2025-03-19 Nr. AB-4702-3-61-3-05938-2024-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedteismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Tadžikistano Respublikos piliečio M. S. (M. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Inovatyvūs verslo sprendimai“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Legislator headnote
AI generated2025-03-19 Nr. AB-4702-3-61-3-05938-2024-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Pareiškėjas teigė, kad Sprendime Nr. 1 nebuvo nurodytas nei minėtą sprendimą priėmęs pareigūnas, nei sprendimo registracijos data ir numeris, todėl pareiškėjas mano, jog minėtas sprendimas neatitinka administraciniam aktui keliamų formos ir turinio reikalavimų, todėl vien dėl šių priežasčių Sprendimas Nr. 1 turėtų būti panaikintas.
Full text
Administracinė byla Nr. A-1378-525/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05938-2024-6
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. kovo 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Tadžikistano Respublikos piliečio M. S. (M. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Inovatyvūs verslo sprendimai“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. 1. Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2024 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 24S225489 (pareiškėjo skunde nurodyta klaidinga sprendimo priėmimo data), kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas Nr. 1), ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo; 2) panaikinti Departamento 2024 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. 24S228586 (pareiškėjo patikslintame skunde nurodyta klaidinga sprendimo priėmimo data ir numeris), kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius (3 metus) ir įtrauktas į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) (toliau – ir Sprendimas Nr. 2).
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2024 m. kovo 19 d. kreipėsi į Departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi, Leidimas) tuo pagrindu, jog pareiškėjas ketino dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Inovatyvūs verslo sprendimai“ (toliau – ir Bendrovė) pagal profesiją, kuri įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą, ir nėra reikalingas Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimas dėl atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams (toliau – ir Prašymas). Departamentas Prašymo netenkino ir priėmė ginčijamą Sprendimą Nr. 1, vertindamas, kad darbdavys (šiuo atveju – Bendrovė) turi didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Sodra) biudžetui.
3. Pareiškėjas teigė, kad Sprendime Nr. 1 nebuvo nurodytas nei minėtą sprendimą priėmęs pareigūnas, nei sprendimo registracijos data ir numeris, todėl pareiškėjas mano, jog minėtas sprendimas neatitinka administraciniam aktui keliamų formos ir turinio reikalavimų, todėl vien dėl šių priežasčių Sprendimas Nr. 1 turėtų būti panaikintas.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad nors jis Prašymą atsakovui pateikė 2024 m. kovo 19 d., tačiau Departamentas vilkino Prašymo nagrinėjimą, nes pagal nustatytą teisinį reguliavimą sprendimą vėliausiai galėjo priimti iki 2024 m. liepos 19 d. Departamentas Sprendime Nr. 1 taip pat nurodė aplinkybes, kurios neatitinka faktinės situacijos, t. y. atsakovas nurodė, jog Bendrovė turi 9 710,02 Eur mokestinę nepriemoką Sodros biudžetui ir 2 479,48 Eur nepriemoką VMI, tačiau šiuo atveju Bendrovė vykdo visus savo finansinius įsipareigojimus ir neturi jokių mokestinių nepriemokų. Pasak pareiškėjo, Bendrovė šioje byloje pateiks visus turimus duomenis, patvirtinančius, jog ji nėra skolinga valstybės ir savivaldybės biudžetams.
5. Pareiškėjo teigimu, priimant Sprendimą Nr. 1 nebuvo atliktas kompleksinis visų aplinkybių vertinimas, todėl priimtas sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas, kaip neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
6. Pareiškėjas akcentavo, kad jam su skundu kreipusis į teismą dėl Sprendimo Nr. 1 panaikinimo, Departamentas priėmė Sprendimą Nr. 2, kuriuo uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir kuris buvo priimtas, atsižvelgiant į priimtą Sprendimą Nr. 1. Pareiškėjo vertinimu, panaikinus Sprendimą Nr. 1, yra būtina išspręsti klausimą ir dėl Sprendimo Nr. 2 panaikinimo.
7. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
8. Atsakovas nurodė, kad pagal suformuotą teismų praktiką, nustatyti procedūriniai terminai sprendimui priimti yra skirti užtikrinti, kad administracinis procesas nebūtų pernelyg ilgai užtęsiamas, o viešojo administravimo subjektai įvykdytų jiems pavestą kompetenciją; įstatyme nustatytas terminas administraciniam sprendimui priimti yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui.
9. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Sprendime Nr. 1 nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės. Atsakovas teigė, kad Sprendimas Nr. 1 buvo pagrįstas viešai prieinamais duomenimis, Bendrovė vis dar turi 5 193,06 Eur skolą Sodros biudžetui, iš jos skolos suma, kurios mokėjimo terminas yra atidėtas ir dar nesuėjęs, yra 2 664,67 Eur.
10. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas siekė Bendrovėje dirbti plytelių klojėju-apdailininku ir Bendrovė buvo pateikusi tarpininkavimo raštą dėl pareiškėjo įdarbinimo, todėl pareiškėjo, kaip fizinio asmens, prašymas išduoti Leidimą buvo tiesiogiai susijęs Bendrovės, kaip juridinio asmens, veiksmais ir prisiimtais įsipareigojimais dėl pareiškėjo darbo pagal darbo sutartį. Sprendimo Nr. 1 priėmimo metu egzistavo aplinkybės (nepriemoka VMI ir Sodros biudžetui), kurios sudarė imperatyvų pagrindą atsisakyti išduoti pareiškėjui Leidimą.
11. Atsakovo teigimu, tiek Sprendimas Nr. 1, tiek Sprendimas Nr. 2 (toliau kartu – ir Sprendimai) yra pagrįsti objektyviais duomenimis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, Sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimai atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
12. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Inovatyvūs verslo sprendimai“ atsiliepime į skundą prašė jį tenkinti.
13. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Bendrovė už savo atliktus darbus ir suteiktas klientams paslaugas per 2024 m. sausio 2 d. – 2024 m. balandžio 30 d. laikotarpį gavo pajamų, apmokėjo kreditoriui VMI 4 1986 Eur skolą ir šiuo metu neturi jokių įsiskolinimų VMI. Bendrovė 2023 m. spalio 15 d. turėjo susidariusį įsiskolinimą Sodrai, kurio mokėjimas buvo išskirstytas dalimis ir šios įmokos mokamos reguliariai laiku pagal nustatytą grafiką. Šis susitarimas vykdomas laiku ir tinkamai, todėl atsakovo nurodyta aplinkybė dėl skolos Sodros biudžetui neatitinka faktinių aplinkybių. Departamentas neįspėjo Bendrovės apie nustatytą įsiskolinimą ir dėl to atsiradusią kliūtį įdarbinti pareiškėją.
II. 14. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 10 d. sprendimu tenkino pareiškėjo M. S. (M. S.) skundą – panaikino Departamento 2024 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 24S225489, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti Leidimą, ir įpareigojo atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.
15. Teismas byloje nustatė, kad Departamentas 2024 m. birželio 13 d. priėmė sprendimą Nr. 24S145344 panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 6 p. ir 35 str. 1 d. 2 p. ir 5 p. pagrindais). Pareiškėjas, ketindamas dirbti Bendrovėje plytelių klojėju-apdailininku, pateikė Departamentui Prašymą išduoti Leidimą Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu. Departamento 2024 m. spalio 1 d. duomenimis, Bendrovė turėjo 1 998,90 Eur mokestinę nepriemoką VMI ir 7 941,62 Eur mokestinę nepriemoką Sodros biudžetui, iš jos skolos suma, kurios mokėjimo terminas yra atidėtas ir dar nesuėjęs, yra 3 997,00 Eur. Departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti Leidimą. Departamentas taip pat priėmė Sprendimą Nr. 2, kuriuo uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) (Įstatymo 133 str. 1 d. pagrindas).
