepatvirtinanti, jog Bendrovė atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, ir nesudaranti pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą.

11.3. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad aplinkybė, jog Bendrovėje įdarbinti darbuotojai formaliai šioje įmonėje gauna darbo užmokestį, savaime nepatvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus dėl trijų Lietuvos Respublikos piliečių arba Lietuvoje nuolat gyvenančių užsieniečių įdarbinimo įmonėje. Šiame kontekste atsakovas pažymi, kad pagal paslaugų teikimo sutartį, sudarytą tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, laikinojo įdarbinimo paslaugų kainą sudaro: laikinojo darbuotojo darbo užmokestis netto, laikinojo darbuotojo mokami mokesčiai nuo darbo užmokesčio į valstybės biudžetą, paslaugos teikėjo (t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“) už laikinąjį darbuotoją mokami mokesčiai nuo darbo užmokesčio į valstybės biudžetą, įmoka nepanaudotų atostogų fondui, paslaugos teikėjo marža už laikinojo įdarbinimo paslaugą bei pridėtinės vertės mokestis, jei jis bus taikomas. Taigi, pagal šią sutartį darbo užmokestį su visais mokesčiais bei paslaugų teikėjo marža už įdarbinimo paslaugas Bendrovei sumoka UAB „(duomenys neskelbtini)“, t. y. būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ padengia visas su išnuomoto darbuotojo išlaikymu susijusias išlaidas, kurias perveda iš savo lėšų Bendrovei, kuri iš gautų pagal sutartį lėšų ir išmoka savo darbuotojams atlyginimą. Taigi, atsakovo manymu, šiuo atveju yra akivaizdus pareiškėjų siekis piktnaudžiauti galiojusiomis procedūromis, formaliai įdarbinant savo įmonėje darbuotojus ir neturint išlaidų dėl darbuotojų išlaikymo bei gaunant iš šio įdarbinimo materialinę naudą. Be to, su UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojais buvo sudaromos ne laikinojo įdarbinimo sutartys, kaip tai yra numatyta Lietuvos Respublikos įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatyme, bet paprastos darbo sutartys. Migracijos departamento vertinimu, tokia situacija, kai Bendrovėje įdarbinti darbuotojai iš tikrųjų dirba ir funkcijas atlieka kitoje įmonėje, neatitinka įstatymų leidėjo tikslų ir negali būti pripažinta tinkamu Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų vykdymu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 12. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-308(00163, 00164, 00165) „Dėl atsisakymo išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiams S. I., A. I., E. I.“, 2017 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-306(00162) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) pilietei I. K.“, 2017 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-312(00169) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) pilietei K. Y.“, 2017 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-292(00150, 00151) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiams D. V. ir K. V.“, 2017 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-300(00156) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) pilietei A. K.“, teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų S. I., A. I., E. I., D. V., I. K., K. V., K. Y. ir A. K. prašymus dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

13. Pareiškėjams apskundus nurodytus Migracijos departamento sprendimus, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 7 d. sprendimu jų skundus atmetė kaip nepagrįstus.

14. Pareiškėjai, paduotame apeliaciniame skunde, prašydami panaikinti minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. sprendimą, šį prašymą iš esmės motyvuoja tuo, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamento buvo pateikta netgi daugiau dokumentų, patvirtinančių realias Bendrovės suteiktas paslaugas Bendrovės kontrahentams, nei reikalaujama pagal Įstatymą, taip pat nėra pagrindo spręsti, kad Bendrovės darbuotojai faktiškai nedirba Bendrovėje, o byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjai keletą pastarųjų metų dirbo IT paslaugas teikiančioje bendrovėje ir buvo įgiję tinkamą kvalifikaciją atlikti Bendrovėje numatytas darbo funkcijas, tuo tarpu atsakovas nesiėmė visų priemonių, siekdamas išsiaiškinti jam rūpimus klausimus dėl kilusių abejonių.

15. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacinio skundo ribose patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.) ir nenustatęs ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų konstatuoja, kad jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo: bylos duomenimis, (duomenys neskelbtini) piliečiai I. K., D. V., S. I., K. Y. ir (duomenys neskelbtini) pilietė A. K., tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, o K. V., A. I., E. I. – šeimos susijungimo atvejo pagrindu, 2016 m. lapkričio 21 ir 25 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) pateikė prašymus skubos tvarka išduoti leidimus laikinai gyventi, dokumentus, patvirtinančius Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 45 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose bei Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus, turimas lėšas pragyvenimui, gyvenamąją patalpą ir kt.

16. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, įvertinęs iš Migracijos valdybos pateiktas pareiškėjų bei tuo pačiu kitų užsieniečių pateiktus prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi, susijusius su vykdoma ir toliau ketinama vykdyti veikla UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir priėmęs sprendimus juos nagrinėti bendra tvarka, po atlikto tyrimo 2017 m. kovo 21 d. ir 2017 m. kovo 22 d. d. priėmė byloje ginčijamus sprendimus atsisakyti išduoti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi.

17. Skundžiami sprendimai priimti konstatavus, kad: I. K., D. V., S. I., K. Y. ir (duomenys neskelbtini) pilietė A. K. neatitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkte nustatytų sąlygų, taip pat kad jie, kreipdamiesi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, jos darbuotojus ir pagrindinį jų atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, yra ne vienas veiksnys, dėl kurio gali atsirasti pagrindas manyti, kad bendrovė yra fiktyvi, taip pat yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečių nelegalios migracijos grėsmė, dėl ko yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktuose numatyti pagrindai atsisakyti išduoti leidimus laikinai gyventi; pareiškėjų K. V., A. I., E. I. prašymai išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, dėl ko yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti leidimus laikinai gyventi.

18. Prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi pareiškėjai pareikė 2016 m. lapkričio 21 ir 25 d., todėl ginčui aktualios Įstatymo nuostatos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d.: Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 (toliau – ir Įstatymo pakeitimo įstatymas) 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 4 dalį, šio įstatymo 1 straipsnio 3 ir 4 dalis ir 2, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28 straipsnius, įsigalioja 2017 m. sausio 1 d. Tačiau šio įstatymo 29 straipsnio 2 dalis nustato, kad užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis.

19. Pagal sprendimų dėl pareiškėjams išduotų leidimų laikinai gyventi pakeitimo priėmimo metu galiojusios redakcijos užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuojančio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatas, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, nustatyta tvarka yra išduodamas arba pakeičiamas, jeigu užsienietis atitinka sąlygas, nustatytas Įstatymo 26 straipsnyje, jo veikla Lietuvos Respublikoje vykdoma pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas ir nėra Įstatymo 35 straipsnyje numatytų atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindų.

20. Įstatymo 40 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus, 1 dalies 5 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimą užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla, 1 dalies 1 punktas (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Įstatymo 45 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimą užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla, 1 dalies 2 punktas (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kai jis yra šios dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus atitinkančios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys ir jo atvykimo tikslas yra darbas toje įmonėje.

21. Taigi, tam, kad užsieniečiui būtų išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkto pagrindu, ne tik užsienietis, bet ir įmonė, kurioje jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, turi atitikti visus Įstatyme numatytas sąlygas (reikalavimus), tame tarpe – ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdyti steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, joje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

22. Pažymėtina, kad pagal Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatas pareiga pateikti duomenis, patvirtinančius prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrįstumą, tenka užsieniečiui. Ginčo atveju, kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų, pareiškėjai, norėdami pagrįsti kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki jų kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, su prašymu pateikė Migracijos valdybai, o priėmus sprendimą jų prašymus nagrinėti bendra tvarka – ir Migracijos departamentui, dokumentus – įmonės veiklos aprašymą, sutartis, kvitus, banko sąskaitos išrašus ir pan., kurie ginčijamuose Migracijos departamento sprendimuose iš esmės įvertinti kaip nepatvirtinantys tokios aplinkybės, su kuo skundžiamame sprendime sutiko ir pirmosios instancijos teismas.

