2019-08-14 Nr. AB-15539-3-61-3-03746-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1545-520/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03746-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. B., M. G., M. G., V. K. (V. K.), I. K., G. M. (G. M.) K., E. K. ir Ž. K., atstovaujamų pagal įstatymą V. K. (V. K.) ir I. K., R. L., G. L., G. L., A. P. M., V. M., V. P., L. P., K. P., atstovaujamo pagal įstatymą V. P. ir L. P., S. R., K. S., R. S., D. S., G. S., J. Š., L. U., A. U. ir L. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“ ir Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos) dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai V. B., M. G., M. G., V. K. (V. K.), G. M. K., E. K. ir Ž. K., atstovaujami pagal įstatymą V. K. ir I. K., I. K., R. L., G. L., G. L., A. P. M., V. M., V. P., L. P., K. P. atstovaujamas pagal įstatymą V. P. ir L. P., S. R., K. S., R. S., D. S., G. S., J. Š., L. U., A. U. ir L. Z. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (nuo 2019 m. sausio 1 d. Ūkio ministerijos pavadinimas pakeistas į Ekonomikos ir inovacijų) (toliau – ir Ministerija): 1) 7 915,75 Eur turtinės žalos atlyginimą: V. B. – 274,99 Eur; M. G. – 301,37 Eur; M. G. – 250,67 Eur; V. K. – 339,91 Eur; G. M. K. – 339,90 Eur; E. K. – 339,90 Eur; Ž. K. – 339,90 Eur; I. K. – 339,91 Eur; R. L. – 356,57 Eur; G. L. – 356,56 Eur; G. L. – 356,56 Eur; A. P. M. – 550,25 Eur; V. M. – 550,25 Eur; K. P. – 265,69 Eur; V. P. – 265,70 Eur; L. P. – 265,70 Eur; S. R. – 301,36 Eur; K. S. – 274,99 Eur; R. S. –274,99 Eur; D. S. – 274,99 Eur, G. S. – 274,99 Eur, J. Š. – 250,67 Eur, L. U. – 247,46 Eur, A. U. – 247,47 Eur, L. Z. – 274,99 Eur; 2) 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą.

2. Pareiškėjai nurodė, kad jie su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartis dėl kelionių į Antaliją, Šarme el Šeichą, Hurgadą, Madeirą, Turkiją. Pagal šias sutartis kelionės organizatoriui jie sumokėjo atitinkamas sumas, tačiau dėl organizatoriaus nemokumo (bankroto) jų įsigytos kelionės neįvyko. Siekdami kompensuoti pagal kelionės sutartis sumokėtas pinigų sumas, jie su prašymu kreipėsi į Valstybinį turizmo departamentą prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas). Pagal Departamento nurodymą buvo grąžinta dalis pinigų, tačiau likusi dalis liko negrąžinta.

3. Pareiškėjai teigė, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas (Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnio 7 dalis) neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus. Kadangi valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, valstybei kyla atsakomybė.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos (toliau – ir ES) sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu galėtų kilti atsakomybė. Šiuo atveju nėra būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygos, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas, todėl nėra pagrindo pareiškėjams priteisti žalos atlyginimą. Pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatas kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą ar garantiją, kurie, esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtos sumos grąžinimą. Šiuo atveju pareiškėjai žalą galėjo patirti dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą ar finansų įstaigos laidavimą ar garantiją.

6. Atsakovas teigė, kad pareiškėjai neturi teisės gauti dvigubo žalos atlyginimo. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 pareiškėjai su finansiniais reikalavimais yra įtraukti į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą UAB „Freshtravel“ bankroto byloje. Todėl patenkinus skundą, pareiškėjai įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal pirmiau nurodytą Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtintą finansinį reikalavimą ir pagal teismo sprendimą.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Departamentas nurodė, kad įstatymo leidėjas, perkeldamas Direktyvą, numatė, jog sėkmingai vystančio veiklą kelionių organizatoriaus įsipareigojimai turistams didės, todėl Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktais nustatė papildomą saugiklį / reikalavimą, kad vykdančio veiklą kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma visais atvejais yra priklausoma nuo jo gautų praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų ir negali būti mažesnė kaip 7 procentai minėtų įplaukų dydžio. Įstatymo leidėjas, susiedamas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą su kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinėmis įplaukomis ir nustatydamas, kad ji turi būti ne mažesnė kaip 7 proc., nesiekė apriboti garantija dengiamos rizikos dydžio, bet pateikė visiems kelionių organizatoriams taikomą privalomos (minimalios) prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimą, proporcingą prisiimtiems įsipareigojimams. Turizmo įstatymas nurodo, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką bei turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą, ir ši suma turi būti apskaičiuojam taip, kad ji užtikrintų turisto interesus, jei paaiškėtų, kad kelionės organizatorius tampa nemokus.

9. Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik pradinis privalomas tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Pareiškėjai patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turėtų siekti reikšdami kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kuri iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino, t. y. priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, pareiškėjams: 1) V. B. – 274,99 Eur, L. Z. – 274,99 Eur, M. G. –301,37 Eur, S. R. – 301,36 Eur, V. K. – 339,91 Eur, I. K. – 339,91 Eur, G. M. K., atstovaujamai pagal įstatymą V. K. ir I. K., – 339,90 Eur, E. K., atstovaujamam pagal įstatymą V. K. ir I. K., – 339,90 Eur, Ž. K., atstovaujamam pagal įstatymą V. K. ir I. K., – 339,90 Eur, R. L. – 356,57 Eur, G. L. – 356,56 Eur, G. L. – 356,56 Eur, A. P. M. – 550,25 Eur, V. M. – 550,26 Eur, L. P. – 265,70 Eur, V. P. – 265,70 Eur, K. P., atstovaujamam pagal įstatymą V. P. ir L. P., – 265,69 Eur, K. S. – 274,99 Eur, R. S. – 274,99 Eur, D. S. – 274,99 Eur, G. S. – 274,99 Eur, L. U. – 274,46 Eur, A. U. – 274,47 Eur, M. G. – 250,67 Eur, J. Š. – 250,67 Eur turtinei žalai atlyginti; 2) 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 10 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) kiekvienam iš pareiškėjų po 60,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

11. Teismas nustatė:

11.1. Pareiškėjai L. Z. ir V. B. pagal beta.lt reklamuojamus pasiūlymus sumokėjo 1 998 Lt (578,66 Eur) už poilsinę 6 dienų kelionę į Antaliją beta.lt ir grupinis.lt portalus valdančiai UAB „Cherry Media LT“ (dabar – UAB „Beta Media“). 2014 m. lapkričio 6 d. pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004304, tačiau kelionė šiems pareiškėjams nebuvo suorganizuota, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ tapo nemokus. 2015 m. rugsėjo 10 d. draudimo bendrovės Ergo Insurance SE Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę grąžino 28,68 Eur;

11.2. Pareiškėjai M. G. ir S. R. pagal beta.lt reklamuojamus pasiūlymus sumokėjo 2 358 Lt (682,92 Eur) už poilsinę 6 dienų kelionę į Šarm el Šeichą beta.lt ir grupinis.lt portalus valdančiai UAB „Cherry Media LT“ (dabar – UAB „Beta Media“). Į kelionės kainą įskaičiuota ir vizų kaina – 160 Lt (46,34 Eur), kurią pareiškėjai apmokėjo atskiru pavedimu. 2014 m. spalio 27 d. pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003849, tačiau kelionė minėtiems pareiškėjams nebuvo suorganizuota, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ tapo nemokus. 2015 m. gruodžio 16 d. jie kreipėsi į Departamentą su prašymu dėl kompensavimo procedūros inicijavimo. 2015 m. rugsėjo 10 d. draudimo bendrovės Ergo Insurance ES Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę grąžino 33,85 Eur;

11.3. Pareiškėjai I. K., V. K. ir jų nepilnamečiai vaikai Ž. K., E. K. ir G. M. K. pagal beta.lt reklamuojamus pasiūlymus sumokėjo 6 595 Lt (1 910,04 Eur), už poilsinę 6 dienų kelionę į Hurgadą beta.lt ir grupinis.lt portalus valdančiai UAB „Cherry Media LT“ (dabar – UAB „Beta Media“). Į kelionės kainą įskaičiuota ir 5 asmenų vizų kaina – 400 Lt (115,85 Eur). Pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003747, tačiau kelionė minėtiems pareiškėjams nebuvo suorganizuota, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ tapo nemokus. 2015 m. gruodžio 7 d. draudimo bendrovės Ergo Insurance Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę grąžino 94,67 Eur;

11.4. Pareiškėjai R. L., G. L. ir G. L. pagal beta.lt reklamuojamus pasiūlymus sumokėjo 4 107 Lt (1 189,47 Eur) už poilsinę 6 dienų kelionę į Hurgadą beta.lt ir grupinis.lt portalus valdančiai UAB „Cherry Media LT“ (dabar – UAB „Beta Media“). Į šią kelionės kainą įskaičiuota ir kaina už vizas, už kurias pareiškėjai atliko atskirą apmokėjimą 210 Lt (60,82 Eur) sumai. 2014 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT002627, tačiau kelionė minėtiems pareiškėjams nebuvo suorganizuota, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ tapo nemokus. 2014 m. lapkričio 20 d. pareiškėjai su prašymu kreipėsi į Departamentą dėl kompensavimo procedūros inicijavimo. 2015 m. lapkričio 17 d. draudimo bendrovės Ergo Insurance Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę pareiškėjams grąžino 58,96 Eur;

11.5. Pareiškėjai A. P. M. ir V. M. pagal beta.lt reklamuojamus pasiūlymus sumokėjo 3 998 Lt (1 157,90 Eur) už poilsinę 6 dienų kelionę į Madeirą beta.lt ir grupinis.lt portalus valdančiai UAB „Cherry Media LT“ (dabar – UAB „Beta Media“). 2014 m. spalio 27 d. pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003905. Tačiau kelionė minėtiems pareiškėjams nebuvo suorganizuota, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ tapo nemokus. 2015 m. rugsėjo 9 d. draudimo bendrovės Ergo Insurance Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę pareiškėjams grąžino 57,39 Eur;