16. Teismas pažymėjo, kad Sprendimas Nr. 1 buvo priimtas, atsižvelgiant į tai, jog Bendrovė turi mokestinių nepriemokų VMI ir Sodros biudžetui. Teismas nurodė, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, jog atsakovui buvo pagrindas priimti Sprendimą Nr. 1, tačiau teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3218-492/2019 pateiktus išaiškinimus, jog aplinkybė, kad įmonė Departamento sprendimo priėmimo metu turėjo mokestinių nepriemokų, yra objektyvi ir nepriklausanti nuo pareiškėjo valios, jos atsiradimą lėmė išimtinai įmonės veiksmai, todėl pareiškėjo kaltė nagrinėjamu atveju teisiškai nereikšminga ir todėl nevertintina; nustačius, jog įmonė mokestinę nepriemoką sumokėjo, faktiškai vykdo veiklą bei pareiškėjas siekia gyventi, dirbti Lietuvoje ir jam bus užtikrintas darbas, kurio pagrindu jis ir prašė leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nuspręsta, jog tokiu atveju Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunkčio taikymas, kai vienintelis pagrindas minėtai normai taikyti, yra išnykęs (įmonė nebeturi jokių mokestinių nepriemokų), o kitų pagrindų pareiškėjui neišduoti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nėra, būtų per griežta ir neproporcinga priemonė atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
17. Teismas nustatė, kad byloje yra pateikti duomenys iš VMI, patvirtinantys, jog Bendrovė nėra skolinga valstybės ir savivaldybių biudžetams bei pinigų fondams. Bendrovė per 2024 m. sausio 2 d. – 2024 m. balandžio 30 d. laikotarpį, gavusi pajamas, apmokėjo kreditoriui VMI 4 1986 Eur ir šiuo metu neturi jokių įsiskolinimų VMI. Bendrovė 2023 m. spalio 15 d. turėjo susidariusį įsiskolinimą Sodros biudžetui, kurio mokėjimas buvo išdėstytas mokėti dalimis ir šios įmokos mokamos reguliariai laiku pagal nustatytą grafiką.
18. Teismas pažymėjo, kad nei iš atsakovo pateiktos medžiagos, nei iš paties Sprendimo Nr. 1 turinio negalima vienareikšmiškai spręsti, jog buvo atliktas kompleksinis visų aplinkybių vertinimas. Nagrinėjamu atveju Sprendimo Nr. 1 priėmimo dieną Bendrovės skolos suma Sodros biudžetui buvo lygi atidėtos skolos sumai, tačiau šios aplinkybės Departamentas nevertino, taip pat nebuvo vertinamos kitos aplinkybės, kurios leistų įsitikinti Bendrovės turimomis skolomis ar jų vykdymo atidėjimu.
19. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo situacijos tyrimas, individualiai neištirtos visos reikšmingos aplinkybės, todėl Sprendimas Nr. 1 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Dėl to teismas panaikino Sprendimą Nr. 1 ir įpareigojo atsakovą pareiškėjo Prašymą išnagrinėti iš naujo.
20. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 12 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriuo panaikino Departamento 2024 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. 24SD26302 (teismo papildomame sprendime nurodyta klaidinga sprendimo priėmimo data ir numeris), kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtrauktas į SIS perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.
21. Teismas priimtame papildomame sprendime pažymėjo, kad pagrindas priimti Departamento Sprendimą Nr. 2, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtrauktas į SIS perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, buvo Sprendimas Nr. 1, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti Leidimą. Teismui panaikinus Sprendimą Nr. 1 ir įpareigojus Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo Prašymą, yra pagrindas panaikinti ir Sprendimą Nr. 2.
III. 22. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 10 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas Sprendimas Nr. 1, ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti.
23. Atsakovas nurodo, kad Bendrovė Sprendimo Nr. 1 priėmimo metu turėjo didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams ar fondams. Teismui buvo pateikti įrodymai, kad Bendrovės 2024 m. spalio 7 d. skola Sodrai buvo 7 941,62 Eur, iš jos atidėta skolos suma – 3 997,00 Eur, t. y. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunkčio prasme aktuali skolos suma buvo 3 944,62 Eur. Bendrovė nors ir teikė susirašinėjimą su Sodra, tačiau nepateikė duomenų, kad yra sumokėjusi nepriemoką Sodrai (ar kad visa nepriemokos suma yra išdėstyta dalimis). Atsakovas pažymi, kad jis informavo pareiškėją ir Bendrovę apie nepriemokos Sodrai sumą, taip pat apie tai, kad ši aplinkybė sudaro pagrindą atsisakyti išduoti Leidimą laikinai gyventi, tačiau pareiškėjas ir Bendrovė nesiėmė reikiamų veiksmų ir neužtikrino, kad Bendrovė būtų sumokėjusi visą nepriemoką (ar išdėsčiusi visą sumą dalimis / visa nepriemokos suma būtų atidėta).
24. Atsakovo teigimu, aplinkybė, kad Bendrovė šiuo metu neturi skolos VMI nei patvirtina, nei paneigia faktą, kad Bendrovė skolinga Sodros biudžetui. Byloje esantys įrodymai (išrašas iš VMI informacinės sistemos) patvirtina, kad Bendrovė Sprendimo Nr. 1 priėmimo metu turėjo nepriemoką valstybės biudžetui (VMI). Šiuo atveju aplinkybė, kad jau vykstant teisminiam ginčui Bendrovė šią nepriemoką (VMI) sumokėjo, atsakovo vertinimu, nepaneigia Sprendimo Nr. 1 pagrįstumo ir teisėtumo. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Sprendimas Nr. 1 savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka iš naujo kreiptis dėl Leidimo išdavimo.
25. Atsakovo vertinimu, teismas be pagrindo rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3218-492/2019, nes bylų aplinkybės nėra analogiškos. Nagrinėjamoje byloje Bendrovė ir šiuo metu (teisminio ginčo metu) vis dar turi nepriemoką Sodros biudžetui, t. y. išliko imperatyvus Įstatyme numatytas pagrindas atsisakyti išduoti Leidimą. Be to, šiuo metu jau yra pasikeitęs ir teisinis reglamentavimas – pagal Įstatymo 35 straipsnio 2 dalį užsieniečiui, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto pagrindais, nėra ribojama galimybė per vienerius metus nuo sprendimo priėmimo kreiptis dėl naujo Leidimo išdavimo.
26. Atsakovas nurodo, kad Departamentas Sprendimu Nr. 2 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukė į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, tačiau šį sprendimą priėmė, atsižvelgdamas į Departamento 2024 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. 24S145344, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui jau išduotas Leidimas (pirmosios instancijos teismas 2024 m. rugsėjo 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I2-12768-1029/2024 atmetė pareiškėjo skundą dėl Departamento 2024 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. 24S145344 panaikinimo).
27. Pareiškėjas M. S. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
28. Pareiškėjas sutinka su teismo sprendimu ir jame išdėstytais argumentais. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, pateikdamas apeliacinį skundą, tik siekia vilkinti teismo priimto sprendimo vykdymą. Pareiškėjas pažymi, kad Bendrovės skola Sodros biudžetui nėra kreditorinis įsipareigojimas, tarp Bendrovės ir Sodros yra sudarytas sutartinis įsipareigojimas, kurio vykdymas negali būti vertinamas kaip skolos mokėjimas.
29. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nors atsakovas prašo visiškai atmesti pareiškėjo skundą, tačiau apeliaciniame skunde nepateikė motyvų dėl Sprendimo Nr. 2 pagrįstumo.
30. Atsakovas Departamentas pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui naujus įrodymus, t. y. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2024 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. (7.2E) DV_S-88451 „Dėl informacijos apie UAB „Inovatyvūs verslo sprendimai“ pateikimo“ (toliau – ir Sodros raštas) apie Bendrovės skolą. Atsakovo teigimu, šis raštas patvirtina, kad Bendrovė tiek Spendimo Nr. 1 priėmimo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek iki šiol turi didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Sodros biudžetui, kuri nėra padengta ir nėra sudaryta sutartis dėl įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas pareiškėjo Tadžikistano Respublikos piliečio M. S. (M. S.) reikalavimas ir panaikintas Departamento 2024 m. spalio 7 d. sprendimas Nr. 24S225489, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bei atsakovas įpareigotas iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pagrįstumo ir teisėtumo.
32. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti Bendrovėje plytelių klojėju- apdailininku, pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo Prašymą ir nustatęs Bendrovės mokestinę nepriemoką Sodros biudžetui ir VMI, 2024 m. rugpjūčio 29 d. išsiuntė Bendrovei pranešimą, nurodydamas sumokėti mokestinę nepriemoką arba pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad nepriemokos mokėjimas išdėstytas dalimis ar atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl jos vyksta mokestinis ginčas.
Bendrovė 2024 m. rugpjūčio 29 d. atsiuntė Departamentui pranešimą, kuriame informavo apie sumokėtą nepriemoką. Departamentas, nustatęs, kad 2024 m. rugsėjo 4 d. duomenimis Bendrovė turi didesnę negu vienos bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Sodros biudžetui, 2024 m. rugsėjo 6 d. išsiuntė Bendrovei pranešimą apie mokestinę nepriemoką Sodros biudžetui, nurodydamas sumokėti mokestinę nepriemoką arba pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad jos mokėjimas išdėstytas dalimis ar atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl jos vyksta mokestinis ginčas.
Bendrovė 2024 m. rugsėjo 11 d. atsiuntė Departamentui Sodros skyriaus atsakymą, kad rugpjūčio mėnesį draudėjui susidarė 372,94 Eur įmokų įsiskolinimas dėl laiku (pagal atidėjimo sutartį) įmokos kodu 273 nesumokėtų įmokų už apdraustuosius užsieniečius ir dėl to viešuosiuose duomenyse buvo atvaizduota klaidinga informacija apie draudėjo įsiskolinimą. Departamentas, 2024 m. rugsėjo 13 d. patikrinęs duomenis, nustatė, kad Bendrovė turi 9 710,02 Eur mokestinę nepriemoką Sodros biudžetui, iš jos skolos suma, kurios mokėjimo terminas yra atidėtas ir dar nesuėjęs, yra 3 997,00 Eur; taip pat Bendrovė turi 2 479,48 Eur nepriemoką VMI.
Departamentas 2024 m. rugsėjo 19 d. išsiuntė Bendrovei pranešimą dėl mokestinės nepriemokos Sodros biudžetui ir VMI, nurodydamas sumokėti mokestinę nepriemoką arba pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad jos mokėjimas išdėstytas dalimis ar atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl jos vyksta mokestinis ginčas. Departamentas, 2024 m. rugsėjo 23 d. patikrinęs duomenis, nustatė, kad nėra duomenų apie Bendrovės nepriemokos Sodros biudžetui ir VMI apmokėjimą. Bendrovė 2024 m. rugsėjo 23 d. atsiuntė pranešimą, kad skola VMI ir Sodros biudžetui yra sumokėta.
Departamentas nustatė, kad Bendrovė sumokėjo nepriemoką VMI, taip pat nustatė, kad Bendrovė vis dar turi 7 992,02 Eur mokestinę nepriemoką Sodros biudžetui, iš jos skolos suma, kurios mokėjimo terminas yra atidėtas ir dar nesuėjęs, yra 3 997,00 Eur. Patikrinęs duomenis 2024 m. rugsėjo 27 d. Departamentas nustatė, kad Bendrovė turi 7 941,62 Eur mokestinę nepriemoką Sodros biudžetui, iš jos skolos suma, kurios mokėjimo terminas yra atidėtas ir dar nesuėjęs, yra 3 997,00 Eur. Departamentas 2024 m. sausio 1 d. duomenimis nustatė, kad Bendrovė turi 1 998,90 Eur mokestinę nepriemoką VMI ir 7 941,62 Eur mokestinę nepriemoką Sodros biudžetui, iš jos skolos suma, kurios mokėjimo terminas yra atidėtas ir dar nesuėjęs, yra 3 997,00 Eur.
33. Departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunkčio nuostatomis, priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Departamentas taip pat priėmė Sprendimą Nr. 2, kuriuo, atsižvelgdamas į tai, kad Departamento 2024 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 24S145344 buvo panaikintas pareiškėjui išduotas Leidimas, nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į SIS perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento Sprendimu Nr. 1 ir Sprendimu Nr. 2, su skundu kreipėsi į teismą.
34. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Sprendimą Nr. 1, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3218-492/2019 pateiktus išaiškinimus ir nustatęs, kad Bendrovė mokestinę nepriemoką VMI sumokėjo teisminio nagrinėjimo metu ir šiuo metu VMI nėra skolinga, o susidaręs įsiskolinimas Sodros biudžetui mokamas reguliariai laiku pagal sudarytą nepriemokos mokėjimo grafiką; Sprendimo Nr. 1 priėmimo dieną Bendrovės skolos suma Sodros biudžetui buvo lygi atidėtos skolos sumai.
35. Pirmosios instancijos teismas 2024 m. gruodžio 12 d. priėmė papildomą sprendimą, nustatęs, kad teismui priėmus 2024 m. gruodžio 10 d. sprendimą liko neišnagrinėtas pareiškėjo reikalavimas dėl Sprendimo Nr. 2 panaikinimo. Pirmosios instancijos teismas papildomu sprendimu panaikino atsakovo Sprendimą Nr. 2, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtrauktas į SIS perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, atsižvelgdamas į tai, kad buvo panaikintas Sprendimas Nr. 1 dėl atsisakymo išduoti pareiškėjui Leidimą.
36. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo 2024 m. gruodžio 12 d. papildomas sprendimas nebuvo apskųstas apeliacinės instancijos teismui. Apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo 2024 m. gruodžio 10 d. sprendimo padavė atsakovas, prašydamas panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria panaikintas Sprendimas Nr. 1, ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti.
37. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu panaikinti Sprendimą Nr. 1, apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad tiek priimant minėtą sprendimą, tiek teisminio nagrinėjimo metu Bendrovė turėjo didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Sodros biudžetui, o aplinkybė, kad Bendrovė, vykstant teisminiam ginčui, sumokėjo nepriemoką VMI, nepaneigia fakto dėl likusios nepadengtos mokestinės nepriemokos Sodros biudžetui ir nepagrindžia Sprendimo Nr. 1 nepagrįstumo ir neteisėtumo. Atsakovas pateikė apeliacinės instancijos teismui Sodros raštą, kuris, atsakovo teigimu, patvirtina, kad Bendrovė tiek Spendimo Nr. 1 priėmimo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek iki šiol turi didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Sodros biudžetui, kuri nėra padengta ir nėra sudaryta sutartis dėl įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo.
38. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateiktą naują įrodymą (Sodros raštą), pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ABTĮ 142 straipsnio 3 dalies nuostatas, įvertinusi tai, kad byloje ginčas keliamas dėl Bendrovės skolos Sodros biudžetui, siekdama visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti bylą, nutaria pridėti prie bylos medžiagos atsakovo pateiktą Sodros raštą.
39. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunktyje (2024 m. birželio 20 d. įstatymo Nr. XIV-2784 redakcija) nustatyta, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu darbdavys, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, arba bent vienas iš darbdavių, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo keliems darbdaviams sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas turi didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams ar fondams, į kuriuos mokamus mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija, ar valstybės socialinių fondų biudžetams (išskyrus atvejus, kai mokesčių, delspinigių, baudų mokėjimas išdėstytas dalimis ar atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl šių mokesčių, delspinigių, baudų vyksta mokestinis ginčas).
40. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, suformuota aiškinant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunkčio nuostatą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad aplinkybė, jog įmonė Departamento sprendimo priėmimo metu turėjo mokestinių nepriemokų, yra objektyvi ir nepriklausanti nuo pareiškėjo valios, jos atsiradimą lėmė išimtinai įmonės veiksmai, todėl pareiškėjo kaltė nagrinėjamu atveju teisiškai nereikšminga ir todėl nevertintina. Nustačius, jog įmonė mokestinę nepriemoką sumokėjo, faktiškai vykdo veiklą bei pareiškėjas siekia gyventi, dirbti Lietuvoje ir jam bus užtikrintas darbas, kurio pagrindu jis ir prašė leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nuspręsta, jog tokiu atveju Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunkčio taikymas, kai vienintelis pagrindas minėtai normai taikyti yra išnykęs (įmonė nebeturi jokių mokestinių nepriemokų), o kitų pagrindų pareiškėjui neišduoti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nėra, būtų per griežta ir neproporcinga priemonė atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3218-492/2019; 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4564-602/2020).
41. Byloje nustatyta ir dėl to nekilo ginčas, kad Bendrovė po Sprendimo Nr. 1 priėmimo, teisminio nagrinėjimo metu, padengė mokestinę nepriemoką VMI ir skolos VMI nebeliko. Byloje kilo ginčas dėl Bendrovės mokestinės nepriemokos Sodros biudžetui, kurios, atsakovo teigimu, Bendrovė nepadengė nei Sprendimo Nr. 1 priėmimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu.
42. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis (Sodros informaciją apie draudėjo viešus duomenis, UAB „Inovatyvūs verslo sprendimai“ pateiktą iš Sodros gautą atsakymą į paklausimą, Sodros raštą), sutinka su atsakovo argumentais, kad Bendrovė tiek Sprendimo Nr. 1 priėmimo metu (2024 m. spalio 7 d.), tiek teisminio nagrinėjimo metu (teismas sprendimą priėmė 2024 m. gruodžio 10 d.) turėjo didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Sodros biudžetui. Byloje pateikti naujausi duomenys – Sodros raštas, taip pat patvirtina, kad 2024 m. spalio 7 d. duomenimis, Bendrovė buvo skolingas 7 842,09 Eur įmokų, iš kurių 3 997,00 Eur mokėjimas buvo atidėtas pagal galiojusias įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutartis, t. y. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunkčio nuostatų prasme aktuali skolos suma buvo 3 845,09 Eur; 2024 m. gruodžio 30 d. duomenimis, Bendrovė yra skolingas 3 242,45 Eur įmokų; galiojančių įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutarčių su Bendrove nėra sudaryta.
43. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3218-492/2019 suformuotą aiškinimą, sprendė, kad Bendrovė nebeturi jokių mokestinių nepriemokų (nei VMI, nei Sodros biudžetui). Byloje pateikti duomenys taip pat nepatvirtina aplinkybės, kad visos mokestinės nepriemokos Sodros biudžetui mokėjimas yra išdėstytas dalimis ar atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl šių mokesčių vyksta mokestinis ginčas, todėl šiuo atveju nėra pagrindo taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunktyje nurodytą išimtį.
44. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas turėjo teisinį pagrindą atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunkčiu, nes pareiškėjas ir jį ketinusi įdarbinti Bendrovė neįrodė, kad Bendrovė nebeturi jokių mokestinių nepriemokų. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino atsakovo Sprendimą Nr. 1 ir įpareigojo Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo Prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
45. Pirmosios instancijos teismas 2024 m. gruodžio 12 d. papildomu sprendimu taip pat panaikino atsakovo Sprendimą Nr. 2, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtrauktas į SIS perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, atsižvelgiant į tai, kad buvo panaikintas Sprendimas Nr. 1 dėl atsisakymo išduoti pareiškėjui Leidimą.
46. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad kadangi papildomas sprendimas yra sudėtinė teismo sprendimo dalis, apeliacinės instancijos teismui priimant sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, naikinamas ir papildomas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-1175-330/2020).
47. Atsižvelgiant į tai, kad naikintinas pirmosios instancijos teismo 2024 m. gruodžio 10 d. sprendimas, kuriuo panaikintas Departamento Sprendimas Nr. 1, tuo pačiu naikintinas ir pirmosios instancijos teismo 2024 m. gruodžio 12 d. papildomas sprendimas, kuris yra sudėtinė teismo 2024 m. gruodžio 10 d. sprendimo dalis. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo 2024 m. gruodžio 12 d. papildomas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis aplinkybe, jog buvo panaikintas Sprendimas Nr. 1. Atsakovas apeliaciniame skunde nereiškė reikalavimo dėl pirmosios instancijos teismo 2024 m. gruodžio 12 d. papildomo sprendimo panaikinimo, atsakovas prašė panaikinti tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria panaikintas Sprendimas Nr. 1., todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju negali peržengti atsakovo apeliacinio skundo ribų ir įvertinti Departamento Sprendimo Nr. 2 pagrįstumą ir teisėtumą. Kadangi panaikinus pirmosios instancijos teismo 2024 m. gruodžio 12 d. papildomą sprendimą klausimas dėl Departamento Sprendimo Nr. 2 lieka neišnagrinėtas, pareiškėjo reikalavimas panaikinti Departamento Sprendimą Nr. 2 perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktais, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.
Regionų administracinis teismo 2024 m. gruodžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo Tadžikistano Respublikos piliečio M. S. (M. S.) skundą dėl atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. 24S225489 panaikinimo ir įpareigojimo atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo atmesti.
Panaikinti Regionų administracinis teismo 2024 m. gruodžio 12 d. papildomą sprendimą.
Perduoti pareiškėjo Tadžikistano Respublikos piliečio M. S. (M. S.) skundo reikalavimą dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 10 d. sprendimo Nr. 24S228586 panaikinimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Arūnas Sutkevičius