23. Nors ginčydami šių išvadų pagrįstumą, apeliaciniame skunde pareiškėjai akcentuoja pastarųjų mėnesių įmonės vykdytos veiklos realumą, t. y. kad įmonė teikė informacinių technologijų ir personalo atrankos bei nuomos paslaugas, tam, kad pagrįsti jos atitikimą Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytam reikalavimui, jie turėjo pateikti įrodymus, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ bent nuo 2016 m. gegužės 21 d. iki 2016 m. lapkričio 21 d., t. y. ne mažiau 6 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, ko apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, jie nepadarė: nors pareiškėjai pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. sausio 20 d., 2016 m. vasario 2 d. ir 2016 m. rugpjūčio 25 d su UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir (duomenys neskelbtini) įmone (duomenys neskelbtini) sudarytas sutartis, kuriomis įsipareigojo suteikti teisines (konsultacines) paslaugas (IT sistemų, vidinių duomenų valdymo sistemų) (pagal sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“), konsultacines paslaugas, kurias, kaip matyti iš sąskaitų faktūrų, sudarė konsultacijos IT klausimais, IT strategijų kūrimas ir IT sistemų auditas, (pagal sutartį su „(duomenys neskelbtini)“), teisines (dokumentų ruošimas) paslaugas (pagal sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“), paslaugas kuriant, diegiant ir aptarnaujant programinę įrangą (pagal sutartį su (duomenys neskelbtini) įmone (duomenys neskelbtini)), įrodymus apie teiktas sąskaitas ir įvykdytus mokėjimus pagal šias sutartis, šie dokumentai, atsižvelgiant į tai, kad nebuvo pateikta įrodymų apie tokių paslaugų suteikimą, į duomenis apie įmonės darbuotojus (nuo 2016 m. gegužės 21 d. iki 2016 m. rugsėjo 21 d. įmonėje buvo įdarbintas tik vienas darbuotojas – direktorius A. S., kuris čia, atsižvelgiant į pateiktus duomenis apie jam mokėto darbo užmokesčio dydį ir kitas darbovietes, dirbo net ne visą darbo laiką (IV t., b. l. 109-114, 190, 238-240)), kurie nepatvirtina įmonės išteklių teikti tokias paslaugas turėjimo, pagrįstai įvertinti kaip nepatvirtinantys įmonės veiklos vykdymo.

24. Pareiškėjai nei nenurodė, nei pateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų minėtas Migracijos departamento sprendimų išvadas dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos vykdymo 2016 m. gegužės-rugpjūčio mėnesiais, nors šalys ir kiti proceso dalyviai, nurodydami faktinius skundo ar atsiliepimo į jį pagrindus, kartu privalo nurodyti juos (faktinius procesinių dokumentų pagrindus) patvirtinančius įrodymus (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 56 str. 4 d., 67 str. 1 d. 4 p., 71 str.). Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad Aprašo 24.21-24.22 punktuose numatytas dokumentų, patvirtinančių Įstatyme Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte numatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus, tame tarpe – kad įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, sąrašas yra pavyzdinis (veiklos planas, ūkinę komercinę veiklą patvirtinančios sutartys, šios įmonės banko sąskaitos išrašas, metinė pelno mokesčio deklaracija, patalpų nuomos sutartis ar pan.), apie dokumentų pakankamumą tokiai aplinkybei patvirtinti sprendžiama kiekvienu individualiu atveju, atsižvelgiant į pateiktus ir surinktus duomenis apie užsienietį, įmonę, veiksnių, susijusių su įmonės fiktyvumu Įstatymo prasme buvimą / nebuvimą, todėl pareiškėjų apeliacinio skundo teiginiai, kad pateikė netgi daugiau dokumentų nei reikalaujama pagal Įstatymą, nėra pagrįsti.

25. Nors teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjų apeliacinio skundo argumentais dėl Migracijos departamento sprendimų, kuriais atsisakyta tenkinti jų prašymus dėl apklausos vykdymo jų kilmės valstybėse esančiose Lietuvos konsulinėse įstaigose, taip pat motyvuotų atsakymų dėl šių prašymų nepateikimo ir reikalavimo pareiškėjus asmeniškai atvykti į Lietuvos Respubliką, tokiu būdu pažeidžiant Aprašė nustatytą apklausos vykdymo procedūrą, ydingumo, kartu pažymi, kad, įvertinus byloje pateiktų įrodymų visumą, kitus apeliacinio skundo argumentus, nėra pagrindo manyti, kad minėti procedūriniai pažeidimai įtakojo objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl savaime nebuvo pagrindas naikinti ginčijamus atsakovo sprendimus (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).