11.6. Pareiškėjai L. P., V. P. ir jų nepilnametis vaikas K. P. pagal beta.lt reklamuojamus pasiūlymus sumokėjo 2 895,73 Lt (838,66 Eur) už 6 dienų poilsinę kelionę į Antaliją. 2014 m. lapkričio 11 d. pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004483, tačiau kelionė neįvyko, nes kelionių organizatorius tapo nemokus. 2015 m. vasario 1 d. pareiškėjai su prašymu kreipėsi į Departamentą dėl kompensavimo procedūros inicijavimo. 2015 m. rugsėjo 14 d. draudimo bendrovės Ergo Insurance Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę pareiškėjams grąžino 41,57 Eur;

11.7. Pareiškėjai K. S. ir R. S. (iki santuokos – N.) pagal beta.lt reklamuojamus pasiūlymus sumokėjo 1 998 Lt (578,66 Eur) už poilsinę 6 dienų kelionę dviem asmenims į Madeirą beta.lt ir grupinis.lt portalus valdančiai UAB „Cherry Media LT“ (dabar – UAB „Beta Media“). 2014 m. lapkričio 7 d. pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004518. Tačiau kelionė minėtiems asmenims nebuvo suorganizuota, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ tapo nemokus. 2015 m. rugsėjo mėnesį draudimo bendrovės Ergo Insurance Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę turistams grąžino 28,68 Eur;

11.8. Pareiškėjai D. S. ir G. S. pagal beta.lt reklamuojamus pasiūlymus sumokėjo 1 998 Lt (578,66 Eur) už poilsinę 7 dienų kelionę į Turkiją beta.lt ir grupinis.lt portalus valdančiai UAB „Cherry Media LT“ (dabar – UAB „Beta Media“). Pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarytos turizmo paslaugų teikimo sutarties gauti nespėjo, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 14 d. tapo nemokus. 2015 m. sausio 28 d. su prašymu kreipėsi į Departamentą dėl kompensavimo procedūros inicijavimo. Draudimo bendrovės Ergo Insurance Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę pareiškėjams grąžino 28,68 Eur;

11.9. Pareiškėjai A. U. ir L. U. pagal portalo beta.lt reklamuojamus pasiūlymus sumokėjo 1 798 Lt (520,74 Eur) už poilsinę 7 dienų kelionę dviem asmenims į Turkiją beta.lt ir grupinis.lt portalus valdančiai UAB „Cherry Media LT“ (dabar – UAB „Beta Media“). 2014 m. spalio 29 d. pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004611. Tačiau kelionė minėtiems asmenims nebuvo suorganizuota, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ tapo nemokus. 2014 m. lapkričio 25 d. pareiškėjai su prašymu kreipėsi į Departamentą dėl kompensavimo procedūros inicijavimo. 2015 m. rugsėjo 7 d. draudimo bendrovės Ergo Insurance Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę pareiškėjams grąžino 25,81 Eur;

11.10. Pareiškėjai M. G. ir J. Š. pagal beta.lt reklamuojamus pasiūlymus sumokėjo 1 998 Lt (578,66 Eur) už poilsinę 7 dienų kelionę į Hurgadą beta.lt ir grupinis.lt portalus valdančiai UAB „Cherry Media LT“ (dabar – UAB „Beta Media“). Į šią kelionės kainą įskaičiuota ir kaina už vizas – 160 Lt (46,34 Eur). Pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004112. Tačiau kelionė pareiškėjams nebuvo suorganizuota, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ tapo nemokus. 2015 m. rugsėjo 7 d. draudimo bendrovės Ergo Insurance Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę pareiškėjams grąžino 30,98 Eur.

12. Teismas, akcentuodamas Direktyvos 7–8 straipsnių nuostatas, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką, aiškinant nurodytas Direktyvos nuostatas, Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1–2, 7 dalyse įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei šio reglamentavimo vėlesnius pakeitimus, nurodė, kad Turizmo įstatymo 8 straipsnio 5 dalis (redakcija, galiojusi iki 2014 m. lapkričio 1 d.) kelionių organizatoriui nustatė tik minimalią prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą – 150 tūkstančių litų, o vėlesnės Turizmo įstatymo redakcijos (redakcija, galiojanti nuo 2014 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnio 4 dalis kelionių organizatoriui nustatė diferencijuotas minimalias prievolių įvykdymo užtikrinimo sumas: 150 tūkstančių litų, kai ketinama verstis išvykstamuoju turizmu, neorganizuojant kelionių užsakomaisiais skrydžiais, ir 350 tūkstančių litų, kai ketinama verstis išvykstamuoju turizmu, organizuojant keliones užsakomaisiais skrydžiais.

13. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatorius tapo nemokus, jo organizuotos kelionės neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už keliones sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės nebuvo pakankamos. Tačiau faktinės aplinkybės rodo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos. Valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, o tai leidžia teigti, kad buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

14. Teismas konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

15. Teismas, nustatydamas pareiškėjams negrąžintas patirtų išlaidų dalis, akcentavo, kad nors už keliones pinigus mokėjo vienas ar keli asmenys, o ne visi į kelionę vykę asmenys, tačiau jie kelionės sutartyse buvo įvardyti kaip sutarties šalys (turistai) arba vykstantys asmenys. Taip pat Departamento nurodymu dalį pareiškėjų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių kompensavo kelionių agentūros ir draudimo bendrovės. Įvertinęs sumų, sumokėtų už keliones, ir išmokėtų kompensacijų dydžius, teismas sprendė, kad pareiškėjams nebuvo grąžinta dalis patirtų išlaidų įsigijus kelionės paketą.

16. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.2 straipsniu, 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, vertino, kad yra pagrindas priteisti pareiškėjams iš atsakovo 5 proc. dydžio metinės palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 10 d.).

17. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ straipsnio 44 straipsnio 1, 6 dalimis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punktu bei įvertinęs į bylą pateiktas PVM sąskaitas faktūras ir vietinio mokėjimo nurodymus, sprendė, kad visi pareiškėjai realiai yra patyrę po 121 Eur arba iš viso 3 025 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas vertino, kad pareiškėjų prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma viršija Rekomendacijose nustatytą dydį. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byla nėra sudėtinga, teisme yra nagrinėjamos ar išnagrinėtos vienarūšės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, priteisimo iš valstybės, visose administracinėse bylose pareiškėjams atstovauja vienas ir tas pats atstovas, šio advokato parengtų skundų turinys yra identiškas bei į tai, kad skundui parengti reikėjo specialių žinių, susijusių su Europos Sąjungos teisės taikymu, pareiškėjams priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą sumažino per pusę iki 1 512, 50 Eur, t. y. po 60,50 Eur kiekvienam pareiškėjui.

III. 18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

19. Atsakovo teigimu, teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą motyvuoti sprendimą, kadangi iš sprendimo turinio neaišku, kodėl teismas sprendė, jog egzistuoja valstybės deliktinei atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų visuma (CK 6.246, 6.247, 6.249 ir 6.271 str.). Nemotyvuotas teismo sprendimas turi būti pripažintas negaliojančiu ir panaikintas (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.).

20. Atsakovas nurodo, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir Sutartis) nustatytą išimtinę Europos Komisijos (toliau – ir Komisija) ir ESTT spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Be to, teismas, atlikdamas minėtus veiksmus, taip pat pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti Lietuvos Respublikos Seimo veiklą. Teismas, pažeisdamas ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje bei 18 straipsnio 2 dalyje nustatytą reglamentavimą, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertino Įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Lietuvos Respublikos Seimo (kaip valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą priimant šį įstatymą, nes teismas sprendė, kad Lietuvos Respublikos Seimas dėl savo netinkamos veiklos priėmė politiniu ir ekonominiu požiūriu netikslingą Įstatymą, nes šis įstatymas neužtikrino tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę.

21. Atsakovo įsitikinimu, teismas nėra kompetentingas spręsti klausimų dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES teisės pažeidimų. Nei ABTĮ, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip ES narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal ES sutartis, t. y. nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo.

22. Atsakovas pažymi, kad teismas netinkamai taikė CK nuostatas. Nagrinėjamu atveju neegzistuoja visuma sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o priimant naujos redakcijos Įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai. Todėl nagrinėjant pareiškėjų reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, o nesant neteisėtų veiksmų, negali egzistuoti ir kitos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

23. Atsakovo teigimu, teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2 punktą, nes nevertino pareiškėjų į bylą pateiktų įrodymų apie žalos patyrimo faktą. Atsakovas, vadovaudamasis CK 6.749 straipsnio 1–2 dalimis, nurodo, kad į bylą pateiktos turizmo paslaugų teikimo sutartys nėra pasirašytos abiejų sutartyse nurodytų šalių, o pareiškėjai M. G., K. S., R. S., D. S., G. S., J. Š., L. U., A. U. į bylą turizmo paslaugų sutarčių nepateikė, todėl negali būti laikoma, kad sutartys tarp nurodytų pareiškėjų ir kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ buvo sudarytos.

24. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjai V. B., V. K., G. M. K., E. K., Ž. K., G. L., G. L., A. P. M., V. M., K. P., V. P., R. S., J. Š., L. U. į bylą nepateikė reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pagrindžiančių įrodymų, t. y. atlikto mokėjimo už turistines paslaugas patvirtinančių įrodymų.

25. Atsakovas akcentuoja, kad nėra žinomi pinigų pervedimo UAB „Cherry Media LT“ pagrindai, nes šis juridinis asmuo pagal turimo paslaugų teikimo sutartis nebuvo šių sutarčių šalis ar kelionių organizatoriui atstovaujanti agentūra. Be to, Ergo Insurance SE Lietuvos filialas nebuvo turizmo paslaugų sutarties šalimi. Draudimo išmokos išmokėjimas pareiškėjams savaime nepatvirtina, jog pareiškėjai ir UAB „Freshtravel“ buvo išreiškę valią sudaryti turizmo paslaugų teikimo sutartis. Iš bylos duomenų nėra aišku dėl kokių UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų draudimo išmoka buvo išmokėta. Vadovaujantis ABTĮ 1 ir 4 straipsniais, administraciniai teismai nėra saistomi privačių juridinių asmenų sprendimais.

26. Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai pareiškėjams suteikė teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, nes pareiškėjų finansiniai reikalavimai yra patvirtinti UAB „Freshtravel“ bankroto byloje Nr. B2-2316-653/2016.

27. Atsakovas nurodo, kad teismas pareiškėjams priteisė aiškiai per dideles bylinėjimosi išlaidas, todėl jos turi būti mažintinos. Pareiškėjams priteistas 1 512,50 Eur bylinėjimosi išlaidų dydis susidarė dėl byloje dalyvaujančių pareiškėjų skaičiaus, tačiau ši aplinkybė negali lemti aiškiai per didelių bylinėjimosi išlaidų dydžio, kadangi tai nėra svarbi aplinkybė Rekomendacijų 2 punkto prasme. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.2 punktu, maksimalus užmokesčio advokatui už parengtą skundą dydis gali būti 2 096,75 Eur. Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo išnagrinėta daugybė vienarūšių bylų dėl žalos, atsiradusių dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, priteisimo. Visose administracinėse bylose pareiškėjams atstovauja vienas ir tas pats atstovas – advokatas Justas Vilys, o šio advokato parengtų skundų turinys yra identiškas. Dėl nurodytų aplinkybių, akivaizdu, kad pareiškėjų prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos negali būti laikomos pagrįstomis, būtinomis bei realiomis, taip pat neatitinka bendrųjų teisės principų – teisingumo, protingumo, sąžiningumo. Be to, pareiškėjai V. B., M. G., V. K., G. M. K., E. K., Ž. K., G. L., G. L., K. P., V. P., R. S., G. S., A. U. nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl šiems pareiškėjams bylinėjimosi išlaidos apskritai negalėjo būti priteistos.

28. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti pareiškėjams visas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

29. Pareiškėjai nurodo, kad reikalavimą atlyginti turtinę žalą grindė aplinkybe, jog dėl netinkamo teisinio reguliavimo turizmo srityje (dėl Lietuvos valstybės veiksmų netinkamai perkeliant į nacionalinę teisę Direktyvą) pareiškėjai patyrė žalos. Valstybių atsakomybė už žalą turi pagrindą Europos Bendrijos teisėje bei yra grindžiama bendruoju principu, jog tas, kuris pažeidžia savo pareigas, privalo atlyginti dėl tokio pažeidimo atsiradusią žalą. Teismas neperžengdamas savo kompetencijos ribų priteisė pareiškėjams patirtos turtinės žalos atlyginimą.

30. Pareiškėjų teigimu, teismas Turizmo įstatymo nevertino nei politinio, nei ekonominio tikslingumo požiūriu, tik konstatavo, jog pareiškėjai patyrė žalą dėl neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų bei tai, jog tarp žalos ir neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys. Netinkamam Direktyvos perkėlimui į nacionalinę teisę konstatuoti nebūtinas atitinkamų ES institucijų konstatavimas, tai galima padaryti ir nacionalinių teismų pagalba, kai yra sprendžiamas klausimas dėl atsiradusios žalos asmenims atlyginimo, t. y. asmenys tiesiogiai direktyvomis, šioms esant besąlygiškomis ir pakankamai tiksliomis, gali remtis tiesiogiai nacionaliniuose teismuose prieš valstybę.

31. Pareiškėjai nurodo, kad Direktyvos 7 straipsnis suteikė pareiškėjams teises, jog nagrinėjamu atveju įstatymų leidėjas turėjo siaurą diskrecijos teisę dėl Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę, tačiau neužtikrino tinkamo teisinio reguliavimo, todėl tai yra laikoma akivaizdžiu ir rimtu ES teisės pažeidimu. Priežastinio ryšio buvimą nustato teismas, kuris nagrinėjamu atveju akivaizdžiai pastebimas, t. y. dėl netinkamo Direktyvos įgyvendinimo ir atsiradusios žalos – nuostolių, kurių dėl kelionių organizatorių nemokumo patyrė turistai. Šiuo atveju yra vertinami ne kurios nors institucijos, o visos Lietuvos Respublikos, kaip Europos Sąjungos narės, turinčios pareigą tinkamai į nacionalinę teisę perkelti Europos Sąjungos teisės normas, šiuo atveju Direktyvą (ypatingai jos 7 straipsnį) veiksmai, dėl kurių buvo padaryta žala pareiškėjams.

32. Pareiškėjų vertinimu, atsakovo argumentas dėl teismo netinkamai įvertintų į bylą pateiktų įrodymų apie turtinės žalos padarymo faktą, yra visiškai nepagrįstas. Nors už keliones mokėjo vienas asmuo, tačiau realiai kelionės buvo perkamos dviem ar daugiau asmenų, kurie kelionių sutartyse buvo įvardyti kaip sutarties šalys (turistai) arba vykstantys asmenys, o pareiškėjų pateiktos kelionių sutartys ir apmokėjimą patvirtinantys dokumentai patvirtina pareiškėjų kelionių apmokėjimo išlaidas. Turizmo departamento nurodymu dalį pareiškėjų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių kompensavo kelionių agentūros ir draudimo bendrovės.

33. Pareiškėjai pažymi, kad kelionių organizatoriai yra nemokūs ir nežinoma, kokia yra finansinė bankrutavusių įmonių padėtis ir ar jos yra pajėgios išmokėti pareiškėjams šių patirtą žalą. Šiuo atveju vienintelis galimas realus turtinės žalos atlyginimas pareiškėjams yra jos priteisimas iš Lietuvos valstybės, akcentuojant, kad yra nustatytos visos valstybės atsakomybei kilti būtinosios sąlygos.

34. Pareiškėjai nurodo, kad byloje yra 25 pareiškėjai. Kiekvieno pareiškėjo reikalavimų aptarimas, reikalingų dokumentų surinkimas užėmė daug laiko bei lėmė advokato būtinybę vykti į kitus miestus, todėl bylinėjimosi išlaidų dydžio sumažinimas prieštarauja protingumo ir teisingumo principams.

35. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

36. Departamentas nurodo, jog sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Departamentas atkreipia dėmesį, kad atsiliepime į skundą nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, išsamiai išdėstė faktines kelionių organizatorių veiklos aplinkybes, bei pasisakė dėl pareiškėjo patirtos turtinės žalos ir jos dydžio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Byloje ginčas kilo dėl 7 915,75 Eur turtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjams V. B. (274,99 Eur), L. Z. (274,99 Eur), M. G. (301,37 Eur), S. R. (301,36 Eur), V. K. (339,91 Eur), I. K. (339,91 Eur) ir jų pagal įstatymą atstovaujamiems nepilnamečiams vaikams: G. M. K. (339,90 Eur), E. K. (339,90 Eur), Ž. K. (339,90 Eur) (bylos nagrinėjimo metu tapo pilnamečiu), R. L. (356,57 Eur), G. L. (356,56 Eur), G. L. (356,56 Eur), A. P. M. (550,25 Eur), V. M. (550,26 Eur), L. P. (265,70 Eur), V. P. (265,70 Eur) ir jų pagal įstatymą atstovaujamam vaikui K. P. (265,69 Eur), K. S. (274,99 Eur), R. S. (274,99 Eur), D. S. (274,99 Eur), G. S. (274,99 Eur), L. U. (274,46 Eur), A. U. (274,47 Eu), M. G. (250,67 Eur), J. Š. (250,67 Eur) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, pagal CK 6.271 straipsnį dėl to, kad Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatos, susijusios su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, buvo netinkamai perkeltos į nacionalinius teisės aktus.

38. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino visiškai, t. y. priteisė pareiškėjams jų skunde nurodytas ir prašomas priteisti patirtos neturtinės žalos sumas. Taip pat pareiškėjams priteistos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. lapkričio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei po 60,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas priteisė neturtinės žalos atlyginimą, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas Ž. K., atstovaujamam pagal įstatymą V. K. ir I. K., tačiau šis pareiškėjas 2018 m. sausio 13 d. tapo pilnamečiu, t. y. sprendimo priėmimo dieną buvo pilnametis, todėl jam ir turėjo būti priteistos minėtos pinigų sumos. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis patikslintina.

39. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundą, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens Departamento atsikirtimus į skundą, byloje pateiktus įrodymus, nustatė, kad yra visos būtinosios sąlygos valstybės atsakomybei atsirasti, nustatytos CK 6.271 straipsnyje (valstybės valdžios institucijų neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, ir dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos privalo atlyginti valstybė.

40. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad nepagrįstai ir neteisėtai pareiškėjams buvo priteistas turtinės žalos atlyginimas, nes šiuo atveju neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinųjų sąlygų visuma, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turistų teises. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą, ABTĮ įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą, nes dalis pareiškėjų nepateikė įrodymų, pagrindžiančių atliktus mokėjimus už kelionių organizatoriaus organizuotas keliones, didžioji dauguma byloje esančių turizmo paslaugų teikimo sutarčių nėra pasirašytos abiejų šalių. Atsakovas laikosi pozicijos, jog šiuo atveju pareiškėjai nepagrįstai įgis teisę iš kelionių organizatorių ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo.

41. Išnagrinėjus ir įvertinus atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšio, byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste pripažintina, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo.

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teisėjų kolegija, nagrinėdama analogišką administracinę bylą dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus (UAB „Freshtravel“) nemokumo, atlyginimo, konstatavo, kad tokio pobūdžio ginčai privalo būti sprendžiami atsižvelgiant į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, o tai, kad atsakovo atstovas nėra gavęs jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų ar ESTT sprendimų, kurie konstatuotų, jog Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, negali būti laikoma tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimo pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

43. Šioje nutartyje teisėjų kolegija, įvertinusi ES ir nacionalinius teisės aktus; ESTT teismo praktiką, kurią analizavo ir nurodė pirmosios instancijos teismas ir šioje byloje; susidariusią faktinę situaciją, kai kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį. Įvertinusi Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą, teisėjų kolegija nustatė, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“, nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po minėto aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas. Jei Direktyvos 7 straipsnis būtų tinkamai įgyvendintas Lietuvos Respublikos teisėje, kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) atveju asmeniui būtų kompensuota visa už neįvykusią kelionę sumokėta suma.

44. Teisėjų kolegija nurodytoje administracinėse byloje, nustačiusi, kad Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, t. y. nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, o asmeniui už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jo sumokėtos sumos, padarė išvadą, kad tarp minėto ES teisės pažeidimo ir asmens patirtos turtinės žalos ES teisės taikymo prasme yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl valstybė privalo atlyginti asmens patirtą žalą.

45. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija tenkinti pareiškėjų skundą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017. Administraciniai teismai, nagrinėdami analogiškus ginčus, nuosekliai laikosi minėtoje nutartyje suformuotos praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-756/2018; 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1481-520/2019; kt.).

46. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 3 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

47. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžė, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą <....>. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante (iš anksto) žinomi teisės subjektams, inter alia (be kita ko) žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose“.

48. Paminėtos nuostatos dėl jurisprudencijos tęstinumo taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

49. Atsižvelgiant į minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 ir kitose analogiškose bylose suformuotos praktikos. Atsakovo apeliaciniame skunde išsakyti argumentai nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo jau suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiškose bylose. Be to, apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti padaryta priešinga nei pirmosios instancijos teismo padaryta išvada.

50. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, kuriais iš esmės nesutinkama su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pažymi, kad ESTT 2019 m. liepos 10 d. sprendime byloje Nr. C-163/18 HQ ir kt. prieš Aegean Airlines SA akcentavo, jog Direktyvos 7 straipsnyje, aiškinamame atsižvelgiant į jos 21 konstatuojamąją dalį, inter alia (be kita ko), nustatyta, kad kelionių organizatorius turi pateikti pakankamai garantijų, kad įmokėti pinigai nemokumo ar bankroto atveju bus grąžinti. ESTT yra nusprendęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas pateikti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paslaugų paketo pirkėjų teisę į garantuotą sumokėtų pinigų grąžinimą kelionių organizatoriaus bankroto atveju, ir kad šia garantija vartotojai bus apsaugoti nuo nemokumo (nesvarbu, dėl kokių priežasčių) padarinių (žr. 1999 m. birželio 15 d. sprendimo byloje Nr. C-140/97 Rechberger ir kt., EU:C:1999:306, 74 p.; 2014 m. sausio 16 d. nutarties byloje Nr. C-430/13 Baradics ir kt., EU:C:2014:32, 35 p.). ESTT yra nusprendęs, kad minėtame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkeltais į nacionalinės teisės aktus tik tada, jeigu (nesvarbu, kaip) jais pasiekiamas rezultatas – keleiviui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. 1999 m. birželio 15 d. sprendimo byloje Nr. C-140/97 Rechberger ir kt., EU:C:1999:306, 64 p.; 2014 m. sausio 16 d. nutarties byloje Nr. C-430/13 Baradics ir kt., EU:C:2014:32, 38 p.). Jeigu tai nėra, iš ESTT suformuotos jurisprudencijos matyti, kad keleivis bet kuriuo atveju turi galimybę pareikšti ieškinį atitinkamai valstybei narei dėl atsakomybės už žalą, kuri jam padaryta dėl Europos Sąjungos teisės pažeidimo (žr. 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo byloje Nr. C-429/09 Fuß prieš Stadt Halle, EU:C:2010:717, 45–48 p. ir juose nurodytą jurisprudenciją).

51. Nesutiktina su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu dėl netinkamai įvykdytos pirmosios instancijos teismo pareigos motyvuoti sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, teisingai išnagrinėjo tarp bylos šalių kilusį ginčą, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

52. Pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti panaikintas dėl ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimo, t. y. dėl to, kad sprendimas yra be motyvų, nes teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, jog teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v Netherlands (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v Finland (pareiškimo Nr. 20772/92); 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz v Spain (pareiškimo Nr. 30544/96)).

53. Tai, kad atsakovas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių iš esmės patenkintas pareiškėjų skundas, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

54. Įvertinus byloje proceso šalių pateiktus įrodymus, nepripažinti pagrįstais atsakovo argumentai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių turizmo paslaugų teikimo sutarčių sudarymo aplinkybę ar faktą, kad tik dalis pareiškėjų sumokėjo pinigus už keliones, į kurias dėl kelionių organizatorių nemokumo jie neišvyko. Aplinkybė, kad sutartys nebuvo šalių pasirašytos, nagrinėjamu atveju nereiškia, jog šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugų suteikimo (dėl konkrečių kelionių), kadangi pareiškėjai mokėjimus ir turizmo paslaugų teikimo sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje. Iš šių sutarčių teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos. Byloje yra pateikti duomenys, jog visi pareiškėjai su kelionių organizatoriais sudarytose turizmo paslaugų teikimo sutartyse buvo nurodyti kaip turistai, t. y. jie visi iš esmės buvo galutiniai naudos gavėjai, kurie nusipirko kelionių organizatoriaus paslaugas. Tai, kad prievolė sumokėti už perkamas keliones tam tikrais atvejais buvo įvykdyta vieno asmens už kelis kitus asmenis, minėto vertinimo nekeičia. Todėl laikytina, kad visi pareiškėjai, kurie sudarė sutartis dėl turizmo paslaugų teikimo, patyrė žalą kelionių organizatoriui tapus nemokiam ir negrąžinus didžiosios dalies patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo.

55. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai BUAB „Freshtravel“ organizuotas keliones pirko per UAB „Cherry Media LT“ (dabar – UAB „Beta Media“) valdomas interneto svetaines beta.lt ir grupinis.lt, pinigus sumokėjo elektroniniais pavedimais, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nei sutarčių sudarymo aplinkybės buvimu, nei faktu, jog lėšos sumokėtos ne tiesiogiai BUAB „Freshtravel“, buvo skirtos apmokėti už kelionių organizatorių pareiškėjams turėtas suorganizuoti keliones. Tai patvirtina ir Ergo Insurance SE Lietuvos filialo išmokėtos draudimo išmokos pareiškėjams dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Todėl atsakovo šiuo klausimu nurodyti argumentai yra nepagrįsti.

56. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas kritikuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, nustatant pareiškėjų patirtą žalą, primintina, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

57. Atsakovas nėra nurodęs teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų suabejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant pareiškėjų patirtą žalą.

58. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo pozicija, kad pareiškėjai nepagrįstai įgis teisę iš kelionių organizatoriaus ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo, nes jų patirtų nuostolių atlyginimo klausimas nagrinėjamas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Pažymėtina, kad būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą. Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo.

59. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, todėl pagrįstai ir teisėtai tenkino pareiškėjų skundo reikalavimus.

60. Atsakovas taip ginčija ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjams priteistos bylinėjimosi išlaidos, nurodydamas, jog šios išlaidos yra per didelės, todėl turi būti sumažintos.

61. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 3 025 Eur (po 121 Eur kiekvienam pareiškėjui) bylinėjimosi išlaidų už skundo rengimą ir atstovavimą Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis į bylą pateiktais duomenimis ir vadovaudamasis Rekomendacijose nustatytais dydžiais, priteisė iš atsakovo pareiškėjams iš viso 1 512, 50 Eur (po 60,50 Eur kiekvienam pareiškėjui) bylinėjimosi išlaidų.

62. Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies išlaidų atlyginimą. Skundas teismui pateiktas 2017 m. lapkričio 8 d., todėl pagal Rekomendacijų 7 punktą apskaičiuojant maksimalų užmokesčio už pareiškėjų skundo parengimą dydį turi būti vadovaujamasi 2017 metų II ketvirčio vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių), kuris sudarė 838,70 Eur. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.2 punktu, maksimalus priteistinos sumos dydis už skundo parengimą – 2 096,75 Eur (838,7 Eur x 2,5).

63. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2017 m. vasario 8 d. posėdis byloje tęsėsi nuo 9.30 val. ir baigėsi 9.50 val., todėl vadovaujantis Rekomendacijų 9 punktu, pagal kurį teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis, minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda, pareiškėjams už atstovavimą jiems teismo posėdyje bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

64. CPK 98 straipsnio l dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Rekomendacijose. Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad asmuo turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens visa sumokėta suma pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas.

65. Vadovaujantis Rekomendacijų 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

66. Nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtų ir pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį, negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio.

67. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas ir priteisdamas pareiškėjams iš viso 1 512,50 Eur už skundo parengimą, per pus sumažino ne Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį už skundo parengimą, o pareiškėjų sumokėtą 3 025 Eur sumą tiek už skundo rengimą, tiek už atstovavimą teisme. Pagal bylos duomenis pareiškėjai advokatui yra sumokėję už pareiškimo rengimą ir atstovavimą Vilniaus apygardos administraciniame teisme (taip nurodyta PVM sąskaitose faktūrose). Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog už atstovavimą teisme negali būti priteistos išlaidos. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjams turėjo apmokėta 1 048 Eur (½ dalis maksimalios pagal Rekomendacijas priteistinos sumos už skundo parengimą (2 096,75 Eur)).

68. Pirmosios instancijos teismas, sumažindamas pareiškėjams priteistiną atlygį už advokato suteiktas paslaugas, parengiant skundą, įvertino tas pačias aplinkybes, kurias nurodo ir atsakovas apeliaciniame skunde, t. y. tas pats advokatas atstovauja ir kitiems asmenims analogiško pobūdžio administracinėse bylose, teikia identiškus skundus, byla nebuvo sudėtinga ir kt. Taip pat iš esmės buvo įvertintos ir pareiškėjų atsiliepime į apeliacinį skundą įvertintos aplinkybės. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į tokio pat pobūdžio skundo rengimo (25 pareiškėjai) bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, teismų praktikoje nustatoma 1 048 Eur atlygintina pareiškėjas suma už tokio skundo parengimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1315-442/2019).

69. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų pakeistina, t. y. kiekvienam pareiškėjui priteista 60,50 Eur bylinėjimosi išlaidų suma mažintina iki 41,92 Eur. Pažymėtina, kad advokatui yra apmokėta, advokatas atstovavo visiems pareiškėjams, todėl pareiškėjų apmokėjimas advokatui yra jų susitarimo reikalas (pareiškėjai prašė priteisti visiems pareiškėjams vienodo dydžio sumą).

70. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti visas su bylos nagrinėjamu patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų detalaus apskaičiavimo ir atitinkamų dokumentų nepateikė (ABTĮ 41 str. 1 d.). Pareiškėjai nepadavė apeliacinio skundo, kuriuo ginčytų pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, priteisimo.

71. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, ir nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo išdėstyti taip:

„Priteisti pareiškėjams V. B., L. Z., M. G., S. R., V. K., I. K., G. M. K., atstovaujamai pagal įstatymą I. K. ir V. K., E. K., atstovaujamam pagal įstatymą I. K. ir V. K., Ž. K., R. L., G. L., G. L., A. P. M., V. M., L. P., V. P., K. P., atstovaujamam pagal įstatymą L. P. ir V. P., K. S., R. S., D. S., G. S., L. U., A. U., M. G., J. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, po 41,92 Eur (keturiasdešimt vieną eurą ir 92 centus) bylinėjimosi išlaidų.“

Patikslinti sprendimo dalį, kuria Ž. K., atstovaujamam pagal įstatymą I. K. ir V. K., priteista 339,90 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. lapkričio 10 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir nurodyti, kad 339,90 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. lapkričio 10 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteista Ž. K..

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Dalia Višinskienė