26. Be to, byloje pateiktų įrodymų pakanka konstatuoti aplinkybę, kad 6 mėnesių iki pareiškėjų kreipimosi dėl leidimo išdavimo laikotarpiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo įsteigtos ne mažiau trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką nedirbo Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai: A. B. čia dirbo nuo 2012 m. liepos 12 d. iki 2013 m. iki 2013 m. spalio 17 d., P. L. – nuo 2015 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d., A. S. – nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d., kiti darbuotojai į darbą priimti nuo 2016 m. rugsėjo mėn. (IV t., b. l. 190)), todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitiko ir šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo. Pažymėtina, kad aplinkybei, ar darbuotojai, į darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priimti nuo 2016 m. rugsėjo mėn. ir personalo nuomos sutarčių pagrindų dirbantys kitose įmonėse, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme gali būti laikomi dirbančiais UAB „(duomenys neskelbtini)“, nesant svarbiai šio ginčo kontekste (jie į darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priimti prieš 2-3 mėnesius iki pareiškėjų kreipimosi dėl leidimo išdavimo), dėl pareiškėjų skundo argumentų šiuo aspektu nėra pasisakoma.

27. Kadangi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis 14 punktas (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu, pareiškėjai I. K., D. V., S. I., K. Y. ir A. K. neatitiko sąlygų (numatytų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte), kurios nustatytos norint gauti leidimą laikinai gyventi jų prašymuose įvardintais ir Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkte numatytais pagrindais, Migracijos departamentas turėjo pagrindą priimti sprendimus atsisakyti jiems išduoti tokius leidimus, dėl ko pareiškėjų skundų reikalavimai dėl jų panaikinimo ir įpareigojimų priėmimo skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės pagrįstai netenkinti.

28. Pažymėtina, kad nors leidimus laikinai gyventi pareiškėjams I. K., D. V., S. I., K. Y. ir A. K. atsisakyta išduoti ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktuose numatytais pagrindais, dėl kurių skundžiamame sprendime pasisakė pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, tokius leidimus jiems pagrįstai atsisakyta išduoti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte numatytu pagrindu, į tai, kad apeliaciniame skunde pareiškėjai iš esmės nenurodė argumentų, susijusių su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu šioje dalyje (dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktuose numatytų pagrindų), vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas dėl šios skundžiamo sprendimo dalies motyvacijos nepasisako.

29. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. Įstatymo 43 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimą užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, 1 dalies 2 punktas (2008 m. vasario d. įstatymo Nr. X-1442 redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą gyventi. Įstatymo 43 straipsnio 5 dalis (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija), be kita ko, nustato, kad užsieniečiui šeimos susijungimo atveju leidimas laikinai gyventi išduodamas tokiam pačiam laikotarpiui, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas užsieniečiui, pas kurį atvykstama šeimos susijungimo tikslu. Įstatymo 43 straipsnio 6 dalis (2009 m. liepos 22 d. įstatymo Nr. XI-392 redakcija), be kita ko, nustato, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 5 ir 6 punktuose nurodytas užsienietis, kurio šeimos nariai atvyksta šeimos susijungimo tikslu, turi būti pragyvenęs Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, turėti ne mažiau kaip vienus metus galiojantį leidimą laikinai gyventi ir turėti pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, reglamentuojamas pagal šio Įstatymo 51 straipsnio 5 dalyje nustatytą tvarką. Įstatymo 43 straipsnio 6 dalies 6 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustatė, kad šis reikalavimas netaikomas, kai šeimos nariai atvyksta pas užsienietį, kuris turi leidimą laikinai gyventi, išduotą šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, ir atitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus (užsienietis, kuris į įmonės nuosavą kapitalą (turtą) investavo ne mažiau kaip 260 000 eurų, įmonėje įsteigtos ne mažiau kaip penkios darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai).

30. Kadangi nepilnamečių pareiškėjų K. V., A. I., E. I. tėvai, pas kuriuos jie nurodė ketinantys atvykti šeimos susijungimo tikslu, negyveno Lietuvos Respublikoje (leidimai laikinai gyventi jiems nebuvo išduoti), ginčijami sprendimai šiose dalyse yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nebuvo ir nėra pagrindo, o taip pat – ir tenkinti reikalavimus dėl su šiomis sprendimų dalimis susijusių įpareigojimų priėmimo.

31. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjų S. I. (S. I.), A. I., E. I., D. V. (D. V.), I. K., K. V. (K. V.), K. Y. ir A. K. apeliacinį skundą apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan